Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės H. M. ieškinį atsakovui L. M. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė H. M. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas .

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai nustatė tokio dydžio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės H. M. ieškinį atsakovui L. M. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Ieškovė ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė teismo iki teismo sprendimo byloje priėmimo nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisti po 300 Lt kiekvienam vaikui kasmėnesinį periodinį išlaikymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės prašymo pagrįstumą, 2011-09-13 nutartimi ieškovės prašymą patenkino. Atsakovas su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir atskirąjį skundą grindžia tuo, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones neanalizavo jo turtinės padėties, neatsižvelgė į tai, jog jis gauna itin mažas pajamas, tačiau nevengia savo nepilnamečiams vaikams teikti išlaikymą ir prašė išlaikymą sumažinti iki 200 Lt kasmėnesinių periodinių išmokų, mokamų kiekvienam iš vaikų.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 375 str. teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 str., atsižvelgdamas į vaikų interesus. Pagal CK 3.65 str. 2 d. 4 p. teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, į tai, kad vaikams turi būti užtikrintas nuolatinis ir pakankamas išlaikymas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš jų ir laikiną išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą, kol bus priimtas teismo sprendimas. Vaikų išlaikymo tiesioginis tikslas – maksimaliai patenkinti vaiko poreikius ir interesus. CK 3.192 str. 2 d. numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Išlaikymas vaikui yra susijęs su kasdienių vaiko poreikių tenkinimu ir turi būti teikiamas nuolat. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Pagal CPK 144 – 148 str. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi nustatytu laikino išlaikymo dydžiu, atskirajame skunde remiasi aplinkybėmis, jog teismas, priteisdamas nepilnamečių vaikų išlaikymui po 300 Lt neatsižvelgė į apelianto turtinę padėtį. Teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, kad šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaiko poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą iš esmės; tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad apeliantas iš esmės sutinka su laikino išlaikymo priteisimo pagrįstumu, tačiau ginčija teismo nutartį tuo pagrindu, jog nustatyto laikino išlaikymo dydis neproporcingas jo turtinei padėčiai, tačiau teismas sprendžia, kad tokie argumentai neįtakoja skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiui vaikui turi atitikti bent minimalius vaiko poreikius jo normaliam vystymuisi. Teismų praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2004-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-259/2004). Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tėvo (motinos) privalančio teikti išlaikymą, gaunamos minimalios mėnesinės pajamos, negali būti pagrindiniu kriterijumi sprendžiant išlaikymo klausimą, nes, pripažįstant juos pagrįstais, būtų paneigtas įstatyme įtvirtintas imperatyvas – tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2002-05-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2002). Apeliantas, apibrėždamas savo turtinę padėtį ir galimybes nepilnamečiams vaikams teikti išlaikymą tik nurodė, kad jo 2011 m. rugpjūčio mėn. pajamas sudarė vos 148,91 Lt, iš kurių jis 100 Lt sumokėjo kaip išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis gauna itin mažas pajamas, neatleidžia jo nuo pareigos teikti išlaikymą savo vaikams. Taigi, atsižvelgiant į bylos šalių nepilnamečių vaikų teisę gauti nuolatinį ir pakankamą išlaikymą (CK 3.192 str.), esant ginčui dėl išlaikymo teikimo, kuris bus išspręstas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo po 300 Lt kasmėnesinį laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kol byla bus išnagrinėta iš esmės ir priimtas teismo sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl atskirajame skunde dėstomų argumentų apie atsakovo finansinę padėtį nepasisako, nes šios aplinkybės ir aplinkybės apie abiejų šalių turtinę padėtį bus reikšmingos bylą nagrinėjant iš esmės.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones bei tinkamai nustatė laikino išlaikymo dydį, apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.