- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-25
- Bylos Nr.
- 2A-1013-302/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pran.), Andžej Maciejevski, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
- Advokatai
- Tadas Kelpšas
- Kategorijos
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1249,10 Lt skolos už šildymo paslaugas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad jis teikė centralizuotą šilumą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui nuosavybės teise. Minėtas butas, remiantis 2007-10-08 UAB „Šnipiškių ūkis“ raštu Nr. 03-09-205, buvo išnuomotas P. J. , tačiau nuomos sutartis pasirašyta nebuvo, buto nuomininkas miręs, Šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties su nuomininku ieškovas irgi nebuvo sudaręs. Duomenų apie kitus buto nuomininkus ieškovas neturi. Per laikotarpį nuo 2007-10-01 iki 2008-09-30 susidarė įsiskolinimas 1249,10 Lt sumai. Už suvartotą šilumos energiją privalo atsiskaityti buto savininkas - atsakovas.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad tarp ieškovo ir buto nuomininko konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, nors rašytinė sutartis ir nebuvo sudaryta, remiantis 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ ieškovas turėjo pareigą sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, todėl nuomininkas turi pareigą atsiskaityti su ieškovu. Atsakovas niekada nėra gavęs iš ieškovo jokių sąskaitų ar pranešimų susimokėti už šilumą per visą įsiskolinimo laikotarpį, taigi ieškovas šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė ne atsakovą, bet buto nuomininką, kuriam ir buvo teikiamos sąskaitos už šilumą bei iš jo priimami mokėjimai. Atsakovas, neatlikęs jokių veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų nuostatoms, negali būti atsakingas už trečiojo asmens skolas, todėl nėra pagrindo iš atsakovo priteisti įsiskolinimą vien tik nuosavybės teisės pagrindu. Skola susidarė bute gyvenant nuomininkui iki mirties. Ieškovas neneigia, kad mokesčius mokėjo kurį laiką nuomininkas. Sąskaitos buvo siunčiamos pačiam nuomininkui. Savivaldybė apie skolą nežinojo.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 249,10 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui. Teismas atsižvelgęs į teismų praktiką ir į tai, kad ieškovas butui (duomenys neskelbtini) , tiekė šilumos energiją nesudaręs sutarties pagal individualias sąlygas, padarė išvadą, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t.y. atsakovu. Teismas atsakovo argumentus, kad buvo susitarimas tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko (nuomotojo) bei nuomininko, jog nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, atmetė kaip nepagrįstus faktiniais duomenimis. Teismas nenustatė, kad P. J. būtų kreipęsis į tiekėją su prašymu sudaryti sutartį. Byloje nėra įrodymų, kad buto nuomininkas per įsiskolinimo laikotarpį nuo 2007-10-01 iki 2008-09-30 nors kartą būtų mokėjęs už tiektą šilumos energiją. Be to, byloje nėra įrodymų, kad buto savininkas (Vilniaus miesto savivaldybė) būtų sudaręs rašytinę nuomos sutartį su P. J. bei aptaręs atsiskaitymo už šilumos energiją, tiekiamą butui, sąlygas ir tvarką. Teismas padarė išvadą, kad tarp ginčo šalių ir P. J. nebuvo pasiekta susitarimo dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis teismui nebuvo pateikta, neįregistruota įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.579 str. 4 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui Vilniaus miesto savivaldybei. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad jis nuomodamas socialinį būstą veikia nekomerciniais tikslais, nesiekia ir negauna pelno, vykdo įstatymų jam priskirtą funkciją, todėl negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai nustatė, kad ginčo santykių nereguliuoja Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr.876 nuostatos. Teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis energijos vartotojas, neanalizavo konkrečios faktinės situacijos, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienareikšmiška. Teismas padarė neteisingą išvadą, jog savivaldybė, nuomodama būstą, dalyvauja civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, nes savivaldybė, vykdydama LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, vykdo nekomercinę veiklą. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkas, kuris ir turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (Civilinio kodekso 6.388 str.).
Apeliantas nesutinka su teismo priteistomis 590 Lt procesinių dokumentų rengimo išlaidomis nurodydamas, kad ieškovas nepagrindė tokių išlaidų dydžio. Pasak apelianto, šios civilinės bylos negalima priskirti prie sudėtingų bylų, buvo pateiktas nesudėtingo turinio, iš esmės identiškas ieškinys kitiems ieškiniams bylose pagal ieškovo ieškinį Vilniaus miesto savivaldybei, todėl priteista suma mažintina.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Nurodo, kad CK 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr.876 nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininko tarpusavio santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008 yra suformavęs precedentą, jog, nesudarius rašytinės individualios šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, už šilumos energijos paslaugas turi atsiskaityti patalpų savininkas. Teismas pagrįstai priteisė skolą iš atsakovo, nes trečiasis asmuo nesikreipė į ieškovą ir nesudarė individualios šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties. Naudojimosi ieškovo teikiamomis paslaugomis fakto nepakanka tam, kad nuomininką būtų galima pripažinti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi bei iš jo reikalauti atsiskaityti su šilumos tiekėju. 1999-12-02 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo Nr.2105V negalima laikyti susitarimu vien todėl, kad pats patalpų nuomininkas nėra išreiškęs valios sudaryti rašytinės sutarties, joks asmuo nėra kreipęsis į ieškovą dėl sutarties sudarymo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Bute iki 2008-05-25 gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pagrindu gyveno P. J. (P. J. ), kuris 2008-05-25 mirė (b.l. 31, 10-11). Šiam butui ieškovas tiekė šilumos energiją centralizuotai iš centralizuotų sistemų. Už tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-09-30 susidarė įsiskolinimas 1249,10 Lt sumai (b.l. 17). Rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir buto savininko ar bute gyvenusio nuomininko laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-09-30 nebuvo sudaryta. 2008-06-26 ieškovas UAB „Vilniaus energija“ informavo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, kad buto, esančio Kalvarijų g. 184-98, Vilniuje, kuris priklauso atsakovui, skola už tiektą šilumos energiją nuo 2007-10-01 iki 2008-05-31 yra 961,73 Lt (b. l. 7-8). Atsakovas skolos nesumokėjo.
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad atsakovas kaip buto savininkas yra atsakingas už butui tiektos šilumos energijos apmokėjimą, ir tenkino šioje byloje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareikštą ieškinį.
Apeliantas skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, dėl to nepagrįstai pripažino šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, buto savininkę – savivaldybę, t.y. skunde keliamas teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių (Civilinio kodekso 6.383-6.391 straipsniai), šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos - Šilumos ūkio įstatymas, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Tokiu būdu, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas - šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas - buitinis šilumos vartotojas, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija. Tokia išvada padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB ,,VST“ byloje Nr. 3K-3-3/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė).
Minėtoje teismų praktikoje pripažįstama, jog šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Nagrinėjamos bylos atveju buvęs nuomininkas netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, nes nesudarė šios sutarties ir neprisiėmė tokių sutartinių įsipareigojimų.
Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad šilumos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, nes pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d. šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų; šio straipsnio 31 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, paskelbta Teismų praktikoje Nr. 30).
Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas su buto nuomininku buvo sudaręs šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais.
Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 punktas). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 punktas).
Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra speciali teisės norma šilumos pirkimo-pardavimo sutarties subjektų prasme ir, remiantis vien šiuo nutarimu, laikyti byloje trečiojo asmens (gyvenamųjų patalpų nuomininko) šilumos energijos vartotoju, atsakingu tiekėjui, negalima.
Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko - Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas, o ne tarp energijos tiekėjo ir buto nuomininko – faktinio šilumos vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009).
Apelianto argumentai, kad jis neturi apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją, nes ja naudojosi buto nuomininkas, ieškovas apeliantui niekada nepateikė sąskaitų apmokėjimui už šilumos energiją, nepakeičia atsakovo pareigos pagal aukščiau nurodytas įstatymines nuostatas atsakyti už jam nuosavybės teise turimam butui tiektą šilumos energiją. Šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta, buto nuomininkas yra miręs 2008-05-25, byloje nėra duomenų, kokiam asmeniui gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos po jo mirties. Civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi atsakovas, kaip buto savininkas, nuomodamas butą, turėjo pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad jam įgyvendinant šią teisę nebūtų pažeidžiami kitų asmenų teisės ir interesai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t. y. ar nuomininkas atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).
Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, kad Aukščiausiais teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Kadangi nagrinėjama byla yra visiškai analogiška bylai, išnagrinėtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija yra saistoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų teisės aiškinimo taisyklių. Dėl nurodyto nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodomomis ankstesnėmis kasacinės instancijos teismo nutartimis (2005-04-25 nutartimi byloje Nr. 3K-3-269/2005, 2004-06-23 nutartimi byloje Nr. 3K-3-392/2004), kadangi po nurodomų nutarčių priėmimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pasikeitė, priėmus jau minėtą civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008-01-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir vėliau priimtoje 2009-07-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 Aukščiausiasis Teismas šios praktikos toliau nuosekliai laikosi. Taip pat pažymėtina, jog teisingumo bei asmenų lygybės įstatymui ir teismui principų įgyvendinimas reikalauja, kad teismai analogiškose situacijose kylančius ginčus spręstų vienodai, vienodai aiškintų ir taikytų tas pačias teisės normas.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismo priteista 590 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų rengimu, dydis nepagrįstas. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus (b.l. 12) iš kurių matyti, kad jam advokato paslaugos už ieškinio surašymą jam kainavo 500 Lt plius PVM, t.y. 590 Lt. Toks išlaidų dydis žymiai mažesnis už Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų dydį bei atitinka kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, todėl jo mažinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).
Iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, ieškovui - 400 Lt (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnis). Nustatytas išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei atitinka kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje. Dėl nurodyto priteisti visą prašomą UAB „Vilniaus energija“ advokatui sumokėtą sumą – 1 190 Lt sumą nėra pagrindo, nes toks sprendimas neatitiktų ankščiau nurodytų kriterijų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija
n utarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 400 Lt advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme UAB „Vilniaus energija“