- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-13
- Bylos Nr.
- eAS-77-575/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04035-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- A. O.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. O. 2020 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 1V-1113 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamos Įsakymo dalies galiojimą – grindė tuo, kad bylos nagrinėjimas ir teismo sprendimo įsiteisėjimas gali užtrukti ilgą laiką. Per šį laikotarpį pareiškėjo teisės būtų suvaržytos taip, jog nebūtų galima atkurti iki ginčijamo akto priėmimo buvusios padėties, pavyzdžiui, jis turėtų kreiptis dėl papildomų dokumentų (leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo, privalomojo sveikatos draudimo sutarties sudarymo su privačiomis draudimo bendrovėmis ir pan.), jam grėstų deportacija, jo judėjimo laisvė Europos Sąjungoje būtų apribota, jis netektų socialinių garantijų (tarp jų – valstybinio socialinio draudimo), nepaisant to, kad ilgą laiką gyveno ir dirbo Lietuvoje, mokėjo mokesčius.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. O. skundą, bet netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas, išanalizavęs pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam būtų padaryta žala. Įsakyme nustatyta jo apskundimo data, taigi, apskundus Įsakymą teismui, jis dar nebuvo įsigaliojęs. Nors pareiškėjas prašymą grindžia poreikiu kreiptis dėl papildomų dokumentų išdavimo, deportacijos rizika bei socialinių garantijų netekimu, teismui nepateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Aplinkybė, jog pareiškėjas teismui padavė skundą, bei prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau kad pareiškėjas neįrodė, jog neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės, nes nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad tokios priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Atsižvelgiant į tai, toks pareiškėjo prašymas buvo netenkintas.
III.
Pareiškėjas A. O. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir priimti naują sprendimą – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikinai sustabdyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 1V-1113 dalies, kuria nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, galiojimą.
Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas bendrasis principas dėl administracinio akto apskundimo suspensyvinio efekto, todėl Įsakymo apskundimas teismui nesustabdė jo galiojimo. Tai patvirtina Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės skyriaus 2020 m. lapkričio 4 d. raštas, kuriame nurodyta, jog Įsakymas įsigaliojo 2020 m. spalio 30 d., bei žyma Teisės aktų registre. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, jog jis nepateikė įrodymų savo prašymui pagrįsti. Užsieniečio pareigos ir padėtis Lietuvos Respublikoje yra įtvirtintos teisės aktuose, todėl teismas turėjo tai žinoti. Pavyzdžiui, asmuo, netekęs Lietuvos pilietybės, bet norintis toliau gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo gauti leidimą nuolat gyventi (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 53 str. 1 d. 4 p.), todėl akivaizdu, jog pareiškėjas, siekdamas tęsti savo gyvenimą Lietuvoje, turi imtis įvairių papildomų teisinių priemonių. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 26 d. pateikė prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo skubos tvarka, tačiau jo prašymas iki šiol neišnagrinėtas. Be to, teismui buvo pateiktas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2020 m. lapkričio 10 d. raštas, kuriame pažymima, jog užsieniečiai, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, dalyvauti Lietuvos privalomojo sveikatos draudimo sistemoje ir draustis privalomuoju sveikatos draudimu pradeda nuo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje arba leidimo gyventi kortelės galiojimo pradžios datos. Pastarasis raštas įrodo, jog pareiškėjas dėl Įsakymo neteko socialinių garantijų ir privalo gauti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjo darbdavys UAB „Palink“ mokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokas už pareiškėją, tačiau 2020 m. lapkričio 7 d. sistemoje atsirado žyma, kad pareiškėjas nėra draustas privalomuoju socialiniu draudimu, kurią Valstybinė ligonių kasa 2020 m. gruodžio 10 d. rašte aiškino tuo, kad pareiškėjas nebeturi Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas pabrėžė, jog jis sirgo nuo 2020 m. spalio 19 d. ir, pagal 2020 m. gruodžio 8 d. medicininį pažymėjimą, 2020 m. gruodžio 6 d. dar nebuvo pasveikęs, jo gydymas tęsiamas. Taigi, dėl priimto Įsakymo pareiškėjas nebegali užsidirbti pragyvenimui, gauti tinkamą gydymą, tačiau, pareiškėjo nuomone, teismas neįsigilino į tai patvirtinančius byloje esančius dokumentus. Pareiškėjo teigimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, kadangi, įsigaliojus Įsakymui, valstybės institucijos nebesupranta, kokia yra pareiškėjo teisinė padėtis, o panaikinus Įsakymą, valstybė turėtų pareigą atlyginti pareiškėjo patirtą žalą ir bylinėjimosi išlaidas, kiltų nauji teisminiai ginčai, kuriais būtų apkrautos valstybės institucijos.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo šį atskirąjį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kad, norėdamas dirbti ir savo ateitį kurti Lietuvoje, pareiškėjas turi imtis papildomų teisinių priemonių, tokių kaip leidimo nuolat gyventi gavimas, tačiau mano, jog tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas teismui yra pateikęs duomenis, jog jis jau ėmėsi veiksmų, siekdamas pasinaudoti UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta galimybe gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Šis prašymas turėtų būti išnagrinėtas iki 2021 m. sausio 30 d. Jei prašymas bus patenkintas, pareiškėjas turės teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir jo nurodyti interesai (dirbti ir kt.) bus užtikrinti. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, šiuo metu pareiškėjo buvimas Lietuvoje nėra neteisėtas, nes jis neviršija užsieniečiui, kuriam taikomas bevizis režimas, leistino maksimalaus buvimo laikotarpio (Kanados piliečiams – ne ilgiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį), jo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl grąžinimo / išsiuntimo, todėl pareiškėjo teiginiai apie deportacijos grėsmę nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad net tuo atveju, jei jis turėtų išvykti iš Lietuvos, jis patirtų neatitaisomą savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, jog dėl Įsakymo priėmimo jis nebeturi galimybių gauti būtinas sveikatos priežiūros paslaugas, savanoriškai draustis sveikatos draudimu ar kitaip užtikrinti savo teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą. Gavęs leidimą nuolat gyventi, pareiškėjas bus draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjo argumentai, jog valstybės institucijos galbūt nesupranta jo teisinės padėties, kad jis turės inicijuoti naujus teisminius ginčus, niekuo nepagrįstos ir neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui, o pareiškėjo pozicija, kad, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, valstybės institucijų darbas nebūtų apkraunamas, būtų taupomos valstybės biudžeto lėšos (išvengiama papildomų ginčų), grindžiama tik subjektyviomis jo prielaidomis. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad nepatogumai, su kuriais pareiškėjas susiduria dėl pasikeitusios jo teisinės padėties, nėra pakankama priežastis laikinai sustabdyti ginčijamos Įsakymo dalies galiojimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ginčijamo individualaus teisės akto galiojimo laikinas sustabdymas yra viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje (3 p.). Vadovaujantis to paties straipsnio 1 dalimi, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl Įsakymo neįsigaliojimo nepagrįsta. Įsakymo 2 punkte nurodytas ne šio administracinio teisės akto įsigaliojimo momentas, o tik jo apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad Įsakymas Teisės aktų registre buvo paskelbtas 2020 m. spalio 29 d. (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 36 str.), jis laikytinas įsigaliojusiu 2020 m. spalio 30 d. Teisės aktuose nėra numatyta, jog vidaus reikalų ministro įsakymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo apskundimas teismui sustabdo tokio sprendimo įsigaliojimą ar vykdymą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (UTPĮ 11 str. 2 d.). Vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, yra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, kaip Kanados pilietis, turi teisę naudotis beviziu režimu. Byloje nėra duomenų, kad valstybės institucijos būtų pripažinusios, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Remiantis bylos proceso šalių pateikta informacija, pareiškėjas jau yra padavęs Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (UTPĮ 53 str. 1 d. 4 p. įtvirtintu pagrindu – jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje), kurį numatoma išnagrinėti iki 2021 m. sausio 30 d. Jeigu minėtas prašymas bus patenkintas ir išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas taip pat įgys draudžiamojo privalomuoju sveikatos draudimu statusą, kurį turėjo iki priimant sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (t. y. Įsakymą). Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas jau yra ėmęsis veiksmų, siekdamas tęsti teisėtą buvimą Lietuvoje, ir šiuo metu neaišku, ar kils poreikis jam imtis papildomų veiksmų minėtam tikslui pasiekti, taip pat kad šiuo metu nėra pagrindo manyti, jog atlikdamas tokius veiksmus pareiškėjas gali patirti neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai, jog būtina taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes priešingu atveju jam teks imtis įvairių papildomų teisinių priemonių, atmestini. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir pareiškėjo argumentus dėl deportacijos grėsmės, nes šiuo metu jis Lietuvos Respublikoje nėra neteisėtai ir ši aplinkybė galbūt nepasikeis (jei pareiškėjui bus savalaikiai išduotas leidimas nuolat gyventi).
Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, pareiškėjas pagrįstai akcentuoja aplinkybę, kad, priėmus Įsakymą, jis neteko draudžiamojo privalomuoju sveikatos draudimu statuso, tačiau, kaip minėta, jis artimiausiu metu gali vėl įgyti tokį statusą. Nors pareiškėjas pažymėjo, jog privalomojo sveikatos draudimo praradimo laikotarpiu jam buvo būtinos sveikatos priežiūros paslaugos, jis šią aplinkybę nurodė abstrakčiai, nedetalizavo, su kokiais nepatogumais susidūrė dėl tokio praradimo ir kodėl tokių nepatogumų nebus įmanoma išvengti ateityje, gavus leidimą nuolat gyventi.
Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas skunde užsiminė apie apribotą galimybę judėti Europos Sąjungos teritorijoje, tačiau konkrečiai nepaaiškino, kokius realius nepatogumus dėl to patyrė, t. y. kada ir kaip jis norėjo (nori) pasinaudoti savo judėjimo laisve, bet negalėjo (negalės) ja pasinaudoti dėl Įsakymo sukeliamų teisinių padarinių, kokia tikėtina didelė žala jam dėl to kils. Atsižvelgiant į tai, šis argumentas laikytinas deklaratyviu ir atmestinu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė tikėtinos neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, kuri jam gali kilti nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės proporcingumu, atitiktimi šalių interesų pusiausvyrai bei viešajam interesui.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. O. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.