Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. K. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3601-1186/2026 pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovui M. K. (M. K.) dėl leidimo išvežti nepilnametį vaiką be kito tėvo sutikimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo bei išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliantės atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 25 d. nutarties, kuria ieškovės ieškinį leisti išvežti nepilnametį vaiką gyventi į Lietuvos Respubliką be tėvo sutikimo, nustatyti vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarką, priteisti iš tėvo išlaikymą nepilnamečiam vaikui byloje su tarptautiniu elementu atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies, 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio pagrindais kaip neteismingą Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujai pateiktų įrodymų pridėjimo prie bylos

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė naujus įrodymus (teismo atsakymas ir jo vertimas, teismo laiškas ir jo vertimas, R. K. Lietuvos Respublikos piliečio paso kopija, sutartis dėl vaikų dienos socialinės priežiūros teikimo, pagalbos planas), kuriuos prašė priimti ir prijungti prie bylos, nes jie reikšmingi vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi paneigia skundžiamos nutarties motyvų pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su į bylą pateiktais naujais įrodymais, konstatuoja, ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, byloje vyrauja viešasis interesas (CPK 376 straipsnis). Nepaisant to, iš prašomų priimti dokumentų priimtinas Jungtinės Karalystės Centrinio šeimos teismo Privatinės teisės skyriaus atsakymas ir jo vertimas, R. K. paso kopija, nes jie pirmosios instancijos teismui pateikti nebuvo. Jų pridėjimas prie bylos neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes jų turinys iš esmės buvo žinomas pirmosios instancijos teismui, jie susiję su byloje jau pateikto el. laiško turiniu. Spendžiama, jog priimti ir prijungti prie bylos teismo laišką ir jo vertimą, sutartį dėl vaikų dienos socialinės priežiūros teikimo, pagalbos planą pagrindo nėra, nes el. laiškas jau pateiktas į bylą, o kiti įrodymai neturės įtakos sprendžiant dėl nutarties atsisakyti priimti ieškinį (ne)teisėtumo.

Dėl absoliutaus teismo nutarties negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte

CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

CPK 137 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, priima dėl to motyvuotą nutartį. CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinti reikalavimai teismo nutarties turiniui – joje turi būti nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad teismo nutarties motyvuojamoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas teismo nutarties rezoliucinėje dalyje, įvertindamas dalyvaujančio byloje asmens pateiktus įrodymus, nustatydamas klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, pritaikydamas aktualias teisės normas, nurodydamas argumentus, kodėl nesiremia tam tikrais įrodymais ir atmeta tam tikrus argumentus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo (jos) negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadas, kad jis pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą dėl leidimo išvežti nepilnametį vaiką į Lietuvos Respubliką be vaiko tėvo sutikimo, dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku nustatymo ir kad ją turi kompetentingas Jungtinės Karalystės teismas, ištyrė ir įvertino įrodymus, susijusius su vaiko nuolatine gyvenamąja vieta. Jų pagrindu nustatė reikšmingas faktines aplinkybes ir padarė išvadą, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vietą yra Jungtinėje Karalystėje, kurią pagrindė ir motyvavo. Teismo išvada, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai neturi jurisdikcijos nagrinėti ir šalių ginčo dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, nes tokią jurisdikciją taip pat turi Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija, taip padaryta įvertinus su šio klausimo išsprendimu susijusius įrodymus ir jų pagrindu nusprendus, kad tiek vaiko tėvo, tiek vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje ir kad vaiko tėvas (atsakovas) nepritarė Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų jurisdikcijai nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų. Šias savo išvadas teismas pagrindė argumentais ir motyvavo, taip pat nurodė kodėl nesivadovauja 2025 m. gruodžio 22 d. Jungtinės Karalystės šeimos teismo el. laiško duomenimis. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad vaiko tėvas nuolatinai gyvena Jungtinėje Karalystėje, ten dirba, turi šeimą, todėl, nesant priešingų duomenų, teismui nebuvo pagrindo jais nesivadovauti. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo, kodėl jis atsisako įgyvendinti savo jurisdikciją dėl reikalavimo priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, ir kad teismo išvados nepakankamai motyvuotos ir teisiškai nepagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų (CPK 177, 178 straipsniai), tinkamai motyvavo priimtą nutartį, todėl nepažeidė CPK 137 straipsnio 3 dalies, 291 straipsnio 1 dalies reikalavimų, keliamų nutarties turiniui, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką ir tinkamai taikė bylų, turinčių tarptautinį elementą, teismingumą nustatančias teisės normas.

Ginčo teismingumui nustatyti aktualūs taikytini teisės aktai

Byloje kilo ginčas dėl bylos, kilusios iš šeimos teisinių santykių srities, su tarptautiniu elementu, teismingumo. Pagal aktualią kasacinio teismo praktiką, teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva, be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį.

Apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas turėjo abejonių dėl bylos teismingumo, todėl turėjo ieškinį priimti ir tik tuomet spręsti, ar ieškinys tam teismui (ne)teismingas, nepagrįsta. CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Taigi pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškinį, turi pareigą išspręsti jo teismingumo tam teismui klausimą dar ieškinio priėmimo stadijoje, nebent šioje stadijoje teismas neturėtų duomenų apie tai, kad ieškinys yra neteismingas tam teismui. Nagrinėjamu atveju tiek iš ieškinio turinio, tiek iš jo priedų, tiek iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai faktinių duomenų, kurie buvo reikšmingi sprendžiant dėl ieškinio teismingumo (jurisdikcijos).

Pažymėtina, kad ieškinio teismingumo taisyklių laikymosi patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo to, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą kyla iš CPK 115 ir 137 straipsnių reikalavimų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018).

Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai, teismas, gavęs ieškinį, visų pirma, turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Svarbu pažymėti, kad Jungtinei Karalystei, su kuria ši byla yra susijusi, pasitraukus iš Europos Sąjungos, pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalį, iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (2020 m. gruodžio 31 d.) pradėtam teismo procesui buvo taikomi atskiri Europos Sąjungos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kad minėtasis pereinamasis laikotarpis baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d. bei į tai, kad šios bylos teisminis procesas prasidėjo pasibaigus minėtam pereinamajam laikotarpiui, nagrinėjamu atveju aktualus informacijoje apie teisminio Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo civilinėse bylose ir kitų susijusių bendradarbiavimo sričių pokyčius, pateiktoje Europos Komisijos pranešime suinteresuotiems subjektams „Jungtinės Karalystės“ išstojimas ir ES civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ įtvirtintas išaiškinimas, kad Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtos konvencijos pakeičia ES teisę ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose su sąlyga, kad tiek ES valstybės narės, tiek Jungtinės Karalystė yra konvencijos šalys.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodomas taisykles, į tai, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas ir ginčas susijęs su Jungtine Karalyste, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kiekvieno iš ieškinio reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal tarptautinės teisės aktuose nustatytas taisykles: 1) dėl reikalavimo leisti nepilnametį vaiką išvežti į Lietuvos Respubliką be vaiko tėvo sutikimo ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (tėvų pareigų) spręstina remiantis 1996 m. Hagos Konvencija; 2) dėl reikalavimo nepilnamečiam vaikui priteisti išlaikymą spręstina remiantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos Konvencija.

CPK 785 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Tačiau CPK 780 straipsnis numato, kad CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Nagrinėjamu atveju, minėta, reikalavimui dėl tėvų pareigų jurisdikcija nustatoma pagal 1996 m. spalio 19 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teises, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, o dėl reikalavimo priteisti iš tėvo išlaikymą nepilnamečiam vaikui – pagal 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo, nes šias konvencijas yra ratifikavusi Lietuvos Respublika, jų šalimi yra ir Jungtinė Karalystė, kurioje, kaip šioje byloje nustatyta, yra nuolatinė ir nepilnamečio vaiko, ir jo tėvo (atsakovo) gyvenamoji vieta. Todėl šiuo atveju sprendžiant dėl jurisdikcijos taikomos tarptautinės, o ne nacionalinės teisės normos.

Dėl ieškinio teismingumo sprendžiant reikalavimus dėl leidimo išvežti nepilnametį vaiką į Lietuvos Respubliką be vaiko tėvo sutikimo ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo

Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas.

1996 m. Hagos Konvencijoje „nuolatinė gyvenamoji vieta“ neapibrėžta – jos apibrėžtį turi nustatyti atitinkamos institucijos, kiekvienu atveju remdamosi faktinėmis aplinkybėmis. Tai savarankiška sąvoka, kuri turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į 1996 m. Hagos Konvencijos tikslus, o ne į apribojimus nacionalinėje teisėje. Kadangi nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktais grindžiama sąvoka, gali būti įvairių dalykų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti nustatant nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą pagal 1996 m. Hagos Konvenciją. Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka yra svarstyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pagal Reglamentą „Briuselis IIa“. ESTT nusprendė, kad nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta atsižvelgiant į visas konkrečias to individualaus atvejo aplinkybes. Visų pirma, ši sąvoka „turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės <...> teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje“ (byla C-523/07, A, 2009 m. balandžio 2 d., 37–39 punktai).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eN2-2586-863/2025 konstatuota aplinkybė dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje turi prejudicinę galią šioje byloje. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliantė nesutiko, nurodydama, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eN2-2586-863/2025 buvo taikoma visai kita – 1980 m. Hagos Konvencija, todėl toje byloje nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje. Šiam atskirojo skundo argumentui apeliacinės instancijos teismas nepritaria ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodoma, jog nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu aplinkybės kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai), neįrodinėjamos.

Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eN2-2586-863/2025, kurioje buvo sprendžiamas nepilnamečio vaiko R. K. išvežimo į Lietuvos Respubliką teisėtumo klausimas, pripažino, kad šalių nepilnametis vaikas į Lietuvos Respubliką buvo išvežtas neteisėtai, todėl leido jį grąžinti į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutartį paliko nepakeistą. Minėtoje byloje dalyvavo tie patys asmenys ir buvo sprendžiamas iš esmės tas pats klausimas, kur yra nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Todėl daroma išvada, kad minėtoje civilinėje byloje nustatyta aplinkybė, jog nepilnamečio šalių vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, yra šiai bylai turi reikšminga prejudicinė aplinkybė. Tai, kad sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos minėtoje Vilniaus apygardos teismo byloje buvo vadovaujamasi kita Hagos konvencija, nei taikoma šioje byloje, neturi esminės reikšmės, nes reikšminga yra nustatyta prejudicinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, o ne teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis ji nustatyta.

Pagal byloje nustatytus duomenis, pačios ieškovės ieškinyje bei atskirajame skunde nurodomas aplinkybes šalių nepilnametis vaikas į nuolatinę gyvenamąją vietą – Jungtinę Karalystę nėra grąžintas, gyvena kartus su motina (ieškove) Lietuvos Respublikoje, čia yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai, nors dar ir neįteisėjusia 2026 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-2820-1231/2026, tačiau patenkino antstolio pareiškimą ir paskyrė ieškovei po 15 Eur dydžio baudą, skaičiuojamą už kiekvieną dieną, nuo sekančios dienos po antstolio 2026 m. vasario 24 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto Nr. S-25-182-6910 surašymo dienos iki visiško įpareigojimo įvykdymo, priteisiant baudą atsakovo naudai. Taigi, nepilnametis vaikas, kuris, kaip yra konstatavęs teismas įsiteisėjusia nutartimi, yra neteisėtai išvežtas iš gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje, neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje.

Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tais atvejais, kai vaikas neteisėtai išvežamas arba laikomas, jurisdikciją ir toliau turi susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyveno prieš pat jo išvežimą ar laikymą, institucijos tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje ir a) kol kiekvienas asmuo, institucija ar kuri nors kita organizacija, turinti globos teises, pritars vaiko išvežimui ar laikymui, arba b) kol vaikas bus išgyvenęs toje kitoje valstybėje bent vienerius metus po to, kai asmuo, institucija ar kuri nors kita organizacija, turinti globos teises, sužinojo arba turėjo sužinoti vaiko buvimo vietą, nėra jokio tuo laikotarpiu pateikto ir dar nagrinėjamo prašymo sugrąžinti vaiką ir vaikas yra apsipratęs su savo nauja aplinka (1996 m. Hagos Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad atsakovas dar 2025 m. liepos mėnesį (nepraėjus vieneriems metams po vaiko R. K. atvežimo į Lietuvos Respubliką (2024 m. rugpjūčio mėnuo)) kreipėsi su prašymu išduoti teismo leidimą grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui kad nėra pagrindo spręsti egzistuojant visas Hagos Konvencijos 7 straipsnio sąlygas, kurioms esant būtų galima teigti, jog būtent Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos įgijo jurisdikciją spręsti dėl nepilnamečio vaiko tėvų pareigų. Be to, bylos duomenys rodo, kad atsakovas su nepilnamečio vaiko išvežimu nesutiko, nes kreipėsi į teismą dėl vaiko grąžinimo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog vien tai, kad egzistuoja įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl vaiko grąžinimo, savaime neužkerta kelio ieškovei kreiptis į teismą su savarankiškais reikalavimais (dėl leidimo išvežti nepilnametį vaiką be kito tėvo sutikimo, nepilnamečio bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir kt.), tačiau šia teise ieškovė turi naudotis laikantis teismingumo ir kreipiantis į kompetentingas Jungtinės Karalystės institucijas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė jog pateiktas el. laiškas nėra tinkamas įrodymas, patvirtinantis, jog Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija oficialiai atsisakė nagrinėti ieškovės reikalavimus, nes vaikas gyvena Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pateiktas el. laiškas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu ieškovės poziciją, kadangi tinkamai autentifikuoti siuntėjo nėra galimybės. Be to, ieškovė nepateikė duomenų, kad Jungtinės Karalystės institucijos siūlymu pateikė duomenis apie įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eN2-2586-863/2025 dėl neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą.

Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė dokumentą iš Centrinio šeimos teismo Privatinės teisės skyriaus, kuriame nurodoma, jog I. K. laiškas buvo perduotas teisiniam patarėjui, kuris pateikė šias išvadas: „... kadangi vaikas gyvena Lietuvoje, Anglijos teismas neturi jurisdikcijos“. Tačiau ir šis dokumentas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra įrodymas, patvirtinantis, kad Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija nustatyta tvarka atsisakė nagrinėti ieškovės reikalavimus, kadangi jame nenurodyta nei kad tai teisėjo ar kito kompetentingo pareigūno priimtas oficialus procesinis sprendimas jurisdikcijos klausimu, nei kokių duomenų pagrindu tokia išvada daroma. Dokumente nurodyta bendro pobūdžio informacija, kuri negali būti prilyginamas oficialiam teismo sprendimui. Taigi padarius šias išvadas, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateikto įrodymo (el. laiško) turinį, o papildomai su atskiruoju skundu pateiktas įrodymas taip pat nesudaro pagrindo pripažinti priešingas aplinkybes.

1996 m. Hagos Konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai vaikas neteisėtai išvežamas arba laikomas, jurisdikciją ir toliau turi susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyveno prieš pat jo išvežimą ar laikymą, institucijos. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas su vaiko išvežimu į Lietuvos Respubliką nesutiko ir kreipėsi į teismą dėl vaiko grąžinimo. Todėl ieškovės ieškinio reikalavimai dėl leidimo išvežti nepilnametį vaiką į Lietuvos Respubliką be tėvo sutikimo, bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams.

Nors apeliantė nurodo, kad aplinkybės, susijusios su nepilnamečio vaiko gyvenamąja vieta Lietuvoje, yra pasikeitusios, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, nuolatinai gyvena Lietuvoje, lanko ugdymo įstaigą, yra apsipratęs su nauja aplinka ir į ją integravęsis, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėti argumentai nėra teisiškai reikšmingi, nes, minėta, nepilnametis vaikas: Lietuvos Respublikoje neišbuvo bent vienerių metų iki atsakovo pateikto prašymo sugrąžinti vaiką; iš nuolatinės gyvenamosios vietos ieškovės išvežtas neteisėtai; Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtai ir negrąžinamas į nuolatinę gyvenamąją vietą vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą. Pažymėtina, kad pripažinus, jog vaiko pilietybės, mokyklos lankymo, deklaruotos gyvenamosios vietos, užklasinės veiklos ir panašių aplinkybių pakanka Lietuvos Respublikos jurisdikcijai atsirasti, būtų paneigtas teisėtumo, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principai ir pateisintas neteisėtas ieškovės elgesys. Todėl daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti ieškinį dėl leidimo išvežti nepilnametį vaiką be tėvo sutikimo ir bendravimo tvarkos nustatymo, galiojančio teisinio reglamentavimo nepažeidė ir tinkamai įvertino egzistuojančias aplinkybes.

Dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo teismingumo

Kaip aukščiau nutartyje nurodyta, dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo reikalavimo teismingumo sprendžiama remiantis 2007 m. Hagos konvencija. Santykiuose su trečiosiomis šalimis, kurios nėra ES valstybės narės, bet yra minėtos 2007 m. Hagos Konvencijos narės, taikomos konvencijoje įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės. Jungtinė Karalystė pereinamuoju laikotarpiu buvo išreiškusi ketinimą pasirašyti ir ratifikuoti Konvenciją. Konvencija taikoma ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose prašymams ir paraiškoms, pateiktiems Jungtinei Karalystei tapus savarankiška Konvencijos šalimi, t. y. nuo 2021 m. sausio 1 d.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas ir ginčas susijęs su Jungtine Karalyste, pripažintina, kad ieškovo reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo jurisdikcijos klausimas teisingai teismo spręstas vadovaujantis 2007 m. Hagos Konvencijos (kaip taikytinos tarptautinėms byloms, kuriose dalyvauja ES valstybė narė ir ES nepriklausanti valstybė, kuri yra 2007 m. Hagos Konvencijos susitariančioji valstybė) nuostatomis (Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad 2007 m. Hagos Konvencijoje nustatytos „netiesioginės“ jurisdikcijos taisyklės 18 straipsnyje („Procedūrų apribojimai“) ir 20 straipsnyje („Pripažinimo ir vykdymo pagrindai“). Taigi nėra taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojama, kada valstybės institucija gali priimti sprendimą („tiesioginės jurisdikcijos taisyklės“); vietoj to šiose taisyklėse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas turi būti priimamas, kad jį būtų galima pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje. Tai reiškia, kad, atliekant pripažinimo ir vykdymo veiksmus pagal 2007 m. Hagos Konvenciją, bus tikrinama sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija (skirtingai nei Reglamento Nr. 4/2009 taikymo atveju – kai sprendimas pripažįstamas ir vykdomas pagal Reglamentą, nereikia tikrinti sprendimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos jurisdikcijos). Sprendimo pripažinimas ir vykdymas priklausys nuo to, ar sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija atitinka vieną iš Konvencijos 20 straipsnyje nurodytų jurisdikcijos pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024).

Teismas gali turėti jurisdikciją: pagal atsakovo ar kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Reglamento 3 straipsnio a ir b punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a ir c punktai); kai atsakovas aiškiai sutiko su jurisdikcija arba įsitraukė į klausimo nagrinėjimą iš esmės, pasitaikius pirmai galimybei neprieštaraudamas jurisdikcijos pasirinkimui (Hagos Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies b punktas); jei vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje su sąlyga, kad atsakovas kartu su vaiku gyveno toje valstybėje arba turėjo joje gyvenamąją vietą ir ten vaiką išlaikė (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies d punktas); šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl jurisdikcijos, išskyrus ginčus dėl vaiko išlaikymo prievolių (Hagos Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies e punktas); arba sprendimą priėmė institucija, kompetentinga asmens civilinės būklės arba tėvų valdžios nustatymo klausimais, nebent jurisdikcija buvo grindžiama vien vienos iš šalių pilietybe (Reglamento 3 straipsnio c ir d punktai; Hagos Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies f punktas).

Pirmosios instancijos teismas tikrino Lietuvos Respublikos teismo jurisdikciją pagal 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punktą. 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta sprendimų dėl išlaikymo pripažinimo sąlyga (ir kartu – netiesioginė teismingumo taisyklė), kad vienoje susitariančiojoje valstybėje (kilmės valstybėje) priimtas sprendimas pripažįstamas ir vykdomas kitoje susitariančiojoje valstybėje, jeigu, pradedant procedūrą, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad atsakovo (vaiko tėvo), kuriam reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui priteisimo, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, ką ieškinyje nurodo ir pati apeliantė. Dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje jau pasisakyta, todėl argumentai nekartojami. Taigi, ieškinio dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui prievolių priėmimo (jurisdikcijos) klausimui spręsti buvo tenkinamos 2007 m. Hagos Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a-e punktų sąlygos. Nustačius, kad tiek skolininko (tėvo), tiek kreditoriaus (nepilnamečio vaiko) gyvenamosios vietos yra Jungtinėje Karalystėje, kad duomenys apie atsakovo sutikimą su Lietuvos Respublikos jurisdikcija kartu su ieškiniu nepateikti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį ir šioje dalyje kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius įrodymus, reikšmingus sprendžiant ieškovės pateiktų ieškinio reikalavimų teismingumo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė 1996 m. Hagos Konvencijos, 2007 m. Hagos Konvencijos, CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.