Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Tomo Romeikos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. K. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovams D. K. ir R. K. dėl skolos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, tretieji asmenys – A. G. ir A. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK329 straipsnis).Byloje nustatyta, kad ieškovas J. K. 2014 m. lapkričio 24 d. mokėjimo nurodymu pervedė atsakovui D. K. 50 000 Lt (mokėjimo nurodymo mokėjimo paskirtyje įrašyta „BMW 2012 Juodas“), 2014 m. lapkričio 25 d. pervedė 12 000 Lt (mokėjimo nurodymo mokėjimo paskirtyje įrašyta „BMW 2012 Juodas (2)“), 2014 m. lapkričio 25 d. pervedė 1 000 Lt (mokėjimo nurodymo mokėjimo paskirtyje įrašyta „BMW 2012 Juodas (3)“). 2012 m. spalio 30 d. atsakovai D. K., R. K. ir A. K. (atsakovo R. K. sutuoktinė) sudarė susitarimą dėl skolos grąžinimo, kuriuo atsakovas D. K. ir jo sutuoktinė A. K. įsipareigojo grąžinti 100 000 Lt paskolos sumą R. K. tokia tvarka: iki 2016 m. birželio 1 d. įsipareigojo grąžinti 70 000 Lt sumą arba užtikrinti, kad R. K. bus perleistas D. K. ir A. K. nuosavybės teise priklausantis 70 000 Lt vertės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypo perleidimo atveju bus laikoma, kad D. K. grąžino R. K. 70 000 Lt skolą; ir ne vėliau kaip 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsipareigojo grąžinti 30 000 Lt skolą. 2016 m. gegužės 25 d. dovanojimo sutartimi atsakovas D. K. padovanojo atsakovui R. K. 19 400 Eur vertės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).Ieškovas J. K. prašė priteisti iš atsakovo D. K. 19 246,06 Eur dydžio skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti atsakovų D. K. ir R. K. 2016 m. gegužės 25 d. sudarytą dovanojimo sutartį, kuria atsakovas D. K. padovanojo R. K. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir grąžinti minėtą žemės sklypą atsakovo D. K. asmeninėn nuosavybėn.Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, kadangi sprendė, jog ieškovą J. K. ir atsakovą D. K. siejo pavedimo teisiniai santykiai, t. y. atsakovui D. K., jo sutikimu, buvo pavesta ieškovo vardu ir lėšomis nupirkti automobilį, tačiau atsakovas D. K., gavęs iš ieškovo pinigines lėšas, nepateikė rašytinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas D. K., vykdydamas pavedimą, arba turėjo perduoti ieškovui už jo pinigus įgytą transporto priemonę, arba grąžinti jam pinigus. Spręsdamas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu, teismas atmetė atsakovų atsikirtimus, kad tai buvo atlygintinis sandoris, kurį šalys privalėjo sudaryti remiantis anksčiau sudarytu susitarimu, o atsakovas R. K. yra sąžiningas trečiasis asmuo, teismas laikė, kad yra įrodytos actio Pauliana ieškinio reiškimo sąlygos. Su teismo sprendimu nesutinka atsakovai. Atsakovo D. K. teigimu, teismas nepagrįstai nustatė, jog tarp šalių buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, kadangi ieškovas nebuvo išdavęs įgaliojimo, ir nepagrįstai nesant įgaliojimo atsakovui perkėlė pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo įrodinėjimo pareigą. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai laikė neįrodytu faktą, kad D. K. perdavė pinigus pardavėjui, netinkamai įvertino 2014 m. lapkričio 26 d. ir 2014 m. gruodžio 5 d. vekselius, trečiojo asmens A. G. išrašytus trečiajam asmeniui A. Š., ir pastarojo skolos raštelį D. K. bei nepagrįstai atsisakė vertinti antstolės R. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, kuriuose fiksuoti garso įrašų duomenys. Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu apeliantai nurodo, jog šis sandoris negali būti vertinamas kaip neatlygintinas, kadangi šis sandoris yra išvestinis iš atsakovų 2012 m. spalio 30 d. sudaryto susitarimo, o pastarojo ieškovas neginčijo. Atsakovas R. K., nesutikdamas su teismo išvadomis dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, papildomai nurodo, jog ieškovas J. K. ginčijamo sandorio sudarymo dieną neturėjo reikalavimo teisės, be to, dovanojimo sutartis nesumažino D. K. mokumo, o dovanojimo sutartis sudaryta vykdant atsakovo D. K. prievolę grąžinti skolą pagal 2012 m. spalio 30 d. susitarimą. Neteisingai konstatavęs ginčo sandorio neatlygintinumą, teismas nepagrįstai sprendė, kad nereikia įrodinėti atsakovo R. K. nesąžiningumo. Atsakovo R. K. nuomone, teismas taip pat nepagrįstai taikė restituciją.

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimo pripažinimo būtinu ir rašytinių įrodymų išreikalavimo

Atsakovas D. K. pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinti ieškovo J. K., trečiųjų asmenų A. Š., A. G. dalyvavimą būtinu ir išreikalauti iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto prokuratūros 4-ojo skyriaus ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 01-1-36864-17. Grįsdamas šiuos prašymus, atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl trečiųjų asmenų apklausos, o aplinkybės dėl pinigų perdavimo fakto, skolos raštelio bei vekselių pasirašymo yra svarbios įrodinėjant pinigų perdavimo faktą, todėl būtina trečiųjų asmenų A. Š. ir A. G. apklausa, dėl šių aplinkybių būtina išreikalauti ir ikiteisminio tyrimo medžiagą. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma (CPK 322 straipsnis). CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Atsakovo D. K. prašymas bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka yra susijęs su būtinumu apklausti ieškovą J. K., trečiuosius asmenis A. Š. ir A. G. bei išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, todėl pirmiausia spręstinas pastarųjų prašymų pagrįstumas ir būtinumas rinkti naujus papildomus įrodymus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas D. K. 2017 m. balandžio 3 d. kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą A. G. atžvilgiu dėl sukčiavimo, t. y. jam grupėje su A. Š. pasisavinus atsakovo D. K. ir ieškovo J. K. pinigus. Pareiškime nurodytos aplinkybės atitinka atsakovo D. K. paaiškinimus civilinės bylos nagrinėjimo metu, todėl trečiųjų asmenų paaiškinimai galėtų tik patvirtinti arba paneigti atsakovo D. K. nurodomas aplinkybes dėl pinigų perdavimo, vekselių ir skolos raštelio pasirašymo, tačiau nepatvirtintų ieškovo ir atsakovo D. K. susitarimo dėl automobilio nupirkimo ieškovui įvykdymo, nes ieškovas neįgijo nei automobilio, nei jam buvo grąžinti pinigai. Nagrinėjamos bylos dalykas – šalių, t. y. ieškovo ir atsakovo D. K., susitarimo dėl pavedimo nupirkti automobilį vykdymas, būtent tuo grindžiamas ieškinys, o atsakovo ryšiai su trečiaisiais asmenimis ir pastarųjų atsakomybė prieš atsakovą D. K. gali būti pastarojo regresinio ieškinio tretiesiems asmenims dalykas, dėl ko jie faktiškai ir buvo įtraukti į bylą. Atsakovo D. K. nurodomos aplinkybės dėl pinigų perdavimo trečiajam asmeniui A. G. yra įrodinėjamos ir rašytiniais įrodymais t. y. vekseliais ir skolos rašteliais, kurie pirmosios instancijos teismo yra įvertinti, o trečiųjų asmenų paaiškinimai, atsižvelgiant į jų procesinę padėtį baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje byloje neturėtų esminės reikšmės, be to, tai išeina už ieškovo ir atsakovo D. K. susitarimo nupirkti automobilį ribų. Ieškovo J. K. pakartotinės apklausos būtinumas grindžiamas šio asmens paaiškinimų, duotų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ir parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, prieštaringumu, tačiau tai susiję tik su šių įrodymų vertinimu, bet nepatvirtina būtinybės dar kartą išklausyti ieškovo paaiškinimų. Kolegija taip pat nemano, kad būtina išreikalauti atsakovo nurodytą ikiteisminio tyrimo medžiagą, kadangi atsakovas D. K. konkrečiai nenurodė, kokie įrodymai, esantys ikiteisminio tyrimo medžiagoje, yra svarbūs nagrinėjamai bylai ir kokias aplinkybes atsakovas siekia patvirtinti išreikalautina medžiaga. Be to, atsakovas D. K. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pats savo iniciatyva yra pateikęs liudytojo J. K. apklausos ikiteisminiame tyrime protokolą (2017-12-13 Dok. Nr. 49938 priedas), kas patvirtina, kad pats atsakovas turi galimybę gauti jam reikalingus įrodymus betarpiškai iš ikiteisminio tyrimo, o prašydamas juos išreikalauti teismo, nepateikė jokių įrodymų, kad jis tokios galimybės neturi.

Dėl šalių santykių kvalifikavimo pavedimo teisiniais santykiais

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktines bylos aplinkybes, sprendė, kad ieškovą ir atsakovą D. K. siejo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, su kuo nesutinka atsakovas D. K., apeliaciniame skunde nurodydamas, kad nesant rašytinio įgaliojimo nėra pagrindo daryti išvadą, jog šalis siejo pavedimo teisiniai santykiai. Atsakovas D. K. neneigė, kad su ieškovu susitarė, jog už ieškovo atsiųstus pinigus nupirks jam automobilį (tą pirmosios instancijos teismas nurodė ir skundžiamame teismo sprendime), be to, tai patvirtina ir paties atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės. Atsakovo D. K. ir ieškovo elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovas D. K. siuntė ieškovui automobilių fotonuotraukas, iš kurių ieškovas išsirinko BMW markės automobilį, tarp šalių taip pat nėra ginčo, kad ieškovas pervedė atsakovui D. K. automobilio įsigijimui 63 000 Lt (18 246,06 Eur), tai patvirtina ir byloje pateikti ieškovo atlikti mokėjimo nurodymai. Automobilio ieškovas neįgijo ir lėšos jam nebuvo grąžintos. Pavedimo sampratą reglamentuojančio CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai – tarp atstovo ir atstovaujamojo, ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010). Įgaliojimas, būdamas vienašaliu sandoriu, apibrėžia tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu. Pavedimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, yra būtinas abiejų šalių, t. y. atstovaujamojo ir atstovo, susitarimas dėl atliekamų veiksmų, paprastai dėl siekiamo rezultato, dėl kurio yra sudaroma pavedimo sutartis.Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai pareikšti ieškovo ir atsakovo D. K. susitarimo nupirkti ieškovui jo vardu ir lėšomis pagrindu, t. y. remiantis vidiniais atstovaujamojo (ieškovo) ir atstovo (atsakovo D. K.) santykiais, todėl rašytinio įgaliojimo nebuvimas nepaneigia ieškovo ir atsakovo D. K. pavedimo santykių, kuriuos, kaip jau nurodyta, patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nurodytos nutarties 30 punkte. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovą ir atsakovą D. K. siejo pavedimo teisiniai santykiai, yra pagrįsta nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurios apibrėžia ir pavedimo sutarties turinį, t. y., kad atsakovas D. K. įsipareigojo ieškovui jo lėšomis nupirkti konkretų automobilį. Atsakovas D. K. tokį įsipareigojimą prisiėmė, o pagal CK 6.764 straipsnio 4 dalį, pasibaigus pavedimo sutarčiai, įgaliotinis privalo pateikti įgaliotojui ataskaitą ir grąžinti viską, ką yra gavęs pagal sutartį, bei atlikti visus veiksmus, kurie yra jo veiklos būtina pasekmė, kad būtų išvengta nuostolių padarymo įgaliotojui.Atsakovo D. K. atsikirtimai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jis neįrodė, kad ieškovo vardu sudarė ieškovo pasirinktos transporto priemonės pirkimo sandorį, kadangi jis to ir negalėjo įrodyti, nes neturėdamas įgaliojimo negalėjo sudaryti tokio sandorio, atmestini, kadangi atsakovas D. K., prisiėmęs pareigą ieškovo lėšomis nupirkti jam automobilį, šį pavedimą privalėjo vykdyti sąžiningai ir rūpestingai, kad jo įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus (CK 6.760 straipsnio 1 dalis). Jei pavedimo vykdymui santykiuose su trečiaisiais asmenimis buvo būtinas įgaliojimas, jis turėjo jo pareikalauti iš ieškovo, tačiau tokių duomenų byloje nėra pateikta. Esant nustatytoms pavedimo sutarties sąlygoms, pagal kurias atsakovas D. K. įsipareigojo ieškovo lėšomis nupirkti jam automobilį, atsakovas bet kuriuo atveju turėjo įrodyti ieškovo pavedimo įvykdymą, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą patvirtinančias sąlygas, kurias apibrėžia CK 6.305 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi atsakovas privalėjo įrodyti automobilio perdavimą pirkėjui ir atlyginimo už tai sumokėjimą. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas D. K. turėjo pareigą įrodyti, jog buvo sudaryta transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, yra visiškai pagrįsta, kaip ir pagrįsta šio teismo išvada, jog atsakovas D. K. šių aplinkybių neįrodė. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu atsakovo D. K. pateiktų įrodymų pinigų sumokėjimo trečiajam asmeniui (automobilio pardavėjui) A. G. aplinkybei patvirtinti vertinimu. Atsakovas pinigų sumokėjimo trečiajam asmeniui A. G. aplinkybes grindė 2014 m. lapkričio 26 d. trečiojo asmens A. G. išduotu A. Š. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu 15 000 Eur sumai ir analogišku 2014 m. gruodžio 4 d. A. G. išduotu A. Š. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu 22 000 Eur sumai bei 2014 m. lapkričio 26 d. skolos rašteliu, kuriame nurodyta, kad A. Š. gavo iš D. K. 37 000 Eur verslo paskolą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos rašytinius įrodymus ir atsakovo D. K. paaiškinimus, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad skolos raštelyje nurodyta 37 000 Eur suma, kuri, atsakovo teigimu, apima abi vekselių sumas, negalėjo būti nurodyta, kadangi skolos raštelis pasirašytas 2014 m. lapkričio 26 d, o antrasis vekselis pasirašytas vėliau, t. y. 2014 m. gruodžio 4 d. Neatitinka ir ieškovo reikalaujama priteisti ginčo suma (18 246,06 Eur) ir vekseliuose bei skolos raštelyje nurodytos sumos (37 000 Eur). Iš šių rašytinių įrodymų negalima spręsti, jog jie patvirtina faktą, kad atsakovas D. K. perdavė trečiajam asmeniui A. G. ieškovo jam perduotus pinigus automobiliui įsigyti, kaip ir negalima spręsti, kad vekseliais ir skolos rašteliu buvo užtikrintas ieškovo perduotų pinigų sumokėjimas, nes nei vekseliuose, nei skolos raštelyje A. G., kuriam, atsakovo teigimu, buvo perduoti ieškovo pinigai, neprisiėmė jokių įsipareigojimų nei ieškovo, nei atsakovo D. K. atžvilgiu, o A. Š. nurodė gavęs iš atsakovo D. K. 37 000 Eur verslo paskolą. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas D. K. būtų informuotas atsakovo apie neva pinigų perdavimą A. G. užtikrinančias priemones ir kad su tokiais atstovo veiksmais jis sutiko, t. y. kad šie pavedimo vykdymo veiksmai buvo suderinti su ieškovu (CK 6.759 straipsnis). Tokios aplinkybės paneigia atsakovo D. K. nurodomas ieškovo pinigų perdavimo A. G. automobilio pirkimui aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir antstolės R. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų įrodomąją reikšmę. Iš garso įrašų negalima identifikuoti, kokių asmenų pokalbis jame yra užfiksuotas, o faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nurodyta, jog atsakovo D. K. atstovės teigimu, pokalbis vyko tarp D. K. ir R. J., garso įrašas taip pat padarytas atsakovo D. K. iniciatyva ir jau iškėlus šią bylą, todėl toks įrodymas pagrįstai pripažintas netinkamu ir neobjektyviu.Tačiau bet kuriuo atveju nėra įrodyta, kad buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir automobilis perduotas ieškovui, o pinigai perduoti pavedimo vykdymui ieškovui taip pat negrąžinti, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pavedimas įvykdytas tinkamai, ką numato CK 6.764 straipsnio 4 dalis, pagal kurią pasibaigus pavedimo sutarčiai, įgaliotinis privalo pateikti įgaliotojui ataskaitą ir grąžinti viską, ką yra gavęs pagal sutartį, bei atlikti visus veiksmus, kurie yra jo veiklos būtina pasekmė, kad būtų išvengta nuostolių padarymo įgaliotojui.

Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia 2016 m. gegužės 25 d. sudarytą dovanojimo sutartį, kuria atsakovas D. K. padovanojo atsakovui R. K. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kaip pažeidžiančią kreditoriaus – ieškovo J. K. teises, ir taikė sandorio restituciją. Su šia sprendimo dalimi nesutinka abu atsakovai, nurodydami kad nagrinėjamu atveju actio Pauliana instituto taikymas negalimas, kadangi teismas nepagrįstai šį sandorį pripažino neatlygintinu ir neprivalomu sudaryti, nes dovanojimo sutartis buvo sudaryta vykdant atsakovų D. K., A. K. ir R. K. 2012 m. spalio 30 d. sudarytą susitarimą dėl skolos padengimo turtu, teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad atsakovas R. K. neįrodė, jog atsakovo D. K. šeimai būtų suteikęs paskolų ne mažesnių nei sklypo vertė sumai, o atsakovo R. K. nesąžiningumas nebuvo nustatytas. Atsakovo R. K. nuomone, be to, neįrodyta, kad ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo dieną turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, taip pat mano, kad šis sandoris nesumažino atsakovo D. K. mokumo, teismas nepagrįstai taikė sandorio restituciją. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-311/2012; 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais.Ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).Atsižvelgiant į tai kad ieškovas ir atsakovas D. K. susitarė, jog atsakovas ieškovui nupirks automobilį, ieškovo reikalavimo teisė pagal šį susitarimą atsirado ne vėliau kaip 2014 m. lapkričio 25 d., kai buvo pervestos lėšos automobilio įsigijimui, o ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2016 m. gegužės 25 d., kai ieškovas jau turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę reikalauti pavedimo įvykdymo. Nors rašytinė pavedimo sutartis ir nebuvo sudaryta, tačiau, teismui tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, pagrįstai buvo konstatuota, jog šalys sudarė žodinę pavedimo sutartį. Apelianto R. K. argumentai, kad ieškovas tik 2016 m. rugpjūčio 19 d. pirmą kartą elektroniniu laišku pareiškė reikalavimą D. K., nepaneigia atsiradusios ieškovo reikalavimo teisės, nes, kaip nurodyta teismų praktikoje, galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės pažeidimu, taigi ir reikalavimu vykdyti prievolę, neturėtų būti atsižvelgiama ir į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog nagrinėjamu atveju dovanojimo sandoris yra atlygintinis, kadangi jis sudarytas vykdant atsakovų D. K., A. K. ir R. K. 2012 m. spalio 30 d. susitarimą dėl skolos grąžinimo padengiant turtu. Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Taigi pats įstatymas nustato neatlygintinį šio sandorio pobūdį. Pažymėtina ir tai, kad ginčo dovanojimo sandoryje taip pat nėra jokių nuorodų, kad jis sudarytas vykdant atsakovų D. K., A. K. ir R. K. 2012 m. spalio 30 d. susitarimą dėl skolos grąžinimo.Konstatavus neatlygintinį ginčijamo dovanojimo sandorio pobūdį, neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis), o remiantis CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktu, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, kai sandoris sudaromas su artimaisiais giminaičiais, o dovanojimo sutartis šiuo atveju buvo sudaryta tarp artimų giminaičių – brolių. Todėl ieškovui nekilo pareiga įrodyti atsakovų nesąžiningumą. 2012 m. spalio 30 d. susitarimas dėl skolos grąžinimo galėtų būti vertinamas tik kaip patvirtinantis arba nepatvirtinantis actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtiną sąlygą, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Tačiau D. K., A. K. ir R. K. 2012 m. spalio 30 d. susitarimas dėl skolos grąžinimo tiesiogiai nesukūrė pareigos sudaryti būtent dovanojimo sandorį. Šiuo susitarimu atsakovas D. K. ir jo sutuoktinė A. K. įsipareigojo grąžinti 100 000 Lt paskolos sumą R. K. tokia tvarka: iki 2016 m. birželio 1 d. įsipareigojo grąžinti 70 000 Lt suma arba užtikrinti, kad R. K. bus perleistas D. K. ir A. K. nuosavybės teise priklausantis 70 000 Lt vertės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypo perleidimo atveju bus laikoma, kad D. K. grąžino R. K. 70 000 Lt skolą.CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus galimybė ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014 ir joje nurodyta praktika). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.).Nagrinėjamu atveju nenustatyta neišvengiama atsakovo D. K. pareiga sudaryti dovanojimo sutartį atsakovų 2012 m. spalio 30 d. sudaryto susitarimo dėl skolos grąžinimo pagrindu, nes nenustatyta, kad atsakovas R. K. būtų suteikęs atsakovui D. K. nurodyto dydžio paskolą ir kad neįvykdžius prievolės grąžinti paskolą atsirado sąlygos taikyti susitarime numatytą paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonę. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi paskolos sutartis laikoma realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas. Paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Atsakovas R. K. nepateikė įrodymų, kad broliui D. K. ir jo sutuoktinei būtų perdavęs 100 000 Lt, o neįrodžius paskolos sudarymo momento, negalima daryti išvados, jog atsakovui D. K. atsirado prievolė grąžinti paskolą ir taikyti tokios prievolės vykdymo užtikrinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju, kilus ginčui dėl dovanojimo sandorio privalomumo, tik paskolos sutarties sudarymo (pinigų perdavimo paskolos gavėjui) patvirtinimas pagrįstų tokio sandorio privalomumą. Kolegija atmeta atsakovo R. K. apeliacinio skundo argumentus, jog dovanojimo sandoris neva nepažeidžia ieškovo kaip kreditoriaus interesų, kadangi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas D. K. dovanodamas savo broliui R. K. vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą sumažino savo turtą, apribodamas ieškovo galimybes nukreipti į jį savo reikalavimą. Teismas tinkamai įvertino atsakovo D. K. turtinę padėtį kaip nepakankamą ieškovo reikalavimo įvykdymui užtikrinti, nes atsakovo pajamos nedidelės, o turimos dvi transporto priemonės, kurių vertė įrodymais nėra patvirtinta, atsižvelgiant į transporto priemonių pirmosios registracijos laiką ir pagaminimo metus leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad šis turtas negarantuoja ieškovo reikalavimo įvykdymą. Todėl teismas pagrįstai ginčo dovanojimo sandorį laikė kaip sudarytą pažeidžiant ieškovo teises. Aukščiausiojo teismo praktikoje nurodyta, kad siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas). Nesutiktina, kad teismas nagrinėjamo ginčo atveju neturėjo taikyti restitucijos, kadangi atsakovo R. K. padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Atsakovas R. K. savo padėties pablogėjimą grindžia 1012 m. spalio 30 d. susitarimu dėl skolos grąžinimo, tačiau, kaip jau nurodyta nutarties 55 punkte, atsakovas R. K. nepateikė įrodymų, kad broliui D. K. ir jo sutuoktinei būtų perdavęs 100 000 Lt, o neįrodžius paskolos sudarymo momento, negalima daryti išvados, jog atsakovui D. K. atsirado prievolė grąžinti paskolą ir taikyti tokios prievolės vykdymo užtikrinimo priemonę.Kadangi iš dovanojimo sutarties padovanoto žemės sklypo vertė nurodyta 19 400 Eur, todėl nepažeidžiamas CK 6.66 straipsnio 4 dalies reikalavimas, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinių skundų motyvais nenustačius pagrindų skundžiamą sprendimą pakeisti ar panaikinti, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o apeliantų atsakovų D. K. ir R. K. bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1-3 dalys). Tuo tarpu ieškovui, kaip laimėjusiai šaliai, atlygintinos jo turėtos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos, kurias patvirtina pateikti įrodymai (600 Eur) ir kurios priteistinos iš atsakovų D. K. ir R. K. pirmosios instancijos teismo nustatytu proporciniu dydžiu, t. y. iš atsakovo D. K. – 75 % (450 Eur), o iš atsakovo R. K. – 25 % (150 Eur). Taip pat iš atsakovų priteistina po 3,85 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 450 Eur, o iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 150 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovų D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 3,85 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.