Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. U. (A. U.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės O. A. ieškinį atsakovui A. U. ir atsakovo A. U. priešieškinį ieškovei O. A. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo jam priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. G. esmė

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

I. A. skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsakovo procesinių teisių (ne)užtikrinimo

Atsakovas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi, be kita ko, grindžia tuo, jog teismas jam nesuteikė galimybės pasisakyti dėl ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. CPK 147 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi, dėl būtinumo pranešti apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą teismas sprendžia savo nuožiūra. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui, CPK normų bei apelianto procesinių teisių nepažeidė. Savo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1802/2014; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju savo teise pasisakyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantas šiuo atveju realizavo teikdamas atskirąjį skundą, todėl negalima pripažinti buvus jo procesinių teisių pažeidimą (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nurodytu pagrindu.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei J. T. vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas, todėl laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos šalių reikalavimams patenkinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikinos nepilnamečio vaiko D. U. gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove ir 423 Eur dydžio laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo iš atsakovo, tenkino ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepilnamečio D. U. laikiną gyvenamąją vietą nustatė su ieškove bei iš atsakovo nepilnamečiam vaikui priteisė 423 Eur dydžio laikiną išlaikymą mėnesinėmis periodinėmis išmokomis.

Dėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymo

Apeliantas nesutinka su nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymu su ieškove, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas neįvertino, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas neturi galimybių ar prasčiau rūpinasi vaiku, kad jo elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę vaiko interesams. Apelianto teigimu, teismas neįvertino aplinkybių, jog jis tinkamai rūpinasi vaiku ir užtikrina jo poreikius, kad atsakovą ir šalių nepilnametį vaiką sieja stiprus ryšys ir pan.

Pažymėtina, jog sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienu atveju, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio, taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti apsvarstytą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas, nes įprastos aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų. Vis tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, todėl tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad bylose, kuriose sprendžiamas kiekvienas su vaiku susijęs klausimas, vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, tačiau sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas teisme, o jei šitai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.177 straipsnis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (J. T. vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

E. Ž. T. Teismo praktikoje pripažįstama, kad geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (E. Ž. Teisių Teismo 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Hokannen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Gineitienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimas byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visetą, sprendžia, kad tenkinti atsakovo atskirojo skundo jame nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo. Bylos duomenimis nustatyta, kad, atsakovui išsikrausčius iš šalių bendrų namų, šalių nepilnametis vaikas D. U. liko gyventi su ieškove, su kuria faktiškai gyvena iki šiol. Iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus byloje pateiktos išvados, Vaiko nuomonės išklausymo akto matyti, jog šalių nepilnametis vaikas D. U. (14 m.) išreiškė norą gyventi su motina (ieškove). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės namuose nepilnamečiam vaikui yra sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, ilsėtis, ugdytis ir lavintis. Ieškovė turi su vaiku susiformavusį stiprų ryšį, ji sūnumi rūpinasi, tinkamai užtikrina nepilnamečio vaiko kasdienius poreikius; byloje nėra duomenų, kad ieškovė netinkamai prižiūrėtų vaiką, netinkamai rūpintųsi jo sveikata, auklėjimu, priežiūra, ugdymu ir kt. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo metu laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove atitinka nepilnamečio vaiko interesus.

Kaip jau buvo minėta nutarties 30 punkte, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina įrodymų, ieškinio reikalavimų pagrįstumo dėl nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė netinkamai rūpintųsi ir auklėtų nepilnametį vaiką ar kad nepilnamečiam vaikui su motina būtų nesaugu, taip pat į nepilnamečio vaiko išreikštą nuomonę, įvertinęs ir tai, jog atsakovas byloje pareikštu priešieškiniu pats prašo nustatyti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, vadovaudamasis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, sprendžia, jog apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl šalių nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove.

Dėl laikino išlaikymo vaikui priteisimo

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamos nutarties dalimi dėl laikino išlaikymo priteisimo, teigia, kad nėra pagrindo taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę, nes jis nėra nusišalinęs nuo vaiko išlaikymo, be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino šalių turtinės padėties ir galimybių teikti teismo nustatyto dydžio išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad apelianto nurodytos aplinkybės, susijusios su tėvų turtine padėtimi ir galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, bus nagrinėjamos, vertinamos ir dėl jų, kartu ir dėl nepilnamečio vaiko poreikių, pasisakoma bylą nagrinėjant iš esmės.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti tiek tėvų turtinės padėties, tiek nepilnamečio vaiko poreikius, tiek nepilnamečio vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nevertina aplinkybių, susijusių su atsakovo galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, šios aplinkybės nagrinėjamos ir nustatomos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes priešingu atveju tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Apelianto atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl tėvų turtinės padėties, gaunamų pajamų dydžio bus vertinamos sprendžiant dėl byloje pareikšto ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo tam tikro dydžio išlaikymą šalių nepilnamečiam vaikui pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių atskirojo skundo argumentų išsamiau nepasisako ir tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis.

Antra, nagrinėjamu atveju taikytomis laikinosiomis priemonėmis siekiama ne užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko prioritetiniais laikomus interesus ir tik ginčo nagrinėjimo metu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto teiginys, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jis nėra nusišalinęs nuo nepilnamečio vaiko išlaikymo, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Apeliantas, teikdamas atskirąjį skundą, nepateikė duomenų apie nepilnamečiam sūnui teiktą išlaikymą iki skundžiamos nutarties ar po jos priėmimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šalys būtų sutarusios dėl apelianto periodinių išmokų dydžio, prisidedant prie nepilnamečio vaiko išlaikymo, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš apelianto 423 Eur laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, laikinai sureguliavo teisinius santykius ir efektyviai užtikrino šalių nepilnamečio vaiko teisę gauti nepertraukiamą ir stabilų vaiko bent jau minimalių poreikių tenkinimą.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinųjų nepilnamečio vaiko poreikių išlaidų dydžio, rėmėsi kasacinio teismo praktikoje pripažintu orientaciniu minimalios mėnesinės algos dydžiu, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2025 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 700 „Dėl 2026 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2026 m. sausio 1 d. yra 1 153 Eur (neatskaičius mokesčių), atskaičius mokesčius – 846 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtą kasacinio teismo praktiką, pritaria, jog tokia laikino išlaikymo vaikui suma (423 Eur) atitinka prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principus, užtikrina būtinuosius vaiko poreikius maistui, būstui, higienai, sveikatai. Nenustatyta, dėl kokių priežasčių neturėtų būti vadovaujamasi orientaciniu dydžiu sprendžiant dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio. Apelianto argumentas, jog vaikas yra sveikas ir neturi specialiųjų poreikių, nepaneigia būtinųjų išlaidų poreikio, juolab kad vaikas yra pakankamai didelis (14 m.) ir savaime suprantama, jog tokio amžiaus vaiko net ir būtinieji poreikiai (higienos, maisto, drabužių ir pan.) yra pakankamai nemaži.

Nors apeliantas atskirajame skunde taip pat akcentuoja, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie išlaidas vaiko poreikiams, tačiau kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui, bet tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 22 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti 423 Eur dydžio laikiną išlaikymą, kuris, kaip minėta nutarties 45 punkte, neviršija minimalios mėnesinės algos (apie 846 Eur atskaičius mokesčius), todėl, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, pareigos detaliai įrodinėti laikino išlaikymo dydžio neturėjo.

Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priteistu laikino išlaikymo dydžiu taip pat grindžia tuo, jog teismas neįvertino, kad nepilnametis sūnus kas mėnesį gauna išmoką vaikui, kuri turėtų būti atimta iš apskaičiuotos vaikui reikalingos išlaikyti pinigų sumos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, su šiuo apelianto argumentu neturi pagrindo sutikti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 46 punktas).

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos skiriamos išmokos vaikui tikslas yra mažinti vaikų skurdą ir socialinį atskirtį, nuosekliai didinti finansinę paramą vaikus auginančioms šeimoms; ši išmoka iš esmės yra vaiko turtas; teikiant vaikams valstybės piniginę paramą išmokos vaikui būdu, yra siekiama pagerinti vaikų padėtį, sudaryti jiems geresnes sąlygas, užtikrinti, kad vaikų poreikiai būtų visapusiškiau patenkinti. Vadinasi, šios išmokos paskirtis nėra mažinti tėvų teikiamą išlaikymo vaikams dydį, juolab, kad tėvai negali atsisakyti vykdyti arba perkelti vykdyti kitiems asmenims (valstybei, savivaldybei ir pan.) pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, įvertinus tai, jog pats apeliantas atskirajame skunde nurodė gaunantis apie 1 800 Eur pajamų per mėnesį, be to, 2026 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio metu nurodė esantis finansiškai pajėgus teikti 423 Eur dydžio išlaikymą vaikui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju, preliminariai įvertinus bylos duomenis, valstybės skiriama išmoka vaikui nesudaro pagrindo mažinti laikino tėvų išlaikymo prievolės vaikui dydžio. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nurodytu pagrindu.

Apibendrindamas nurodytus argumentus, atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, į laikinųjų apsaugos priemonių tikslą, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – priteisė laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, priteistas laikinas išlaikymas, įvertinus pirmosios instancijos teismo motyvus ir argumentus, nėra per didelis laikinai užtikrinti nepilnamečio vaiko būtinuosius poreikius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantas atskirajame skunde reiškia alternatyvų reikalavimą – sumažinti priteisto laikino išlaikymo dydį, tačiau šio reikalavimo konkrečiais duomenimis nepagrindžia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentas, kad 300 Eur išlaikymas yra pakankamas patenkinti būtinuosius nepilnamečio vaiko poreikius, vertintinas kaip deklaratyvus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo šalių nepilnamečiam vaikui priteistas laikino išlaikymo dydis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis atsakovo teises ir teisėtus interesus, juolab, kad šiuo atveju, kaip minėta, prioritetas teikiamas šalių nepilnamečiam vaikui, jo teisių ir teisėtų interesų apsaugai ir gynimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pakeisti ir (ar) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria iš atsakovo priteistas 423 Eur dydžio laikinas išlaikymas šalių nepilnamečiam vaikui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atskirajame skunde apeliantas taip pat teigia, kad ieškovės prašomos ir teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės sutampa su ieškiniu pareikštu materialiuoju teisiniu reikalavimu, todėl teismas išsprendė ginčą iš esmės net nepriėmęs galutinio teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia apelianto pozicija. Pažymėtina, kad nors ieškiniu reiškiamas reikalavimas sutampa su prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, tačiau nėra pagrindo teigti, kad tokiu būdu jis yra išspręstas dar nepradėjus bylos nagrinėti iš esmės, kadangi teismas šioje proceso stadijoje nevertina ir nepasisako iš esmės dėl ieškinio reikalavimų. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra tik laikinai sureguliuojamas ginčas tarp šalių.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Kadangi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą nagrinės pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą iš esmės, apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, priimant šį procesinį sprendimą, nesprendžia (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.