Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Miesto tvarka“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1053-730/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Miesto tvarka“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos miesto tvarka“ dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, A. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Miesto tvarka“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Klaipėdos miesto tvarka“ 107 603,77 Eur nuostolių atlyginimo, 32 281,15 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kad su „Swedbank lizingas“, UAB buvo sudariusi lizingo sutartis, kurių pagrindu nuosavybės teise siekė įsigyti techniką (ekskavatorius, sunkvežimį ir automobilį). 2009 m. gruodžio 28 d. buvo sudaryta Sutartis Nr. LT048908, LT051373, LT053665, LT057684, LT058737/TPP „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perleidimo“ (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovė perleido atsakovei visas ieškovės teises ir pareigas pagal lizingo sutartis su „Swedbank lizingas“, UAB. Kadangi ieškovė pagal lizingo sutartis trečiajam asmeniui iki Sutarties sudarymo momento buvo sumokėjusi 107 603,77 Eur lizingo įmokų, kurių ieškovei atsakovė nekompensavo, tokiu būdu ieškovei buvo padaryta žala.Kadangi minėtomis įmokomis pasinaudojo atsakovė ir galutinai išpirko lizinguotą turtą bei perėmė jį savo nuosavybėn, atsakovė privalo ieškovei kompensuoti patirtus nuostolius, kuriuos sudaro ieškovės sumokėtų lizingo įmokų suma. Be to, Sutartyje nebuvo numatatytas joks atidedamasis terminas šiai kompensacijai sumokėti, todėl laikytina, kad ši pareiga atsakovei atsirado nuo sutarties sudarymo momento. Nuo šio termino pradžios atsakovė ieškovei yra skolinga 32 281,15 Eur palūkanų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nusprendė ginti savo teises pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai prašė atsakovei taikyti deliktinę civilinę atsakomybę, kadangi ieškovės nurodomas jos teisės pažeidimas neperžengė sudarytos Sutarties ribų, o ieškovė žalos atsiradimą išimtinai sieja su sutartiniais santykiais. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas vertino, ar yra pagrindas atsakovei taikyti sutartinę civilinę atsakomybę.Teismas nustatė, kad Sutartimi šalys nebuvo susitarusios dėl ieškovės trečiajam asmeniui sumokėtų turto išpirkimo įmokų gražinimo. Visgi, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą šalių sutarties laisvės principą, šalys turėjo tik teisę, bet ne pareigą susitarti dėl šio klausimo. Lingvistiškai aiškindamas Sutarties nuostatas, teismas pažymėjo, kad ieškovė, perleisdama savo teises ir pareigas atsakovei, perleido ir teisę į jos pagal lizingo sutartis sumokėtas iki sutarties sudarymo dienos turto išpirkimo įmokas.Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovei netinkamai vykdant savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartis trečiasis asmuo turėjo teisę perimti turtą ir gauti tokio dydžio nuostolius, kurie trečiąjį asmenį grąžintų į tokią padėtį, kuri būti buvusi, jei ieškovė būtų įvykdžiusi sutartį, o sumokėtos ieškovės turto išpirkimo įmokos nebūtų grąžinamos. Atsižvelgiant į tai, teisių ir pareigų perleidimo sutartimi, ieškovės vienintelis tikslas buvo perleisti visas iš lizingo sutarčių jai kilusias teises ir pareigas, siekiant išvengti didelių finansinių nuostolių. Be to, nustatyta, kad perimto turto rinkos vertė buvo gerokai mažesnė nei neišpirkta turto vertė, o atsakovė dar papildomai perėmė ieškovės 70 000 Lt dydžio įsiskolinimą pagal lizingo sutartis. Teismo vertinimu, jei ieškovė nebūtų perdavusi atsakovei teisės į sumokėtas turto išpirkimo įmokas, vertinant protingo žmogaus požiūriu, atsakovė Sutartį būtų atsisakiusi sudaryti.Kadangi Sutartis iš esmės atitiko ieškovės interesus ir buvo jai naudinga (leido išvengti papildomų nuostolių), teismas konstatavo, kad, nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), nėra pagrindo atsakovei taikyti sutartinę civilinę atsakomybę.Ieškinyje buvo kėliamas alternatyvus reikalavimas, t. y. netaikant civilinės atsakomybės, ieškovės įsitikinimu, galima pripažinti, kad atsakovė ieškovės sąskaita nepagrįstai praturtėjo (CK 6.237 straipsnis).Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių ginčas kilo iš sutartinių teisinių santykių, todėl buvo sprendžiamas taikant sutartinės civilinės atsakomybės taisykles. Atsakovė Sutarties pagrindu buvo įgijusi teisę į ieškovės kaip žalos atlyginimą prašomas priteisti turto išpirkimo išmokas, t. y. pagal Sutartį, o tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos.Pagrindo taikyti ieškinio senatį teismas nenustatė, kadangi be bendrųjų ieškinio senatį reglamentuojančių nuostatų, taip pat taikytinos specialiosios nuostatos, numatytos Įmonių bankroto įstatyme.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas netinkamai nustatė taikytinos civilinės atsakomybės rūšį. Ieškovė kelia reikalavimus atlyginti nuostolius ne dėl netinkamo Sutarties vykdymo, bet apskritai dėl tokios sutarties sudarymo. Kai nuostoliai atlyginami deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu, tai siekiama šalį grąžinti į tokią padėtį kokioje ji būtų buvusi iki civilinės teisės pažeidimo, t. y. kompensuojant tai, ką šalis prarado dėl neteisėtų veiksmų. Taigi vien iš ieškovės reikalavimo matyti, kad atsakovei taikytina civilinė atsakomybė gali būti tik deliktinė. Faktas, kad sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu reiškia, jog šalių nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai ir buvo pažeista ne sutartinė pareiga, o bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios nuostatos. Jau 2008 metais ieškovė buvo nemoki Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme. Atsakovė buvo įsteigta 2009 m. vasario 2 d. ir faktiškai perėmė ieškovės vykdytą veiklą: internetinis tinklalapis, kontaktiniai duomenys išliko tie patys, pavadinimas ir prekės ženklas faktiškai tokie patys tik papildomai nurodomas Klaipėdos miesto pavadinimas, įmonėje dirba keletas buvusių ieškovės darbuotojų, vienas iš atsakovės steigėjų buvo ieškovės vadovas ir akcininkas. Sutarties pagrindu buvo siekiama perkelti ieškovės aktyvus atsakovei, ieškovei paliekant tik finansinius įsipareigojimus kreditoriams.Atsakovės ir trečiojo asmens „Swedbank lizingas“, UAB pateiktose turto vertinimo ataskaitose nurodytos lizinguojamo turto vertės yra abejotinos. Pagal šias ataskaitas įsigyto turto vertė per 2,5 metų sumažėjo 2,5-5 kartus, jose lizinguoto turto vertė yra dirbtinai sumažinta. Toks ženkliai per didelis nuvertėjimas reiškia, kad arba ieškovė akivaizdžiai permokėjo už įsigytas transporto priemones, arba jų vertinimas neatitiko tikrovės. Sutarties sudarymas, kai ieškovė buvo sumokėjusi 56,74 procentus mokėtinų lizingo įmokų, akivaizdžiai pažeidė ieškovės interesus. Ieškovės įsitikinimu, jos nuostolius sudaro iš pagal lizingo sutartis sumokėtų įmokų sumos – 127 877,17 Eur, atskaičiavus ieškovės 20 273,40 Eur dydžio įsiskolinimą, kurį padengė atsakovė, t. y. 107 603,77 Eur. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva iškėlė klausimus dėl nepagrįsto praturtėjimo ir ieškinio senaties taikymo.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: Kadangi ieškovę ir atsakovę sieja sutartiniai teisiniai santykiai, vadinasi iš šių santykių deliktinė atsakomybė negali kilti. Atsakovė nepažeidė šalių siejančios sutarties nuostatų, todėl pagrindo taikyti sutartinę civilinę atsakomybę nėra. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad sutarties sudarymas šiuo atveju gali būti vertinamas kaip atsakovės neteisėti veiksmai, nes apeliantė pačios sutarties kaip neteisėtos neginčija.Sutartis buvo naudinga apeliantei, kadangi tai leido apeliantei išvengti papildomų nuostolių, susijusių su netinkamu lizingo sutarčių vykdymu. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų pagrindžiami argumentai dėl netinkamai nustatytos lizinguoto turto vertės. Apeliantė nuo lizingo sutarčių sudarymo momento lizinguojamu turto naudojosi, vadinasi, jis devėjosi. Atsižvelgiant vien į šią aplinkybę, teigti, kad ieškovės patirtus nuostolius sudaro pagal lizingo sutartis sumokėtos įmokos nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad apeliantė su trečiuoju asmeniu „Swedbank lizingas“, UAB buvo sudariusi penkias lizingo sutartis: 1) 2007 m. kovo 23 d. lizingo sutartį Nr. LT048908 dėl universalaus mini krautuvo įsigijimo (t. 1, b. l. 29-37) ; 2) 2007 m. balandžio 27 d. lizingo sutartį Nr. LT051373 dėl hidraulinio mini ekskavatoriaus įsigijimo (t. 1, b . l. 38-48); 3) 2007 m. birželio 1 d. lizingo sutartį LT053665 dėl sunkvežimio įsigijimo (t. 1, b. l. 49-59); 4) 2007 m. rugpjūčio 3 d. lizingo sutartį Nr. LT057684 dėl lengvojo automobilio įsigijimo (t. 1, b. l. 60-69); 5) 2007 m. rugpjūčio 22 d. lizingo sutartį Nr. LT058737 dėl sunkvežimio su įranga įsigijimo (t. 1, b. l. 70-79) (toliau – Lizingo sutartys). Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė netinkamai vykdė Lizingo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus: buvo sudaromi papildomi susitarimai dėl įsiskolinimo mokėjimo (t. 1, b.l. 80), sudaromos papildomos laidavimo sutartys (t. 1, b. l. 83). 2009 m. gruodžio 18 d. trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB, apeliantė BUAB „Miesto tvarka“ ir atsakovė UAB „Klaipėdos miesto tvarka“ sudarė trišalę sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo apmokėti apeliantės 20 273,40 Eur dydžio įsiskolinimą trečiajam asmeniui (t. 1, b. l. 102-105). 2009 m. gruodžio 28 d. buvo sudaryta minėta Sutartis Nr. LT048908, LT051373, LT053665, LT057684, LT058737/TPP „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perleidimo“ (t. 1, b. l. 111-113). Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, atstovaudamas apeliantės (ieškovės) ir jos kreditorių interesus, siekia iš atsakovės prisiteisti trečiajam asmeniui pagal Lizingo sutartis sumokėtas lizingo įmokas, kurios, sudarius Sutartį, apeliantei nebuvo kompensuotos. Šias įmokas, kurios sudaro 107 603,77 Eur sumą, ieškovė laiko savo nuostoliais, taip pat ieškovė prašo priteisti 32 281,15 Eur palūkanų ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nuostolius apeliantė prašo priteisti deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėtinas ne atsakovei taikytinos deliktinės, bet sutartinės civilinės atsakomybės klausimas. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka ir pabrėžia, kad nuostoliai apeliantei atsirado ne dėl Sutarties netinkamo vykdymo ar nevykdymo, tačiau dėl paties Sutarties sudarymo.Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas atsakovei taikytinos civilinės atsakomybės formą, nukrypo nuo ginčo esmės. Nustatyti civilinės atsakomybės formą yra svarbu, nes nuo taikytinos civilinės atsakomybės formos gali priklausyti civilinės atsakomybės taikymo pagrindas, įrodinėjimo našta, civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinio senaties terminai ir kt. Pažymėtina, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija paprastai negalima. Civiliniame kodekse aiškiai nurodoma, kada atsiranda sutartinė, o kada deliktinė civilinė atsakomybė. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda dėl to, kad padaromas sutarties pažeidimas, pasireiškiantis sutarties nevykdymu ar netinkamu jos vykdymu (CK 6.245 str. 3 d.), o deliktinė atsakomybė – dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d., 6.292 str. 1, 3, 4 d., 6.299 str. 1 d. 1, 2 p.). Šių teisės normų lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad nėra delikto, jeigu žala yra susijusi su sutartiniais santykiais. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Sutartinės ir deliktinės civilinės atsakomybės taikymą atribojantis teisinis reguliavimas, įtvirtintas CK 6.245 straipsnio 4 dalyje, draudžia taikyti deliktinę civilinę atsakomybę tarp šalių esant sutartiniams santykiams, tačiau įtvirtina galimybę įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės pozicija yra prieštaringa. Nors apeliantė teigia, kad paties Sutarties sudarymo faktas lėmė žalos apeliantei atsiradimą, tačiau apeliantė nereiškia reikalavimo pripažinti Sutartį negaliojančia vienu iš sandorių negaliojimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės įvardijamas jos teisės pažeidimas neperžengė šalių sudarytos Sutarties ribų, nes ieškovė žalos atsiradimą iš esmės kildina būtent iš Sutarties sudarymo. Išimčių, susijusių su galimu deliktinės atsakomybės taikymu tokioje situacijoje, taip pat nenustatyta.Visgi, tiek deliktinės civilinės atsakomybės, tiek sutartinės civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, įtvirtintas Civiliniame kodekse: žalą, atsakovės neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246-6.249).Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išsiskyrė šalių pozicijos dėl to, ar ginčo sandoris apeliantei buvo naudingas ar nuostolingas. Šios aplinkybės nustatymas svarbus sprendžiant atsakovės neteisėtų veiksmų klausimą. Atsakovė laikosi pozicijos, kad apeliantei sandoris buvo naudingas, kadangi atsakovė padengė apeliantės 20 273,40 Eur dydžio įsiskolinimą trečiajam asmeniui, o Sutarties sudarymo metu neišpirkta lizinguojamo turto vertė buvo didesnė nei to turto rinkos vertė. Atsakovei perėmus įsipareigojimų pagal Lizingo sutartis vykdymą, apeliantė išvengė papildomų nuostolių, kurie būtų atsiradę dėl netinkamo Lizingo sutarčių vykdymo. Kita vertus, apeliantė abejoja atsakovės ir trečiojo asmens „Swedbank lizingas“, UAB pateiktose turto vertinimo ataskaitose (t. 1, b. l. 160-192, t. 2, b. l. 4-38) nurodyta lizinguojamo turto rinkos verte, nes: 1) pagal šias ataskaitas įsigyto turto vertė per 2,5 metų sumažėjo 2,5-5 kartus, todėl tikėtina, kad jose lizinguoto turto vertė yra dirbtinai sumažinta; 2) ženkliai per didelis nuvertėjimas reiškia, kad arba ieškovė akivaizdžiai permokėjo už įsigytas transporto priemones, arba jų vertinimas neatitiko tikrovės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kuriais būtų paneigiamos 2009 metų transporto priemonių įvertinimo ataskaitose nurodytos lizinguoto turto rinkos vertės. Šie apeliantės argumentai yra grindžiami tik subjektyviais bankroto administratoriaus samprotavimais. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Dėl to pati šalis, laikydamasi dispozityvumo ir rungimosi principų, turi veikti aktyviai, įrodinėti savo reikalavimų pagrindą, formuluoti atsikirtimus į kitos šalies pareikštus reikalavimus, teikti kontrargumentus ir įrodymus, paneigiančius kitos šalies argumentus bei įrodymus. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu ir teismas šios kategorijos bylose turi pareigą būti aktyvus, tačiau tai nepaneigia bankroto administratoriaus pareigos įrodinėti. Teismai bylas nagrinėja, laikydamiesi, inter alia, nešališkumo, šalių lygiateisiškumo, proceso koncentruotumo principų, todėl vienai šaliai pateikus įrodymus, patvirtinančius jos poziciją, kitai šaliai aiškiai neidentifikavus pateiktų įrodymų ydingumo, o tik abstrakčiai nesutinkant, reikalaujant ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, detaliai neidentifikuojant šių aplinkybių ginčijamų aspektų, teismas savo iniciatyva neperima ir neturi perimti šaliai tenkančios įrodinėjimo naštos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nėra pagrindo abejoti atsakovės bei trečiojo asmens pateiktais turto vertinimo ataskaitose nurodytais duomenimis. Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytos ir apeliantės nepaneigtos sandorio sudarymo aplinkybės patvirtina, kad sandoris iš esmės apeliantei buvo naudingas, nes leido išvengti papildomų nuostolių, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad nenustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir nevertina apeliantės argumentų dėl šalių buvimo susijusiais asmenimis, kadangi šie klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir galėtų būti vertinami kaip reikšmingi reiškiant reikalavimus dėl apeliantės vadovo ir / ar juridinio asmens dalyvių civilinės atsakomybės taikymo, o toks reikalavimas nagrinėjamoje byloje nepareikštas.Bylos duomenys patvirtina, kad lizinguoto turto neišpirkta vertė Sutarties sudarymo dienai buvo 336 601,10 Lt, o turto rinkos vertė – 245 000 Lt, be to, atsakovė 2009 m. gruodžio 18 d. sutartimi perėmė apeliantės 20 273,40 Eur dydžio įsiskolinimą. Apeliantės įsitikinimu, šalys sutartyje taip pat privalėjo susitarti, kad atsakovė apeliantei kompensuoja trečiajam asmeniui „Swedbank lizingas“, UAB sumokėtas lizingo įmokas, atskaičius padengiamą apeliantės įsiskolinimą, t. y. atsakovė apeliantei turėjo sumokėti 107 603,77 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantės prašomu būdu paskirstant šalių teises ir pareigas, būtų nepagrįstai pažeidžiami atsakovės interesai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad lizinguojamu turtu apeliantė naudojosi daugiua nei dvejus metus ir iš šio turto gavo naudos, o turtas dėl naudojimo devėjosi. Tačiau pagal apeliantės pareikšto ieškinio reikalavimo sumą matyti, kad apeliantė siekia prisiteisti visas lizingo bendrovei sumokėtas lizingo įmokas. Tenkinus apeliantės ieškinį, apeliantės pareigos pagal Lizingo sutartis atsakovei tektų nuo Sutarties sudarymo momento, bet teisės (pavyzdžiui, teisė naudotis lizinguojamu turtu) tik nuo Sutarties sudarymo momento. Tai, be kita ko, patvirtina, kad apeliantė neįrodė jos patirtų nuostolių dydžio. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės prašomu būdu paskirstant šalių teises ir pareigas, būtų nepagrįstai pažeidžiami atsakovės interesai, yra pagrįsta.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir jų pagrindu padarytų išvadų dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovei. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ir apeliantei neįrodžius patirtų nuostolių dydžio, konstatuotina, kad nėra pagrindo atsakovei taikyti civilinę atsakomybę.Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva iškėlė klausimus dėl nepagrįsto praturtėjimo ir ieškinio senaties termino taikymo. Bet kuriuo atveju, jei šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas ir įvertino savo iniciatyva, tai neturėjo įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo rezultatui – ieškinį atmesti, o iš esmės teisėtas ir pagrįstas sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Patikrinusi apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinio skundo pagrindus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.