Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. D. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 180 (vieną šimtą aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2012-09-21 iki 2012-09-23, dvi laikino sulaikymo dienos prilygintos 4 (keturioms) laisvės apribojimo dienoms ir laikoma, kad V. D. yra atlikusi keturias laisvės apribojimo dienas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteista už tai, kad 2012 m. rugsėjo 21 d., apie 13.30 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpose, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, išmetė iš lovos ant grindų motiną I. V. Db. ir sudavė vieną kartą kumščiu į dešinę ranką, taip smurtaudama sukėlė nukentėjusiajai I. V. Db. fizinį skausmą.

Pasak apeliantės, esant tokiems prieštaravimams, teismas vis dėl to nusprendė, kad nukentėjusioji neva pamiršo tikrąsias įvykio aplinkybes, todėl būtina vadovautis jos aiškinimu policijos pareigūnams, kuris nesu­tampa nei su jos (apeliantės) parodymais, nei su liudytojo M. K. informaciniu pranešimu policijai, nei su jo papildomais parodymais byloje esančioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 73-1-00969-12, o, svarbiausia, be specialių žinių teismo medicinos srityje, nėra aišku, ar tikrai mėlynė jos rankoje atsirado įvykio dieną. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis iš teisėjų reikalauja įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad jį priėmęs teismas nors ir deklaravo, bet šios teisės nor­mos reikalavimo nesilaikė, kadangi byloje esančius įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įsta­tymu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Įrodinėjimo procesas byloje negali būti begalinis, byloje turi būti surenkama tiek įrodymų, kiek jų pakanka pagrįstoms išvadoms daryti. Vien proceso dalyvių manymas, kad byloje buvo šališkai ar netinkamai ištirti byloje surinkti įrodymai, nesant proceso ar nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimų, nesudaro pagrindo daryti išvados apie tokių pažeidimų buvimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir patikrinusi įrodymų tyrimo bei vertinimo aspektais, daro išvadą, kad byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad V. D. smurtavo prieš savo motiną t. y. išmetė iš ją iš lovos ant grindų ir sudavė vieną kartą kumščiu į dešinę ranką ir tokiu būdu I. V. Db. sukėlė fizinį skausmą. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinti policijos pareigūnų R. S. ir A. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad 2012 m. rugsėjo 21 d., dirbo viename ekipaže ir apie 13.50 val., iš budėtojo gavo pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje name, esančiame (duomenys neskelbtini). Jiems pranešė, kad dukra muša savo motiną, taip pat vykstant į įvykio vietą gavo dar vieną pranešimą, kad name yra nukentėjusioji V. D., kurią sumušė sūnėnas M. K.. Jiems nuvykus minėtu adresu juos pasitiko nukentėjusioji I. V. Db., kuri buvo išsigandusi, susijaudinusi, kiek prisimena, ji verkė. Jiems įėjus į vidų I.V. Db. paaiškino, kad ją mušė jos dukra V. D., kuri ją parvertė ant žemės ir smogė jai į dešinę ranką. I.V. Db. jiems parodė savo dešinę ranką, ant rankos buvo matoma kraujosruva (mėlynė), kurią jie nufotografavo. Priėjus prie V. D., matėsi, kad ji yra akivaizdžiai neblaivi, nuo jos sklido alkoholio kvapas, ji svirduliavo, kalbėjo nerišliai. Paaiškinti, kas čia atsitiko, ji nesugebėjo, tik sakė, kad ją sumušė sūnėnas M. K., daugiau nieko neaiškino, papasakoti, kaip viskas vyko, nesugebėjo. Nusistatyti girtumą moteris atsisakė, su ja bendrauti buvo sunku, ji elgėsi nemandagiai, agresyviai, keikėsi, geranoriškai nenorėjo išeiti iš namų. Ant V. D. kūno ar veido sužalojimų nepastebėjo. M. K. jiems paaiškino, kad V. D. puolė ant jo močiutės, o jis močiutę užstojo, neleido V. D. jos mušti. M. K. viską papasakojo nuosekliai, atrodė vizualiai blaivus. Teismas rėmėsi liudytojų R. S. ir A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymai, kadangi liudytojai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus labiau prisiminė nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir prašė vadovautis jų duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės iš dalies patvirtina liudytojo M. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad jis buvo namuose savo kambaryje antrame aukšte ir išgirdo triukšmą ir močiutės pagalbos šauksmą. Nulipo į pirmą aukštą, ten buvo neblaivi jo teta V. D. ir jo močiutė I. V. Db.. Atėjo ir buvo virtuvėje, o močiutė nuėjo į savo kambarį. V. D. vaikščiojo po kambarius ir rėkavo, keikėsi, juos abu su močiute įžeidinėjo, buvo nepatenkinta, kad jis gyvena tame name, norėjo jį išvaryti, liepė jam eiti lauk. V. D. rėkavo ir jam liepė išeiti atėjusi į virtuvę, tačiau jis, nenorėdamas su ja konfliktuoti, atsistojo ir pasakė, kad geriau eina pasikalbėti su močiute, tačiau V. D. jam eiti pas močiutę neleido. Kai jis atsistojo ir ėjo iš virtuvės į kambarį, V. D. buvo kambaryje ir neleido jam praeiti pro tarpdurį, trenkė kumščiu jam į kaktą, o jis V. D. trenkė iš kumščio į veidą atgal. V. D. nuvirto į lovą, kurioje sėdėjo močiutė. Tada V. D. stumdama išmetė močiutę iš lovos ir močiutė nuvirto ant žemės. Kai močiutė norėjo atsistoti nuo žemės, V. D. jai kumščiu trenkė į ranką. Močiutė susiėmė už rankos, apsiverkė, matėsi, kad jai skaudėjo, ir paklausė, už ką jai taip. Po kurio laiko močiutė atsistojo, o jis, nebenorėdamas dalyvauti tame konflikte, užlipo į namo antrą aukštą. Būdamas antrame aukšte, jis negirdėjo ir nematė, kas vyksta apačioje, tačiau po kelių minučių pas jį atbėgo močiutė, prašydama, kad jis iškviestų policiją. Močiutė jam sakė, kad V. D. ją vėl muša. Jis paskambinęs iškvietė policiją. Skambindamas nulipo su močiute į pirmą aukštą ir pokalbio su policija metu bei kol atvažiavo policija, užrėmęs virtuvės duris neįleido į koridorių V. D., nes ji nenusiramino, šūkavo, draskėsi, norėjo prieiti prie močiutės. Atvažiavus policijos pareigūnams, jie su močiute juos pasitiko ir paaiškino, kas nutiko. Šių liudytojų nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina policijos duomenų bazėje užfiksuota aplinkybė, kad 2012 m. rugsėjo 21 d., 13.57 val., Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate gautas M. K. telefoninis pranešimas apie tai, kad pranešėjo teta šiuo metu mušasi, yra neblaivi (jau buvo teista) ir pokalbio metu bandė mušti pranešėjo močiutę.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti policijos pareigūnų R. S. ir A. P. duotais parodymai, kuriais jie patvirtino 2012 m. rugsėjo 21 d. tarnybiniuose pranešimuose (8–9; 28; 29 b. l.) užfiksuotas aplinkybes, šie tarnybiniai pranešimai buvo pagarsinti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (114; 117 b. l.). Kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti liudytojo M. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, kadangi duodamas parodymus liudytojas nebegyveno kartu su nukentėjusiąja ir V. D., ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu dėl smurto naudojimo prieš V. D. buvo nutrauktas, o nutarimas įsiteisėjęs, taip pat buvo nutraukta civilinė byla dėl rentos sutarties nutraukimo, o jo duoti parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes. Teismas nesivadovauja nukentėjusiosios I. V. Db. parodymais, kadangi jos parodymai nėra nuoseklūs, nukentėjusioji neprisimena, painioja ir negali aiškiai paaiškinti bylai svarbių aplinkybių dėl garbaus amžiaus. Teismas atmeta I. V. Db. 2012 m. rugsėjo 25 d. apklausos metu pateiktą versiją, kad kumščiu jai į ranką buvo suduota tada, kai ji įlindo į tarpą tarp konfliktuojančių V. D. ir M. K., nes šios versijos nepatvirtino nei V. D. ar M. K., nei kiti bylos duomenys. Teismas taip pat nesivadovauja V. D. duotais parodymais, kadangi jos duoti parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms aplinkybėms, ir tai vertintina kaip jos pasirinkta gynybos taktika.

Atsižvelgdama į tai, kad V. D. nuteista už fizinio skausmo sukėlimą, o ne nežymaus I. V. Db. sveikatos sutrikdymo sukėlimą, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto eksperto J. S. nurodytas aplinkybes, kad iš byloje esančios nuotraukos nėra galimybių nustatyti, kokiu laiku atsirado kraujosruva, kadangi nuotrauka yra nespalvota, o kraujosruva gali atsirasti tiek per keliolika minučių minučių, tiek per dvi, tris dienas po sužalojimo, ir tai, kad kilusių abejonių pašalinti nėra galimybių, teisėjų kolegija nesiremia byloje esančia nuotrauka, kurioje užfiksuota mėlynė ant I. V. Db. rankos, o V. D. veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pakanka to, kad buvo sukeltas skausmas I. V. Db., tai patvirtino pirmiau išdėstytų įrodymų visuma.

Minėtos eksperto išdėstytos aplinkybės, kad kraujosruvos gali atsirasti tiek per keliolika minučių, tiek per dvi, tris dienas, patvirtina policijos pareigūnų A. P. ir R. S. nurodytas aplinkybes, kad jie nepastebėjo, jog V. D. būtų buvusi sumušta ar jai būtų buvę padaryta kokių nors sužalojimų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. D. atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, neįvertino realaus nuteistosios padarytos veikos pavojingumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.

Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad V. D. sudavė savo motinai I. V. Db. vieną kartą ranka į dešinę ranką ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Iš pirmiau išdėstytų įrodymų visumos matyti, kad V. D. suduotas smūgis I. V. Db. nebuvo stiprus, nesukėlė liekamųjų reiškinių I. V. Db. sveikatai. Teismas taip pat įvertina, kad V. D. smūgį I. V. Db. sudavė po to, kai pati gavo smūgį į veidą nuo M. K. ir nuvirto ant lovos prie I. V. Db., tai leidžia teigti, jog jos tikslas buvo ne fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai, o atsakas į įvykusį konfliktą su M. K., ir nors tai nepaneigia ir nepateisina tokio apeliantės elgesio, tačiau rodo jos atliktų veiksmų mažesnį pavojingumą. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji šiuo metu gyvena kartu su V. D., nesiskundžia jos elgesiu, nebuvo gauta daugiau pranešimų apie V. D. netinkamą elgesį I. V. Db. atžvilgiu. Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad V. D. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į tai, kad apeliantės padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiai V. D.. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje (kasacinės bylos Nr. 2K-421/2007, 2K-154/2013).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad, nors V. D. veiksmai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl V. D. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistina dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. nuosprendį dėl V. D. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir V. D., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.