Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovės akcinės bendrovės Luminor Bank atstovei advokatei Editai Bartulevičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, V. V.-S., dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas kreipėsi su ieškiniu į Klaipėdos apylinkės teismą, prašydamas pripažinti kredito sutarties Nr. LL/08/10/17S, sudarytos 2008 m. spalio 3 d. tarp ieškovo ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Nordea Bank Lietuvos skyrius“, perleidusio verslą AB DNB bankui, kuris įsigijęs Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančios per AB Nordea Bank Lietuvos skyrių, verslą buvo pervadintas į Luminor Bank AB, vienašališką nutraukimą neteisėtu bei pripažinti atsakovės veiksmus, pažeidžiančiais ieškovo interesus, o taip pat kredito sutarties nuostatas dėl atsakovės teisės vienašališkai nutraukti sutartį, nesąžiningomis, todėl neprivalomomis ieškovei, įpareigoti atsakovę tęsti kreditavimo sutarčių vykdymą, t.y. šalis sugrąžinti į padėtį, kuri buvo iki kredito sutarties nutraukimo, atitinkamai pratęsiant sutartį. Taip pat prašo teismo atsižvelgti į tai, kad ši byla yra priskiriama prie bylų, susijusių su vartotojų teisėmis, ir siekiant apginti ieškovo, kaip silpnosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, viršyti ieškovo pareikštus reikalavimus byloje. Nurodė, kad 2008 m. spalio 3 d. su atsakove sudarė kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL/08/10/17S, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 289 620,00 Eur kreditas. Sutarties terminas - 10 metų, kredito grąžinimo diena – 2018 m. sausio 30 d. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas 2008 m. spalio 3 d. ieškovo sutuoktinės – trečiojo asmens V. V.-S. ir atsakovės sudaryta laidavimo sutartimi Nr. LLL 08/10/18S. Taip pat prievolės įvykdymo užtikrinimui įkeistas turtas: gyvenamo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 536/800 dalis, garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 336/491 dalis žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Ieškovas teigia, kad mokėjimus bankui vykdė laiku, tačiau, atsiradus finansiniams sunkumams jam nepavyko rasti refinansavimo galimybės, bei įkeisto turto pirkėjo, todėl 2016 m. birželio 19 d. kreipėsi į atsakovę prašydamas 6 mėnesių laikotarpiui atidėti skolos išieškojimą. Atsakovė 2016 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į antstolio Jono Petriko kontorą, prašydama priimti vykdymui Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro 2016 m. rugpjūčio 11 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovo, t.y. prašė hipotekos lakštu identifikavimo Nr. 03/1/2008/0012505, įkeistą turtą realizuoti priverstine tvarka, parduodant jį iš varžytinių. 2016 m. rugsėjo 22 d. antstolio Jono Petriko patvarkymu buvo paskirta ekspertizė nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti. 2016 m. rugpjūčio 31 d. ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovę prašydamas 6 mėnesių laikotarpiui atidėti skolos išieškojimą, su tikslu susirasti refinansavimą arba įkeisto turto pirkėją. Atsakovė 2016 m. rugsėjo 28 d. raštu informavo, jog svarstytų ieškovo prašymą tik tuo atveju, jeigu ieškovas iki 2016 m. spalio 12 d. padengtų ne mažiau kaip 4000,00 Eur skolos dalį. 2016 m. spalio 12 d. ieškovas sumokėjo atsakovei 4000,00 Eur skolos dalį, skolos išieškojimo veiksmai buvo laikinai sustabdyti ir leista mokėti skolą dalimis, mokant po 1500,00 Eur per mėnesį. Suėjus susitarimo galiojimo terminui, bankas atnaujino priverstinio skolos išieškojimo veiksmus 2017 m. liepos 27 d. prašymu ieškovas dar kartą kreipėsi į atsakovę, prašydamas suteikti galimybę atidėti skolos išieškojimą 5 mėnesių laikotarpiui bei nurodė, kad surasti refinansavimo galimybės ir pirkėjo nepavyko, ir tai, kad gali padengti iki 5 proc. likusio įsiskolinimo ir toliau mokėti po 1500,00 Eur per mėnesį. Tačiau atsakovė 2017 m. rugpjūčio 18 d. pranešimu informavo, kad kredito sutartis nutraukta nuo 2016 m. birželio 29 d., nuo kurios suėjo kredito mokėjimo terminas ir atsakovė dar nėra atgavusi skolos pagal kredito sutartį bei pakartotinio ieškovo prašymo netenkino. Ieškovo manymu, vienašališkai nutraukus kredito sutartį, atsakovės reikalavimas išieškoti pagal 2008 m. spalio 3 d. kredito sutartį Nr. LL 08/10/17S bei 2008 m. spalio 3 d. laidavimo sutartį Nr. LLL 08/10/18S solidariai iš ieškovo ir laiduotojos ieškovo sutuoktinės V. V.-S. turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje 293 863,71 Eur skolos sumą ir 16 procentų dydžio metines palūkanas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja ne tik imperatyvioms norminių teisės aktų nuostatoms, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, nes ieškovas daugiau kaip 8 metus vykdė pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus ir tik 2016 m. atsiradus finansiniams sunkumams nebeturėjo galimybės kurį laiką laiku vykdyti sutartinių įsipareigojimų atsakovei, todėl kreipėsi į atsakovę su prašymais dėl skolos išieškojimo atidėjimo, tačiau atsakovė to nepaisydama vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Mano, kad laikinas sutartinių įsipareigojimų nevykdymas negali būti laikomas esminiu sutarčių pažeidimu. Prievolės pažeidimas buvo ne tyčinis ir ne dėl ieškovo didelio neatsargumo, o dėl nepalankiai susiklosčiusios finansinės situacijos. Be to, dėl sutarties nutraukimo ieškovas patirs ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinę žalą. Mano, kad ši byla yra priskiriama prie bylų, susijusių su vartotojų teisėmis, kuriuose preziumuojamas aktyvus teismo vaidmuo, todėl prašo viršyti ieškovo pareikštus reikalavimus.

Trečiasis asmuo V. V.-S. į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai jai įteikti tinkamai, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nebuvo gautas, todėl bylą nagrinėtina jai nedalyvaujant (Civilinio proceso kodekso 247 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas

Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalis numato, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (CK 6.228¹ straipsnio 2 dalis). Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 4 dalį šio kodekso 6.228¹ straipsnio tikslais preke laikomas ir nekilnojamasis daiktas. Iš šių nuostatų seka, jog vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi, vadovaujantis minėta įstatymine nuostata, sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniu, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Atsakovės parengtoje ir šalių pasirašytoje kreditavimo sutartyje kredito paskirtis nėra nurodyta, kredito sutartis yra įvardijama „Laisvai“. Tiek parengiamojo, tiek teismo posėdžio metu atsakovės atstovė paaiškino, kad 2008 metais smulkiesiems verslininkams buvo galimybė pasiimti iš banko paskolą smulkiajam verslui vystyti. Pažymėjo, kad kredito sutartyje nebuvo nurodomas paskolos panaudojimo tikslas, asmuo pasiėmęs paskolą galėjo ją panaudoti savo nuožiūra. Atkreipė dėmesį, kad su asmenimis, kurie neužsiėmė smulkiuoju verslu šios paskolos sutartys nebuvo sudaromos. Atsakovės atstovė pažymėjo, kad ieškovui suteikus kreditą visą 10 metų laikotarpį jis turėjo mokėti tik palūkanas už naudojimąsi kreditu, o suėjus paskolos grąžinimo terminui, t.y. 2018 m. rugsėjo 30 d. grąžinti visą paimtą kreditą. Parengiamojo teismo posėdžio metu teismas pasiūlė ieškovui pateikti duomenis, patvirtinančius kam buvo panaudotas atsakovės suteiktas banko kreditas, tačiau ieškovas jokių duomenų teismui nepateikė, jokių argumentų kodėl kredito sutartis turėtų būti vertintina kaip vartojimo taip pat nenurodė.

Vadovaujantis civilinio proceso kodekse įtvirtintu rungimosi principu, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kurias nurodo esant įrodinėjimo pagrindu byloje (Civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 178). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Nors ieškovo su atsakove sudaryta kredito sutartis yra parengta pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis (šiuo atveju – atsakovė), nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse būtų pagrindas kredito sutartį laikyti vartojimo sutartimi, tačiau atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. spalio 3 d. kredito „Laisvai“ Nr LL/08/10-17S sutartyje nėra detalizuota kredito paskirtis, įvertinus atsakovės atstovės paaiškinimus dėl kredito suteikimo 2008 metais ieškovui, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas nenurodė bei nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių kodėl tarp šalių sudaryta sutartis turėtų būti laikoma vartojimo sutartimi, teismo vertinimu, šiai sutarčiai netaikytinos Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio nuostatos ir sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, o ieškovas prašymas viršyti ieškinio reikalavimus atmestinas kaip nepagrįstas (Civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsniai).

Dėl kredito sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu bei sutarties vienašališką nutraukimą reglamentuojančių nuostatų pripažinimo nesąžiningomis

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma, atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais. Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to ar sutarties šalis padarė sutarties pažeidimą, atitinkantį CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas, ar atsirado kitų šalių sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, bet kuriuo atveju dėl jų atsiradimo turi būti konstatuojama sutarties šalies kaltė. Nustačius, kad dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra sutarties šalies kaltė, kita sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012). Taigi, taikant CK 6.217 straipsnį ir konstatavus, kad yra esminis sutarties pažeidimas ar dėl sutarties šalies kaltės atsirado aplinkybių, kurios pagal sutarties nuostatas sudaro pagrindą kitai šaliai nutraukti sutartį, sutartis nutrauktina joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Svarstant klausimą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, būtina nustatyti ir tai, ar sutartį nutraukusi šalis tinkamai informavo kitą sutarties šalį apie vienašališką sutarties nutraukimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-484/2013).

Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovė sudarydami 2008 m. spalio 13 d. kredito „Laisvai“ sutartį Nr. LL/08/10/17S 13.2 punktu „Vėluojantis mokėjimas“ susitarė, kad kredito gavėjui nesumokėjus laiku priskaičiuotų palūkanų arba negrąžinus kredito ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato ne trumpesnį kaip 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti, jei kredito gavėjas per nurodytą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas įgyja teisę reikalauti grąžinti visą kreditą, palūkanas ir kitas pagal sutartį priklausančias mokėti sumas bei nutraukti sutartį.

Pažymėtina, kad sudarydamas kredito sutartį su atsakove ieškovas kredito sutarties „Laisvai“ Nr. LL/08/10/17S 2 punktu ieškovas įsipareigojo grąžinti bankui gautą kredito sumą ir mokėti palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, t.y. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (I t., b.l., 71-75). Kaip matyti iš atsakovės į bylą pateiktos ieškovo kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo detalizacijos nustatyta, kad ieškovas dar kredito sutarties vykdymo pradžioje 2011-2012 metais pradėjo pažeidinėti kredito sutarties mokėjimų grafiką, t.y. vėlavo sumokėti įmokas nustatytu terminu (I t., b.l. 82-85). Kredito įmokų mokėjimo terminų pažeidimas pagal šalių sudarytos kredito sutarties 13.2 punktą, nurodantį, kad kredito gavėjui laiku nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų, bankas nustato papildomą ne trumpesnį kaip 10 dienų terminą įsiskolinimui padengti, per nustatytą terminą kredito gavėjui nepadengus įsiskolinimo, yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį.

Teismas taip pat pažymi, jog sutarčių teisėje yra įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. CK 6.189 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jo šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Pagrindinis sutarčių teisės principas pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis. Tai abipusis įpareigojimas sutarties šalims. Kontrahentas, nesilaikantis šio principo, negali pagrįstai tikėtis kitos šalies visiško sutartinių įsipareigojimų vykdymo. CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Civilinio kodekso 6.158 straipsnio 1 dalyje įvirtinta, jog kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai. Pažymėtina, kad ieškovas tiek sutarties sudarymo momentu, tiek jos vykdymo metu turėjo elgtis kaip bonus pater familias, t.y. pagal tam tikrą apdairumo, rūpestingumo, atidumo ir sąžiningumo laipsnį, t.y. sudarydamas kredito sutartį su atsakove, jau sutarties sudarymo dieną – 2008 m. spalio 10 d. buvo susipažinęs su kredito sutarties sąlygomis ir turėjo žinoti, jog negrąžinant kredito pagal sudarytą kredito grąžinimo grafiką ir nustatytais terminai, atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Pranešimas dėl paskolos sutarties vienašališko nutraukimo buvo surašytas 2016 m. birželio 29 d., t. y. praėjus beveik 8 metams nuo sutarties sudarymo dienos. Per visą tą laikotarpį ieškovas nepateikė jokio prašymo atsakovei dėl sutarties sąlygų pakeitimo, išskyrus prašymą atidėti skolos išieškojimą jau kuomet atsakovė kreipėsi į antstolį dėl ieškovui priklausančio ir hipoteka įkeisto turto priverstinio realizavimo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė net 6 kartus nustačiusi, jog ieškovas vėluoja sumokėti įmokas pagal mokėjimų grafiką nustatė jam papildomus terminus prisiimtoms prievolėms įvykdyti. Atkreiptinas dėmesys, kad iki sutarties nutraukimo ieškovui buvo suteiktas beveik 6 mėnesių terminas (nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. birželio 29 d.) pašalinti sutarties pažeidimus ir įvykdyti kredito įstaigos reikalavimus, tačiau ieškovas per nurodytą terminą pažeidimų nepašalino.

Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta, t. y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (CK1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.188 straipsnis ir kt.). Kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja kreditą grąžinti ir mokėti palūkanas. Jeigu jis įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį, ar pagal įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.

Ginčas tarp šalių kilo dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrįstumo. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių, pažeidusi šalis turės prisiimti atsakomybę. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – CK 6.218 straipsnis. Tuo tarpu, CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be to, sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį leidžiama tik joje nurodytais atvejais, kurie sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamu atveju, vertinant ar pagal šalių pasirašytos sutarties esmę griežtas sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, svarbu pažymėti, kad šalys, vykdydamos sudarytas sutartis, turi ir privalo vadovautis ne tik jose apsibrėžtomis teisėmis ir pareigomis, bet tuo pačiu veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis), be to bendradarbiauti, nepažeisti interesų pusiausvyros, elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai prievolės tiek atsiradimo, tiek vykdymo, tiek pasibaigimo metu, dėti maksimaliais pastangas sutarčiai vykdyti (CK 6.4, 6.38, 6.158, 6.200 straipsniai).

Sutartinio ir įstatyminio vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).

Kredito sutarties pagrindu ieškovas prisiėmė įsipareigojimą tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal kredito sutartį, tačiau kaip matyti iš aukščiau aptartų aplinkybių, šios pareigos nevykdė sistemiškai, ilgą laiką, o CK 6.881 straipsnyje numatyta kredito sutarties viena iš esminių sąlygų, bei ieškovo įsipareigojimas, buvo pareiga tinkamai ir laiku vykdyti mokėjimus (kredito sutarties 2 punktas) pagal kredito sutartį. Šio įsipareigojimo nevykdymas yra sutarties 13.2 punkte įvardintas kaip „vėluojantis mokėjimas“, kuris suteikia bankui teisę pasinaudoti viena iš savo teisių gynimo priemonių - sutarties nutraukimu prieš terminą. Pažymėtina, kad pagal kredito sutarties esmę, matyti, kad bankui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Tarpiniai paskolos dengimo terminai negali būti pripažįstami neesmine sąlyga, nes ilgalaikės paskolos tikslas yra nuolatinis, periodinis paskolos grąžinimas. Ieškovas kredito sutartimi įsipareigojo vykdyti mokėjimus – mokėti palūkanas pagal nustatytą grafiką. Tai, kad eilinių paskolos įmokų mokėjimas paskolos davėjui yra esminė sutarties sąlyga, patvirtina ir CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad jei paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai akcentavo, kad ieškovo sutarties pažeidimai buvo nevienkartiniai. Atsakovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad kredito sutarties nutraukimo metu 2016 m. birželio 29 d. ieškovas buvo pradelsęs 149 dienas sumokėti sutartas įmokas, o ieškovo mokėjimo prievolių pažeidimai prasidėjo iš esmės kredito sutarties vykdymo pradžioje 2011-2012 metais. Taigi, akivaizdu, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta ne dėl to, kad ieškovas nesumokėjo vienos įmokos, o dėl sistemingo kredito sutarties nevykdymo. Pažymėtina, jog dalinis prievolės vykdymas taip pat nėra laikomas tinkamu sutarties vykdymu, todėl, ieškovei nemokant įmokų bankui, bankui atsirado pagrindas vienašališkai prieš terminą nutraukti kreditavimo sutartį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo argumentai, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats ieškovas turėjo galimybę nedelsdamas kreiptis pirma į atsakovę paskui į teismą dėl sutarties sąlygų modifikavimo pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį (sutarties įvykdymui tapus sudėtingesniam), tačiau į teismą kreipėsi jau po faktinio sutarties nutraukimo, antstoliui atnaujinus vykdymo veiksmus. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovė (kredito davėjas) turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškovu jai iš esmės pažeidus sutartį pagal šalių sutarties 13.2 punktą, todėl nėra pagrindo vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl kredito sutarties vienašališką nutraukimą reglamentuojančių nuostatų sąžiningumo

Ieškovas prašo pripažinti, kad šalių sudarytos kredito sutarties nuostatos, dėl atsakovo teisės vienašališkai nutraukti kredito sutartį yra nesąžiningos, todėl neprivalomos ieškovui. Tarp šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo pagrindai yra numatyti 13 punkte. Šiuo atveju tarp šalių sudaryta kredito sutartis buvo nutraukta vadovaujantis kredito sutarties 13.2 punktu, ieškovui per atsakovės nustatytą papildomą terminą nepadengus susidariusio įsiskolinimo.

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek ikisutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2013).

Ieškovas teigia, kad sutarties nutraukimas yra neteisėtas, ir nesąžiningas, kadangi ieškovas pažeidė prievolę laiku mokėti palūkanas pagal sutarties sąlygas ne tyčia ar dėl ieškovo didelio neatsargumo, o dėl nepalankiai susiklosčiusios ekonominės situacijos visoje Lietuvoje, kuri turėjo įtakos ir ieškovo turtinei padėčiai. Teigia, kad pagal sutarties esmę laikinas sutarties terminų nesilaikymas neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad iš atsakovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (I t., b.l. 82-85), yra pakankamas pagrindas teigti, kad ieškovo pažeidimai buvo sistemingi ir kartojosi, be to, atsakovė prieš nutraukdama kredito sutartį su atsakovu taip pat patikrino jo turtinę padėtį ir nustatė, kad ieškovo turtinė padėtis ir toliau neleis jam tinkamai vykdyti kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovas priešingų įrodymų į bylą nepateikė, iš VSDFV duomenų nustatyta, kad ieškovas Lietuvos Respublikoje nedirba, pajamų čia negauna. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad tarp šalių kredito sutartis buvo sudaryta 10 metų terminui, visą paskolos terminą ieškovui mokant bankui tik palūkanas už naudojimąsi kreditu, o patį kreditą bankui grąžinant 2018 m. rugsėjo 30 d. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad likusi kredito grąžinimo suma yra 273620 Eur. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, galima daryti pagrįstą išvadą, kad vienašališkam kredito sutarties nutraukimui buvo įstatyminis ir faktinis pagrindas. Pažymėtina, kad nors vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, tai savaime nereiškia, kad ekonominės krizės metu pablogėjus ieškovo finansinei ir turtinei padėčiai, atsakovė turėjo besąlygiškai neatsižvelgti į ieškovo padarytus kredito sutarties pažeidimus vėluojant mokėti įmokas arba jos nenutraukti. Ieškovas jau sudarydamas kreditavimo sutartį turėjo įvertinti, ar galės vykdyti ja prisiimamus įsipareigojimus, atsižvelgdamas į savo turtinę padėtį ir galimus jos pakitimus, o susidūrus su finansiniais sunkumai bendradarbiauti su atsakovu, teikti prašymus savalaikiai, tačiau į atsakovę su prašymais kreipėsi jau po kredito sutarties nutraukimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, šioje situacijoje kredito sutarties nuostatos buvo taikomos ieškovo naudai, ir ieškovui skirtas terminas pažeidimams pašalinti buvo pakankamas tam, kad ieškovas galėtų įvykdyti pradelstus įsipareigojimus ir išsaugoti sutartinius santykius ar dar kredito sutarčiai esant nenutrauktai inicijuoti jos pakeitimą. Atsižvelgiant į tai, kad kitų pagrįstų argumentų kodėl kredito sutarties nuostatos, suteikiančios atsakovei teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį yra nesąžiningos ieškovas nenurodė, šis ieškovo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl ieškovo reikalavimo tęsti kredito sutarties Nr. LL/08/10/17S vykdymą

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalims sudarius kredito sutartį užtikrinant jos vykdymą buvo įkeistas ieškovui ir trečiajam asmeniui (jo sutuoktinei) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Ieškovui netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus atsakovei jos prašymu buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas ir atsakovė kreipėsi į antstolį dėl hipoteka įkeisto turto realizavimo (I t., b.l. 145). 2016 m. spalio 20 d. ieškovui su atsakove sudarius skolos grąžinimo susitarimą Nr. LL-157, kuriame buvo nurodyta, kad kredito sutartis tarp ieškovo ir atsakovės yra nutraukta, tačiau ieškovas yra skolingas atsakovei 301369,61 Eur skolą bei palūkanas ir yra sudarytas skolos grąžinimo grafikas (I t., b. l. 146-148), vykdymo veiksmai buvo sustabdyti. Ieškovui tinkamai nevykdant nurodyto susitarimo atsakovė kreipėsi į antstolį prašydama tęsti išieškojimo iš įkeisto turto veiksmus (I t., b.l. 36). Ieškovas prašo įpareigoti atsakovę tęsti kredito sutarties Nr. LL/08/10/17S vykdymą ir grąžinti šalis į padėtį buvusią iki kredito sutarties nutraukimo, atitinkamai pratęsiant kredito sutartį, kuri šiuo metu yra nutraukta.

Teismo vertinimu, ieškinyje ieškovas pripažino, jog dėl nepalankios ekonominės situacijos netinkamai vykdė kreditavimo sutarties sąlygas. Reikalaudamas tęsti sutarties vykdymą ir grąžinti šalis į buvusią padėtį, ieškovas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis yra mokus ir turi galimybę toliau tinkamai tęsti savo sutartinių prievolių vykdymą. Parengiamojo teismo posėdžio metu teismas pasiūlė ieškovui pateikti į bylą duomenis apie gaunamas pajamas, tačiau ieškovas šių duomenų į bylą nepateikė. Tuo tarpu atsakovė į bylą pateikė duomenis, kad prieš nutraukiant kreditavimo sutartį buvo patikrinti duomenys apie ieškovo pajamas, turimą turtą, kurie leido atsakovei padaryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas negali toliau tinkamai vykdyti tarp šalių sudarytos kredito sutarties. Pažymėtina, kad prašydamas tęsti nutrauktos kredito sutarties vykdymą ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog per tą laiką nuo kredito sutarties nutraukimo pagerino savo finansinę padėtį ir turi galimybes tinkamai vykdyti kredito sutarties sąlygas, atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino, jog atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti su ieškovu kredito sutartį dėl sistemingų jos pažeidimų, teismo vertinimu, vien ieškovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo tenkinti reikalavimą tęsti nutrauktos kredito sutarties vykdymą ir grąžinti šalis į buvusią padėtį (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus ieškinio, bylinėjimosi išlaidos atlygintinos atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank. Atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad patyrė 1958,93 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (II t., b.l. 80), kurios yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, todėl priteistinos atsakovei iš ieškovo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 93, 150, 259, 260, 268, 269, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovo G. S. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo G. S. atsakovės akcinės bendrovės Luminor Bank naudai 1958,93 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus 93 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.