Panevėžio apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. K. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 4 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės grupės persiųstas Norvegijos Karalystės Pataisos tarnybos direktorato teikimas dėl A. K. atžvilgiu priimto Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo ir,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Nuteistasis A. K. šiuo metu atlieka bausmę išduodančioje valstybėje, iš minėtu nuosprendžiu jam paskirtos 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės 2020 m. rugpjūčio 12 d. jis jau buvo atlikęs 344 dienas. Pagal Norvegijos Karalystės teisę jam paskirta bausmė būtų visiškai atlikta 2023 m. kovo 3 d. Pagal Norvegijos Karalystės teisę nuteistasis turi teisę būti paleistas prieš terminą arba lygtinai, jei yra atlikęs du trečdalius bausmės laiko.

3. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės grupė Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams pateikė persiųstą Norvegijos Karalystės Pataisos tarnybos direktorato teikimą spręsti Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje klausimą.

4. Skundžiama nutartimi iš dalies tenkintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės grupės persiųstas Norvegijos Karalystės Pataisos tarnybos direktorato teikimas. Nutarta iš dalies pripažinti Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendį, priimtą A. K. atžvilgiu, ir vykdyti jį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Nuteistajam A. K. Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu už Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo § 232 pirmojo skirsnio, žr. § 231, pirmojo skirsnio, žr. baudžiamojo įstatymo § 15 pažeidimą; baudžiamojo įstatymo § 322, žr. § 321, baudžiamojo įstatymo § 15 pažeidimus, baudžiamojo įstatymo §322 žr., §321, baudžiamojo įstatymo §16 žr., baudžiamojo įstatymo §15 pažeidimus, baudžiamojo įstatymo §361 pirmojo skirsnio raidė b pažeidimą ir Lietuvos Respublikoje nepripažintinus bei nederinamus kelių eismo įstatymo pažeidimus, paskirtą 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę nuspręsta suderinti su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatomis, A. K. Norvegijos Karalystėje įvykdytus baudžiamojo įstatymo pažeidimus atitinkamai prilyginant nusikalstamoms veikoms, numatytoms Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje (viena nusikalstama veika), 178 straipsnio 2 dalyje (septynios nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 2 dalyje (viena nusikalstama veika), ir nustatyti 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuteistojo A. K. perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos. Į bausmės laiką visiškai įskaityta 248 areštinėje praleistos dienos ir Norvegijos Karalystėje pagal Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendį atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis nuo šio nuosprendžio paskelbimo iki nuteistojo perdavimo Lietuvos Respublikai dienos.

5. Nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Ž. R. skundžia Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 4 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir atmesti Norvegijos Karalystės Pataisos tarnybos direktorato teikimą dėl Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo nuteistajam A. K. arba šią nutartį keisti dalyje ir bendrinant už atskiras nusikalstamas veikas, mažinti nuteistajam skirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės dydį, įskaitant visą laikinojo sulaikymo ir suėmimo bei laisvės atėmimo bausmės taikymo Norvegijos Karalystėje laikotarpį į laisvės atėmimo bausmės laiką. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Nuteistasis A. K. nedavė jokio sutikimo dėl jo perdavimo į Lietuvos Respubliką bausmės atlikimui. Nors nuteistasis yra Lietuvos pilietis ir čia jo deklaruota gyvenamoji vieta, tačiau iki nuosprendžio nuteistasis ilgą laiką gyveno Norvegijos Karalystėje, turi ID, ten yra visi jo socialiniai ryšiai – turi ten žmoną, jo tėvas ten dirba ir gyvena. Nuteistasis turi nuolatinius ir pastovius pasimatymus su artimaisiais. Negali būti lemiamas veiksnys, jog nuteistajam yra nustatytas draudimas visam laikui įvažiuoti į Norvegiją, tai nėra tapatu laisvės atėmimo bausmės atlikimui – po laisvės atėmimo bausmės atlikimo jis būtų deportuotas ir niekada nebeįvažiuotų į Norvegiją, tačiau jo įkalinimo laikotarpiu, jam geriau integruotis į visuomenę, kuomet jis palaikomas artimųjų, kurie gyvena ir dirba Norvegijoje. Nuteistąjį perdavus į Lietuvą, nutrūks visi jo artimi socialiniai ryšiai su artimaisiais, kurie bus likę Norvegijoje ir, kurie Lietuvoje nebeturi darbų, pajamų;

5.2. Teismas nepagrįstai ir neteisingai taikė materialinės teisės normas ir nesumažino galutinės A. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio, o būtent: griežčiausiai vertinama nusikalstama veika, kurios padarymu pripažintas kaltu ir nuteistas A. K. atitinka BK 260 straipsnio 3 dalį, visos kitos nusikalstamos veikos yra priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nusikalstamos veikos, kurios labai skiriasi savo pavojingumu turi būti bendrinamos apėmimo būdu. Be to, nuteistasis Norvegijos Karalystės Oslo apygardos nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri Lietuvoje nėra laikoma nei nusikaltimu, nei baudžiamuoju nusižengiu ir nors skundžiama nutartimi, teismas tik iš dalies pripažino Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo nuosprendį, tačiau nebuvo sumažinta galutinė laisvės atėmimo bausmė;

5.3. Skundžiamoje nutartyje yra neaiškumas dėl nuteistajam į bausmę įskaitomo laikotarpio – nutartyje nurodoma, jog įskaitoma 248 areštinėje praleistos dienos. Nutarties aprašomojoje dalyje nurodoma, jog iš minėtu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės 2020 m. rugpjūčio 12 d. nuteistasis jau buvo atlikęs 344 dienas. Iš skundžiamos nutarties nėra aišku, kada tiksliai A. K. buvo sulaikytas ir suimtas, jam iki nuosprendžio priėmimo nebuvo pakeista kardomoji priemonė - suėmimas į jokią kitą švelnesnę.

Motyvuojamoji dalis

6. Skundas atmetamas.

7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsienio valstybių teismų nuosprendžiai ir Tarptautinio baudžiamojo teismo sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu pagal jose ir šio kodekso VII dalyje nustatytas taisykles. Pagal 2014 m. kovo 20 d. įstatymu Nr. XII-800 ratifikuotą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos karalystės Vyriausybės susitarimą (toliau ir – Susitarimas) dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriuose paskirtos laisvės atėmimo ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo nuostatas Norvegijos Karalystė (išduodančioji šalis) perdavė Lietuvos Respublikai (vykdančiajai valstybei) nuosprendį, kuriuo A. K. nuteistas 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir liudijimą nuosprendžiui pripažinti bei bausmei vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Skundžiama nutartimi Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendis pripažintas iš dalies ir jį nutarta vykdyti Lietuvos Respublikoje.

8. Vienas iš argumentų, dėl ko nesutinkama su skundžiama nutartimi, kad nuteistasis A. K. dėl jo perdavimo į Lietuvos Respubliką nedavė jokio sutikimo, o iki apkaltinamojo nuosprendžio ilgą laiką gyveno Norvegijoje, ten yra visi jo socialiniai ryšiai – žmona, tėvas, su kuriais jis turi nuolatinius ir pastovius pasimatymus. Taigi, iš esmės skunde nesutinkama, kad Lietuvoje yra A. K. nuolatinė gyvenamoji vieta ir/ar jis susijęs su šia valstybe. Vis dėlto apygardos teismo vertinimu, šios aplinkybės laikytinos nepagrįstomis.

8.1. Atsakant į šį skundo argumentą visų pirmiausiai atsižvelgtina į tai, kaip susitariančios valstybės išaiškino ir aptarė savo Susitarime sąvoką dėl asmens nuolatinės gyvenamosios vietos. Susitarimo 1 straipsnyje „Apibrėžtys“ nurodoma, jog valstybė, kurioje nuteistasis asmuo „gyvena“ – yra vieta, su kuria tas asmuo yra susijęs, atsižvelgiant į jo įprastą gyvenamąją vietą ir tokius aspektus, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai.

8.2. Nacionalinėje teisminėje praktikoje taip pat pripažįstama, jog kiekvienu atveju teismas individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019).

8.3. Nagrinėjamu atveju įrodyta, jog A. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis, o jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, Nemuno g. 11 – 51, Panevėžys. Nuteistasis nėra deklaravęs išvykimo į kitą valstybę. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant bylą Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teisme, pats A. K. nurodė, jog, kai nuteistasis Norvegijoje vykdė nusikalstamas veikas 2018 - 2019 m., Norvegijoje jis prabuvo tik kelis mėnesius, taip pat parodė, jog 2019 m. buvo grįžęs į Lietuvą. Nuosprendyje konstatuota, jog nuteistasis Norvegijos registruose nėra legaliai registruotas kaip legaliai dirbantis, taip pat neturi jokių teisėtai registruotų pajamų (t., b. l. 30 - 32). Nei duomenų, kurie paneigtų šias teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, nei duomenų, kurie patvirtintų skunde akcentuojamą jo gyvenamąją vietą Osle, nuteistasis taip pat nenurodė ir pats pateikdamas savo nuomonę dėl bausmės perdavimo vykdyti Lietuvoje (t., b. l. 72). Iš esmės teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių įtikinamų įrodymų, kad nuteistąjį su kita valstybe šiuo metu sietų glaudesni ryšiai nei su Lietuvos Respublika. Be kita ko, taip pat nesutiktina, jog perdavus bausmę vykdyti Lietuvos Respublikai nutrūks nuteistojo A. K. visi socialiai ryšiai – kaip matyti, šiuo metu Norvegijoje nuteistajam atlikinėjant bausmę įkalinimo įstaigoje, jis reguliariai turi vaizdo vizitus su savo motina, kuri gyvena Lietuvoje. Tokios pačios galimybės jam gali būti užtikrinamos ir bausmę vykdant Lietuvoje bendraujant su skunde akcentuojamais artimaisiais - žmona ir tėvu. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas konstatuoja, kad būtent Lietuvos Respublikoje yra nuteistojo A. K. įprasta gyvenamoji vieta.

8.4. Pagal Susitarimo 6 straipsnio 2 dalį, nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas, kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje. Kadangi, kaip jau minėta, A. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis ir, vadovaujantis Susitarimo 1 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „gyvena“ kontekste, teismo laikomas labiausiai susijęs su Lietuva, todėl nuteistojo sutikimas dėl Norvegijos Karalystės Oslo apygardos 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendžio nėra būtinas. Tai, kad teismas papildomai nutartyje pažymėjo, jog nuteistojo A. K. atžvilgiu yra priimtas sprendimas jį deportuoti iš Norvegijos Karalystės, kitaip nei teigiama skunde, nebuvo pagrindinis motyvas, kuris lėmė, jog egzistuoja sąlyga, kuriai esant nuteistojo sutikimas, dėl bausmės vykdymo perdavimo Lietuvos Respublikai, yra nereikalingas.

9. Skunde taip pat teigiama, jog teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, kadangi atsižvelgiant į tai, kad viena iš nusikalstamų veikų, kurios padarymu pripažintas kaltu ir nuteistas A. K. atitinka BK 260 straipsnio 3 dalį, o visos kitos nusikalstamos veikos yra priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai, tai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nusikalstamos veikos, kurios labai skiriasi savo pavojingumu turi būti bendrinamos apėmimo būdu, be to, kadangi teismas nuosprendį pripažino tik iš dalies, nepagrįstai nesumažino galutinės laisvės atėmimo bausmės dydžio.

9.1. Iš Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. teismo nuosprendžio (t., b. l. 26 - 33) turinio matyti, kad A. K. už kiekvieną iš pažeidimų atsakomybė nebuvo diferencijuota – teismas, kaip ir prašė prokuratūra, už nuteistojo pažeidimus skyrė 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nenustatant konkrečios bausmės dydžio už kiekvieną iš šių pažeidimų. Apylinkės teismas įvertinęs šias aplinkybes bei tai, jog bausmių skyrimo motyvuose Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismas nurodė, kad nustatant bausmės dydį svarbiausi yra stambaus masto narkotikų nusikaltimas ir stambaus masto vagystės (už kurias atitinkamai būtų skirtina maždaug 3 ir 2 metai laisvės atėmimo), remdamasis teisingumo, protingumo principais ir draudimo bloginti nuteistojo padėtį, be to, įvertinęs ir tai, kad Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė yra žymiai švelnesnė net už vienos iš nuteistojo padaryto nusikaltimo Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę, t. y., 10 metų laisvės atėmimo, nusprendė, kad Lietuvos Respublikoje pripažintina ir vykdytina Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirtoji bausmė visa apimtimi, tai yra nustatant ir vykdant Lietuvos Respublikoje 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, jog Susitarimo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog jeigu bausmės trukmė nesuderinama su vykdančiosios valstybės teise, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali nuspręsti pritaikyti bausmę, bet tik tuo atveju, kai ši bausmė viršija už panašias nusikalstamas veikas tos valstybės nacionalinėje teisėje nustatytą maksimalią bausmę. Kadangi kaip jau minėta, nuteistajam A. K. galutinė laisvės atėmimo bausmė yra daugiau nei 2 kartus mažesnė net už vienos iš nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sankcijos minimumą, todėl konstatuoti, jog ji nėra teisinga ar neproporcinga, įvertinus visus aukščiau paminėtus motyvus, teismas neturi pagrindo.

10. Skunde taip pat teigiama, jog skundžiamoje nutartyje yra neaiškumas dėl nuteistajam į bausmę įskaitomo laikotarpio bei nėra aišku, kada tiksliai A. K. buvo sulaikytas ir suimtas.

10.1. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, jog pagal Norvegijos Karalystės Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendį (t., b. l. 31) į galutinę laisvės atėmimo bausmę pagal BPK 66 straipsnio nuostatas yra įskaitoma 248 dienos A. K. išbūtos areštinėje (tai atsispindi ir skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje t., b. l. 98). Be to, teismas nurodė, jog į bausmės laiką įskaito pagal Norvegijos Karalystėje Oslo apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nuosprendį atliktos laisvės atėmimo bausmės dalį nuo šio nuosprendžio paskelbimo iki nuteistojo perdavimo Lietuvos Respublikai dienos. Nors teismas nepažymėjo, kada tiksliai A. K. buvo sulaikytas, tačiau kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuteistasis buvo areštuotas 2019 m. rugsėjo 4 d. ir laikomas areštinėje iki, kol 2019 m. rugsėjo 6 d. perkeltas į (duomenys neskelbtini) kalėjimą. A. K. pradėjo vykdyti laisvės atėmimo bausmę 2020 m. birželio 3 d. (t., b. l. 13). Šių aplinkybių nenurodymas nelaikomas esminiu ir paneigiančiu skundžiamoje nutartyje padarytų teismo išvadų.

11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 4 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl ją naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. K. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko skundą atmesti ir Panevėžio apylinkės Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 4 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.