Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

8. Teismas apžvelgęs Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 4 dalies, Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, (toliau – ir Instrukcija) 39 ir 101 punktų, Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783, (toliau – ir Taisyklės) 17.2, 19.4 papunkčių nuostatas, pažymėjo, kad iš teisinio reglamentavimo suprantama, jog policijos areštinės kamerose yra leidžiama naudoti vaizdo stebėjimo kameras, tačiau šios kameros negali filmuoti sanitarinio mazgo vidinės dalies.

12. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 28 d. 00.50 val. iki 2021 m. kovo 29 d. 15.00 val. laikino sulaikymo patalpoje Nr. 309, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi į nuotolinės vaizdo kameros stebėjimo lauką pateko kameroje Nr. 309 esančio (atskirto) sanitarinio mazgo vidinis vaizdas. Vien tai, kad atsakovas techninėmis priemonėmis galimai bando uždengti sanitarinio mazgo vidaus vaizdą nesuteikia kalinamiems asmenims, tarp jų ir pareiškėjui nagrinėjamu atveju, privatumo, nes, viena vertus, jie nežino, kad sanitarinio mazgo vaizdo kameros vaizdas yra uždengiamas techninėmis priemonėmis, o matydami į juos nukreiptą kamerą jaučia jų orumo pažeminimą būdami sanitarinio mazgo viduje, o kita vertus, techninėmis priemonėmis uždengus vaizdą visada yra galimybė tokį techninio pobūdžio vaizdo blokavimą pašalinti ir stebėti visą filmuojamą vaizdą.

13. Taigi, nurodytų faktinių aplinkybių sisteminis vertinimas teismui leido daryti išvadą, kad sanitarinio mazgo vaizdo fiksavimas, nors ir dengiant sanitarinio mazgo vidų techninėmis priemonėmis, neužtikrino ir negalėjo užtikrinti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens privatumo ir pagarbos jo orumui. Teismui nekilo pagrįstų abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. jis patyrė neturtinę žalą.

14. Teismui nustačius, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, buvo sprendžiama, jog nustatytų aplinkybių veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo arešto sąlygos Kauno AVPK ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

16. Likusieji pareiškėjo skundo argumentai teismo laikyti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl teismas detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

III.

18.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai argumentavo, kad vaizdo kamerą sureguliavus techninėmis priemonėmis, tokį vaizdo blokavimą galima pašalinti. Kaip jau buvo minėta, teisės aktai reikalauja užtikrinti asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, jų nestebint vaizdo kameromis. Tačiau teisės aktai konkrečiai nenurodo, kokios priemonės šiam reikalavimui įgyvendinti yra tinkamos, o kokios yra draudžiamos, ar nepakankamos. Šiuo atveju svarbi vienintelė aplinkybė, ar pasirinktas sureguliavimo būdas atitinka teisės aktų reikalavimus ir užtikrina asmens privatumą. Aplinkybė, kad įgyvendintos privatumo užtikrinimo priemonės gali būti koreguojamos nesudaro pagrindo pripažinti, kad jos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Bet koks vaizdo kamerų įrengimas gali būti koreguojamas, reguliuojant vaizdo stebėjimo apimtį, ar vaizdo kameros įrengimo vietą, todėl išskirti būtent vaizdo dalies „užtušavimą“ techninėmis priemonėmis, kaip netinkamą, nėra pagrįsta. Taip pat, minėtas technines priemones įgyvendinti gali tik vaizdo stebėjimo kamerų derinimą atliekantys informacinių technologijų specialistai (programinės įrangos diegėjai). Pareigūnai, vykdantys vaizdo stebėjimą areštinėje, neturi galimybės savo nuožiūra mažinti ar didinti vaizdo „užtušavimo“ lauko.

18.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Kauno AVPK apeliacinį skundą, dėl analogiško teisinio reguliavimo aiškinimo, 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-479-492/2023 konstatavo, kad „nagrinėjamu atveju atsakovo naudotos techninės vaizdo kameros filmavimo lauką ribojančios priemonės neužtikrino, kad sanitarinio mazgo vidinė dalis visiškai nebūtų filmuojama, kadangi iš pateiktos vaizdo ir foto medžiagos matyti dalis sanitarinio mazgo vidaus įrenginių, ir tai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tai, kad atsakovas techninėmis priemonėmis bando uždengti dalį sanitarinio mazgo vidaus vaizdo, nesuteikia kalinamiems (sulaikytiesiems) asmenims privatumo“. Taigi, minėtoje nutartyje nebuvo konstatuota, kad „užtušavimas“, kaip techninė vaizdo stebėjimo priemonė savaime nėra tinkama, tačiau pažymėta, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju ji nebuvo pakankama, kadangi nebuvo paslėpta dalis sanitarinio mazgo vidaus, matėsi dalis įrenginių. Laikino sulaikymo patalpoje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpos vidaus vaizdas paslėptas visiškai. Šiuo atveju, pareiškėjas nepateikė pagrįstai detalizuoto laikymo sąlygų apibūdinimo, o rėmėsi vien prielaidomis. Pareiškėjas, matydamas laikino sulaikymo patalpoje esančia vaizdo stebėjimo kamerą, darė niekuo nepagrįstą spėjimą, kad ji stebi ir sanitarinio mazgo vidų. Toks pareiškėjo teiginys negali būti laikomas pagrįstai detaliu kalinimo sąlygų apibūdinimu, kurį atsakovas turi paneigti. Priešingu atveju, susidarytų situacija, kuomet teismo sprendimas būtų grindžiamas vien prielaidom ir spėjimais. Aplinkybė, kad vaizdo stebėjimo kamera nefilmuoja sanitarinio mazgo zonos, pareiškėjui buvo žinoma, kadangi tai nurodyta į bylą pateiktame Kauno AVPK atsakyme į jo prašymą (2023 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. 20-S-16231 „Dėl informacijos pateikimo“). Kadangi vaizdo duomenų, įrašytų pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu pateikti nėra galimybės, todėl byloje buvo pateiktas vaizdo įrašo pavyzdys iš turimo laikotarpio, iliustruojantis, kokiomis priemonėmis yra blokuojamas sanitarinio mazgo vaizdas Kauno AVPK areštinės patalpose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam būnant suimtam ir laikomam Kauno AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 27 d. iki 2021 m. kovo 29 d.

22. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublik?s administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nenurodo, kad asmenų, esančių laisvės atėmimo įstaigose, stebėjimas vaizdo kameromis visais atvejais yra draudžiamas; vis dėl to toks stebėjimas turi turėti aiškų tikslą ir turi būti numatytas teisės aktuose (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Van der Graaf prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 8704/03); 2019 m. liepos 2 d. sprendimą byloje Gorlov ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 27057/06)).

24. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą <...>. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog nuolatinę asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrą atlieka šių įstaigų pareigūnai. Šių asmenų priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės <...>.

25. Instrukcijos (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 1 d.) 3.3 punkte nustatyta, kad nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 38 punktas nustato, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir jų priežiūra. Instrukcijos 39 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas). Instrukcijos 101 punkte nurodyta, kad jei policijos areštinėje yra įrengta nuotolinio asmenų stebėjimo sistema, policijos pareigūnas (-ai) ar darbuotojas (-ai), dirbantis (-ys) pagal darbo sutartį, naudodamasis šia vaizdo stebėjimo sistema, užtikrina nuolatinį visų policijos areštinėje esančių areštinės kamerų ir jose laikomų asmenų stebėjimą bei užtikrina, kad būtų sureaguota į netinkamą šių asmenų elgesį, jų teisėtus prašymus ir pan. Periodinis asmenų stebėjimas per kamerose esančius langelius tokiose policijos areštinėse gali būti nevykdomas.

26. Taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. rugsėjo 16 d.) 17.2 punkte, be kita ko, reglamentuojama, kad Budėtojų padalinio patalpoje įrengiama policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų nuotolinio stebėjimo ir areštinės budėtojo ir kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų susisiekimo ryšio sistema. Policijos areštinės kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros su filmavimo galimybe ir telefonspynės, skirtos areštinės kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose esantiems asmenims susisiekti su areštinės budėtojų padalinio pareigūnu. Budėtojų padalinio patalpoje įrengiamas vaizdo monitorius, skirtas šiems asmenims stebėti, ir budėtojo ir policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančių asmenų ryšio palaikymo įranga. Vaizdo stebėjimo monitoriai ir susisiekimo su policijos areštinės kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose esančiais asmenimis ryšio sistema įrengiama ir areštinės postų teritorijose. Policijos areštinės kamerose esančios vaizdo stebėjimo kameros turi būti įrengiamos taip, kad, vykdant tebėjimą (filmavimą), nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zonos vidinė dalis. Kamerose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros ir telefonspynės turi būti apsaugotos nuo tyčinio sugadinimo. Taisyklių 19.4 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai).

27. Įvertinus Nutarties 25 ir 26 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad areštinės kamerose yra leidžiama naudoti vaizdo stebėjimo kameras, tačiau šios kameros negali filmuoti sanitarinio mazgo vidinės dalies. Tokią išvadą darė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-479-492/2023.

28. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Kauno AVPK areštinės kameros sanitarinio mazgo filmavimo zonos paslėpimas techninėmis priemonėmis neužtikrina pakankamo privatumo ir pažymi, jog nagrinėjamu atveju Kauno AVPK areštinės kameros vaizdo stebėjimo lauko dalį, kurioje yra sanitarinis mazgas, „užtušavus“ techninėmis priemonėmis, vaizdą stebintis asmuo neturi galimybės matyti, kaip Kauno AVPK areštinės kameroje laikomas asmuo naudojasi sanitariniu mazgu, toks vaizdas negali būti įrašytas, o padarytas ir išsaugotas vaizdo įrašas negali būti koreguojamas pašalinant „užtušavimą“, taigi tokių techninių priemonių įgyvendinimas yra pakankamas sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens privatumui užtikrinti.

29. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis (kameros Nr. 309 vaizdo kameros įrašą), sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju techninių priemonių naudojimas dengiant sanitarinio mazgo vidų negali būti laikoma tinkamu draudimo įrengti vaizdo kameras taip, kad nebūtų stebima (filmuojama) sanitarinio mazgo zona. Atsakovui techninėmis priemonėmis dengiant net ir visą sanitarinio mazgo patalpą, iš esmės yra pažeistos nuostatos dėl draudimo stebėti (filmuoti) sanitarinio mazgo zoną, kadangi teisinis reglamentavimas nustato imperatyvą, reiškiantį, kad stebėjimo kamera iš esmės negali fiksuoti (filmuoti) sanitarinio mazgo patalpos vidaus jokia apimtimi.

30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo pasirinktas būdas, kai kameros filmuoja sanitarinio mazgo patalpos vidų, tik jo vaizdas uždengiamas techninėmis priemonėmis, nėra numatytas jokiuose teisės aktuose ir akivaizdžiai prieštarauja Taisyklių 17.2 punkto ir 19.4 punkto reikalavimams, kurie draudžia įrengti kamerą taip, kad ji galėtų filmuoti sanitarinio mazgo patalpos vidų.

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

32. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė pareiškėjo privatumą, kadangi pirmosios instancijos teismas rėmėsi prielaida, jog areštinės kameroje laikomi asmenys nežino, kad kameros vaizdo dalis yra uždengiama, o matydami į juos nukreiptą vaizdo stebėjimo kamerą jaučia orumo pažeidimą būdami sanitarinio mazgo viduje. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad areštinės kameros sanitarinio mazgo vidinės dalies filmavimo zona buvo dalinai dengiama techninėmis priemonėmis. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, todėl konstatuoja, jog CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus.

33. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, paprastai sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-230-552/2023; 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-271-602-2022; ir kt.).

34. Teisėjų kolegija pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

35. Nors pareiškėjas areštinės kameroje buvo trumpą laiko tarpą, t. y. nuo 202 m. kovo 28 d. 00.50 val. iki 2021 m. kovo 29 d. 15.00 val., nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, pažeidimai neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Atsakovui neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, Kauno AVPK padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nurodytų Kauno AVPK neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui 20 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines ir proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.