Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės ir Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

V. P., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjui advokatui Audriui Leonavičiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. P., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato L. Zaukevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. gruodžio 1 d. nutarties (toliau – skundžiama nutartis), kuria V. P. pripažintas, padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje, būdamas nepakaltinamu, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. P. 2020 m. lapkričio 13 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini), užsirakinęs gyvenamajame name, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiesiems patruliams D. Č., A. K., A. P. bei tyrėjui L. M. atvykus pagal gautą pranešimą ROIK Nr. 0120000633212 dėl sumušto V. L. ir vykdant tarnybinę veiklą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, o būtent: šaukdamas ir sakydamas, kad visus papjaus, mesdamas stiklainius, buities daiktus, peilį į pareigūnus ir tarnybinius automobilius, pasipriešino valstybės tarnautojams Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjui L. M., vyriausiesiems patruliams D. Č., A. K., A. P..

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių paaiškinimai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Nagrinėjamu atveju V. P., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas L. Zaukevičius apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, reikalaujant pakartotinai įvertinti aplinkybę, kad V. P. minėtomis aplinkybėmis galėjo būti išprovokuotas elgtis agresyviai pačių policijos pareigūnų, taip pat skunde abejojama šiam asmeniui taikytos priverčiamosios medicinos priemonės būtinybe dabartiniame proceso etape. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo byloje

6. Apeliaciniame skunde nesutinkant su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra ginčijamos objektyvios kaltinime nurodytos aplinkybės, sudarančios V. P. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos tyrinį, tik prašoma pakartotinai įvertinti galimą aplinkybę, kad šis asmuo minėtomis aplinkybėmis galėjo būti išprovokuotas elgtis agresyviai pačių policijos pareigūnų, kuriems buvo žinoma apie jo psichinę būklę. Vis dėlto, teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi baudžiamąją bylą ir skundžiamą nutartį šioje apimtyje įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. P. nepakaltinamumo būsenoje padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, kuri atitinka BK 286 straipsnio sudėtį. Teisėjų kolegijos kreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nebėra kvestionuojamas policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas minėtoje situacijoje, būtent kuo ir buvo grindžiami policijos pareigūnų provokaciniai veiksmai prieš šį asmenį pirmos instancijos teismo proceso metu, t. y. buvo teigiama, kad policijos pareigūnai be teisinio pagrindo bandė laužti duris, liepė V. P. išeiti, o vėliau be teisinio pagrindo išsikvietė gaisrinės automobilį ir išlaužė šio asmens duris. Skundžiamoje nutartyje pirmos instancijos teismas bylos įrodymų visumos pagrindu argumentuotai atmetė tokius gynėjo teiginius dėl policijos pareigūnų neteisėto veikimo, o apeliaciniame skunde nebėra keliamas klausimas dėl šių aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiuo tikslu pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, todėl vien deklaratyvus aplinkybės dėl policijos pareigūnų galimų provokacinių veiksmų V. P. atžvilgiu kartojimas, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis, nėra tinkamas pagrindas abejoti skundžiama nutartimi atliktu įrodymų vertinimu ir priimta galutine išvada dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo. Šiuo atveju konstatuoti, kad policijos pareigūnai savo elgesiu provokavo V. P. elgtis agresyviai, pagrindo nėra, šią išvadą pagrindžiantys argumentai detaliai išdėstyti skundžiamoje nutartyje, todėl dar kartą teisėjų kolegija jų nekartoja. Taigi, apeliaciniame skunde nėra nurodyta konkrečių argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimtos nutarties motyvams, kurie kvestionuojami apeliaciniame skunde, jog byloje nėra duomenų, kurie rodytų, kad policijos pareigūnai, kaip nurodoma skunde, išprovokavo V. P. elgtis agresyviai.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo

7. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su skundžiamos nutarties sprendimu taikyti V. P. priverčiamąją medicinos priemonę, pažymint apie būtinybę įvertinti jo psichinę būklę būtent esamame baudžiamojo proceso etape ir įsitikinti, ar skundžiama nutartimi taikyta minėta priemonė yra vis dar reikalinga taikyti šiam asmeniui.

8. Šioje byloje skundžiama nutartimi nustatyta, kad V. P. nepakaltinamumo būsenoje padarė vieną baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kuri priskirtina tyčinių nesunkių nusikaltimų kategorijai, ir jam taikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Taigi, pagrindinis kriterijus, parenkant šią priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Šiuo atveju byloje yra 2021 m. gegužės 25 d. – 2021 m. liepos 28 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 88TPK-43/2021, iš kurio matyti, kad V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu (taip pat po nusikalstamos veikos padarymo ir dabartiniu metu) nesuvokė savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. V. P. nusikalstamos veikos darymo metu sirgo ir dabar serga organiniu kliedesiniu sutrikimu (F06.2), todėl jam reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichiatrijos ligoninėje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (b. l. 77-79). Šias ekspertizės akto išvadas patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas psichiatras ekspertas K. M., kuris papildomai pažymėjo, kad reikalinga taikyti tokią priemonę, kadangi V. P. ambulatoriškai pas psichiatrą nesilanko, nevartoja arba nereguliariai vartoja vaistus, juolab jis dėl jam nustatyto psichikos sutrikimo yra pavojingas aplinkiniams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šia ekspertizės išvada. Nors apeliaciniame skunde yra nurodytos abejonės dėl V. P. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės reikalingumo šiuo metu, tačiau jos laikytinos subjektyviomis ir nieko nepagrįstomis, kadangi byloje nėra duomenų, rodančių iš esmės pagerėjusią šio asmens psichinę sveikatą, ir netgi priešingai – V. P. nustatyto psichikos sutrikimo pobūdis ir nereguliarus vaistų vartojimas rodo tik blogėjančią jo psichinę sveikatą. Taigi, apibendrindama visa, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. P. priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė.

9. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai pripažinta, kad V. P. padarė jam inkriminuotą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas, ko pagrindu jam tinkamai taikyta atitinkama priverčiamoji medicinos priemonė, ir nenustatyta pagrindų priimti kitokį procesinį sprendimą šioje byloje. Skundžiama nutartis apeliacinio skundo ribose yra teisėta ir pagrįsta, keisti ją skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. P., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Laimučio Zaukevičiaus apeliacinį skundą atmesti.