- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-10
- Bylos Nr.
- eI2-1446-811/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04035-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Violeta Petkevičienė (pirm.), Jovita Einikienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. O.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. O. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 1V-1113 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės panaikinimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ir priteisti bylinėjimosi išlaidas
Nurodo gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), lietuvių kilmės šeimoje: tėvas –(duomenys neskelbtini), motina – (duomenys neskelbtini).
Teigia 2001 m. išvykęs gyventi į Kanadą, o 2006 liepos 12 d. įgijęs Kanados pilietybę. Pareiškėjo teigimu, 2014 m. vasarą jis grįžo gyventi į Lietuvą, įsigijo nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini) deklaravo savo gyvenamąją vietą, susirado darbą bei rūpinasi savo motina, tačiau 2020 m. lapkričio 9 d. sužinojo, kad jam buvo panaikinta Lietuvos Respublikos pilietybė.
Pareiškėjas akcentuoja, kad Kanados pilietybę įgijo 2006 m. liepos 12 d., kada galiojo 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcija, galiojusi iki 2006 m. lapkričio 16 d. (toliau – ir Pilietybės įstatymas), kurio 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nurodyta, kad po Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, o 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę 2003 m. sausio 1 d., jeigu jis yra: 1) asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo); 2) lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Pareiškėjas nurodo, kad atitinka Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes gimė ir augo Lietuvoje, nuo gimimo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir tolimesnę savo ateitį sieja su Lietuvos Respublika, pareiškėjo abu tėvai ir senelis yra lietuviai. Pareiškėjo teigimu, faktą, kad pareiškėjas pripažįsta save lietuviu patvirtina jo prašymai išduoti Lietuvos Respublikos pasą.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai. Aukščiau minėto nutarimo 69 punkte konstatavo, kad „Tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad < ... > Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, negali būti interpretuojama kaip pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima kvestionuoti asmenų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę (esančių Lietuvos Respublikos piliečiais) pagal atitinkamas antikonstituciniais pripažintus Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis) ir turinčių dar ir kitos valstybės pilietybę, turimą Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai“. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo 69 punktą, laikytina, jog po to, kai 2006 m. liepos 12 d. įgijo Kanados pilietybę, išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas.
Teigia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – Ministerija) Įsakymu panaikindama pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę, pažeidė teisėtus lūkesčius ir teisinio tikrumo principą, nes pareiškėjas Kanados pilietybę įgijo tikėdamas, kad pagal tuometinį Lietuvos teisinį reglamentavimą išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Be to, atsakovė neapklausė pareiškėjo, dėl kurio teisių ir pareigų buvo nagrinėjamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (ne)panaikinimo, tokiu būdu buvo užkirstas kelias pareiškėjui teikti dokumentus ir paaiškinimus, patvirtinančius jo teisę į dvigubos pilietybės turėjimą
Nurodo, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) panaikindamas Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjui, nesivadovavo Europos Sąjungos teisės aktais, neįvertino Europos Sąjungos piliečio statuso netekimo sukeliamų neigiamų pasekmių pareiškėjo atžvilgiu. Teigia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės panaikinimas neatitinka proporcingumo principo, nes asmuo, visą laiką teisėtai buvęs Lietuvos piliečiu ir išsaugojęs teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, atsiduria valstybės administracinių įstaigų biuriokratizme, nes, formaliai vertinant teisės aktus, yra laikomas užsieniečiu ir dėl to įpareigojamas aiškintis užsieniečių / trečiųjų šalių piliečių turimas teises ir pareigas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, negali laisvai įgyvendinti ne tik judėjimo laisvės, bet ir elementarių kasdienių situacijų.
Atsiliepimas
Atsakovė Ministerija atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkanti ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad pareiškėjas Kanados pilietybę įgijo laikotarpyje nuo 2003 m. sausio 1 d. iki Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl pagal kurio 69 punkte išdėstytą išlygą jis būtų Lietuvos piliečiu net ir būdamas Kanados piliečiu. Akcentuoja, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė legalizuoto dokumento, patvirtinančio Kanados pilietybės įgijimo datą. Kadangi buvimo Kanados piliečiu faktas egzistavo (Kanados pasas), tai Pilietybės įstatymas buvo pritaikytas be Konstitucinio Teismo nutarime numatytos išlygos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje 2014 m. liepos 16 d. gautas pareiškėjo 2014 m. liepos 15 d. pranešimas apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, kuriuo pareiškėjas pranešė, kad 2005 m. liepos mėn. įgijo Kanados pilietybę ir įsipareigojo iki 2015 m. vasario mėn. pateikti legalizuotą Kanados pilietybės įgijimo pažymėjimą su vertimu į lietuvių kalbą. Šiuo pranešimu pareiškėjas taip pat patvirtino, kad jam yra žinomas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnis, kuriame nurodyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis.
Teigia, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje gautą pareiškėjo pranešimą apie Kanados pilietybės įgijimą, išsiuntė pareiškėjui 2016 m. birželio 22 d. pranešimą, kuriame pažymėjo, kad pareiškėjas iki 2015 m. vasario mėn. pasižadėjo pateikti legalizuotą ir išverstą į lietuvių kalbą Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą, tačiau to nepadarė, todėl pareiškėjas paprašytas šį dokumentą pateikti Migracijos departamentui, tačiau dokumentai pateikti nebuvo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad pareiškėjas įgijo Kanados pilietybę 2006 m. liepos 12 d., kai tuometiniai Lietuvos teisės aktai numatė išimtį dėl dvigubos pilietybės turėjimo ir pažymi, jog nei Migracijos departamentui, nei teismui iki šiol nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kada pareiškėjui suteikta Kanados pilietybė, taigi pareiškėjas nepagrindžia, kad jo atžvilgiu taikytinas 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcijos, galiojusios iki 2006 m. lapkričio 16 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, išsaugo Lietuvos Respublikos pilietybę, jei jis yra lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.
Pažymi, kad Kanada, išdavusi pareiškėjui Kanados pilietybės įgijimo pažymėjimą, nėra prisijungusi prie 1961 metų Hagos konvencijos dėl dokumentų legalizavimo panaikinimo ir pilietybės įgijimo pažymėjimas nėra dokumentas, kuris yra atleistas nuo legalizavimo, pareiškėjui Kanados išduotas dokumentas tam, kad jis būtų pripažįstamas Lietuvos Respublikoje, turi būti legalizuojamas Kanados kompetentingoje įstaigoje ir po to pateikiamas Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai jį dar kartą legalizuoti. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo pateiktas Kanados pilietybės pažymėjimas nėra legalizuotas teisės aktų nustatyta tvarka ir jo autentiškumas nepatvirtintas, šis dokumentas teisinės galios Lietuvos Respublikoje neturi ir juo vadovautis negalima.
Nurodo, kad, priimant ginčijamą Įsakymą, pagrįstai vadovautasi aktualia, o ne pareiškėjo nurodyta Pilietybės įstatymo redakcija. Pareiškėjas nepatenka į Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintų asmenų, galinčių kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, sąrašą, todėl nustačius, kad pareiškėjas įgijo užsienio valstybės pilietybę ir nėra tokių duomenų, kurie leistų vertinti, kad pareiškėjas turi teisę į kartu būti ir kitos užsienio valstybės pilietis, Įsakymu nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Įsakymu buvo pažeisti pareiškėjo teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai. Nurodo, kad pareiškėjas su Migracijos departamentu nebendradarbiavo, savo teisėmis nesirūpino, kadangi net šešerius metus delsė pateikti prašomą dokumentą, patvirtinantį Kanados pilietybės įgijimo datą, ir nepagrindė savo įrodinėjamų aplinkybių, kad jis turi teisę kartu būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybės piliečiu. Pažymi, kad pareiškėjas turi teisę teikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo, atsisakius kitos užsienio valstybės pilietybės (Pilietybės įstatymo 21 straipsnis).
Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Įsakymu pažeista Europos Sąjungos teisė ir teigia, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių Europos Sąjungos teisės normų, kurioms Įsakymas prieštarauja, o dėl susiklosčiusios situacijos, kai pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ir kartu Europos Sąjungos piliečio statuso, kas sąlygojo pareiškėjo nurodomas neigiamas pasekmes, atsakingas pats pareiškėjas. Vien pareiškėjo glaudus ryšys su Lietuvos Respublika nesudaro teisinio pagrindo leisti pareiškėjui kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu. Pareiškėjo dėstomos aplinkybės, kad praradęs Europos Sąjungos piliečio statusą jis patirtų apribojimų įgyvendindamas savo teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, nėra priežastis nesivadovauti imperatyviomis Pilietybės įstatymo normomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Migracijos departamento 2016 m. birželio 22 d. raštas Nr. (15/3-6)10K-24775 buvo siųstas pareiškėjui senu adresu, kuriuo pareiškėjas negyveno jau dvejus metus. Grįžtamojo ryšio apie rašto (ne)įteikimą pareiškėjui nebuvo gauta, t. y. nebuvo įsitikinta, kad pareiškėjas žinojo apie jo atžvilgiu vykdomą viešojo administravimo procedūrą ir tokiu būdu pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti reikiamą informaciją Migracijos departamentui. Teigia, kad Migracijos departamentas savo funkcijas, susijusias su pilietybės klausimų nagrinėjimu, atliko tik formaliai ir neužtikrino gero administravimo principo. Pažymi, kad sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės panaikinimo pareiškėjui buvo priimtas praėjus daugiau nei 4 metams po 2016 m. birželio 22 d. rašto Nr. (15/3-6)10K-24775 išsiuntimo pareiškėjui netinkamu adresu, todėl mano, kad Migracijos departamentas atsižvelgęs į protingumo bei gero administravimo principus turėjo pakartoti 2016 m. birželio 22 d. rašte minimos informacijos siuntimą pareiškėjui registruota pašto siunta, ypač neturint duomenų, patvirtinančių, kad 2016 m. birželio 22 d. raštas buvo įteiktas pareiškėjui.
Atkreipia dėmesį, kad skundžiamo Įsakymo nuorašas buvo išsiųstas ne registruota, o paprasta pašto siunta. Pareiškėjas apie jo atžvilgiu panaikintą Lietuvos Respublikos pilietybę sužinojo tik nuvykęs į banką, kurio darbuotojas informavo pareiškėją, kad jo Lietuvos Respublikos pasas negalioja. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu yra vykdoma dokumentų legalizavimo procedūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje 2014 m. liepos 16 d. gautas pareiškėjo 2014 m. liepos 15 d. pranešimas apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, kuriuo pareiškėjas pranešė, kad 2005 m. liepos mėn. įgijo Kanados pilietybę ir įsipareigojo iki 2015 m. vasario mėn. pateikti legalizuotą Kanados pilietybės įgijimo pažymėjimą su vertimu į lietuvių kalbą.
Migracijos departamento 2016 m. birželio 22 d. raštu Nr. (15/3-6)10K-24775 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ pareiškėjas įpareigotas Migracijos departamentui pateikti Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą, kuris turi būti teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas ir išverstas į lietuvių kalbą.
Migracijos departamento 2020 m. spalio 8 d. teikime Nr. 13P-442 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pažymima, kad pareiškėjui 2014 m. liepos 17 d. išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra galiojantis, negrąžintas. Pareiškėjas įgijo Kanados pilietybę – tai patvirtina asmens 2014 m. liepos 15 d. rašytinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2005 m. liepos mėn. (taip pranešime) įgijo Kanados pilietybę, 2011 m. kovo 25 d. išduotas Kanados pasas Nr. (duomenys neskelbtini).Pareiškėjas įsipareigojo iki 2015 m. liepos mėn. pateikti legalizuotą Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą su vertimu į lietuvių kalbą, tačiau minėto dokumento nepateikė. Į Migracijos departamento 2016 m. birželio 22 d. prašymą pateikti minėtus dokumentus, asmuo neatsiliepė.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 1V-1113 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės panaikinimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ nuspręsta, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės
Ginčas byloje kilo dėl šio Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.
Iki 2006 m. lapkričio 16 d. galiojusios 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcijos 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, o 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę 2003 m. sausio 1 d., jeigu jis yra: 1) asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo); 2) lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija;) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai (šio nutarimo 17 punktas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo III dalies 69 punkte konstatavo, kad „Tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad < ... > Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, negali būti interpretuojama kaip pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima kvestionuoti asmenų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę (esančių Lietuvos Respublikos piliečiais) pagal atitinkamas antikonstituciniais pripažintus Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis) ir turinčių dar ir kitos valstybės pilietybę, turimą Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai“.
Pilietybės įstatymo (redakcijos, galiojusios Įsakymo priėmimo metu, t. y. nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) 24 straipsnio 2 punkte buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.
Pagal Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, įgijęs kitos valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei.
Ginčas iš esmės kilęs dėl to, ar pareiškėjas turi teisę į dvigubą pilietybę, t. y. ar jo atžvilgiu taikytinas 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcijos, galiojusios iki 2006 m. lapkričio 16 d., 18 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Tam, kad pareiškėjui būtų galima taikyti iki 2006 m. lapkričio 16 d. galiojusios 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcijos 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas išimtis, pareiškėjas turėtų įrodyti, kad Kanados pilietybę įgijo būtent laikotarpyje nuo 2002 m. rugsėjo 17 d. iki 2006 m. lapkričio 16 d., pateikdamas teisės aktų nustatyta tvarka legalizuotą Kanados kompetentingų institucijų išduotą dokumentą.
Nagrinėjamuoju atveju 1961 m. spalio 5 d. sudaryta Konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (Hagos konvencija) netaikoma, kadangi Kanada nėra prisijungusi prie šios konvencijos.
Pagal Užsienio reikalų ministerijos 1997 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 39 patvirtintos Konsulinio dokumentų legalizavimo instrukcijos 6 punkto nuostatas Užsienio reikalų ministerijoje Konsulinio departamento pareigūnai legalizuoja užsienio valstybės institucijų išduotus dokumentus, kurie nėra patvirtinti pažyma (Apostille), numatyta Hagos konvencijoje, jei šie dokumentai bus pateikiami Lietuvos Respublikoje. Konsulinio departamento pareigūnai šiuos dokumentus paprastai legalizuoja, jei jie yra legalizuoti dokumentą išdavusios valstybės - Užsienio reikalų ministerijoje arba konsulinėje įstaigoje. Nesant abejonių dėl pateikto legalizavimui dokumento teisėtumo ir pagrįstumo, Konsulinio departamento pareigūnas turi teisę jį legalizuoti ir be minėtojo tarpinio legalizavimo.
Taigi, kaip teisingai atsiliepime nurodė Migracijos departamentas, tam, kad pareiškėjui Kanados išduotas dokumentas būtų pripažįstamas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas turėjo jį legalizuoti kompetentingoje Kanados įstaigoje, po to pateikti jį dar kartą legalizuoti Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai, tačiau nei įsipareigotu terminu (iki 2015 m. vasario mėn.), nei per protingą terminą jam pasibaigus nepadarė.
Pareiškėjas neneigia, jog jis Migracijos departamentui nepateikė legalizuoto Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinančio dokumento, tačiau argumentuoja, jog Migracijos departamento 2016 m. birželio 22 d. raštas Nr. (15/3-6)10K-24775 jam buvo siunčiamas adresu, kuriame pareiškėjas negyvena, todėl jis nežinojo, kad yra sprendžiamas klausimas dėl pilietybės panaikinimo.
Pažymėtina, jog pareiškėjas, teikdamas Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui 2014 m. liepos 15 d. pranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, nurodė gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini) ir įsipareigojo iki 2015 m. vasario mėn. pateikti legalizuotą Kanados pilietybės įgijimo pažymėjimą su vertimu į lietuvių kalbą. Taigi, pareiškėjas turėjo bendradarbiauti su Migracijos departamentu, pranešti apie pasikeitus į jo gyvenamosios vietos adresą. Akcentuotina ir tai, pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 15 d. žinojo, apie pareigą pateikti legalizuotą Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinantį dokumentą, tačiau jo nepateikė iki pat skundžiamo Įsakymo priėmimo, t. y. iki 2020 m. spalio 29 d., nurodydamas, kad šiuo metu dokumentai yra legalizuojami.
Be to, pareiškėjas Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateiktame 2014 m. liepos 15 d. pranešime apie kitos valstybės pilietybės įgijimą patvirtino, kad jam yra žinomas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnis, kuriame nurodyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis. Taigi, pareiškėjas turėjo suprasti, kad jeigu nepateiks legalizuoto Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinančio dokumento, jis negalės būti Lietuvos Respublikos ir Kanados pilietis, tačiau elgėsi nerūpestingai.
Pareiškėjas nepateikė legalizuoto Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinančio dokumento, taigi neįrodė, jog Kanados pilietybę įgijo laikotarpyje nuo 2002 m. rugsėjo 17 d. iki 2006 m. lapkričio 16 d., t. y. tada, kai jam galėjo būti taikoma tuo metu galiojusi 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo Nr. IX-1078 redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta išimtis, suteikianti teisę pareiškėjui išsaugoti dvigubą pilietybę.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras pagrįstai vadovavosi Įsakymo priėmimo metu galiojusia Pilietybės įstatymo redakcija ir nustatęs, kad pareiškėjas įgijo užsienio valstybės pilietybę ir nepatenka į Pilietybės statymo 7 straipsnyje įtvirtintų asmenų, galinčių kartu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais sąrašą, priėmė Įsakymą, kuriuo pagrįstai panaikino pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę.
Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Įsakymu buvo pažeisti pareiškėjo teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai, nes pats pareiškėjas nepateikė legalizuoto Kanados pilietybės įgijimo datą patvirtinančio dokumento ir neįrodė, kad jis turi teisę kartu būti Lietuvos Respublikos ir Kanados piliečiu.
Pareiškėjas taip pat nenurodė, kurioms konkrečiai Europos Sąjungos teisės normoms prieštarauja Įsakymas, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad Migracijos departamentas nesivadovavo Europos Sąjungos teisės aktais, neįvertino Europos Sąjungos piliečio statuso netekimo sukeliamų neigiamų pasekmių pareiškėjo atžvilgiu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įsakymas laikytinas teisėtu, pagrįstu ir nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo skunde nurodytais, nei kitais argumentais.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas laikytinas neįrodytu, todėl atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus pareiškėjos skundo, negali būti tenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.