- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-10
- Bylos Nr.
- e2A-1052-779/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė (pran.)
- Ieškovas
- UAB „Delamode Baltics“
- Atsakovas
- UAB „Magneta group“
- Kategorijos
- 2.6.27pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ingos Staknienės, teisėjų Vaclovo Pauliko ir Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „Magneta group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Delamode Baltics“ ieškinį atsakovui UAB „Magneta group“ dėl skolos priteisimo, ir atsakovo UAB „Magneta group“ priešieškinį ieškovui UAB „Delamode Baltics“ dėl baudos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „Delamode Baltics“ ieškiniu prašė iš atsakovo UAB „Magneta group“ priteisti 2 072,60 EUR skolą; 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendinio visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovas 2017-09-06, 2017-09-13, 2017-09-28, 2017-10-02 ir 2017-10-24 pateikė ieškovei užsakymus Nr. M-141/36/17, Nr. M-145/37/17, Nr. M-158/39/17, M-102/40/17 ir Nr. M-152/43/17 dėl krovinių pervežimo maršrutais Vokietija – Lietuva, Vokietija – Lietuva, Italija – Lietuva, Belgija – Lietuva ir Italija – Lietuva. Ieškovui suteiktus atsakovui šios užsakytas krovinių pervežimo paslaugas, kurių suteikimą patvirtina kartu su ieškiniu pateikti CMR važtaraščiai, ieškovas išrašė ir pateikė atsakovui penkias PVM sąskaitas faktūras bendrai 2 577,30 Eur sumai, kurias atsakovas apmokėjo tik iš dalies, t. y. 2017-11-09 sumokėjo 504,70 Eur, todėl liko skolingas ieškovui 2 072,60 Eur. Ieškovas atmetė atsakovo pretenzijas dėl reikalavimo sumokėti 2 000 Eur baudų, tačiau atsakovas toliau delsia atsikaityti su ieškovu.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, jog tarp šalių susiklostė ne tik krovinių vežimo santykiai, reglamentuojami Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – ir CMR konvencija). Ieškovas teikė ne tik vežimo, bet ir krovinių ekspedijavimo paslaugas. Tiek ieškovas, tiek atsakovas laikytini ekspeditoriais, organizuojančiais krovinių pervežimą pagal suderintas sąlygas, todėl tarp šalių atsakovo pateiktų užsakymų pagrindu atsirado krovinių ekspedijavimo santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 824 str. 6 ir 7 d., 6.825 str.).
4. Nurodė, jog dalyje dėl ekspedijavimo paslaugų teikimo buvo susitarta dėl atsakomybės už ekspedijavimo sąlygų nevykdymą (netinkamą vykdymą). Ieškovas nepagrįstai remiasi tik CMR konvencijos nuostatomis ir vengia ekspedijavimo santykiams suderintų sąlygų vertinimo, remdamasis tik ta užsakymų dalimi, kurioje aptarti vežėjo įsipareigojimai. Užsakymų sąlygos numatė ieškovui teisę pervežti krovinį pasinaudojant trečiųjų asmenų paslaugomis, tačiau apie tai privalėjo pranešti atsakovui (užsakovui). Šalys užsakymais nustatė sąlygas, kurios nėra reguliuojamos tik CMR konvencijos nuostatomis, todėl šalių sutartiniai santykiai yra dviejų ekspeditorių santykiai, o CMR konvencija nereguliuoja visų tarp šalių galinčių susiklostyti teisinių santykių. Atsakovas, pateikdamas pretenzijas dėl reikalavimo sumokėti baudas, rėmėsi su ieškovu suderintomis sąlygomis dėl atsakomybės už krovinio ekspedijavimą, bet ne CMR konvencijos nuostatomis.
5. Dublike į atsakovo atsiliepimą ieškovas nurodo, kad pačio atsakovo rengtuose užsakymuose nurodoma, jog pervežimai vykdomi pagal CMR konvencijos sąlygas, todėl nėra pagrindo abejoti, jog šalys sudarė būtent krovinių vežimo užsakymus – sutartis. Nagrinėjamu atveju yra visos CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos jos taikymo sąlygos. CMR konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, patenkantys į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi. Visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos normų, laikomi negaliojančiais (CMR konvencijos 41 str. 1 d.). Bet kokie susitarimai dėl krovinio vežėjo didesnės nei CMR konvencijoje nustatytos atsakomybės (baudų mokėjimo) neatitinka CMR Konvencijos įtvirtintų taisyklių ir yra laikomi negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Pagal CMR konvencijos 12 straipsnį, kai vežėjas nevykdo krovinio siuntėjo instrukcijų, jis atsako už patirtus dėl to nuostolius. Atsakovas niekada nereikalavo iš ieškovo nuostolių, todėl atsakovo, kaip krovinių siuntėjo, siekis nemokėti ieškovui už suteiktas pervežimo paslaugas, motyvuojant vienašališku sprendimu skaičiuotinomis baudomis, yra neteisėtas, nes kyla iš krovinio pervežimo sutarties nuostatos, kuri dėl minėtų priežasčių laikytina negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Tarp šalių nėra ginčo, kad visi kroviniai, ieškovės gabenti remiantis minėtais užsakymais, buvo pristatyti jų gavėjams, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo nemokėti ieškovui už jo suteiktas krovinių pervežimo paslaugas.
6. Triplike atsakovas nurodė, kad nėra abejojama, jog ginčo krovinių vežimams taikytina CMR konvencija ir kad jos prasme ieškovas laikytinas vežėju. Ginčas kilo ne dėl ieškovo, kaip krovinių vežėjo, veiksmų, o dėl jo veiksmų, netinkamai organizuojant krovinių pervežimą. Ieškovo, kaip krovinių pervežimo organizatoriaus, įsipareigojimai yra nustatyti ginčo užsakymuose, todėl šalių santykiams organizuojant krovinių pervežimą, taikytinos užsakymų sąlygos. Ieškovo atsakomybė kildinama iš šalių sutartinių santykių, o ne iš CMR konvencijos nuostatų. Prievolė sumokėti baudas ieškovui atsirado dėl to, kad jis neinformavo atsakovo, jog krovinių pervežimo užsakymų įvykdymui jis pasitelkė trečiuosius asmenis. Tokios informacijos pateikimas buvo būtinas pagal ginčo užsakymų nuostatas.
Šalies argumentai
7. Priešieškiniu atsakovas prašo priteisti iš ieškovo 1 000 Eur baudą už užsakymo Nr. M-141/36/17 netinkamą vykdymą ir 1 000 Eur baudą už užsakymo Nr. M-102/40/17 netinkamą vykdymą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje nurodė, kad užsakyme Nr. M-141/36/17 buvo numatyta, jog vežėjas įsipareigoja vykdyti pervežimą savo transporto priemonėmis; tuo atveju, jeigu vežėjas užsakymo vykdymui pasitelkia trečiuosius asmenis, jis turi nedelsiant apie tai informuoti užsakovą ir gauti jo leidimą; neįvykdęs minėto įsipareigojimo, vežėjas privalo sumokėti užsakovui 1 000 Eur dydžio baudą. CMR važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad krovinį vežė UAB „Sanara“, bet ieškovas apie šį faktą informacijos nepateikė ir negavo atsakovo sutikimo. Už šios sąlygos pažeidimą atsakovas pateikė pretenziją. Užsakyme Nr. M-102/40/17 numatyta, kad, pasikrovus, vežėjas kiekvieną rytą iki 09.30 val. privalo informuoti atsakingą vadybininką apie mašinos buvimo vietą; už krovinio pervežimo užsakymo sąlygų ir užsakovo nurodymų neįvykdymą vežėjas privalo sumokėti užsakovui 1 000 Eur dydžio baudą. Ieškovas netinkamai vykdė įsipareigojimą pagal šį užsakymą, informacijos nepateikė, todėl atsakovas pareiškė pretenziją. Ieškovas buvo informuotas apie tai, kad baudų suma bus įskaityta į atsakovo mokėtinų ieškovui sumas, todėl ieškovas pateikė teismui ieškinį dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo, t. y. ginčija atliktus įskaitymus.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas prašo jį atmesti, taikyti ieškinio 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad atsakovui iš anksčiau ieškovo vykdytų pervežimų buvo žinoma, kad ieškovas tarptautiniams pervežimams vykdyti pasitelkia trečiuosius asmenis ir atsakovas niekada nereiškė ieškovui sumokėti baudas už tai, kad krovinius gabeno kiti faktiniai vežėjai. Atsakovo nurodytos užsakymų M-141/36/17 ir Nr. M-102/40/17 sąlygos kvalifikuotinos kaip išankstinė vežimo instrukcija, pagal kurią yra draudžiama be siuntėjo leidimo gabenant krovinį pakeisti transporto priemonę ar perduoti krovinį gabenti kitam vežėjui, ar teikti informaciją apie krovinio gabenimo eigą. Nors už vežimo instrukcijos pažeidimą atsakovas savo rengtuose užsakymuose ir numatė ieškovo baudinę atsakomybę, tačiau CMR konvencijoje neįtvirtintas baudų už vežimo instrukcijų taikymas, todėl pagal kasacinio teismo praktiką vežėjas gali tuo gintis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Teismas priteisė ieškovei UAB „Delamode Baltics“ iš atsakovės UAB „Magneta Group 2 072,60 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 647 Eur bylinėjimosi išlaidų.
10. Teismas konstatavo, kad atsakovė 2017 m. rugsėjo 6 d., rugsėjo 13 d., rugsėjo 28 d., spalio 2 d. ir spalio 24 d. pateikė ieškovei krovinio pervežimo užsakymus Nr. M-141/36/17, Nr. M-145/37/17, Nr. M-158/39/17, M-102/40/17, Nr. M-152/43/17 dėl krovinių pervežimo maršrutais Vokietija – Lietuva, Vokietija – Lietuva, Italija – Lietuva, Belgija – Lietuva ir Italija – Lietuva. Tarp šalių nebuvo ginčo, kad ieškovė atsakovei suteikė šios užsakytas krovinių pervežimo paslaugas, t. y. pristatė krovinius. Ieškovė išrašė ir pateikė atsakovei 5 PVM sąskaitas faktūras bendrai 2 577,30 Eur sumai, tačiau atsakovė 2017 m. lapkričio 9 d. sumokėjo ieškovei tik 504,70 Eur sumą. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė pateikė ieškovei dvi pretenzijas ir sąskaitą faktūrą MGR Nr. 02061-1/17 2 000 Eur sumai (baudai).
11. Teismas konstatavo, kad šalių užsakymais buvo pasiektas aiškus ir konkretus ieškovės ir atsakovės susitarimas dėl krovinių pervežimo, o ne jų ekspedijavimo. Pažymėjo, kad ieškovės, kaip krovinių vežėjo, statusas egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar ji faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, t. y. pati krovinių nevežė, bet dėl tų pačių krovinių sudarė sutartis su kitais vežėjais, kurie vežė krovinius (faktiniai vežėjai) savo vardu. Nurodė, kad ginčo sutartims taikytinos CMR konvencijos nuostatos, kaip ir nurodyta pačiose sutartyse.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas rėmėsi CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos normų, laikomi negaliojančiais ir tokiais susitarimais teismas laikė į ginčo užsakymus atsakovės įtrauktas sąlygas dėl baudų mokėjimo už ieškovės įsipareigojimų krovinius gabenti savo transporto priemonėmis (tuo atveju, jeigu ieškovė pasitelkia trečiuosius asmenis, nedelsiant informuoti apie tai atsakovę ir gauti jos leidimą) (užsakymo Nr. M-102/40/17 atveju) ir informuoti atsakovę apie transporto priemonės buvimo vietą (užsakymo Nr. M-141/36/17 atveju) nevykdymą (netinkamą vykdymą).
13. Teismas atsakovės priešieškinį atmetė ir kitais motyvais, nurodydamas, kad atsakovės reikalavimas sumokėti 2 000 Eur netesybų iš esmės už formalius pažeidimus, negali būti tenkinamas atsakovei neįrodinėjant realiai patirtų nuostolių, be to, praleidus 6 mėnesių ieškinio senaties terminą netesyboms taikyti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Apeliantas (atsakovas) UAB „Magneta group“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Apeliantas nesutinka su sprendimu dėl šių argumentų:
Šalies argumentai
14.1. Teismas, vertindamas ginčo sutartis (krovinių pervežimo užsakymus), nepagrįstai padarė išvadą, kad šalių santykiai kvalifikuojami tik kaip krovinių pervežimo, o ne mišrūs. Priešingai, negu nurodė teismas, atsakovas susitarė su ieškove, kad ieškovė neturi teisės be atsakovės raštiško sutikimo perleisti savo pareigų, prisiimtų pagal pateiktą užsakymą. Bet tuo atveju, kai ieškovė pareigų vykdymui pasitelkia trečiuosius asmenis, atsakovė turėjo būti informuojama ir turėjo būti gautas atsakovės sutikimas.
14.2. Teismas, darydamas kategorišką išvadą, jog ieškovės ir atsakovės sudarytos sutartys (krovinio pervežimo užsakymai) dalyje dėl baudų nustatymo negalioja, darydamas išvadą, jog šalys net negalėjo susitarti dėl CMR Konvencijos nuostatoms prieštaraujančių sąlygų, visiškai neatsižvelgė į byloje nustatytą faktą, kad šalis siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, kurių sąlygos buvo suderintos (byloje pateikta 2016.01.27 Krovinio pervežimo užsakymas Nr. M- 024/05/16), šalims aiškios ir priimtinos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė, pasirašydama ginčo sutartis, patvirtino, jog pilnai sutinka su užsakymo sąlygomis, žinodama, jog pati krovinio negabens.
14.3. CMR konvencija nereglamentuoja visų klausimų, susijusių su tarptautiniais vežimais. Tiems klausimams, kurie nėra reglamentuojami Konvencijos, galioja sutarties laisvės principas ir tokie klausimai sprendžiami pagal nacionalinius įstatymus.
14.4. Byloje nenuginčijamai nustatyta, kad pagrindines krovinių pervežimo sutartis sudarė būtent ieškovė, o ginčo sutartys turi būti vertinamos kaip pagalbinės sutartys, kurių sudarymas vadovaujantis civilinio kodekso (toliau - CK) 6.156 str. 1 d. nuostatomis nėra draudžiamas, todėl pagalbinės sutarties šalys, susitardamos dėl baudų taikymo, nepažeidė įstatymo.
14.5. Išnagrinėtoje byloje ieškovė neteikė prašymo sumažinti taikytinos baudos dydį, tik pasisakė apie netesybų neproporcingumą. Šiuo konkrečiu atveju reikšmę turi faktas, kad šalys yra lygiaverčiai privatūs verslo subjektai, todėl teismo argumentas, kad šioje byloje netesybos yra neproporcingos, o, norėdama taikyti baudas, atsakovė privalėjo įrodinėti patirtų nuostolių dydį, yra nepagrįstas ir neteisėtas.
14.6. Pasisakydamas dėl senaties termino taikymo, teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nors šalių santykiams vertinti taikė ne nacionalinės teisės, o CMR Konvencijos nuostatas, kurios 32 straipsnyje aiškiai nurodomas 1 metų senaties terminas, pradedamas skaičiuoti praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo. Teismo sprendime nemotyvuota teismo išvada, kad terminas išnagrinėtoje byloje turi būti skaičiuojamas kitaip ir taikant civilinio kodekso nuostatas. Nesutiko su teismo išvada, kad taikant CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą senaties terminą, jo pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2017 m. spalio 5 d., t. y. nuo momento, kai krovinys buvo perduotas ieškovei. Teismo nurodyta data nepatvirtina, kad būtent krovinio perdavimo momentu atsakovei tapo žinoma apie jos teisių pažeidimą. Byloje pateiktas ieškovės atsakymas į pretenziją dėl baudų taikymo, kuris akivaizdžiai patvirtina, jog subjektyviai apie ginčą dėl baudų taikymo pagrįstumo atsakovas galėjo sužinoti tik po atsakymo į pretenziją gavimo momento ir reikalavimo pilnai pamokėti sąskaitas faktūras, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 11 d.
15. Ieškovas UAB „Delamode Baltics“ pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą, su juo nesutiko ir prašė atmesti, kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodė šiuo argumentus:
Atsiliepimas
15.1. Pirmos instancijos teismas savo sprendime, nenukrypdamas nuo Kasacinio teismo formuojamos praktikos, pagrįstai sprendė, kad ieškovo ir atsakovo sudarytais užsakymais buvo pasiektas susitarimas dėl krovinių pervežimo, o ne jų ekspedijavimo. Pirmos instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad atsakovo parengtuose užsakymuose numatyta, jog ieškovas įsipareigoja vykdyti pervežimą savo transporto priemonėmis, kas rodo, kad atsakovas aiškiai suvokė ieškovą kaip vežėją, o ne ekspeditorių, todėl pirmos instancijos teismas pagristai padarė išvadą, kad šalių sudarytoms sutartims taikytinos CMR Konvencijos nuostatos, ir kad nėra teisinio pagrindo šalių sudarytas sutartis laikytis mišriomis.
15.2. Atsakovas, ginčydamas pirmos instancijos teismo sprendimą ir įrodinėdamas, kad ginčo šalis siejo ekspedijavimo, o ne krovinių pervežimo teisiniai santykiai, nepateikia nei Kasacinio teismo, nei kitų aukštesnės instancijos teismų praktikos, kuria pagrįstų savo argumentus, t. y. nepateikia nei vieno įrodymo, kodėl pirmos instancijos teismas turėjo nukrypti nuo Kasacinio teismo jau suformuotos praktikos dėl CMR konvencijos nuostatų taikymo.
Atsiliepimas
15.3. Pirmos instancijos teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį dėl baudos priteisimo ir nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pagrįstai konstatavo, kad kvalifikavus ginčo sutartis tarptautinio krovinio pervežimo sutartimis pagal CMR konvenciją, atitinkamai turi būti sprendžiamas jų šalių teisių ir pareigų bei atsakomybės klausimas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo į ginčo užsakymus įtrauktos sąlygos dėl baudų mokėjimo už vežėjo įsipareigojimų krovinius gabenti savo transporto priemonėmis ir informuoti atsakovą apie transporto priemonės buvimo vietą nevykdymą laikytini negaliojančiais. Faktinis siuntėjas neturėjo teisės taikyti apeliantui netesybų už pavėluotą krovinio pristatymą, o apeliantas neturėjo pareigos jų mokėti, kadangi sutarčių nuostatos dėl netesybų už pavėluotą krovinio pristatymą yra prieštaraujančios CMR konvencijai, todėl negalioja (CMR konvencijos 41 str. 1 d.).
15.4. Pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė senatį atsakovo reikalavimui dėl 2 000 Eur netesybų priteisimo, remdamasis CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir pagrįstai konstatavo, kad remiantis Užsakymo Nr. M-102/40/17 sąlygomis, atsakovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2017-09-11, t. y. kai krovinys buvo pristatytas gavėjui, o remiantis Užsakymo Nr. M-141/36/17 sąlygomis, atsakovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2017-10-05 09.30 val., todėl atsakovas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl netesybų priteisimo iki 2018-04-06, tačiau priešieškinys teisme gautas tik 2018-05-02, todėl pagrįstai konstatuotas ieškinio senaties praleidimas.
15.5. Nors atsakovas ir teigia apie tariamai šalių sudarytas pagalbines sutartis, tačiau byloje surinkti rašytiniai įrodymai paneigia tokius atsakovo argumentus. Atsakovas, pasitelkdamas ieškovą, kaip vežėją, tarptautinių krovinių pervežimui, pateikė ieškovui vienintelius savo parengtus užsakymus/sutartis, kuriuose nurodė krovinių pervežimo sąlygas, šalims taikytinus teisės aktus, atsiskaitymo su ieškovu tvarką bei ginčo sąlygas dėl baudų mokėjimo už ieškovo įsipareigojimų krovinius gabenti savo transporto priemonėmis ir informuoti atsakovą apie transporto priemonės buvimo vietą nevykdymą (netinkamą vykdymą). Jokių kitų sutarčių šalys nesudarinėjo. Todėl atsakovo ieškovui pateikti užsakymai dėl krovinių pervežimo nelaikytini pagalbinėmis sutartimis.
15.6. Tokio pobūdžio sąlygos, kaip įpareigojimas vežėjui krovinius gabenti savo transporto priemonėmis ar informuoti apie transporto priemonės buvimo vietą, kvalifikuotinos kaip išankstinės vežimo instrukcijos, nurodytos krovinio vežimo sutartyje. Ir nors už tokių vežimo instrukcijų pažeidimą atsakovas numatė baudinę ieškovo atsakomybę, tačiau CMR Konvencijoje neįtvirtintas baudų už vežimo instrukcijų pažeidimą taikymas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
17. Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį krovinių vežimą keliais, nustatant, kokie teisiniai santykiai sieja ieškovą ir atsakovą (vežimo ar ekspedijavimo), proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, klausimai.
Dėl sutarčių kvalifikavimo
18. Pagal 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR konvencija) vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Ši Konvencija taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės.
19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį, įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013, 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013). Siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2013; kt.).
20. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į atsakovo 2017 m. spalio 2 d. ieškovui pateiktą užsakymą Nr. M-102/40/17 dėl krovinių pervežimo maršrutu Belgija – Lietuva, 2017 m. rugsėjo 6 d. pateiktą užsakymą Nr. M-141/36/17 dėl krovinių pervežimo maršrutu Vokietija – Lietuva (vežėjas UAB “Sanara“), 2017 m. rugsėjo 13 d. pateiktą ieškovui užsakymą Nr. M-145/37/17 dėl krovinių pervežimo maršrutu Vokietija – Lietuva, 2017 m. rugsėjo 28 d. pateiktą užsakymą Nr. M-158/39/17 dėl krovinių pervežimo maršrutu Italija – Lietuva, ir 2017 m. spalio 24 d. pateiktą užsakymą Nr. M-152/43/17 dėl krovinių pervežimo maršrutu Italija – Lietuva (vežėjas SIA Baltic Transport Group), ieškovas atsakovui krovinio pervežimo paslaugas suteikė, ką patvirtina tarptautiniai krovinio dokumentai, CMR važtaraščiai. Minėtuose krovinio pervežimo užsakymuose - sutartyse aptartos esminės krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sąlygos - pasikrovimo datos; ieškovui pateikiami duomenys apie konkrečius gabenamus krovinius; sutariamas konkretus užmokestis už pervežimą, kuris turi būti sumokėtas ieškovui, kaip vežėjui; sutariama, kad vykdant sutartį bus vadovaujamasi CMR konvencija. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aukščiau nurodytais krovinių pervežimo užsakymais - sutartimis buvo pasiektas labai aiškus ir konkretus šalių susitarimas dėl krovinių pervežimo bei išreikšta vieninga šalių valia dėl tarptautinio krovinio vežimo sutarčių sudarymo, o ne jų ekspedijavimo, todėl šalių santykiams taikytina CMR konvencija.
21. Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).
Dėl netesybų pagrįstumo
22. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl netesybų priteisimo, o būtent, 1 000 Eur baudos už užsakymo Nr. M-141/36/17 netinkamą vykdymą ir 1 000 Eur baudos už užsakymo Nr. M-102/40/17 netinkamą vykdymą.
23. 2017 m. rugsėjo 6 d. krovinio pervežimo užsakyme Nr. M-141/36/17 buvo numatyta, jog vežėjas įsipareigoja vykdyti pervežimą savo transporto priemonėmis, tuo atveju, jeigu vežėjas užsakymo vykdymui pasitelkia trečiuosius asmenis, jis turi nedelsiant apie tai informuoti užsakovą ir gauti jo leidimą; neįvykdęs minėto įsipareigojimo, vežėjas privalo sumokėti užsakovui 1 000 Eur dydžio baudą. CMR važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad krovinį vežė UAB „Sanara“, kadangi ieškovas apie šį faktą informacijos atsakovui nepateikė bei negavo atsakovo sutikimo, už šios sąlygos pažeidimą atsakovas pateikė pretenziją. 2017 m. spalio 2 d. krovinio pervežimo užsakyme Nr. M-102/40/17 numatyta, kad pasikrovus vežėjas kiekvieną rytą iki 09.30 val. privalo informuoti atsakingą vadybininką apie mašinos buvimo vietą; už krovinio pervežimo užsakymo sąlygų ir užsakovo nurodymų neįvykdymą vežėjas privalo sumokėti užsakovui 1 000 Eur dydžio baudą. Ieškovas nurodytos informacijos nepateikė, todėl atsakovas pareiškė pretenziją. Atsakovas baudų sumą (2000 Eur) įskaitė į atsakovo mokėtinų ieškovui sumas.
24. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus dėl nepagrįstai netenkinto atsakovo priešieškinio reikalavimo, kaip prieštaraujančius CMR konvencijos 41 straipsniui, pagal kurį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais.
25. Nors visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais, tačiau tokio susitarimo negaliojimas nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo. Taigi, sprendžiant, ar šalys susitarimu dėl baudų už trečiųjų asmenų pasitelkimą vykdant užsakymus bei informacijos apie mašiną buvimo vietos nepateikimą, nustatė kitokią, nei CMR konvencijoje vežėjui atsakomybę, pažymėtina tai, jog šalys CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punkto prasme susitaria dėl prievolės atlikti pervežimą. Nagrinėjamu atveju šalys ginčo sutartyse nustatė kitokią, nei CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę (netesybas). Tokio pobūdžio sąlygos kvalifikuotinos kaip išankstinė vežimo instrukcija. CMR konvencijoje neįtvirtintas baudų už vežimo instrukcijų pažeidimą taikymas, todėl pagal kasacinio teismo praktiką vežėjas gali tuo gintis. Šiuo atveju sutarties šalių laisvės principas yra ribojamas CMR konvencijos nustatytomis ribomis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog krovinio siuntėjo reikalavimas sumokėti baudą už trečiųjų asmenų pasitelkimą vykdant užsakymus bei informacijos apie mašiną buvimo vietos nepateikimą, neįrodžius, kokie realūs nuostoliai buvo atsakovo dėl to patirti, yra neteisėtas, nes kyla iš krovinio pervežimo sutarties nuostatos, kuri prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reguliavimo šioje srityje.
26. Kadangi bylos šalių susitarimas dėl baudų taikymo už vežimo instrukcijų pažeidimą pagal CMR konvencijos normas yra negalimas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas neturėjo teisės reikalauti iš ieškovo bendrai 2 000 EUR dydžio baudų, o tuo pačiu ir neturėjo galiojančios bei apibrėžtos reikalavimo teisės, kurią būtų galėjęs vienašališkai įskaityti (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) šias sumas. Atsakovui neginčijant, jog ieškovas įvykdė savo įsipareigojimus – pervežė krovinį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo ieškovui priteisė 2072,60 Eur skolą už krovinių vežimą.
Dėl senaties termino
27. Lietuva yra CMR konvencijos dalyvė, prisijungė prie konvencijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 5 d. potvarkiu Nr. 169p. Taip CMR konvencija tapo Lietuvos vidaus teisės sistemos sudėtine dalimi. Tai reiškia, kad, esant kolizijai tarp nacionalinių įstatymų ir CMR konvencijos nuostatų, privaloma vadovautis CMR konvencijos nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl ieškinio senaties terminų taikymo, jų skaičiavimo, turi būti taikomas CMR konvencijos 32 straipsnio, o ne CK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Dėl šių aplinkybių yra nepagrįstas atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad ginčo šalių santykiai iš CMR konvencijos taikymo srities perėjo į CK taikymo sritį (CK 6.130, 6.131 straipsniai).
28. Ieškinio senaties terminus ir jų taikymo ypatumus reglamentuoja CMR konvencijos 32 straipsnis. Šioje normoje nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Straipsnio 1 dalies c punkte nurodoma, kas senaties terminas prasideda praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo. CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą (eigą) iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Taigi, senaties termino eiga gali būti pristabdyta (sustabdyta) tik pareiškus pretenziją kitai ginčo šaliai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties eigą pristabdė atsakovo 2017 m. lapkričio 9 d. pretenzijos, todėl atsakovas, 2018 m. gegužės 2 d. pareiškęs priešieškinį, vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido.
29. Nors pirmos instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingo sprendimo.
30. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
31. Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šalys įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
apelianto (atsakovo) UAB „Magneta group“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.