Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. (D. R.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 metams.

Iš D. R. priteista: nukentėjusiajam O.K. 2 993 eurų turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiesiems O. K. ir I. K. (skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta nukentėjusiosios pavardė – K.) kiekvienam po 20 000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei kiekvienam po 450 eurų jų turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. gruodžio 6 d. apie 00.10 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bei lauke prie šio namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų su nukentėjusiuoju A. K. kilus konfliktui, kuris buvo peraugęs į muštynes, po jam A. K. suduotų smūgių ir padarytų sužalojimų, iš lauko į butą grįžus: dviem merginoms ir D. R. bei A. K., D. R., apsižiūrėjęs veidrodyje patirtus sužalojimus, pasiimtu peiliu dūrė nukentėjusiajam 1 kartą į nugarą, 1 kartą į juosmenį, 1 kartą į kairę koją, 1 kartą į žandą, taip padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą nugaros kairėje su pasieninės krūtinplėvės sužalojimu kairėje, kairio plaučio širdiplėvės bei širdies sužalojimus, durtinę-pjautinę žaizdą juosmens kairėje, pjautinę žaizdą kairio kelio sąnario projekcijoje, pjautinę žaizdą kairiame žande. Durtinis-pjautinis krūtinės ląstos bei pjautinis kairio žando sužalojimai komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, išsivystė hemoraginis šokas, koma, ūmus širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimas ir dėl to nukentėjusysis 2014 m. gruodžio 6 d. 02.05 val. VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikose mirė. Tokiu būdu D. R. tyčia nužudė A. K..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Visi apelianto prašymai atmestini.

Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis D. R. sužalojo A. K. nesant būtinosios ginties situacijai, yra pagrįsta įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytų reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma, kuria sudaro: iš dalies paties nuteistojo D. R. parodymai, įvykio vietoje buvusių ir betarpiškai konfliktinę situaciją tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo mačiusių liudytojų A. P. ir V. I. parodymai, liudytojų A. K., A. K., M.P. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialistų išvados ir ekspertų paaiškinimai bei kita rašytinė bylos medžiaga, patvirtina, kad 2014 m. gruodžio 5 d. vakare D. R. namuose, D. R., A. K., A. P. ir V. I. vartojant alkoholį, tarp D. R. ir A. K. įvyko žodinis tarpusavio konfliktas, kuris peraugo į muštynes. Muštynės iš pradžių vyko D. R. namuose, vėliau lauke, prie namo laiptinės, šių muštynių metu buvo sužalotas nuteistasis D. R. (Specialisto išvada Nr. G 4242/14(01), t. 2, b. l. 116-117). Byloje nustatyta, kad muštynės tarp D. R. ir A. K. pasibaigė lauke ir nuteistasis savarankiškai ir nekliudomai grįžo į savo namus (butą). Nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam, grįžus iš lauko namo ir pamačius veidrodyje savo sumušto veido atvaizdą, sukilo emocijos (ši aplinkybė akcentuojama ir apeliaciniame skunde) ir jis pamanęs, kad jo sveikatai grėsmė neišnyko, toliau gynėsi. Tačiau tokie nuteistojo parodymai prieštarauja liudytojos V. I. parodymams, kuri parodė, kad grįžus iš lauko į nuteistojo butą, ji su nukentėjusiuoju į butą užėję nebuvo, jie abu stovėjo koridoriuje prie durų. Nukentėjusysis nuteistojo atžvilgiu jokių veiksmų neatliko, o nuteistasis pažiūrėjęs į veidrodį esantį prieškambaryje ir pasakęs, kaip aš rytoj eisiu į darbą, užgriuvo nukentėjusįjį, rankoje turėdamas peilį (t. 3, b. l. 99-102). Tokie liudytojos V. I. parodymai atitinka įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, specialisto išvadas dėl sužalojimų padarymo A. K. mechanizmo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja V. I., kurią apeliantas ir jo gynėja prašė papildomai apklausti apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teisme davė iš esmės nuoseklius ir išsamius parodymus. Nuteistasis ir jo gynėja dalyvavo liudytojos apklausoje, girdėjo liudytojos duodamus parodymus, turėjo teisę liudytojai užduoti gynybai aktualius klausimus ir tokia teise pasinaudojo (t. 3, b. l. 99-102). Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi pareigą ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-259-976/2016). Teisėjų kolegija liudytojos V. I. parodymuose jokių esminių prieštaravimų, kuriuos reikėtų šalinti, nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs viso bylos proceso metu duotus liudytojos V. I. parodymus ir įvertinęs juos tiek atskirai, tiek kitų byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų kontekste, padarė pagrįstą išvadą, kad šios liudytojos parodymai yra patikimi ir pagrįstai jais vadovavosi nustatinėdamas faktines bylos aplinkybes.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tuo metu, kai D. R. grįžo iš lauko į savo namus (butą), A. K. jokių veiksmų jo atžvilgiu neatliko ir jokio pavojingo kėsinimosi į nuteistojo asmenį realiai nebuvo ir jam aiškiai nebuvo reikalo gintis. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė V. J. paaiškino, kad nuteistojo veiksmus nulėmė ne jo psichologinė būsena, o jo buvęs girtumas. Byloje nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas vidutinio girtumo laipsnis – 1,80 promilių (t. 1, b. l. 173). Tokie bylos duomenys kartu su kitais skundžiamame teismo nuosprendyje nuosekliai ir išsamiai išdėstytais įrodymais liudija, kad nuteistasis D. R. neteisingai įvertino įvykio aplinkybes ne dėl klaidos, o dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios liudytų buvus būtinosios ginties ar tariamos būtinosios ginties situaciją, nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas D. R. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Tenkinti apelianto prašymą – perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 28 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nėra teisinio pagrindo, todėl toks prašymas atmetamas.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir BK 59 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą, numato bausmę – laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. R., vertino byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas atsižvelgė, kad nuteistasis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kad nusikaltimo pasekmes yra neatstatomos, į byloje nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jo nusikalstamus veiksmus įtakojo provokuojantis smurtinis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis veiką padarė, apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas įvertino ir apeliaciniame skunde apelianto nurodytas, jo asmenybę teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, t.y. kad D. R. neteistas, turi vidurinį išsilavinimą, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, atlygino dalį nukentėjusiųjų turėtos turtinės žalos, gailisi. Teismas, įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, nuteistajam D. R. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skyrė 8 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už jo padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytam bausmės minimumui.

Apeliantas prašo remiantis BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatomis pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis – gyvenimiškos patirties stoką ir jo prastą sveikatos būklę, nurodydamas, kad jis serga (duomenys neskelbtini).

Toks apelianto prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos suteikia galimybę teismui pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis suprantamos aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ar kaltininko asmenybės pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Taigi atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažįstama tokia aplinkybė, kuri konkrečioje byloje parodo mažesnį nusikalstamos veikos ar kaltininko pavojingumą.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skunde nurodytos aplinkybės – gyvenimiškos patirties stoka ir prasta sveikatos būklė – nėra susijusios nei su mažesniu veikos, nei kaltininko asmenybės pavojingumu, todėl vertinti jas kaip atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nėra pagrindo. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 13 straipsnio 2 dalis nustato 14 metų amžiaus ribą, nuo kurios galima asmens baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus nužudymą, o tai reiškia, kad jau 14 metų amžiaus asmuo gali suvokti tokių veiksmų pavojingumą ir kartu būti atsakingas už juos. Pagal bylos duomenis apeliantas nusikalstamos veikos (nužudymo) padarymo metu buvo 22 metų amžiaus, turėjo vidurinį išsilavinimą, dirbo, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis turėtų psichikos sveikatos sutrikimų. Tokie asmenį apibūdinantys duomenys teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti galimas peilio panaudojimo prieš žmogų pasekmes ir už atsiradusias pasekmes turi atsakyti. Apelianto teiginiai dėl jo prastos sveikatos būklės nepatvirtinti objektyviais duomenimis. Byloje yra 2015-02-05 išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad 2012-04-03 D. R. buvo konsultuotas pulmonologo, jam diagnozuota, gydymas neskirtas. Rekomenduotas pulmologo sekimas po 0,5 metų ar būklei pablogėjus. 2013 m. 05, 09 mėn. bei 2014 m. 04 ir 11 mėn. lankėsi ŠMS profilaktiniam patikrai prieš stojant į profesines mokyklas bei įsidarbinant. Pulmanologo konsultuotas iki šiol nebuvo, todėl rekomenduota atlikti krūtinės ląstos Ro bei pulmonologo konsultacija (t. 2, b. l. 67). Naujų duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo D. R. teiginius apie pablogėjusią jo sveikatos būklę dėl jam 2012 m. diagnozuotos (duomenys neskelbtini), byloje nėra. Tokių duomenų apeliantas apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Todėl apelianto teiginiai dėl prastos jo sveikatos būklės vertinami kaip deklaratyvūs.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Apeliantas skunde prašo taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Toks apelianto prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Baudžiamasis įstatymas už nužudymą numato vienintelę bausmės rūšį - laisvės atėmimą. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2010, 2K-115-648/2016) teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam D. R. paskirta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, dirba, atlygino dalį nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos, nors ir turi reikšmės skiriamos bausmės dydžiui, tačiau nėra išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytam nusikaltimui bei kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą. Be to, siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų, svarbi yra ir kaltininko bei nukentėjusiojo teisėtų interesų pusiausvyra. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, yra proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2009). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusieji ir jų atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tokiu būdu pritardami pirmosios instancijos teismo parinktam bei paskirtam nuteistajam D. R. bausmės dydžiui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo D. R. padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą, pasekmes, nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, nukentėjusiųjų interesus (nukentėjusieji neteko vienturčio vaiko), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. R. parinktos bausmės dydis, nežymiai viršijantis BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumą, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka nukentėjusiojo ir kaltininko teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl apelianto prašymas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atmetamas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas skunde nurodo, kad įvykio metu jis galėjo būti fiziologinio afekto būsenoje, todėl jam turėjo būti paskirta ekspertizė, kurios metu būtų išsamiai ištirta jo psichologinė būsena ir įvertinti visi bylos duomenys, o ne tik jo duoti parodymai, tačiau teismas tokios ekspertizės neskyrė ir vadovavosi teisme duotais psichologės teorinio pobūdžio, neišsamiais paaiškinimais.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apelianto teiginius, pažymi, kad fiziologinio afekto būsenos nustatymas yra fakto klausimas. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad D. R. įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichologė ekspertė V. J., išklausiusi teisme duodamus nuteistojo parodymus bei susipažinusi su nuteistojo ankstesniais parodymais, kuriuos teismas pagarsino teisiamojo posėdžio metu, paaiškino, kad nuteistojo veiksmus nulėmė ne psichologinė jo būklė, o buvęs jo girtumas (nuteistajam įvykio metu buvo nustatytas vidutinio girtumo laipsnis). Ekspertė paaiškino, kad vidutinio girtumo laipsnyje fiziologinio afekto ir emocinės būklės nevertinamos, nes tai yra per sunkus apsvaigimas nuo alkoholio. Nuteistajam nustatytas apsvaigimas nuo alkoholio yra tokio sunkumo, kai iš esmės keičiasi žmogaus elgesio ir savireguliacijos mechanizmai. Ekspertė neatmetė galimybės, kad nuteistasis jo nurodytoje situacijoje galėjo jausti baimę ir išgąstį, tačiau vienareikšmiškai nurodė, kad tai neturėjo esminės įtakos jo veiksmams. Ekspertė nurodė, kad byloje skirti ekspertizę netikslinga, nes esant byloje nustatytai aplinkybei, kad nuteistasis įvykio metu buvo vidutinio sunkumo girtumo laipsnio būsenos, ekspertizės išvada bus, kad nuteistasis fiziologinio afekto arba kitoje emocinėje būsenoje nebuvo ( t. 3, b. l. 130-131). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichologės ekspertės V. J. kompetencija ir jos teisme duotų paaiškinimų objektyvumu ir teisingumu. Be to, pažymėtina ir tai, kad nei nuteistasis, nei jo gynėja pirmosios instancijos teisme neprašė skirti nuteistajam teismo psichologinę–psichiatrinę ekspertizę, skirti tokią ekspertizę nebuvo prašoma ir apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija skirti nuteistajam teismo psichologinę–psichiatrinę ekspertizę savo iniciatyva pagrindo nenustatė.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo D. R. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos

Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. R. laisvės atėmimo bausmę, skundžiamo teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė laisvės atėmimo įstaigos, kurioje nuteistasis turės atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, rūšies. Teisėjų kolegija tai vertina kaip skundžiamo teismo nuosprendžio trūkumą, kurį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nekeičiant teismo nuosprendžio, o jį tik patikslinant, nes toks teismo nuosprendžio patikslinimas nekeičia skundžiamo teismo nuosprendžio esmės ir nepasunkina nuteistojo teisinės padėties. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiame procesiniame teismo sprendime išdėstytus argumentus dėl nuteistojo D. R. asmenybės, jo padaryto nusikaltimo pobūdžio ir pavojingumo, nuteistajam paskirtos 8 metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą parenka pataisos namus (BK 50 straipsnio 3 dalis).

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiųjų atstovas advokatas E. Bušmovičius prašo iš nuteistojo D. R. priteisti 400 Eur nukentėjusiojo O. K. turėtų proceso išlaidų už jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Byloje yra pateiktas 2016 m. birželio 15 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 857019, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis O. K. advokatui E. Bušmovičiui sumokėjo 400 Eur už atstovavimą Lietuvos apeliaciniame teisme ir kitas teisines paslaugas (t. 3, b. l. 187).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-177-677/2016 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė tik nuteistasis D. R.. Apeliaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiųjų interesais, todėl jie kreipėsi profesionalios pagalbos į advokatą prašydami atstovauti juos Lietuvos apeliaciniame teisme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestas kaip nepagrįstas, nukentėjusiojo O. K. turėtos išlaidos, susijusios su nukentėjusiųjų atstovavimu teisme, turi būti apmokėtos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme jokių naujų įrodymų nebuvo pateikta, įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, byla išnagrinėta per du teismo posėdžius, nukentėjusiesiems apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats advokatas, kurio paslaugomis nukentėjusieji naudojosi ir pirmosios instancijos teisme (skundžiamu teismo nuosprendžiu iš nuteistojo priteista 900 eurų už nukentėjusiųjų atstovavimą), o taip pat atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, iš jo priteistus turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui dydžius, prašoma priteisti 400 eurų suma už nukentėjusiųjų atstovavimą apeliacinės instancijos teisme nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 150 eurų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nustatyti nuteistajam D. R. paskirtos aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą – pataisos namuose.

Priteisti iš nuteistojo D. R. nukentėjusiajam O. K. 150 € (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.