Kauno apygardos teismo nutartis

2013-04-09 · Civilinė byla Nr. 2A-821-254/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-09
Bylos Nr.
2A-821-254/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskas (pirm.), Dalė Burdulienė (pran.), Leonas Jachimavičius
Ieškovas
V. N.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Lukoil Baltija“
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities profesinė sąjunga
Kategorijos
  • 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-821-254/2013,Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.8; 121.14;121.18; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3287-241/2012 pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lukoil Baltija“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Kauno apskrities profesinė sąjunga.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti neteisėta ir panaikinti atsakovės personalo direktoriaus 2012 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 688P-LKN ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą; pripažinti neteisėtu 1997 m. liepos 11 d. darbo sutarties nutraukimą ir grąžinti ieškovą į darbą; priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad nuo 1997 m. liepos 11 d. dirbo pas atsakovę degalinės operatoriaus pareigose, esminių priekaištų dėl darbo funkcijų atlikimo neturėjo. Ginčas kilo dėl vertinimo ieškovo nebuvimo darbe priežasčių laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 31 d., kuomet ieškovas nedirbo degalinėje adresu (duomenys neskelbtini) bei nuo 2012 m. birželio 1 d. iki liepos 3 d., kuomet ieškovas nedirbo degalinėje (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad darbo santykių pablogėjimas prasidėjo ieškovui tapus UAB „Lukoil Baltija“ Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinio nariu, kuomet atsakovė atvirai ir akivaizdžiai ėmė persekioti jį už aktyvius jo kaip profesinės sąjungos komiteto nario veiksmus, be jokio pagrindo nuolat reikalauti pasiaiškinimų, skirti drausmines nuobaudas. Tokiu būdu atsakovė pažeidė DK 35 straipsnyje nurodytas pareigas, kadangi perkėlė dirbti į degalinę, nuo ieškovo gyvenamosios vietos nutolusią 37,5 km, į kurią nuvykti visuomeniniu transportu užtruktų apie 1 val. 30 min. Nurodė, kad šis atsakovės sprendimas ir buvo priežastis, dėl kurios ieškovas atsisakė dirbti pirmiau nurodytose degalinėse, todėl ieškovė nepagrįstai nurodė ieškovą padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovei 140,90 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 19,07 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas konstatavo, kad ieškovo veiksmai, neatvykstant į jam nurodytas darbo vietas, buvo neteisėti ir atitinka DK 235 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte nustatyto šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoką bei sudarė pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nes ieškovas nesilaikė 1997 m. liepos 11 d. darbo sutarties Nr. 107 pakeitimo, kuriuo jo ir atsakovo sudarytos darbo sutarties 1.1 punktas buvo pakeistas ir išdėstytas taip, jog darbo santykiai tęsiasi UAB „Lukoil Baltija“ Kauno miesto ir rajono degalinėse. Teismas nurodė, kad šiuo darbo sutarties pakeitimu tapo neapibrėžta konkreti ieškovo darbo vieta ir jis turėjo dirbti toje degalinėje, į kurią buvo paskiriamas. Kadangi ieškovas darbo sutarties sąlygų pakeitimo nustatyta tvarka neginčijo ir nenuginčijo, jo paskyrimas dirbti darbdavio nurodymu į bet kurią Kauno miesto ar rajono degalinę negali būti laikomas būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu. Teismas nustatė, kad ieškovas anksčiau yra dirbęs degalinėje Raudondvario plente, Kauno m. ir dėl to problemų ieškovui nebuvo kilę. Iš ištirtų įrodymų teismas sprendė esant pagrindą pripažinti, kad atsakovė atsižvelgė į ieškovo galimybes atvykti į darbo vietą, paskirdama jį dirbti į degalinę, artimesnę jo gyvenamajai vietai, įvertino kilusią konfliktinę situaciją tarp ieškovo ir kitų jo bendradarbių (duomenys neskelbtini) degalinėje, tuo tarpu ieškovas neatvyko į darbą, motyvuodamas vien tik susisiekimo problemomis, nesikreipė dėl palankiomis jo atvykimo į darbą aplinkybėmis darbo laiko suderinimo. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovė ieškovą atleido iš darbo dėl konkrečių profesinės sąjungos veikloje atliktų veiksmų, susijusių su darbdavio interesais, o drausminė nuobauda ieškovui buvo taikyta ne už vienkartinį neatvykimą į darbą, bet neatvykus į darbą ilgesnį laiką – nuo 2012 m. gegugžės 23 d. iki 2012 m. liepos 3 d. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2011-09-23 įsakymu Nr. 721P bendrovė įvykdė plačią reorganizaciją, kurios metu buvo naikinami bendrovės filialai, o darbo sutartys su darbuotojai buvo tęsiamos pakeičiant darbo vietos formuluotę, kuri šiuo konkrečiu atveju buvo jo atleidimo iš darbo sąlyga. Nustatydama tokias darbo sąlygas atsakovė pažeidė DK 47 straipsnio 4 ir 7 dalies imperatyvias nuostatas, numatančias, kad prieš priimdamas sprendimą dėl įmonės reorganizavimo ir kitus sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, darbdavys privalo informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti, kadangi neinformavo, nesikonsultavo su darbuotojų atstovais, bei teisme pripažino, kad tokio protokolo nėra. Darbdavio inicijuotas darbo sutarties sąlygų pakeitimas nekeičia jau dirbusių degalinės darbuotojų darbo vietos, nes jų darbo sutartis tęsėsi toliau. Darbuotojai į darbą buvo priimti į degalinę, o ne į degalines. Todėl darbo sutarties pataisos prieštarauja sisteminiam darbo sutarties ir darbo tvarkos taisyklių aiškinimui dėl darbo vietos. Darbo sutarčių pakeitimai nebuvo tinkamai adaptuoti kiekvienam darbuotojui, tai suklaidino darbuotojus.

2. Teismas netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką, kadangi rėmėsi nutartimis (LAT 2008-02-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2008 ir 2012-03-19 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2012), kurios buvo priimtos dėl atleidimo iš darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, t.y. dėl kaltų darbuotojų veiksmų kvalifikavimo, kai šios bylos esmė yra įsakymo dėl rotacijos vykdymas ir jo teisėtumas, todėl šiuo atveju reikia vadovautis kasacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2008, kurioje situacija analogiška ir teismo konstatuota, kad teismas turi nustatyti priežastis, dėl kurių pravaikšta padaryta. Atsakovė privalėjo priderinti naujos degalinės darbo grafiką prie visuomeninio transporto grafikų ar aptarti kitas atvykimo į darbą sąlygas, kompensacijas ir pan. Ieškovas, negalėdamas laiku atvykti į darbą, apie tai pranešė administracijai, todėl darytina išvada, kad administracija turėjo imtis ne formalių problemos sprendimo priemonių, tačiau sudaryti sąlygas darbuotojui laiku atvykti į darbą. Pagal darbo tvarkos taisyklių 3.3 punktą, ieškovas neatvykdamas į darbą šiuo pagrindu pasielgė teisingai. Atsakovė darbuotojų rotacija neteisėtai suteikė sau teisę vykdyti ir vykdė selektyvią trėmimo teisę perkelti nepatinkamus darbuotojus. Dėl ko šių darbuotojų materialiniai nuostoliai dėl pabrangusios kelionės gali sudaryti 4 000 – 5 000 Lt per metus, o papildomas laikas kelionei į darbą – iki 140 val. per metus. Pažymi, kad šie vietiniai atsakovės norminiai teisės aktais laikytini negaliojančiais, kadangi yra pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su DK. Be to, apeliantas įrodė, o atsakovė neneigė fakto, kad norint apeliantui tinkamai atlikti darbo funkcijas naujai paskirtoje vietoje, jam būtina įsigyti asmeninį transportą, kadangi viešuoju transportu to padaryti neįmanoma. Ši aplinkybė laikytina nauja ir neaptarta darbo sutartyje sąlyga. Nurodo, kad net tuo atveju, jei 2012 m. sausio 30 d. nurodymą Nr. 8 „Dėl rotacijos“ laikyti teisėtu, jis negalėtų būti taikomas degalinių, nepasiekiamų viešojo transporto maršrutais, darbuotojams.

3. Teismas neteisingai tyrė ir vertino įrodymus. Teismas konstatavo, kad atsakovė atsižvelgė į ieškovo galimybes atvykti į jam paskirtą darbo vietą, tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Rotacija buvo pritaikyta dėl ieškovo profsąjunginės veiklos, kai jis bei kiti darbuotojai laimėjo bylą prieš darbdavį. Atsakovė neinformuodama ir nesikonsultuodama trukdė profesinei sąjungai ir jos organui vykdyti konstitucinę pareigą ginti darbuotojų interesus. (duomenys neskelbtini)degalinės darbuotojų raštas dėl konflikto su ieškovu rašytas atsakovei priėmus sprendimą dėl apelianto rotacijos, todėl galimai atsakovės inicijuotas ruošiantis teisminiam procesui. Taip pat nurodė, kad dėl apelianto neatvykimo į darbo vietą atsakovės interesai pažeisti nebuvo, kadangi jo funkcijas atliko kiti darbuotojai.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad apelianto nurodytos aplinkybės dėl atsakovės filialų panaikinimo nėra susijusios su šios bylos dalyku, kadangi filialų panaikinimas niekaip neįtakojo darbo vietos apibrėžimo. Nuo 2011 m. spalio 1 d. panaikinus bendrovės filialą, visas filialo teises ir pareigas darbo santykiuose perėmė pagrindinė bendrovė, tačiau darbo sutarties sąlyga – darbo vieta („Kauno miesto ir rajono degalinės“) nesikeitė nuo pat 2005 m. gegužės 11 d. Nurodo, kad filialų naikinimo klausimas buvo aptartas 2011 m. gegužės 4 d., ką įrodo su atsiliepimu pateikiamas darbdavio ir profesinės sąjungos atstovų susirinkimo protokolas. Nurodo, kad darbdavio teisė perkelti darbuotoją dirbti į kitą Kauno miesto ar rajono degalinę kyla ne iš 2012 m. sausio 30 d. Nurodymo Nr. 8, tačiau iš darbo sutarties. Pažymėjo, kad šis nurodymas degalinės operatoriams nėra taikomas. Kadangi darbo sutartis nėra kolektyvinius darbo santykius nustatantis lokalus aktas, darbo sutarties vykdymas, priešingai nei teigia ieškovas, nereikalauja jokių konsultacijų su profesine sąjunga. Ieškovas jau yra dirbęs degalinėje, esančioje toje pačioje gatvėje kaip ir degalinė, į kurią buvo paskirtas ginčijamu įsakymu, ir dėl to ieškovas problemų neturėjo. Be to, darbo sutartis patvirtina, kad ieškovas turi galimybes tinkamai atvykti į darbo vietą. Apeliantas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2008, kadangi nagrinėjamu atveju darbo sutartyje su ieškovu buvo aptarta ne tik darbovietė, tačiau susitarta ir dėl darbo vietos. Todėl bet koks darbo sutarties pakeitimas, kai jis atitinka darbo sutarties sąlygas, nėra neteisėtas. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie savo neįgalumą, jo mobilumo ar kitokius sveikatos sutrikimus, kurie kliudytų atvykti į darbą. Nurodo, kad darbo vietos formuluotė dėl filialo panaikinimo nepakito, t. y. tiek dirbant atsakovės filiale, ir po filialo panaikinimo, ieškovo darbo vieta buvo ta pati – Kauno miesto ir rajono degalinės. Skundo argumentas, kad pas atsakovę galiojančios darbo tvarkos taisyklės prieštarauja darbo sutarčiai, nepagrįstas, kadangi darbo vietos formuluotė, pateikta darbo sutartyje, atitinka darbo vietos formuluotę, pateiktą darbo tvarkos taisyklėse, kuomet darbo sutartyje nurodoma ne konkreti degalinė, o miestas, kuriame yra darbui paskirtoji degalinė. Pažymi, kad ieškovas kreipėsi ne dėl darbo laiko suderinimo, tačiau dėl pačios darbo vietos pakeitimo, į ką atsižvelgus, ieškovas buvo paskirtas dirbti į arčiau namų esančią degalinę. Ieškovas aiškiai iškraipo daugelį su darbo santykiais susijusių faktų (drausminės nuobaudos, byla su darbdaviu), neva liudijančių ieškovo persekiojimą. Ieškovui anksčiau skirtos nuobaudos susijusios su konkrečiais šiurkščiais darbo drausmės pažeidimais tokiais kaip piktnaudžiavimas nuolaidų kortelėmis, pasikartojantis bendrovės lėšų pasisavinimas ir tiesioginių degalinės operatoriaus pareigų nevykdymas, rūkymas degalinėje, miegojimas darbo vietoje, kasos operacijų pažeidimai ir kt., tačiau nė viena iš jų dėl to, kad ieškovas buvo profsąjungos nariu. Pažymi, kad teisme ieškovas užginčijo tik vieną nuobaudą, tačiau ir tai tik dėl formalaus drausminės nuobaudos skyrimo procedūros nesilaikymo. Atsakovės geranoriškumą ieškovo atžvilgiu patvirtina tas faktas, kad ieškovas nebuvo atleistas iš karto jam neatvykus į darbą, tačiau mėnesį laiko buvo stengiamasi išspręsti kilusį ginčą, ieškovas perkeltas į jam patogesnę degalinę. Bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pažeistų teismo proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, kadangi pirmosios instancijos teisme ieškovą ir trečiąjį asmenį atstovavo kvalifikuoti atstovai, o su apeliaciniu skundu naujų įrodymų pateikta nėra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas 1997-07-11 pradėjo dirbti UAB „Lukoil Baltija“ servisas Kauno filiale degalinės operatoriaus pareigose pagal 1997-07-11 darbo sutartį Nr. 107. Ši sutartis buvo pakeista ir dėl įmonės reorganizavimo prijungimo būdu, apelianto darbo santykiai nuo 2005-05-11 buvo tęsiami UAB „Lukoil Baltija“ Kauno filiale, nurodant darbo vietą – Kauno miesto ir rajono degalinės (1.1 punktas) (b.l. 29). 2011-09-30 ieškovas ir atsakovė papildomai susitarė dėl 1997-07-11 Darbo sutarties Nr.107 1.1 punkto sąlygos ir ją išdėstė taip: „1.1. Darbo santykiai tęsiasi UAB „Lukoil Baltija“, Kauno miesto ir rajono degalinės“ (b.l.33).

DK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. DK ir kituose darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose vartojamos dvi lingvistine prasme panašios sąvokos: darbovietė ir darbo vieta. Teisine prasme darbovietės sąvoka dažniausiai suprantama kaip darbdavys. Tuo tarpu darbo vietos sąvoka vartojama dviem reikšmėmis: 1) kaip darbo funkcijų atlikimo vieta; 2) kaip tam tikrų darbinių pareigų vienetas – etatas. Taigi šios dvi sąvokos – darbovietė ir darbo vieta – turi ir panašumų (kai darbo vieta suprantama, kaip tam tikras etatas darbovietės (darbdavio) organizacinėje struktūroje), ir skirtumų (kai darbo vieta suprantama tik kaip darbo funkcijų atlikimo vieta). Darbo vietos sąvoka nurodytomis dviem reikšmėmis suprantama tiek bendrine, tiek specialia (be kita ko, ir teisine) prasmėmis, todėl nė viena iš nurodytų reikšmių nagrinėjamu atveju neturi prioriteto DK 10 straipsnio 2 dalies aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2009). Nagrinėjamu atveju apelianto darbovietė yra UAB „Lukoil Baltija“ bei darbo sutarties šalys dar papildomai susitarė ir dėl ieškovo darbo funkcijų atlikimo vietos, kuri nuo 2005-05-11 yra Kauno miesto ir rajono degalinės. Apeliantas teisme paaiškino, kad yra dirbęs atsakovės degalinėse (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) (b.l. 183), t.y. jo darbo sutarties sąlygos dėl darbo vietos buvo faktiškai įgyvendinamos. Darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Sutartį sudariusios šalys vėliau turi galimybę abipusiu sutarimu ją pakeisti ar nutraukti. Darbo sutarčiai esant laisvanoriškos sutarties šalių valios išraiška, galima preziumuoti, kad visos sutarties sąlygos šalims žinomos, suprantamos – dėl jų pasiektas susitarimas. Ieškovo darbo sutarties sąlygos nėra nuginčytos, todėl jis darbo funkcijas turėjo atlikti toje darbo vietoje, kuri buvo numatyta darbo sutartyje. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl apelianto darbo sutarties sąlygų vertinimo neprieštarauja apelianto nurodomai teisminei praktikai, suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-05-19 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2008. Šioje nutartyje buvo konstatuota, kad darbovietė turi būti suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija), o darbo vieta - siauriau - kaip konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta, todėl darbo sutartyje būtina nurodyti darbovietę, o darbo vietą (struktūrinį padalinį) reikia nurodyti tik šalių susitarimu. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei šioje kasacinėje byloje, šalių susitarimas dėl darbo vietos buvo sudarytas raštu jau 2005-05-11, todėl atsakovės įsakymai dėl konkrečios degalinės, kurioje ieškovas turėjo vykdyti savo darbo funkcijas, negali būti laikomi darbo sutarties sąlygų pakeitimu be ieškovo sutikimo (DK 120 str. 2 d.).

Apeliantas nepagrįstai atleidimą iš darbo ginčija bendrąja teisės norma, įtvirtinta DK 47 str. 4 d., kuri reglamentuoja kolektyvinius darbo santykius. Apelianto darbo sutarties pakeitimas įvyko 2005-05-11 dėl įmonės reorganizavimo prijungimo būdu. Pagal apelianto nurodomas DK 47 straipsnis 1 ir 4 dalis, darbuotojų atstovai turi teisę į informavimą ir teisę į konsultavimą. Prieš priimdamas sprendimą dėl įmonės reorganizavimo ir kitus sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, darbdavys privalo informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad bendriausia prasme konsultacijų su darbuotojais tvarkos pažeidimas (nesilaikymas) būtų pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, jeigu būtų nustatyta, jog konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje V. V. v. AB „Jonavos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-186/2008). Nagrinėjamu atveju byla susijusi su individualiu darbo ginču ne dėl įmonės reorganizavimo ar kitų sprendimų, galinčių turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, priėmimu, tačiau su ieškovo individualiu darbo ginču dėl darbo drausmės pažeidimo, kuomet apeliantas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, neatvykdamas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) (DK 235 str. 2 d. 9 p.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą aiškinant pagal DK 10 straipsnio nuostatas bei sistemiškai su DK XVI skyriaus normomis bei DK 136 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, jog prieš skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą darbdavys neprivalo konsultuotis su darbuotojų atstovais. Pagal DK 240 straipsnio 2 dalį išankstinis atitinkamo organo sutikimas skirti drausminę nuobaudą yra reikalingas tik įstatymų nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-556/2004). Pagal LR Profesinių sąjungų įstatymo (red. nuo 2010-06-04) 21 straipsnio 1 dalį, darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio pirmosios dalies 2 punktą ir savo valia, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovui, kaip renkamojo organo – Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinio UAB „Lukoil Baltija“ komiteto nariui (b.l. 38) skyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, pagal įstatymą nereikėjo gauti profesinės sąjungos įmonėje renkamo organo išankstinio sutikimo.

Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ar padarytas pažeidimas yra šiurkštus, gali būti sprendžiama pagal pažeidimo aplinkybes, pažeistos pareigos pobūdį, darbuotojo kaltės formą, turtinius ir kitokius pažeidimo padarinius, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitas konkrečias aplinkybes.

Apeliantas, dirbęs (duomenys neskelbtini) degalinėje, 2012-05-03 įsakymu Nr. 446P-LNK (b.l. 48) nuo 2012-05-23 buvo perkeltas dirbti į darbo vietą - degalinę (duomenys neskelbtini), tačiau nuo pat perkėlimo dienos iki 2012-05-31 apeliantas šioje atsakovės degalinėje nedirbo. Įsakymo prieraše bei 2012-05-07 (b.l. 50) rašte apeliantas nurodė, kad degalinė yra nutolusi nuo jo gyvenamosios vietos 37 km. ir jo atvykimas į darbą neįmanomas, pervedimą laiko persekiojimu. Darbdavys 2012-05-10 raštu Nr. 11/1987 (b.l. 35) apeliantui paaiškino savo sprendimą dėl rotacijos. Darbdavys, pagal DK 240 straipsnio 1 dalį, 2012-05-28 raštu (b.l. 52) pareikalavo apelianto pasiaiškinti dėl pravaikštų, o apeliantas nurodė darbdaviui, kad jo perkėlimas yra nesąžiningas bei taip siekiama su juo susidoroti (b.l. 53).

2012-05-30 įsakymu apeliantas nuo 2012-06-01 buvo perkeltas dirbti į degalinę (duomenys neskelbtini), tačiau iki 2012-07-03 joje nepradėjo dirbti. Darbdavys, pagal DK 240 straipsnio 1 dalį, 2012-06-08 raštu (b.l. 54) pareikalavo apelianto pasiaiškinti dėl pravaikštų (b.l. 52). Šis paaiškinime nurodė, kad atvykti į darbą neturi galimybių, yra nurodęs darbdaviui kuriose degalinėse pageidautų dirbti, perkėlimą laikė susidorojimu ir prašė apmokėti už pravaikštas (b.l. 55).

Taigi, apeliantas nuo 2012-05-23 iki 2012-07-03 nevykdė darbo funkcijų jo darbo sutartyje bei atsakovės įsakymuose nurodytose darbo vietose, todėl šį tęstinį darbo drausmės pažeidimą atsakovė pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų (DK 235 str. 2 d. 9 p.). Ieškovas 2012-05-29 ir 2012-06-12 paaiškinimuose darbdaviui nurodė, kad neturi galimybių atvykti į darbo vietą ir mano, kad gali pasirinkti degalines, kuriose galėtų dirbti (b.l. 53, 55), be to, atsakovė privalėjo priderinti naujos degalinės darbo grafiką prie visuomeninio transporto grafikų ar aptarti kitas atvykimo į darbą sąlygas, kompensacijas ir pan. Kolegija nemano, kad darbdavys savo teises įgyvendino pažeisdamas DK 35 straipsnio nuostatas. Darbo organizavimas yra darbdavio, o ne darbuotojo pareiga (DK 229 str.). Pažymėtina, kad darbdavys nepriėmė sprendimo nutraukti darbo sutartį, kuomet ieškovas neatvyko į toliau nuo jo gyvenamosios vietos nutolusią darbo vietą - degalinę (duomenys neskelbtini) ir priėmė sprendimą dėl kitos darbo vietos. Tačiau ieškovas neatvyko ir į darbo vietą (duomenys neskelbtini) mieste, nors anksčiau buvo dirbęs degalinėje, esančioje toje pačioje gatvėje - (duomenys neskelbtini). Byloje esantis (duomenys neskelbtini) degalinės darbuotojų darbo grafikas (b.l. 155-157) niekaip nepatvirtina apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis negali atvykti į darbą, kuomet anksčiausiai darbo pamaina prasideda 6 val. ryto. Kauno miesto viešasis transportas darbą pradeda 5 val. ryto (pvz 29 maršrutas Kauno oro uostas-Geležinkelio stotis (per Karmėlavą) ir kt). Be to, apelianto paaiškinimai raštu bei teisme patvirtina, kad jo netenkino ne darbo laikas, apie ką nurodyta skundžiamame teismo sprendime, bet jis nesutiko dirbti darbo vietose, kurias nurodė atsakovė dėl per ilgos kelionės į darbą, dėl aplinkybių, kad sutuoktinė jį galėtų pavežti į darbą tik iki Jonavos g., Kaune degalinės, bet ne toliau ir t.t. (b.l. 189).

Kolegija sprendžia, kad taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė parinko per griežtą drausminę nuobaudą (DK 238 str.), kuomet ieškovui ne kartą buvo taikytos drausminės nuobaudos (2004-10-07, 2005-09-30, 2007-08-03, 2008-06-27, 2011-02-28, 2012-04-24) dėl įvairių darbo drausmės pažeidimų (b.l. 39-43, 45), o apeliacinio skundo argumentai, kad dėl ieškovo neatvykimo į darbo vietą atsakovės interesai pažeisti nebuvo, nes jo funkcijas atliko kiti darbuotojai, yra prieštaraujantys DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Apeliantas be pagrindo mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teismine praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2008 ir 2012-03-19 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2012. Šiose nutartyse yra suformuluotos principinės nuostatos dėl darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindų, sąlygų, kurios yra reikšmingos sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo klausimą, pasisakyta dėl drausminės nuobaudos parinkimo kriterijų (t.t. darbuotojo požiūrio į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimą, kritišką savo elgesio vertinimą, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad prasižengęs asmuo pasitaisys ir t.t.), būtinumo derinti darbo teisinių santykių subjektų interesus, užtikrinant tiek darbuotojo teisių, tiek ir teisėtų darbdavio interesų apsaugą. Nagrinėjamu atveju teismas tinkamai taikė įstatymą ir rėmėsi teismine praktika, įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl ginčo (CPK 4, 265, 185 straipsniai), todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalė BurdulienėLeonas JachimavičiusEgidijus Tamašauskas