Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) V. B., atstovaujamo advokato Viktoro Geco, atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. 2-202-1086/2024 pagal ieškovo V. B. patikslintą ieškinį atsakovei B. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nuompinigių priteisimo ir pagal atsakovės B. S. priešieškinį atsakovui V. B. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turto atidalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

14. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

15. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

16. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (ar sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktas).

17. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

18. Be to, teismą, vertinantį prašymo priimti teikiamus naujus įrodymus, pagrįstumą, saisto įrodymų sąsajumo taisyklė, kuri reiškia, kad prieš priimant į bylą teikiamus įrodymus, turi būti nustatyta, ar informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, gali patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje.

19. Analizuojamu atveju atsakovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus duomenis: mokėjimo nurodymus už buto nuomą ir komunalinius mokesčius 2024 m. gruodžio bei 2025 m. sausio mėnesiais, kuriais remdamasi atsakovė įrodinėja, kad atsakovė toliau moka šalių – ieškovo bei atsakovės sutarto 150,00 Eur dydžio mėnesinį nuomos mokestį už ginčo butą, o taip pat apmoka komunalinius mokesčius.

21. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovės pateiktais naujais įrodymais, daro išvadą, kad pateikti įrodymai patvirtina aplinkybes, jog atsakovė 2024 m. gruodžio 29 d. ir 2025 m. sausio 16 d. atliko ieškovui pavedimus už buto nuomą bei 2024 m. gruodžio 15 d., 2024 m. gruodžio 26 d. ir 2025 m. sausio 17 d. atliko mokėjimus UAB Perlas finance (už komunalinius mokesčius), todėl sprendžia, kad teikiami dokumentai yra susiję su byloje sprendžiamu klausimu, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir nepažeis kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių, todėl tinkamam atskirojo skundo išnagrinėjimui atsakovės pateikti įrodymai priimami ir vertintini kartu su kita byloje esančia medžiaga.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys ginčą byloje sprendė teisminės mediacijos būdu ir 2024 m. rugsėjo 25 d. sudarė taikos sutartį, kuria susitarė, jog ieškovas ginčo butą perleis atsakovei nuosavybės teise, o atsakovė išmokės ieškovui už butą piniginę kompensaciją, minusavus jos indėlį šio buto įsigijimui ir sutvarkymui. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai 2024 m. spalio 1 d. nutartimi šalių 2024 m. rugsėjo 25 d. sudarytą taikos sutartį patvirtino, tačiau šią teismo nutartį ieškovo atstovas apskundė 2024 m. spalio 8 d. atskiruoju skundu.

23. Pažymėtina, jog po ieškovo 2024 m. spalio 8 d. atskirojo skundo dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nutarties pirmosios instancijos teismui pateikimo, 2024 m. lapkričio 28 d. ieškovas teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prašė – uždrausti atsakovei naudotis ieškovo buto, esančio (duomenys neskelbtini), visomis patalpomis iki įsiteisės būsimas teismo sprendimas Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų civilinėje byloje Nr. 2-202-1086/2024.

24. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nutarties, 2025 m. vasario 6 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

25. Taigi Plungės apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 16 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjo vadovaujantis tuo metu buvusia faktine situacija byloje ir ieškovo prašymą atmetė. Ieškovas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, nurodydamas šiuo pagrindinius argumentus: 1) teismas visiškai netinkamai įvertino faktines aplinkybes, kadangi ieškovas byloje anksčiau yra pateikęs įrodymus, patvirtinančius ieškovo nuosavybės teisę į butą, kuris yra užimtas atsakovės, t. y. teismas skundžiama nutartimi įteisino buto savininko teisių pažeidimą ir / ar buto nuomininko teisių viršenybę prieš buto savininką, 2) buto savininko teisės teismo turi būti ginamos, o buto nuomininkas (atsakovė) savo teises teisme gali ginti nebūtinai gyvendama ieškovo bute, 3) teismas netinkamai taikė protingumo ir teisingumo principus, kadangi akivaizdu, kad yra neprotinga ir neteisinga leisti buto nuomininkui naudotis butu be jokios nuomos sutarties, be to, atsakovė moka 150 Eur dydžio nuompinigius, bet nereguliariai, 4) atsakovė ginčo butu naudojasi savo nuožiūra, todėl akivaizdu, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas ateityje bus apsunkintas, kadangi atsakovė dėl fizinio nusidėvėjimo poveikio patalpoms neperduos ieškovui buto tokios būklės, kurios butas buvo ieškovės (buto nuomininkės) nuomos pradžioje, t. y. kuo vėliau ieškovas atgaus savo buto patalpas iš atsakovės, tuo bus didesnis buto savininko teisių pažeidimas, 5) teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas, kadangi teismas skundžiamoje nutartyje atitinkamai subjektyviai vertino ieškovo ieškinio ir atsakovės priešieškinio turinį.

26. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovės teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi.

27. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma preliminariai turi įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus bei įsitikinti, kad, bylą išnagrinėjus iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tačiau tikėtinas ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste nėra tapatus ieškinio pagrįstumo įvertinimui, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Tik nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus (t. y. išnagrinėjus kilusį ginčą iš esmės) bus atsakyta į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, jei taip, kokia apimtimi, ar jo teisės pažeidžiamos, ar jos turi būti apgintos teismo tvarka, jei taip, kokiu būdu ar forma.

28. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė po to, kai civilinė byla Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nutartimi buvo išnagrinėta iš esmės, patvirtinus tarp šalių sudarytą taikos sutartį. Tačiau įvertinus tai, kad ieškovas dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nutarties pateikė atskirąjį skundą, ir minėta nutartis neįsiteisėjo, ieškovas kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones jo ieškinio reikalavimui užtikrinti.

29. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus, t. y. išsikelti atsakovę iš ieškovo gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovės 9000 Eur įsiskolinimą už nuomą), nurodė ieškinio faktinį bei teisinį pagrindą, pridėjo įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, todėl darytina išvada, jog ieškovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimą.

30. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Egzistuojančią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

31. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių kilęs nesutarimas dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas teigia, kad butas priklauso jam nuosavybės teise, todėl atsakovė jame gyvena neteisėtai ir reikalauja ją iškeldinti bei priteisti nesumokėtą numos mokestį, o atsakovė procesiniuose dokumentuose remiasi tuo, kad šalys gyveno kartu, vedė bendrą šeimos ūkį ir įsigijo bendrą turtą – nurodytą butą, kurį priešieškiniu prašo pripažinti bendrąja daline nuosavybe bei nustatyti, kad šis butas šalims priklauso po ½ dalį.

32. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimas – uždrausti atsakovei naudotis ginčo butu iki įsiteisės būsimas teismo sprendimas, reikštų ieškovo ieškinio šioje civilinėje byloje išsprendimą iš esmės ir ieškovo ieškinio reikalavimų visišką patenkinimą, kadangi ieškovas pateiktu ieškiniu prašo teismo tvarka iškeldinti atsakovę iš buto, kurį atsakovė savo priešieškiniu prašo pripažinti šalių bendrąja daline nuosavybe.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje esantys įrodymai, patvirtinantys ieškovo nuosavybės teisę į butą, nagrinėjamu atveju nepatvirtina fakto, jog atsakovė ginčo bute gyvena neteisėtai, nes turto įregistravimas viešame registre vieno asmens vardu ne visais atvejais lemia šio turto teisinį režimą. Būtent tokios aplinkybės galėtų būti nustatytos tik nagrinėjant bylą iš esmės.

34. Ieškovas nurodo, kad atsakovė ginčo butu naudojasi savo nuožiūra, todėl, jo nuomone, akivaizdu, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas ateityje bus apsunkintas, kadangi atsakovė dėl fizinio nusidėvėjimo poveikio patalpoms neperduos ieškovui buto tokios būklės, kurios butas buvo ieškovės (buto nuomininkės) nuomos pradžioje, t. y. kuo vėliau ieškovas atgaus savo buto patalpas iš atsakovės, tuo bus didesnis buto savininko teisių pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais, nes tariamas fizinis buto nusidėvėjimas nėra susijęs su galimai ieškovui būsimo palankaus teismo sprendimo apsunkintu įvykdymu ateityje, t. y. apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buto būklė nėra susijusi su grėsme, jog galėtų nepavykti įvykdyti ieškiniu pareikšto reikalavimo – įpareigojimo atsakovei išsikelti iš ginčo buto. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

35. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad teismas skundžiama nutartimi įteisino buto savininko teisių pažeidimą ir / ar buto nuomininko teisių viršenybę prieš buto savininką bei buto savininko teisės teismo turi būti ginamos, o buto nuomininkas (atsakovė) savo teises teisme gali ginti nebūtinai gyvendama ieškovo bute, nes iš atsakovės procesinių dokumentų matyti, jog ji siekia įrodyti, kad ginčo butas įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi įteisino ieškovo, kaip buto savininko, teisių pažeidimą suteikiant teisių viršenybę atsakovei, priešingai, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai įvertino faktinę situaciją, atsižvelgė tiek į pareikšto ieškinio, tiek į priešieškinio reikalavimus.

36. Be to, atskirajame skunde remiamasi tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė protingumo ir teisingumo principus, kadangi yra neprotinga ir neteisinga leisti buto nuomininkui naudotis butu be jokios nuomos sutarties ir atsakovei nereguliariai mokant 150 Eur dydžio nuompinigius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors ieškovas teigia, jog atsakovė bute gyvena neteisėtai (be jokios nuomos sutarties), tačiau ieškiniu prašo priteisti nuompinigių įsiskolinimą, kas iš esmės galimai patvirtina tarp šalių buvus susitarimą dėl nuomos. Be to, tiek iš byloje esančių duomenų, tiek prie atskirojo skundo pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovė ne tik moka nuomos mokestį ieškovui, bet ir rūpinasi ginčo butu mokėdama komunalinius mokesčius. Taigi apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog aplinkybės dėl nuomos sutarties santykių, nuompinigių priteisimo bei įpareigojimo išsikelti iš ginčo buto bus nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme priimant galutinį sprendimą, todėl šiuo atveju nesant teismo sprendimo, jog atsakovė ginčo bute gyvena neteisėtai, minėti ieškovo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė protingumo ir teisingumo principus.

37. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės atsiliepime nurodytais motyvais, jog ieškovo argumentai ir pretenzijos apie esą pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neteisingas atsakovo atžvilgiu, t. y. tiek dėl teisėjos V. Railienės, kuri vykdė teismo mediatorės pareigas, tiek dėl teisėjo V. Steckio, kuris rašytinio proceso tvarka patvirtino šalių taikos sutartį, tiek dėl ieškovo patikslinto ieškinio priėmimo klausimo neišsprendimo, atidėjus ieškinio priėmimą iki mediacijos proceso pabaigos ir taip vilkinant ieškovo patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, yra kildinamos iš anksčiau šiame teismo procese buvusių įvykių, kurie nėra susiję su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

38. Pažymėtina, jog iš civilinės bylos eigos pirmosios instancijos teisme matyti, kad ieškovas ne kartą teikė savarankiškus prašymus dėl nušalinimo teisėjui, posėdžių sekretorei, teismo teisininkei, kurie savalaikiai buvo sprendžiami tiek pirmosios instancijos teisme, tiek pagal atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teisme. Akcentuotina, kad šiuo atveju minėti ieškovo argumentai nėra susiję su nagrinėjamu klausimu, dėl kurio pateiktas atskirasis skundas, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šių ieškovo argumentų nepasisakys, nes tai nėra atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo dalykas.

39. Ieškovas atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra neteisėta dalyje dėl 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų iš jo atsakovei priteisimo, kadangi atsakovės atsiliepimas į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal CPK nėra privalomas.

40. CPK 147 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad tuo atveju, kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą pranešama atsakovui. Taigi, įprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra nagrinėjamas apie jį nepranešus asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ir tik išimtiniais atvejais (kai, teismo vertinimu, tai yra būtina) – pranešus.

41. Pažymėtina, jog teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar informuoti atsakovą apie gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas turi įvertinti pateiktų duomenų pagrįstumą ir pakankamumą. Teismui nusprendus, kad pateiktų duomenų jam nepakanka klausimui išspręsti arba mano, kad būtina apie gautą prašymą informuoti asmenį, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ar kitą suinteresuotą asmenį, kurių teisėms ir interesams gali turėti įtakos teismo procesinis sprendimas, praneša jiems apie klausimo nagrinėjimą.

42. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išnagrinėjo pranešęs atsakovei, taip nesuvaržant atsakovės teisės pateikti savo poziciją dėl prašymo ir tai nereiškia, jog atsakovei buvo suteiktas pranašumas.

43. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę laisvai nuspręsti, ar yra reikalinga apie ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pranešti atsakovei, ir apie tai atsakovę informavęs, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nepadarė jokio procesinio pažeidimo. Atsakovei pasinaudojus teise pateikti atsiliepimą į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ji patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurios yra pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir paskirstomos tarp šalių vadovaujantis CPK 93 straipsniu.

44. Pažymėtina, kad ieškovas atskirajame skunde neįrodinėja, kad atsakovės patirtos 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengimą nepagrįstos ar per didelės, t. y. viršija rekomenduojamus dydžius.

45. Be to, nors ieškovas atskirajame skunde teigia, kad atsakovė 2024 m. rugsėjo 25 d. taikos sutartimi įsipareigojo nereikalauti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismo 2024 m. spalio 1 d. nutartis, kuria buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir byla išnagrinėta iš esmės, neįsiteisėjo, nes ieškovas pateikė atskirąjį skundą. Atitinkamai atsakovei nekilo prievolės pagal 2024 m. rugsėjo 25 d. tarp šalių pasirašytą taikos sutartį.

46. Įvertinus tai, jog Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nutartimi civilinė byla buvo išnagrinėta ir nors nutartis neįsiteisėjo, tačiau ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktas po priimto galutinio procesinio sprendimo. Dėl to šiuo atveju nėra taikomas kasacinio teismo išaiškinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-280-219/2018), kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų. Nagrinėjimu atveju pirmosios instancijos teismui ieškovo prašymą atmetus, atsakovė įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimą už atsiliepimo parengimą į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

47. Apibendrinant, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai priteisė iš ieškovo atsakovei jos patirtas 400,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengimą.

48. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, kurie neaptarti šios nutarties motyvuojamojoje dalyje, neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl ieškovo skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Atsižvelgiant į tai, jog Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. vasario 6 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nutartį, kurią buvo partvirtinta šalių taikos sutartis, panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo patirtų apeliacinės instancijos teisme nesprendžia, kadangi byloje dalyvaujančių asmenų ir teismo turėtas bylinėjimosi išlaidas paskirstys pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjęs iš esmės (CPK 93 straipsnis).

51. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Plungės apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.