- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-06
- Bylos Nr.
- 2A-675/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00090-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Alvydas Poškus, Donatas Šernas
- Ieškovas
- Šiaulių apygardos prokuratūros
- Atsakovas
- Mažeikių rajono savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-673-154/2013 pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Mažeikių rajono savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Saurida“ dėl administracinio akto ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, jų panaikinimo ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2013-02-15 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 2-9), kuriame prašė: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimą Nr. Tl-326, kuriuo poliklinikos rūsio patalpos, esančios Naftininkų g. 9, Mažeikiuose (pastato unikalus Nr. 6198-7001-4013, pažymėjimas plane lD6p, patalpų indeksai: dalis R-19 (75 kv. m.), R-21 (213,60 kv. m.), R-22 (75,44 kv. m.), dalis R-23 (41 kv. m.), R-24 (56,43 kv. m.), bendras plotas 461,47 kv. m.), iki 2020-04-08 neatlygintinai priskirtos UAB „Saurida" viešo konkurso būdu išsinuomotoms baseino patalpoms, kaip neatskiriamos ir reikalingos baseino patalpų ir inžinierinių įrenginių tinkamam eksploatavimui, priežiūrai ir aptarnavimui; 2) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Mažeikių rajono savivaldybės ir UAB „Saurida" 2011-12-12 pasirašytą papildomą susitarimą Nr. MS-998 prie savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto 2010-04-08 nuomos sutarties Nr. MS-155; 3) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento savivaldybės turto perdavimo pagal nuomos sutartį 2011-12-12 perdavimo ir priėmimo aktą Nr. I/TV10-27, kuriuo Mažeikių rajono savivaldybė perdavė UAB „Saurida" savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – rūsio patalpas, esančias Naftininkų g. 9, Mažeikiai (pastato unikalus Nr. 6198-7001-4013, pažymėjimas plane lD6p, patalpų indeksai: dalis R-19 (75 kv. m.), R-21 (213,60 kv. m.). R-22 (75,44 kv. m.), dalis R-23 (41 kv. m.), R-24 (56,43 kv. m.), bendras plotas 461,47 kv. m.); 4) įpareigoti UAB „Saurida" grąžinti Mažeikių rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – rūsio patalpas, esančias Naftininkų g. 9, Mažeikiai (pastato unikalus Nr. 6198-7001-4013, pažymėjimas plane lD6p, patalpų indeksai: dalis R-19 (75 kv. m.), R-21 (213,60 kv. m.). R-22 (75,44 kv. m.), dalis R-23 (41 kv. m.), R-24 (56,43 kv. m.), bendras plotas 461,47 kv. m.), gautas pagal savivaldybės turto perdavimo pagal nuomos sutartį 2011-12-12 perdavimo ir priėmimo aktą Nr. I/TV 10-27; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2010-01-29 sprendimu Nr. T1-10 nusprendė viešo konkurso būdu išnuomoti 10 metų laikotarpiui savivaldybei priklausančias negyvenamąsias 551,40 kv. m. ploto patalpas, esančias Naftininkų g. 9, Mažeikiuose, pradinį nuompinigių dydį nustatant 1 Lt per mėnesį už 1 kv. m. 2010-04-08 tarp Mažeikių rajono savivaldybės ir UAB „Saurida“, kaip konkurso laimėtojo, buvo pasirašyta savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. MS-155. 2010-04-16 savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 1 išnuomotos patalpos perduotos UAB „Saurida“. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimu Nr. T1-326 nuspręsta UAB „Saurida“ viešo konkurso būdu išsinuomotoms patalpoms iki 2020-04-08 priskirti neatlygintinai 461,47 kv. m. ploto rūsio patalpas, esančias Naftininkų g. 9, Mažeikiuose, kaip neatskiriamas ir reikalingas išnuomotų patalpų ir jose esančių inžinierinių įrenginių tinkamam eksploatavimui, priežiūrai, aptarnavimui. Šio sprendimo pagrindu tarp Mažeikių rajono savivaldybės ir UAB „Saurida 2011-12-12 buvo pasirašyti papildomas susitarimas Nr. MS-998 prie 2010-04-08 nuomos sutarties Nr. MS-155 bei perdavimo ir priėmimo aktas Nr. I/TV10-27, pagal kuriuos minėtos savivaldybei priklausančios rūsio patalpos perleistos UAB „Saurida“ valdyti ir naudotis neatlygintinai. Ieškovo teigimu, papildomas susitarimas savo turiniu yra panaudos sutartis. Teisės normos, reglamentuojančios savivaldybei priklausančio turto perdavimą panaudos pagrindais, leidžia turtą neatlygintinai perleisti tik apibrėžtam subjektų ratui. UAB „Saurida“ jam nepriklauso, todėl savivaldybei priklausančios ginčo patalpos negalėjo būti perduotos bendrovei valdyti neatlygintinai. Todėl UAB „Saurida“ neteisėtai naudojasi savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto dalimi neatlygintinai ir nevykdo nuomos sutartyje numatyto įsipareigojimo teikti visuomenei viešąsias paslaugas sveikatinimo, gydymo ir poilsio veiklai. Tai sudaro pagrindą panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimą Nr. Tl-326 (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ str., 13 str.), pripažinti ab initio negaliojančiais 2011-12-12 papildomą susitarimą Nr. MS-998 bei 2011-12-12 perdavimo ir priėmimo aktą Nr. I/TV10-27, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str., 1.95 str. 1 d.), ir taikyti restituciją, įpareigojant šalis grąžinti viena kitai tai, ką neteisėtai yra gavusios.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013-07-05 sprendimu (t. 1, b. l. 193-206) ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal ginčijamą administracinį aktą ir jo pagrindu sudarytus sandorius UAB „Saurida“ perduotos rūsio patalpos yra betarpiškai susijusios su viešojo konkurso būdu išnuomotomis pirmojo aukšto patalpomis ir skirtos pastarosioms eksploatuoti bei naudoti pagal paskirtį, todėl pagrįstai buvo perleistos nuomininkui UAB „Saurida“ neatlygintinai ir kaip priklausinys, ir kaip išnuomoto daikto trūkumų pašalinimas remiantis CK 6.485 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Teismas sprendė, kad 2011-12-12 papildomo susitarimo Nr. MS-998 negalima pripažinti savarankiška nuomos ar panaudos sutartimi, todėl imperatyviosios teisės normos nebuvo pažeistos. Atsižvelgiant į tai, įstatyminio pagrindo naikinti ieškovo ginčijamą administracinį aktą ir jo pagrindu sudarytus sandorius teismas nenustatė. Taip pat teismas nenustatė ir viešojo intereso pažeidimo, kadangi rūsio patalpų perdavimas UAB „Saurida“ nesukėlė Mažeikių rajono savivaldybei ar visuomenei jokių nuostolių. Priešingai, pakankamai ilgą laiką neeksploatuotos, apleistos patalpos yra remontuojamos, prižiūrimos ir saugomos atsakovo lėšomis. Konstatuoti, kad patalpos nenaudojamos pagal paskirtį, nėra pagrindo, kadangi konkretus terminas dėl paslaugų teikimo pražios sutartyje nenumatytas. Byloje duomenų, kad patalpos būtų pradėtos naudoti kitu tikslu, taip pat nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 1-8) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013-07-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, neįvykdė pareigos sprendime nurodyti motyvus dėl visų bylos fakto ir teisės klausimų. Tokiu būdu pažeidė CPK 183 straipsnio, 185 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas.
2. Priimdamas sprendimą, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas UAB „Saurida“, sudarydamas patalpų nuomos sandorį, galėjo ir turėjo įvertinti jų būklę, naudojimosi jomis sąlygas, o to nepadaręs, prisiėmė jam nenaudingų aplinkybių atsiradimo riziką. Taip pat teismas neanalizavo rašytinių dokumentų, kurie patvirtina, jog patys atsakovai iš pradžių pripažino, kad ginčo patalpos turėjo būti nuomojamos viešojo konkurso būdu.
3. Atsakovai neįrodė ginčo patalpų, kaip antraeilio daikto, ryšio su pagrindiniu daiktu, t. y. UAB „Saurida“ išnuomotomis patalpomis, nepateikė duomenų, kodėl rūsio patalpos pripažintinos tik išnuomotų patalpų priklausiniu, o ne viso šešių aukštų pastato priklausiniu. To nevertino ir teismas. Taip pat teismas neaptarė ir nevertino aplinkybės, kad VšĮ Mažeikių ligoninė, teikusi tokias pačias paslaugas, kurias numatyta teikti pagal nuomos su UAB „Saurida“ sutartį, rūsio patalpomis nesinaudojo.
4. Nagrinėjamu atveju viešasis interesas buvo pažeistas, savivaldybei priklausantį turtą perdavus nesilaikant teisės aktų nuostatų, tokiu būdu pažeidžiant ir visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo bei viešosios teisės principus, kuriais grindžiamas savivaldybei priklausančio turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo. Tuo tarpu skundžiamo sprendimo motyvai dėl UAB „Saurida“ atliktų nuomos dalyko pagerinimų nepagrįsti rašytiniais įrodymais, paremti subjektyviais atsakovų, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Saurida“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 15-18) prašo Šiaulių apygardos teismo 2013-07-05 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apelianto teiginys, jog teismas neištyrė visų aplinkybių, nepagrįstas. Bylos nagrinėjimo metu buvo išsamiai išanalizuotas UAB „Saurida“ ir Mažeikių rajono savivaldybės susirašinėjimų bei atliktų veiksmų seka ir tų veiksmų priežastys.
2. UAB „Saurida“ ir Mažeikių rajono savivaldybės veiksmai buvo nuoseklūs ir logiški. Pirmiausia buvo įsigilinta į aplinkybes bei tiriama, ar rūsys gali būti laikomas priklausiniu, patikrinta, ar rūsio priskyrimas nekenkia tretiesiems asmenims, įsikūrusiems adresu Naftininkų g. 9, Mažeikiai, ir/ar bendrosioms pastato komunikacijoms. UAB „Saurida“ buvo suteikta tik rūsio dalis, esanti po vienaaukščio baseino priestatu, kuri neišvengiamai reikalinga baseino patalpų eksploatacijai. Be to, prieš paskiriant rūsio patalpas kaip priklausinį, buvo surengtas viešas konkursas dėl jų nuomos, tačiau niekas nepareiškė pageidavimo jame dalyvauti.
3. Apeliantas nepagrįstai akcentuoja Mažeikių rajono savivaldybės 2011-07-15 rašto Nr. R8-2.41-3681 „Dėl patalpų nuomos“ įrodomąją reikšmę, kadangi jame išdėstytos aplinkybės, pirmosios instancijos teismui buvo žinomos. Kita vertus, rūsio patalpos priklausiniu buvo pripažintos tik 2011 m. spalio mėn., todėl 2011-07-15 parengtame rašte nėra jokių aplinkybių, kurios galėtų iš esmės pakeisti bylos baigtį. Kitos aplinkybės, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, taip pat buvo išnagrinėtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme arba neturi jokio ryšio su bylos esme.
Atsiliepimas
Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybė savo atsiliepime (t. 2, b. l. 22-25) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2013-07-05 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliacinio skundo argumentai dėl nevisapusiško įrodymų vertinimo nepagrįsti, yra subjektyvaus pobūdžio. Tuos pačius įrodymus vertindamas savaip, apeliantas siekia, kad į bylą pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės. Tai nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 185 straipsnio pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai ieškinį atmetė.
2. Apeliacinio skundo teiginys, jog atsakovai nenurodė ir teismas nevertino, kodėl ginčo patalpos pripažintinos tik UAB „Saurida“ išnuomotų patalpų priklausiniu, nepagrįstas. Apie tai atsakovas Mažeikių rajono savivaldybė pasisakė savo triplike, taip pat bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. UAB „Saurida“ apie nuomojamo daikto trūkumus negalėjo būti žinoma, kadangi 2010-04-08 viešojo pirkimo sutartyje jokio susitarimo dėl rūsio patalpų nebuvo. Teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų, kurie yra savo srities specialistai, parodymais, ir nevertino ligoninės direktoriaus pasisakymo (nuomonės) šilumos ir elektros ūkio klausimu. Kadangi ūkinė veikla gali būti vykdoma tik pirmame išnuomotų patalpų aukšte, vien rūsio patalpų turėjimas nesuteikia jokios naudos. Atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės pozicija, atsispindinti 2011-07-15 rašte Nr. R8-2.41-3681, nepasikeitė. Tuo tarpu apelianto ginčijamas papildomas susitarimas nėra panaudos sutartis, kadangi tėra priedas prie nuomos sutarties.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, susijusias su ginčo rūsio patalpų teisiniu statusu, nevisiškai tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio materialiojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinius santykius, taip pat imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio administracinio akto ir/ar sandorio pripažinimą niekiniu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 330 str.) ir byloje priimtinas naujas sprendimas ieškinį patenkinti.
Dėl ginčo rūsio patalpų, kaip antraeilio daikto, teisinio statuso
Daiktinėje teisėje, atsižvelgiant į daikto galėjimą būti savarankišku teisinių santykių objektu, skiriamos dvi daiktų rūšys: pagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pagrindiniai daiktai turi savarankišką paskirtį ir gali būti savarankiški teisinių santykių objektai (CK 4.12 str.). Antraeiliai daiktai yra tokie, kurie susiję su pagrindiniais daiktais: tik su pagrindiniais egzistuojantys, pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 str. 1 d.) ir priklausiniai (CK 4.19 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš ginčijamo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimo Nr. T1-326 turinio, 461,47 kv. m. ploto rūsio patalpos UAB „Saurida“ išnuomotoms patalpoms priskirtos kaip neatskiriamos ir reikalingos išnuomotų patalpų ir jose esančių inžinierinių įrenginių tinkamam eksploatavimui, priežiūrai, aptarnavimui, CK 4.15 straipsnio pagrindu (t. 1, b. l. 36). Ši teisės norma numato, kad daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu, laikomi esminėmis pagrindinio daikto dalimis. Kaip matyti iš įstatyminės apibrėžties, kriterijus, pagal kurį daiktas kvalifikuojamas esmine pagrindinio daikto dalimi – jo neatskiriamas funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu – toks, kad pagrindinis daiktas be esminės dalies netenka savo naudingumo, nes netenkina poreikių, kuriems yra skirtas; savo ruožtu, esminė daikto dalis neturi savarankiškos paskirties – jos funkcija yra užtikrinti pagrindinio daikto atitiktį tikslinei paskirčiai, be pagrindinio daikto esmine jo dalimi esantis daiktas nenaudingas. Daikto kvalifikavimas esmine pagrindinio daikto dalimi įstatyme nesiejamas su daiktų tarpusavio išsidėstymu erdvėje ar kitais fiziniais požymiais. Sprendžiant dėl daiktų, kaip pagrindinių ar antraeilių, inter alia, esminių pagrindinio daikto dalių, teisinio statuso, turi būti vertinamas esamas abiejų daiktų tarpusavio ryšys tikslinės jų paskirties kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis c. b. 3K-3-306/2010).
Nagrinėjamu atveju byloje atsakovai įrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčo rūsio patalpos yra neatsiejamai susijusios tik su UAB „Saurida“ išnuomotomis (baseino) patalpomis. Apelianto teigimu, atsakovai šios aplinkybės neįrodė. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiu apelianto argumentu.
Pirma, iš atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bylos Nr. 2.10-156/2012 medžiagoje užfiksuotų duomenų matyti, kad 2009-12-09 Mažeikių rajono savivaldybės taryboje sprendžiant klausimą dėl baseino uždarymo, buvo nustatyta, jog baseino patalpas šildyti minimaliai negalima, nes šildymo sistema yra bendra su kitomis patalpomis (b. l. 42). Sprendžiant iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos komisijos, sudarytos direktoriaus 2011-10-21 įsakymu Nr. A1-1987 išvadoms dėl rūsio patalpų neatskiriamumo nuo nuomojamų baseino patalpų, 2011-10-26 vykusio posėdžio protokolo turinio, ginčo patalpose įrengti ir vandens bei nuotekų tinklai (t. 1, b. l. 116). Ir nors minėtame posėdyje komisijos narys J. L. teigė, jog kiti daugiaaukščiame pastate veiklą vykdantys ūkio subjektai ginčo patalpose įrengtomis komunikacijomis nesinaudoja (t. 1, b. l. 116), o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad ginčo patalpose esanti šildymo sistema nėra bendra su kitomis patalpomis, tokius teiginius paneigia jo paties paaiškinimai, jog sunaudojamos šilumos kiekis dalinamas visiems subjektams, kurie valdo patalpas (2013-06-10 teismo posėdžio protokolas, t. 1, b. l. 190). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo rūsio patalpos, kaip antraeilis daiktas, funkciniu ryšiu yra susijusios su visu adresu Naftininkų g. 9, Mažeikiai, esančiu savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu poliklinikos pastatu, kurio unikalus Nr. 6198-7001-4013 (t. 1, b. l. 39-43). Tuo tarpu objektyvių įrodymų, patvirtinančių faktinį ir teisinį pagrindą minėtas patalpas, kurios susideda iš atskirų inventorizuotų patalpų R-19, R-21, R-22, R-23 ir R-24 (t. 1, b. l. 37, 71), pripažinti esmine išimtinai tik UAB „Saurida“ išnuomotų patalpų, kaip pagrindinio daikto, dalimi, byloje nenustatyta. Remdamasi visuma nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimas Nr. T1-326 dėl rūsio patalpų pripažinimo esmine UAB „Saurida“ išnuomotų patalpų dalimi pagal CK 4.15 straipsnį, yra nepagrįstas.
Dėl CK 1.80 straipsnio ir imperatyvių Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ ir 13 straipsnių nuostatų santykio
CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 str. 1 d.). Toks sandoris nesukuria sandoriu siekiamų padarinių, tačiau tai nereiškia, kad dėl jo iš viso negali atsirasti ir apskritai neatsiranda jokių teisinių padarinių. Tokių padarinių gali atsirasti dėl niekinio sandorio vykdymo. Pagal CK 1.78 straipsnį sandoris laikomas niekiniu, nes dėl tokių sandorių prigimties niekiniu jį vertina įstatymas. Tai reiškia, kad teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas, bet jo priėmimo galimybė, asmeniui kreipiantis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės (CPK 5 str.), taip pat nėra paneigta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-01-04 nutartis c. b. Nr. 3K-3-109/2012).
Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis c. b. 3K-3-432/2008). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-523/2011). Pripažinus, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, vertintina, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant tokioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia sandorio negaliojimą.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas savivaldybei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų perdavimo valdyti ir naudotis neatlygintinai teisėtumo klausimas. Pažymėtina, kad patalpų, kurių bendras plotas 461,47 kv. m., naudojimosi neatlygintinumas akivaizdus iš administracinio akto turinio (t. 1, b.l. 36), o pagal viešo konkurso būdu sudarytą nuomos sutartį išnuomotų patalpų, kurių bendras plotas 551,40 kv. m., nuomos kaina nustatyta 827,10 Lt per mėnesį (t. 1, b. l. 33). Todėl imperatyvumo aspektu įvertintinos savivaldybei priklausančio ilgalaikio materialiojo turto perleidimą kitiems asmenims, išreiškusiems pageidavimą šį turtą valdyti ir juo naudotis, reglamentuojančios teisės normos.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 54-1492; 2002, Nr. 60-2412) (toliau - ir Įstatymas) 8¹ straipsnyje, nustatančiame esminius valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principus pasakyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos; šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo; šis principas reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo; šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas; 4) viešosios teisės; šis principas reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.
Šių principų įtvirtinimas atspindi įstatymo leidėjo siekį pabrėžti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje akcentuotą valstybės ir savivaldybių turto socialinę paskirtį, kuri pasireiškia tuo, kad valstybės ir savivaldybių turtas negali būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003-09-30 nutarimas). Įstatyme įtvirtintų principų paskirtis – nustatyti įpareigojimus ir elgesio modelius valstybės ir savivaldybių turto valdytojams bei subjektams, turintiems teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, bei užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams ar korupcijai. Aptariamų principų reikšmingumą bei neabejotiną privalomumą jais vadovautis atskleidžia įstatymo leidėjo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 3, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 ir 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 8¹ ir 16¹ straipsniais įstatymo projekto 2006-02-02 aiškinamajame rašte Nr. XP-542(2) išreikšta pozicija, jog minėtais principais turi būti vadovaujamasi priimant visus sprendimus dėl valstybės ar savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo nepriklausomai nuo to, kokio įstatymo nuostatų pagrindu šie sprendimai yra priimami.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 6 dalies pagrindu savivaldybei nuosavybės teise priklausantis materialusis turtas išnuomojamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Remiantis CK 6.477 straipsnio 1 dalimi, pagal nuomos sutartį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 1 str. 1 d.). Nuomos sutartyje taip pat turi būti nustatyti savivaldybės tarybos numatyto dydžio delspinigiai už nuomininko praleistą nuomos mokesčio mokėjimo terminą, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita. Jei nuomos sutartyje delspinigiai nenustatyti, tai nuomininkas moka 0,05 procento dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną. Nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 str. 5 d.). Išdėstytos nuostatos suteikia teisę savivaldybei už tam tikrą atlygį perleisti jai priklausantį turtą savivaldybės tarybos nustatyta tvarka iš esmės neapibrėžtam fizinių ar juridinių asmenų ratui.
Savivaldybei priklausantis turtas gali būti valdomas bei naudojamas kitų asmenų ir neatlygintinai. Tačiau tokia teisę gali įgyti ne kiekvienas asmuo, o tik konkrečiai įstatyme nurodyti subjektai. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybines ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams. Be to, šis turtas panaudos pagrindais gali būti perduodamas vadovaujantis Vyriausybės nustatytais kriterijais ir tvarka šiems subjektams: 1) viešosioms įstaigoms, kai bent vienas iš jų dalininkų yra valstybė ar savivaldybė, kurioms atstovauja valstybės ar savivaldybių institucija, arba viešosioms švietimo įstaigoms, turinčioms Švietimo ir mokslo ministerijos leidimus (licencijas) mokyti, ir viešosioms įstaigoms, tenkinančioms visuomenės interesą muziejų sistemoje; 2) socialinės įmonės statusą turintiems juridiniams asmenims; 3) labdaros ir paramos fondams; 4) asociacijoms ir politinėms partijoms; 5) valstybės ir savivaldybių įmonėms, organizuojančioms orlaivių skrydžius bei eksploatuojančioms oro uostus; 6) kitiems subjektams, jei tai nustatyta įstatymuose arba tarptautinėse sutartyse.
Išdėstytų teisės normų analizė rodo, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aiškus ir įsakmus draudimas perleisti valdyti ir naudotis neatlygintinai savivaldybei priklausantį ilgalaikį materialųjį turtą subjektui, neatitinkančiam šioje teisės normoje išdėstytų reikalavimų. Jį sustiprina šio įstatymo 8¹ straipsnyje nustatytas nurodymas, priimant sprendimus dėl savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, vadovautis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos nuostatos yra neabejotinai imperatyvaus pobūdžio ir jų nesilaikymas sudaro pagrindą administracinį aktą ir/ar sandorį pripažinti negaliojančiu, atsižvelgiant į tai, kad dėl to yra pažeidžiamas viešasis interesas, kuriam apsaugoti aptariamos teisės normos ir buvo nustatytos.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo dalykas yra Mažeikių rajono savivaldybei priklausančios 461,47 kv. m ploto rūsio patalpos, esančios Naftininkų g. 9, Mažeikiuose (pastato unikalus Nr. 6198-7001-4013, pažymėjimas plane lD6p, patalpų indeksai: dalis R-19 (75 kv. m.), R-21 (213,60 kv. m.). R-22 (75,44 kv. m.), dalis R-23 (41 kv. m.), R-24 (56,43 kv. m.). Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimu Nr. T1-326 (t. 1, b. l. 36) jos iki 2020-04-08 neatlygintinai priskirtos UAB „Saurida“ viešo konkurso būdu išsinuomotoms patalpoms ir 2011-12-12 papildomo susitarimo Nr. MS-998 prie 2010-04-08 nuomos sutarties Nr. MS-155 (t. 1, b. l. 37) bei 2011-12-12 perdavimo ir priėmimo akto Nr. I/TV10-27 (t. 1, b. l. 38) pagrindu perleistos UAB „Saurida“. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad toks sprendimas, įvertinus UAB „Saurida“ teisinį statusą, jos veiklos tikslus ir rūšis, patvirtinančius, jog įmonė nevykdo valstybės ar savivaldybės funkcijų ir nėra priskirtina nei vienam iš Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (atsakovo įstatai, t. 1, b. l. 22-32), prieštarauja imperatyvioms savivaldybės turto naudojimą reglamentuojančioms įstatymo nuostatoms, kuriose išreikštas viešasis interesas. Savivaldybės nuosavybė turi būti naudojama visuomenės interesais ir ja gali būti disponuojama tik įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad imperatyviosios teisės normos galiojimas ir taikymas negali būti pakeistas, apribotas ar panaikintas nei vienašaliu sprendimu, nei šalių susitarimu.
Kaip minėta, savivaldybei nuosavybės teise priklausantis materialusis turtas išnuomojamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 str. 6 d.). Remiantis Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2003-05-29 sprendimu Nr. T20-35 patvirtintų savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos konkurso organizavimo taisyklių nuostatomis (t. 1, b. l. 132-136, 141-142, 147) (toliau - ir Taisyklės) bei jų pagrindu priimtu Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimu Nr. T1-10 (t. 1, b. l. 10) viešo konkurso būdu buvo išnuomotos 551,40 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos, esančios Naftininkų g. 9, Mažeikiuose. Konkurso laimėtoja pripažinta UAB „Saurida“. Iš 2010-04-08 su šia bendrove pasirašytos savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. MS-155 (t. 1, b. l. 33-34) turinio matyti, kad sutarties dalykas yra 551,40 kv. m bendro ploto negyvenamosios patalpos, esančios Naftininkų g. 9, Mažeikiuose. Būtent už šių patalpų nuomą UAB „Saurida“ įsipareigojo kas mėnesį mokėti 827,10 Lt dydžio nuompinigius (sutarties 1, 2 punktai). Dėl ginčo patalpų, kurių plotas yra artimas išnuomoto daikto plotui, kaip esminės pagrindinio nuomos objekto dalies pagal CK 4.15 straipsnį ar kaip savarankiško, pagrindiniam daiktui skirto tarnauti daikto (priklausinio) pagal CK 4.19 straipsnį ir teisės jomis naudotis, tokio naudojimosi sąlygų – termino, nuompinigių ir t.t., nuomos sutartyje, kuri galėjo būti sudaryta tik viešo konkurso būdu, šalys nesitarė. Tai leidžia daryti išvadą, jog nuomos sutartis dėl rūsio patalpų, esančių ginčo objektu, laikoma nesudaryta (CK 6.477 str. 3 d.), todėl nėra ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog už tą patį 2010-04-08 sutartyje Nr. MS-155 nustatytą nuomos mokestį UAB „Saurida“ gali būti suteikta teisė valdyti ir naudotis papildomomis 461,47 kv. m ploto rūsio patalpomis.
Šiuo sprendimu teisėjų kolegija jau konstatavo, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimu Nr. T1-326 rūsio patalpos nepagrįstai pripažintos esmine UAB „Saurida“ išnuomotų patalpų dalimi (CK 4.15 str.). Tačiau reikia pažymėti, kad ir pagrįstas patalpų pripažinimas esmine pagrindinio daikto dalimi ir antraeiliu daiktu pats savaime nesudaro teisinio pagrindo savivaldybei jai nuosavybės teise priklausančias patalpas perduoti nuomininkui naudotis neatlygintinai. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje pasakyta, jog antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnio 4 punkte įtvirtintas viešosios teisės principas, kuris, kaip minėta, vertintinas kaip imperatyvi įstatymo nuostata, įpareigoja savivaldybę sudaryti sandorius dėl jos turto tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Tuo tarpu Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma įsakmiai draudžia savivaldybei priklausantį ilgalaikį materialųjį turtą perleisti neatlygintinai valdyti ir naudotis subjektui, kuris nepatenka į įstatymo apibrėžtą subjektų ratą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog UAB „Saurida“ nepriskirtina nei vienam iš Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų. Todėl ginčo rūsio patalpos, nepriklausomai nuo jų paskirties, negalėjo būti perduotos atsakovo bendrovei valdyti ir naudotis neatlygintinai.
Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad abiems sandorio šalims – Mažeikių rajono savivaldybės administracijai ir UAB „Saurida“ – pastaroji aplinkybė buvo žinoma, tačiau galiausiai ignoruota, neteisėtai ir nepagrįstai teisės normų turinį interpretuojant privačios bendrovės interesams palankia linkme. 2011-06-28 raštu Nr. 155-11 (t. 1, b. l. 160, 172) UAB „Saurida“ kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės administraciją ir prašė perduoti jai neatlygintinai ginčo pagalbines rūsio patalpas, sudarant dėl to papildomą susitarimą prie pagrindinės nuomos sutarties, kadangi tinkamam kartu su negyvenamosiomis patalpomis išnuomotų inžinierinių įrenginių eksploatavimui, aptarnavimui bei priežiūrai reikalingas priėjimas, kuris yra rūsio patalpose. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2011-07-15 raštu Nr. R8-2.41-3681 (t. 2, b. l. 10) bendrovė buvo informuota, kad rūsio patalpos turi būti nuomojamos viešo konkurso būdu. Reaguodama į tokį atsakymą, UAB „Saurida“ 2011-08-09 raštu Nr. 190-11 (t. 1, b. l. 161, 175) prašė savivaldybės administracijos skelbti viešą konkursą dėl rūsio patalpų nuomos. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-08-26 sprendimu Nr. T1-211 (t. 1, b. l. 162, 174) nuspręsta išnuomoti minėtas patalpas viešo konkurso būdu, nustatant pradinį nuompinigių dydį – 1,54 Lt per mėnesį už 1 kv. m. Apie konkursą buvo paskelbta vietos spaudoje (t. 1, b. l. 163, 175), nurodant, kad prašymai dalyvauti konkurse priimami iki 2011-09-14, 9 val. 30 min. Tačiau atsakovas UAB „Saurida“ vietoj prašymo dalyvauti konkurse, kurį pats ir inicijavo, 2011-09-14 Mažeikių rajono savivaldybės administracijai pateikė raštą Nr. 227-11 „Dėl viešo konkurso dėl pagalbinių rūsio patalpų nuomos atšaukimo“ (t. 1, b. l. 165, 177). Mažeikių rajono savivaldybės turto valdymo skyriaus komisijos dėl nekilnojamojo turto nuomos konkurso laimėtojui nustatyti 2011-09-16 posėdžio protokolu Nr. TV1-2 (t. 1, 164, 176) konstatuota, jog dalyvauti nuomos konkurse neužsiregistravo nei vienas dalyvis, dėl ko konkursą nutarta paskelbti neįvykusiu. Netrukus, t. y. 2011-10-03, UAB „Saurida“ vėl kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės administraciją (raštas Nr. 235-11, t. 1, b. l. 96), prašydama perduoti jai ginčo pagalbines rūsio patalpas kaip neatskiriamą išnuomotų negyvenamųjų patalpų dalį (CK 4.15 str.), o pagalbinių rūsio patalpų perdavimą įvykdyti, sudarant papildomą susitarimą prie nuomos sutarties. 2011-11-22 raštu Nr. 262-11 (t. 1, b. l. 166-167, 178-179) atsakovas pakartotinai kreipėsi į savivaldybę analogiškais motyvais, papildomai nurodęs, jog gavo rūsio patalpas valdančios VšĮ „Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centro“ sutikimą dėl patalpų perdavimo UAB „Saurida“, kad savivaldybės sudaryta komisija, apžiūrėjusi patalpas, konstatavo, jog jose esantys inžinieriniai tinklai 100 proc. priklauso UAB „Saurida“, taip pat glaustai išdėstydama jau įgyvendintus bei numatomus savo veiklos planus. Sprendžiant iš Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimo Nr. T1-326 turinio, UAB „Saurida“ argumentai sąlygojo šio byloje ginčijamo administracinio akto priėmimą ir jo pagrindu sudarytų 2011-12-12 papildomo susitarimo Nr. MS-998 prie 2010-04-08 nuomos sutarties Nr. MS-155 bei perdavimo ir priėmimo akto Nr. I/TV10-27 atsiradimą. Pagal savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos konkurso organizavimo taisyklių nuostatas, turto nuomos konkursas ne kartą galėjo būti skelbiamas pakartotinai, koreguojant nuompinigių dydį (Taisyklių 8 punktas), kuris, sprendžiant iš 2013-06-10 teismo posėdyje atsakovo UAB „Saurida“ atstovės išdėstytų argumentų (t. 1, b. l. 189), turėjo esminės įtakos bendrovės apsisprendimui nedalyvauti viešame konkurse. Remdamasi aukščiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tiek UAB „Saurida“, tiek Mažeikių rajono savivaldybės administracija, neišnaudodami teisės aktuose numatytų priemonių, sudarančių galimybę nepažeidžiant viešojo intereso išspręsti UAB „Saurida“ išsinuomojant savivaldybei priklausančias negyvenamąsias patalpas neapgalvotus aspektus, elgėsi nesąžiningai, kas iš esmės lėmė akivaizdų įstatyme įtvirtintų imperatyvių teisės normų pažeidimą.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia sutikti ir su atsakovų atsikirtimų į apeliacinį skundą argumentais, jog savivaldybės pareiga perleisti ginčo patalpas UAB „Saurida“ neatlygintinai kildintina iš CK 6.485 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurios įtvirtina nuomotojo pareigą pašalinti išnuomoto daikto trūkumus. Kaip matyti iš bylos duomenų, skelbimas vietos spaudoje apie viešą konkursą dėl savivaldybei priklausančių negyvenamųjų patalpų nuomos išspausdintas 2010-03-09 (t. 1, b. l. 148). Skelbime nurodytas prašymų dalyvauti konkurse pateikimo terminas – iki 2010-03-25, taip pat kontaktiniai duomenys išsamesnei informacijai apie nuomojamą turtą gauti. UAB „Saurida“ paraiška parengta 2010-03-22 (atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą byla Nr. 2.10-156/2012, b. l. 76). 2010-03-25 bendrovės atstovas susipažino su konkurso sąlygomis (atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą byla Nr. 2.10-156/2012, b. l. 73, 99). Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas UAB „Saurida“ turėjo pakankamai laiko ir galimybių įvertinti tiek patį nuomojamą objektą, tiek naudojimosi juo sąlygas dar iki konkurso laimėtojo paskelbimo ir sutarties su juo sudarymu. Ilgalaikio materialiojo turto būklės akto (t. 1, b. l. 95) turinys leidžia įsitikinti, kad 2010-04-15 UAB „Saurida“ atstovai kartu su savivaldybės atstovais apžiūrėjo bendrovei išnuomojamas 551,40 kv. m. negyvenamąsias patalpas, esančias Naftininkų g. 9, Mažeikiuose; nustatė, kad jų išplanavimas atitinka Nekilnojamojo turto registro byloje archyvinėje byloje užfiksuotą išplanavimą; įvertino, kad bendras patalpų stovis yra geras, elektros, santechnikos, šildymo ir ventiliacijos instaliacija veikia; atskirose patalpose užfiksavo tam tikrus defektus; taip pat pažymėjo, kad turto perdavimo metu baseino įrenginių, pirčių bei balneologijos patalpose esanti procedūrinių įrenginių techninė būklė bei jų veikimas nebuvo patikrintas (neužpildytas vanduo, įrenginiai perdavimo metu nebuvo eksploatuojami ir pan.). Jokių prašymų, pastabų ar pretenzijų apžiūroje dalyvavę asmenys nepareiškė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma įrodo, kad pats atsakovas UAB „Saurida“ nebuvo pakankamai rūpestingas, apdairus ir atsargus, kaip būsimas nuomininkas jis dar prieš dalyvavimą viešame konkurse turėjęs pasidomėti, kokius darbus reikės atlikti ir kokios sąlygos yra būtinos tam, kad išnuomotos patalpos galėtų būti naudojamos jo planuojamai veiklai. Dėl ko nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija, kaip nuomotojas, privalo atsakyti už išnuomoto daikto trūkumus (CK 6.485 str. 5 d.).
Dėl viešo intereso pažeidimo
Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-279/2009).
Valstybės ir savivaldybės turto naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybei ar savivaldybei priklausantis turtas. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas imperatyvusis pobūdis, taip užtikrinant valstybės ar savivaldybės turto paskirtį – teikti visuomeninę naudą. Nagrinėjamos bylos atveju, kaip nurodyta, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimu Nr. T1-326 ir jo pagrindu 2011-12-12 sudarytais papildomu susitarimu Nr. MS-998 prie 2010-04-08 nuomos sutarties Nr. MS-155 bei perdavimo ir priėmimo aktu Nr. I/TV10-27 rūsio patalpos, kurių bendras plotas 461,47 kv. m. (t.y. beveik toks pats, kaip nuomojamų negyvenamųjų patalpų plotas – 551,40 kv. m.), UAB „Saurida“ buvo perduotos valdyti ir naudotis neatlygintinai, nors skelbiant dėl jų viešą konkursą nuoma buvo įkainota- pradinė nuompinigių kaina nustatyta po 1,54 Lt už kvadratinį metrą per mėnesį. Šios aplinkybės, įvertinus ir laikotarpį, kuriam rūsio patalpos buvo perleistos (10 m.), leidžia teisėjų kolegijai vertinti, jog visuomenės interesas, kad savivaldybės turtas būtų tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas, iš to gaunant maksimalios naudos, buvo pažeistas, prioritetą nepagrįstai suteikiant privačios bendrovės interesui įgyti teisę valdyti ir naudotis ginčo patalpomis, už tai nemokant pagal teisės normas privalomo atlygio – nuomos mokesčio.
Naudojimosi neatlygintinumo nepateisina ir galimos UAB „Saurida“ investicijos, pastarajai siekiant tinkamai įgyvendinti 2010-04-08 nuomos sutarties Nr. MS-155 sąlygas. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Ši nuostata įtvirtinta ir 2010-04-08 nuomos sutarties Nr. MS-155 4 punkte, kuriame pasakyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą (atlikus paprastąjį remontą, kapitalinį remontą ir/ar rekonstrukciją) už pagerinimą neatlyginama (t. 1, b. l. 33-34). Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo patalpose atliktų darbų nėra pagrįstos jokiais objektyviais rašytiniais įrodymais. Tas pats pasakytina ir apie atsakovo UAB „Saurida“ argumentus dėl atliktų investicijų į išnuomotas patalpas ir jose esančius įrenginius (2011-11-22 raštas Nr. 262-11, t. 1, b. l. 166-167; 2013-06-10 teismo posėdžio protokolas, t. 1, b. l. 189, 192).
Apibendrindama aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnyje ir 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų imperatyviųjų reikalavimų nesilaikymo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimas Nr. T1-326 vertintinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 str.), kas sudaro pagrindą jį panaikinti. Panaikinus niekiniu pripažintą administracinį aktą, naikintinos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės (CK 1.78 str. 5 d.) – Mažeikių rajono savivaldybės ir UAB „Saurida" pasirašyti 2011-12-12 papildomas susitarimas Nr. MS-998 bei 2011-12-12 perdavimo ir priėmimo aktas Nr. I/TV10-27 pripažintini negaliojančiais ab initio (CK 1.95 str. 1 d.).
Dėl restitucijos
Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-424/2013). Todėl panaikinus Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimą Nr. T1-326, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, ir pripažinus negaliojančiais šio sprendimo pagrindu sudarytus 2011-12-12 papildomą susitarimą Nr. MS-998 bei 2011-12-12 perdavimo ir priėmimo aktą Nr. I/TV10-27, išspręstinas restitucijos klausimas.
Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija yra taikoma kaip teisinė negaliojančio sandorio pasekmė, grąžinant tokio sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo momento (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, jog Mažeikių rajono savivaldybės administracijai priklausančios 461,47 kv. m bendro ploto rūsio patalpos, esančios Naftininkų g. 9, Mažeikiai (pastato unikalus Nr. 6198-7001-4013, pažymėjimas plane lD6p, patalpų indeksai: dalis R-19 (75 kv. m.), R-21 (213,60 kv. m.). R-22 (75,44 kv. m.), dalis R-23 (41 kv. m.), R-24 (56,43 kv. m.), neteisėtai ir nepagrįstai buvo perduotos UAB „Saurida” valdyti ir naudotis neatlygintinai, patalpos, taikant vienašalę restituciją, grąžintinos jų savininkui – Mažeikių rajono savivaldybės administracijai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismui priėmus naują teismo sprendimą, atitinkamai peržiūrimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Prokuroras, pareiškęs ieškinį siekiant apginti viešąjį interesą, nuo žyminio mokesčio atleidžiamas (CPK 83 str. 1 d. 5 p.). Tačiau ši teisės norma nepanaikina atsakovo prievolės atlyginti bylinėjimosi išlaidas, teismui patenkinus tokį ieškinį (CPK 93 str. 1 d.). CPK 96 straipsnio 1 dalies pagrindu bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą.
Apeliantas, pareikšdamas ieškinį, įvardijo, kad šio ieškinio suma yra 186 702 Lt (t. 1, b. l. 2, t. 2, b. l. 1), apelianto nustatyta pagal likutinę turto, perleisto ginčijamų administracinio akto, papildomo susitarimo bei perdavimo ir priėmimo akto pagrindu, vertę, atsižvelgiant į CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas (t. 1, b. l. 36-38, 89).Tačiau šioje byloje ginčas yra kilęs iš nuomos teisinių santykių, ieškiniu ginčijant nuomos sutarties priedais tapusius aktus bei sutartį, todėl jo įkainojimui taikytina CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta taisyklė, kad ginčuose, kylančiuose iš nuomos teisinių santykių (išskyrus ginčus dėl pinigų išieškojimo) mokėtinas 200 Lt žyminis mokestis.
Todėl, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, valstybės naudai iš atsakovo UAB „Saurida“ priteistinas 200 Lt dydžio už ieškinio pateikimą nesumokėtas žyminis mokestis (CPK 96 str. 1 d.) ir 200 Lt dydžio žyminis mokestis, mokėtinas už apeliacinį skundą (CPK 80 str. 4 d., 96 str. 1 d.). Taip pat iš šio atsakovo priteistinos ir procesinių dokumentų siuntimo (pašto) pirmosios instancijos teisme išlaidos – 52,54 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.; t. 1, b. l. 53).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. T1-326 „Dėl rūsio patalpų priskyrimo“.
Pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento tarp Mažeikių rajono savivaldybės ir UAB „Saurida“ sudarytą 2011 m. gruodžio 12 d. papildomą susitarimą Nr. MS-998 prie 2010 m. balandžio 8 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. MS-155.
Pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento Mažeikių rajono savivaldybės ir UAB „Saurida“ sudarytą 2011 m. gruodžio 12 d. savivaldybės turto, perduodamo pagal nuomos sutartį, perdavimo ir priėmimo aktą Nr. I/TV10-27.
Taikyti restituciją, įpareigoti UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, grąžinti Mažeikių rajono savivaldybei, juridinio asmens kodas 111103928, 461,47 kv. m bendro ploto rūsio patalpas, esančias Naftininkų g. 9, Mažeikiai (pastato unikalus Nr. 6198-7001-4013, pažymėjimas plane lD6p, patalpų indeksai: dalis R-19 (75 kv. m.), R-21 (213,60 kv. m.). R-22 (75,44 kv. m.), dalis R-23 (41 kv. m.), R-24 (56,43 kv. m.), jam perduotas pagal 2011 m. gruodžio 12 d. savivaldybės turto, perduodamo pagal nuomos sutartį, perdavimo ir priėmimo aktą Nr. I/TV10-27.
Priteisti iš atsakovo UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, 452,54 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt du) litus 54 centus bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.