- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-13
- Bylos Nr.
- 1A-232-557/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02173-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis, Linas Pauliukėnas, Dalia Kursevičienė
- Nuteistasis
- A. D.
- Kategorijos
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-232-557/2018
Teisėjas V. Jurijonas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02173-2018-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2018 m. liepos 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kursevičienės ir Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Taikant BK 64¹ str. bausmė sumažinta 1/3 ir paskirtas laisvės atėmimas 4 mėnesiams, į bausmės laiką įskaitant sulaikymo laiką nuo 2018-01-12 iki 2018-01-14, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
A. D. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą, o būtent: 2018 m. sausio 12 d., apie 13 val., prie Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų pastato, esančio M. Jankaus g. 4, Šilutės m., asmeninio konflikto metu tyčia tampė nukentėjusiąją Ž. K. už striukės ir ją pargriovė ant žemės, dėl to Ž. K. buvo sutrenkta kairė alkūnė ir kairys kelis, taip jai sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo nuosprendį pakeisti, perkvalifikuoti jo veiką pagal švelnesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį, sušvelninti paskirtą bausmę ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog jis mušdamas sukėlė fizinį skausmą Ž. K., t. y. 2018-01-12 tyčia ją tampė ir pargriovė ant žemės, nes jis jos netampė, o sugriebė už striukės ir dėl girtumo pargriuvo ant žemės, kartu nugriaudamas ir Ž. K.. Teigia, jog tai patvirtina ir nukentėjusiosios bei įvykį mačiusių liudytojų parodymai. Pažymi, jog teismas nurodė, kad jis gulėdamas bandė suduoti Ž. K., kad jis jos nepaleido, kol neišbėgo policijos pareigūnas, tačiau mano, kad reikia atkreipti dėmesį į liudytojo G. R. parodymus. Šis liudytojas nurodė, jog būdamas Šilutės rūmų salėje išgirdo, kad kažkas sušuko ir mušasi, iš teismo pastato išbėgo į gatvę ir pamatė, kad ant šaligatvio guli A. D., viena ranka įsikabinęs į šalia klūpančią Ž. K., kuri pasakė, kad A. D. jai sudavė. Teigia, jog iš šio liudytojo parodymų aiškiai matyti, kad A. D. nesipriešino ir nebandė suduoti smūgio Ž. K., nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. D. priešinosi, bandė suduoti smūgį, kad jį nuo nukentėjusiosios nutempė policijos pareigūnas, nors pats pareigūnas parodė, kad Ž. K. jį buvo prispaudusi prie šaligatvio ir A. D. nutempti nuo Ž. K., skirtingai, nei nurodė teismas, tikrai nereikėjo. Mano, jog reikia atkreipti dėmesį į kitus liudytojų parodymus, kad jam parkritus ant žemės, Ž. K. jam sudavė smūgį į galvą, įkando į ranką ir taip jį sužalojo. Teigia, jog teismas rėmėsi išimtinai Ž. K. ir jos tėvo V. K. parodymais, nors, jo nuomone, nukentėjusiosios tėvo parodymais remtis yra neteisinga, nes jis gali duoti parodymus dukros naudai. Be to, V. K. yra buvęs jo tetos vyras, kurį jo teta neseniai paliko, sukūrusi kitą šeimą, todėl mano, jog V. K. turi motyvą jį apkalbėti ir taip atkeršyti jo tetai. Nurodo, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į kitų liudytojų parodymus, o atsižvelgė vien tik į Ž. K. tėvo, o tai nėra teisinga nuteistajam. Liudytojas V. B. parodė, kad Ž. K. smogė gulinčiam A. D. į veidą, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
Pažymi, jog jis prisipažino visiškai, jis Ž. K. sugriebė už striukės, tačiau pargriauti neketino, ją pargriovė tik pats griūdamas. Jis buvo visiškai girtas, todėl griūdamas nusitempė Ž. K. kartu, tačiau sužalotas liko tik jis, todėl mano, kad buvo nepagrįstai nuteistas. Teismas neteisingai nuosprendyje nurodė, jog A. D. yra nedirbantis, neigiamai charakterizuojamas, nes teismo posėdžio metu buvo pateikta darbo sutartis, taip pat buvo pateikta socialinių paslaugų centro charakteristika, kad A. D. ten gyvena ir yra charakterizuojamas teigiamai, tačiau šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje net nepaminėtos, nors teismas posėdžio metu šias aplinkybes patvirtinančius dokumentus sutiko pridėti prie bylos. Mano, jog šios aplinkybės rodo, kad teismas siekė paskirti jam griežčiausią bausmę. Nurodo, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad po įvykio jis išvažiavo gydytis į psichiatrijos ligoninę, po gydymo įsidarbino, pakeitė gyvenimo būdą. Šias aplinkybes patvirtina ne vien jo teiginiai, kaip nurodo teismas, tačiau ir socialinių paslaugų centro charakteristika. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog jis atsiprašė nukentėjusiosios, kad ji nereiškia jokių pretenzijų, byloje nėra pareikštas jos civilinis ieškinys dėl striukės, o tai rodo, kad teismas nepagrįstai jam paskyrė griežčiausią bausmę. Pripažįsta, kad sukėlė fizinį skausmą Ž. K., tačiau teigia, kad tai padarė neišlaikęs pusiausvyros dėl savo girtumo, o ne turėdamas tikslą jai pakenkti ar sužaloti.
Žemesnės instancijos teismas
Teisme taip pat gautas nuteistojo A. D. prašymas, kuriuo jis nurodo, kad nepageidauja dalyvauti apeliacinio skundo nagrinėjime, ir prašo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su šiuo metu jo atliekama bausme bei paskirti jam galutinę subendrintą bausmę.
Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis iš esmės sutinka, jog sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai Ž. K., tačiau teigia, jog prieš nukentėjusiąją smurtauti nenorėjo, o ją pargriovė ant žemės, tik dėl savo girtumo praradęs koordinaciją, ir kartu griūdamas nusitempė ją kartu. Taigi nuteistasis teigia, jog jo veikoje nebuvo privalomojo BK 140 str. subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Be to, iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta bausme. Būtent šiais klausimais, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, apygardos teismas ir pasisako.
Žemesnės instancijos teismas
BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Visos bylos aplinkybės ištirtos ir įvertintos. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas A. D. kaltę ir surašydamas nuosprendį, įstatymo nuostatas taikė teisingai ir pagrįstai nuteisė A. D. už fizinio skausmo sukėlimą (BK 140 str. 1 d.). Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir atlikęs sutrumpintą įrodymų tyrimą įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir veiką kvalifikavo ne taip, kaip norėtų nuteistasis, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas, ir tai nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Ikiteisminio tyrimo metu A. D. dėl jam pareikštų įtarimų visiškai prisipažino ir parodė, kad 2018-01-12, apie 13 val., pasibaigus teismo posėdžiui, išėjęs iš teismo pastato, pamatė gatvėje stovinčią Ž. K.. Norėjo su pastarąja išsiaiškinti, bet ši nepanoro kalbėtis. Jam tai nepatiko, sugriebė Ž. K. už striukės ir pargriovė ant šaligatvio – kartu pargriuvo ir pats. Neatmeta galimybės, jog ketino Ž. K. suduoti smūgį ar buvo jau užsimojęs ranka – visų aplinkybių neatsimena dėl to, kad buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Dėl savo elgesio labai gailisi (t. 1, b. l. 154). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. D. dėl kaltinimų taip pat visiškai prisipažino ir nurodė, jog 2018-01-12, apie 13 val., pasibaigus teismo posėdžiui išėjęs iš teismo pastato, pamatė gatvėje stovinčią Ž. K.. Buvo supykęs ant jos, nes ji susirado kitą. Norėjo su ja išsiaiškinti, bet ši nepanoro kalbėtis. Jam tai nepatiko, sugriebė Ž. K. už striukės ir pargriovė ant šaligatvio. Galėjo tuo metu ji susižaloti alkūnę, kelį. Kartu pargriuvo ir pats. Ž. K. jam įkando į pirštą, sudavė smūgį į galvą. Visų aplinkybių neatsimena, kadangi buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, prieš tai ilgą laiką girtuokliavo. Po to įvykio jis gydėsi ligoninėje nuo alkoholizmo, dabar lanko specialią programą, anoniminių alkoholikų klubą. Jis taip padarė dėl girtumo, norėjo išsiaiškinti, kodėl Ž. K. susirado kitą. Dėl savo elgesio labai gailisi (t. 2, b. l. 38).
Analizuojant aptartus A. D. parodymus matyti, jog nors apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad nusikalstamos veikos nepadarė, kad buvo nuteistas remiantis išimtinai nukentėjusiosios ir jos tėvo parodymais, tačiau duodamas parodymus jis pats nuosekliai pripažino užpuolęs prie teismo stovėjusią nukentėjusiąją, sugriebęs ją už striukės ir pargriovęs ant žemės, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, be to, nuteistajam sutinkant ir pripažįstant savo kaltę dėl kaltinimo, apylinkės teismas bylą išnagrinėjo atlikdamas sutrumpintą įrodymų tyrimą, dėl to nuteistajam buvo taikytos BK 64¹ str. nuostatos ir paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Būtent dėl to, jog kaltinamasis pripažino savo kaltę ir buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti kiti liudytojai ir nukentėjusioji. Kita vertus, nėra abejonių, jog pirmosios instancijos teismas, net ir atlikdamas sutrumpintą įrodymų tyrimą, išsamiai išanalizavo ikiteisminio tyrimu metu liudytojų ir nukentėjusiosios duotus parodymus, juos sulygino su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarė teisingą byloje surinktais įrodymais pagrįstą išvadą, jog A. D. tyčiniais veiksmais sukėlė fizinį skausmą žmogui.
Nors apeliaciniame skunde akcentuojami policijos pareigūno liudytojo G. R. parodymai, kuris neva nurodė, jog Ž. K. buvo prispaudusi A. D. prie šaligatvio, jog A. D. nutempti nuo Ž. K. nereikėjo, jog A. D. nesipriešino, tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismo šis liudytojas nebuvo apklaustas nuteistajam pripažįstant savo kaltę ir sutinkant, jog liudytojai nebūtų apklausiami. Kita vertus, analizuojant šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus matyti, jog jis nematė įvykio pradžios, nematė, kaip A. D. pargriovė nukentėjusiąją, nes įvykio metu buvo teismo pastato viduje. Atbėgęs į įvykio vietą G. R. pamatė, kad ant šaligatvio guli A. D., įsikabinęs viena ranka į šalia klūpančią Ž. K., kuri pasakė, jog A. D. jai sudavė, tada pareigūnas liepė A. D. paleisti merginą (t. 1, b. l. 55). Aptarti liudytojo G. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai parodo, jog, skirtingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, šis liudytojas nenurodė, kad Ž. K. buvo prispaudusi A. D. prie šaligatvio – liudytojas nurodė, kad mergina klūpėjo šalia, o jai į plaukus buvo įsikabinęs nuteistasis. Be to, šis liudytojas nurodė, jog A. D. nenorėjo paleisti nukentėjusiosios plaukų, dėl to jis liepė jam paleisti nukentėjusiosios plaukus, o tai parodo, jog A. D. savo nusikalstamus veiksmus (fizinio skausmo kėlimą nukentėjusiajai) baigė tik įsikišus policijos pareigūnui. Apeliaciniame skunde keliamos A. D. versijos, neva jis nesukėlė fizinio skausmo nukentėjusiajai Ž. K., nepatvirtina ir pastarojo akcentuojami liudytojo V. B. (kuris taip pat buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu) parodymai, kuris nurodė, kad stebėdamas iš toli pamatė konflikto momentą, kaip Ž. K. smogė ant žemės gulinčiam A. D.. Pažymėtina, jog šis liudytojas nematė įvykio pradžios, t. y. kaip A. D. tampė nukentėjusiąją Ž. K. už striukės ir ją pargriovė ant žemės, nes būtent pargriaunant Ž. K. ir buvo padaryta nusikalstama veika šiai sukeliant fizinį skausmą. Be to, liudytojo V. B. nurodyta aplinkybė, jog Ž. K., gindamasi nuo į ją įsikibusio ant žemės ją pargriovusio nuteistojo šiam sudavė smūgį, nepaneigia byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės, jog konfliktą inicijavo A. D., jog jis parvertė nukentėjusiąją ir sukėlė jai fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat kritikuoja liudytojo V. K. parodymus, nes šis būdamas nukentėjusiosios tėvu neva yra suinteresuotas jį apkalbėti, tačiau pažymėtina, jog šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jam su Ž. K. išėjus iš teismo pastato, priėjo A. D., liepė pasitraukti nuo dukros Ž. K., o kai jis atsisakė tai daryti, staigiai sugriebė Ž. K. už striukės ir pradėjo tampyti, po to pargriovė ir bandė suduoti kumščiu smūgį į veidą, o A. D. nuo dukros atitraukė atbėgęs policijos pareigūnas, atitinka ne tik nukentėjusiosios ir liudytojo G. R. parodymus, tačiau ir paties nuteistojo A. D. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje metu duotus parodymus. Išanalizavusi byloje surinktus duomenis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog byloje neginčytinai įrodyta, jog A. D. padarė BK 140 str. 1 d. įtvirtintą nusikalstamą veiką.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog net ir tuo atveju, jei A. D. fizinio kontakto su Ž. K. metu ją parversdamas ant žemės jai sukėlė fizinį skausmą, jo veiksmuose nebuvo būtinojo šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio – tyčios. BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši veika padaroma tik esant konkrečiai kaltininko kaltės formai – tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nustatant kaltės formą, būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas kitas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-287-697/2017). Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, jog A. D. atliko smurtinius veiksmus – 2018 m. sausio 12 d. asmeninio konflikto metu tampė nukentėjusiąją Ž. K. už striukės ir ją pargriovė ant žemės, dėl to Ž. K. buvo sutrenkta kairė alkūnė ir kairys kelis. Iš byloje nustatytų konflikto kilimo aplinkybių matyti, jog nuteistasis šiuos veiksmus atliko tyčia.
Teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi tik išsamus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti kaltininko veiką. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K–224/2009, 2K-7-54-677/2015, 2K-287-697/2017). A. D. veiksmai 2018-01-12 buvo atlikti šiam asmeniui išėjus iš teismo pastato, kuriame buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas kartu su nukentėjusiąja. Kaip duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė pats nuteistasis, jis taip pasielgė dėl to, kad Ž. K. susirado kitą vaikiną. Nors A. D. teigia, jog pargriovė nukentėjusiąją neišlaikęs pusiausvyros dėl girtumo, tačiau akivaizdu, jog jis priėjo prie nukentėjusiosios ir sugriebė jos striukę ne dėl neišlaikytos pusiausvyros, o siekdamas ją pargriauti ir sukelti fizinį skausmą. Be to, liudytojai ir nukentėjusioji patvirtino, jog prieidamas prie nukentėjusiosios A. D. sakė, jog sužalos nukentėjusiąją. Be to, nukentėjusiajai ir A. D. parvirtus, šis toliau laikė sugriebęs Ž. K. plaukus, net užsimojo jai suduoti ranka į veidą, o tai taip pat atskleidžia, jog A. D. savo veiksmais siekė sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai.
Akivaizdu, kad tokiais valiniais veiksmais A. D. siekė sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai ir neabejotinai suprato, kad sugriebdamas Ž. K. ir parversdamas ją ant žemės, neabejotinai jai sukels fizinį skausmą. Byloje nenustatyta, kad prieš A. D. pradedant smurtauti, Ž. K. būtų atlikusi kokius nors smurtinius veiksmus prieš nuteistąjį ar kad dėl kokių kitų aplinkybių A. D. būtų kilusi būtinybė prieiti prie nukentėjusiosios, sugriebti nukentėjusiosios striukę ir ją parversti – šiuos veiksmus nuteistasis atliko būdamas neblaivus, kaip pats nurodo, supykęs dėl naujo Ž. K. draugo. Įvertinus nuteistojo ir nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, konflikto priežastį ir eigą bei nuteistojo atliktus veiksmus, teisėjų kolegijai nekyla abejonės, jog atlikdamas minėtus fizinius veiksmus, kurių metu buvo kontaktuojama su Ž. K., A. D. tyčia sugriebdamas nukentėjusiąją už striukės, ją tampydamas ir taip pargriaudamas, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo, taigi jie buvo atlikti A. D. veikiant tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris ant kietos dangos pargriauna asmenį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs pagrindą manyti, jog tokių pasekmių nekils. Tuo būdu A. D. veiksmuose, atliktuose 2018-01-12 asmeninio konflikto metu tampant nukentėjusiąją Ž. K. už striukės ir ją pargriaunant ant žemės, taip sutrenkiant Ž. K. kairę alkūnę ir kairį kelį ir sukeliant jai fizinį skausmą, buvo būtinasis BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – veika padaryta esant tiesioginei kaltininko tyčiai (BK 15 str. 2 d. 2 p.).
Taigi pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė tinkamą jais pagrįstą išvadą, jog nuteistojo A. D. veikoje yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., požymiai. Nuteistojo veika sukeliant fizinį skausmą nukentėjusiajai atitinka jos kvalifikaciją (BK 140 str. 1 d.), todėl nėra pagrindo nuteistojo veiką perkvalifikuoti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu. Patikrinus bylos medžiagą matyti, kad proceso metu gauti duomenys įvertinti laikantis BPK 20 str. nuostatų. Nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo išvadai nėra pagrindo. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su jam paskirta bausme, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog jis dirba, yra gerai charakterizuojamas, gydosi nuo alkoholizmo, ir skyrė pernelyg griežtą bausmę. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas turtėjo paskirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).
BK 140 str. 1 d. numato, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą A. D. skyrė griežčiausią savo rūšimi, tačiau mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į tai, kad kaltinamasis padarė nesunkų nusikaltimą, teisiamas ne pirmą kartą, charakterizuojamas neigiamai, nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gailisi nusikaltęs, kad, kaltinamojo teigimu, jis gydosi nuo alkoholizmo ir pakeitė gyvenimo būdą. Teismas A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 9 p.) ir būdamas recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.), todėl padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant artimą sankcijos vidurkiui.
Nuteistojo A. D. padaryta veika yra tyčinė. Iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie A. D. nusikalstamas veikas (t. 1, b. l. 112–121) matyti, jog jis praeityje yra ne kartą teistas už nusikalstamas veikas: disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, plėšimą, vagystes, kreditinį sukčiavimą, dokumentų klastojimą, taip pat ir už nusikalstamas veikas, kuriomis kėsinamasi į vieną labiausiai saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą ir gyvybę: plėšimą, fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, viešosios tvarkos pažeidimą. Analizuojant administracinių nusižengimų registro išrašą matyti, jog nuteistasis A. D. ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn, taip pat ir už pasirodymus viešoje vietoje esant neblaiviam ar alkoholio vartojimą viešose vietose, viešosios tvarkos trikdymą, smulkias alkoholinių gėrimų vagystes iš parduotuvės, smurtavimą prieš sutuoktinę, automobilio vairavimą būnant neblaiviam (t. 1, b. l. 76–111). Iš bylos duomenų matyti, jog A. D. nuolat daro teisei priešingas veiklas, jo daromi administraciniai nusižengimai ir baudžiamosios veikos dažnai susiję su alkoholinių gėrimų vartojimu – A. D. vagia alkoholinius gėrimus iš parduotuvių, pasirodo viešose vietose neblaivus, be to, bylos duomenys rodo, jog pavartojęs alkoholio jis tampa agresyvus, pradeda smurtauti. Nusikalstamą veiką, už kurios padarymą jis yra nuteistas skundžiamu nusprendžiu, A. D. taip pat padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, teismas tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nors nuteistasis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde nurodė, jog gydosi nuo alkoholizmo, tačiau gydytis jis pradėjo tik po to, kai jis ėmėsi smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, todėl ši aplinkybė nesuponuoja išvados, jog A. D. yra tvirtai pasiryžęs žengti į doros kelią ir atsikratyti žalingų įpročių, o ne siekia suklaidinti teismą dėl savo ketinimų ir išvengti griežtos sankcijos. Be to, pastebėtina ir tai, jog nors nuteistasis nurodo, jog šiuo metu dirba, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis niekur nedirbo, vogdavo, plėšdavo, sukčiaudavo ir tik teismo proceso metu, gresiant realiai laisvės atėmimo bausmei, A. D. įsidarbino. Nuteistasis turėjo visas galimybes pradėti gydytis ir dirbti anksčiau, tačiau tai pradėjo daryti tik po nusikalstamos veikos padarymo. Akivaizdu, jog toks A. D. elgesys yra nulemtas noro sulaukti kuo švelnesnės atsakomybės už savo smurtinius veiksmus, todėl neleidžia daryti išvados, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
A. D. tyčinį nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus, praėjus mažiau nei 4 mėnesiams po to, kai jis 2017-09-15 buvo paleistas iš areštinės atlikęs bausmę už netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimą, laikymą ar realizavimą, neatlikęs 2017-12-28 baudžiamuoju įsakymu paskirtos 30 parų arešto bausmės už viešosios tvarkos pažeidimą. BK 54 str. 2 d. 5 p. numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, o būtent praeityje įvykdytos nusikalstamos veikos ir parodo asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką, todėl apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad A. D. tyčinius nusikaltimus daro nuolat, pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog jis yra recidyvistas, ir skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nuteistojo A. D. nusikalstamas elgesys rodo jo nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą realiai pakeisti savo gyvenimo būdą, atsisakyti žalingų įpročių ir stoti į doros kelią. Nuteistojo teiginiai, jog jis dirbs ir gydysis, kad jis baigė savo nusikalstamo gyvenimo etapą, yra deklaratyvūs, teismas neturi pagrindo dar kartą patikėti A. D.. Nuteistojo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, nes jis jau buvo teistas taip pat už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, šis nusikaltimas buvo jo pasirinkto gyvenimo ir elgesio būdo pasekmė, tokio pobūdžio nusikalstamas veikas jis daro ir toliau. Nors apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog nuteistasis savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi, tačiau į šias aplinkybes apylinkės teismas jau atsižvelgė, jos ir sąlygojo nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimą. Teismas taip pat atsižvelgė į apeliaciniame skunde akcentuojamą aplinkybę, jog jis atsiprašė nukentėjusiosios, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys – tai taip pat neabejotinai lėmė, jog ne pirmą kartą už tyčinius nusikaltimus teisiamam asmeniui buvo skirta pakankamai švelni laisvės atėmimo bausmė. Visos šios A. D. skunde aptartos aplinkybės teismui buvo žinomos, skundžiamame nuosprendyje aptartos ir nustačius dvi atsakomybę sunkinančias ir tik vieną lengvinančią aplinkybę, skiriant mažesnę už sankcijos vidurkį bausmę, neabejotinai įvertintos.
Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam A. D. bausmės rūšį ir dydį už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, ji atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį. Pažymėtina ir tai, jog A. D. pripažįstant savo nusikalstamą veiką, teismas, vadovaudamasis BK 64¹ str., skiriamą bausmę dar sumažino vienu trečdaliu ir nustatė ir taip pakankamai švelnią galutinę laisvės atėmimo bausmę.
A. D. taip pat prašo jam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės ir nurodo, jog yra pagrindas taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą jam atidėti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, numatydamas galimybę atidėti bausmės vykdymą nuteistajam, įtvirtino esminę sąlygą, kurios nesant asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, t. y. kai teismas, skirdamas bausmę, nenustato, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi remtis ne tik byloje esančiais duomenimis, tiesiogiai apibūdinančiais nuteistojo asmenybę, bet ir bylos aplinkybėmis, kurios sudaro galimybę įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas (nusikaltimai) padarytas atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, ar yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan., tai suponuoja išvadą, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujamasi ne tik BK 75 str. nuostatomis, bet ir bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41 str., 54 str.) bei kitomis baudžiamojo įstatymo normomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles.
Nagrinėjamu atveju konstatuojama, jog taikyti A. D. bausmės vykdymo atidėjimą nėra pakankamo pagrindo. Nuteistojo A. D. padaryta veika yra tyčinė. Jis praeityje teistas už į analogišką teisinį gėrį (asmens sveikatą) nukreiptas nusikalstamas veikas – fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, plėšimą, viešosios tvarkos pažeidimą (t. 1, b. l. 112–121). Be to, už smurtavimą prieš sutuoktinę, taip pat ir už su alkoholio vartojimu susijusias veikas – pasirodymus viešoje vietoje esant neblaiviam ar alkoholio vartojimą viešose vietose, viešosios tvarkos trikdymą, smulkias alkoholinių gėrimų vagystes iš parduotuvės, automobilio vairavimą būnant neblaiviam – jis baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 76–111). Nuteistojo A. D. teisei priešingas elgesys rodo jo nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią, atsisakyti žalingų įpročių ir tapti naudingu visuomenės nariu. A. D. tyčinius nusikaltimus daro nuolat, skundžiamu nuosprendžiu jis teisiamas už nusikalstamą veiką, kurią padarė praėjus beveik keturiems mėnesiams po to, kai atliko ankstesnę bausmę, ir nepraėjus nė mėnesiui po to, kai 2017-12-28 baudžiamuoju įsakymu jis buvo nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą. Pažymėtina, jog nors byloje yra duomenų, kad nuteistasis susirado darbą, bando gydytis nuo alkoholizmo, tačiau šių veiksmų jis ėmėsi ne iš karto po to, kai išėjo į laisvę, o tik tada, kai prieš jį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo Ž. K. sukėlimo, todėl tokie jo veiksmai laikytini ne realiu siekiu koreguoti savo elgesį, įsilieti į visuomenės gyvenimą, tačiau noru deklaruoti savo asmenybės pokytį ir taip išvengti griežtesnės bausmės. Akivaizdu, jog būdamas laisvėje ir toliau girtaudamas, A. D. ir vėl gali smurtauti prieš aplinkinius asmenis, tarp jų ir nukentėjusiąją Ž. K.. Anksčiau nuteistajam A. D. skirtos bausmės, net ir pačios griežčiausios, jo nepataisė, praeityje jam rodytas teismo pasitikėjimas (jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, taip pat taikytas lygtinis paleidimas), tačiau A. D. jam parodyto pasitikėjimo nevertino ir toliau elgėsi nusikalstamai, tai rodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios ir bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Byloje surinkti duomenys nesuteikia jokio pagrindo manyti, jog nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos rūšinis pavojingumas buvo mažesnis, atvirkščiai, matyti, jog A. D. viešoje vietoje, prie teismo pastato, būdamas neblaivus, užsipuolė merginą, ją parvertė ant žemės ir sukėlė jai fizinį skausmą, o tai atskleidžia, jog anksčiau paskirtos bausmės A. D. tinkamo poveikio neturėjo, ir bausmės tikslai be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo nebus pasiekti.
Teisme gautas nuteistojo A. D. prašymas, kuriuo nuteistasis prašo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su šiuo metu jo atliekama bausme bei paskirti jam galutinę subendrintą bausmę. Iš teismų informacinės sistemos Liteko matyti, jog Tauragės apylinkės teismo 2018-02-26 nuosprendžiu (įsiteisėjusiu 2018-06-07) A. D. buvo nuteistas pagal BK 300 str. 1 d. ir BK 207 str. 1 d., vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 2 d. 5 d. 1 p., subendrinta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3 ir 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su 2017-06-27 Šilutės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 40 parų arešto bausme ir 2017-12-28 Šilutės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme ir galutine subendrinta bausme A. D. paskirtas laisvės atėmimas 9 mėnesiams 10 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš to, kas aptarta, matyti, jog pirmosios instancijos teismui 2018-05-09 priimant skundžiamą nuosprendį, Tauragės apylinkės teismo 2018-02-26 nuosprendis (įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismui 2018-06-07 nutartimi palikus nuosprendį nepakeistą) dar nebuvo įsiteisėjęs, dėl to teismas neturėjo pagrindo subendrinti paskirtas bausmes. Kadangi byla nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, vengiant pabloginti nuteistojo padėtį, bausmių bendrinimo klausimai paliekami spręsti BPK 347 str. nustatyta tvarka. BPK 347 str. numatyta, kad kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas, šis teismas pats ar kitas tos pačios pakopos arba aukštesnysis teismas pagal vėliausiojo nuosprendžio vykdymo vietą privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose. Su nuosprendžių vykdymu susijusių klausimų sprendimo tvarka numatyta BPK 362 straipsnyje. Tuo atveju, jeigu tenkinant A. D. prašymą, skundžiamu nuosprendžiu ir Tauragės apylinkės teismo 2018-02-26 (įsiteisėjusiu 2018-06-07) nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrintų apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija, taikydama nors ir dalinį bausmių subendrinimo principą, nuteistojo padėtį ne tik pasunkintų, bet ir suvaržytų nuteistojo teisę apeliacinės instancijos teismo sprendimą apskųsti BPK 364 str. numatyta tvarka, todėl apelianto prašymas subendrinti skundžiamu nuosprendžiu ir kitu jam priimtu nuosprendžiu paskirtas bausmes netenkintinas. Nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo klausimas paliekamas spręsti vėliausią (2018-05-09) nuosprendį priėmusiam Tauragės apylinkės teismui (BPK 347 str.).
Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam A. D. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę. Keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo A. D. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.