- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-04
- Bylos Nr.
- e2S-195-254/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15621-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- V. M., JAV bendrovei „JOHN & JOHN, Inc.I“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-24894-429/2019 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „LIBECOM“ ieškinį atsakovams JAV bendrovei „JOHN & JOHN, Inc.I“ atstovybei ir V. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „LIBECOM“ Kauno miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2014 m. balandžio 15 d. sudarytą paslaugų pirkimo sutartį bei pagal šią sutartį sudarytą darbų atlikimo aktą; taikyti restituciją ir priteisti solidariai iš atsakovų 12 743,28 Eur skolą.
2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovų turtą ir lėšas 12 743,28 Eur sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 1 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Areštavo atsakovams JAV bendrovės „JOHN & JOHN, Inc.I“ atstovybei ir V. M. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises pareikšto reikalavimo sumai – 12 743,28 Eur. Šio turto nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose nutarė areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias pas atsakovus, kredito įstaigų sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis. Uždraudė atsakovams nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus bei turtines teises perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant jiems teisę nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus bei turtines teises valdyti ir naudotis jais. Areštuojant atsakovams priklausančias pinigines lėšas, uždraudė atsakovams disponuoti jiems priklausančiomis piniginėmis lėšomis, leidžiant iš jų daryti mokėjimus ieškovei, mokėti darbo užmokestį įmonės darbuotojams, mokėti socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei. Atsakovės turto areštą vykdančiam antstoliui pavedė nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį atsakovų gali būti panaudota fizinio asmens būtinųjų poreikių tenkinimui ir įmonės veiklos operacijoms atlikti.
4. Teismas nurodė, kad byloje pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma – 12 743,28 Eur – yra laikoma pakankamai didele, todėl kyla būsimo teismo sprendimo nevykdymo rizika, o tai yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
5. Teismas įvertino, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ieškovė aiškiai suformulavo atsakovės prievolės atsiskaityti su ieškove faktinį pagrindą, pridėjo rašytinius įrodymus, kuriais grindžia ieškinio reikalavimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu atsakovas V. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartį ir atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškinyje nurodyta, kad BUAB „Libecom“ bankroto administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p., 14 p., patikrinęs bankrutavusios įmonės sandorius nustatė, kad BUAB „Libecom“, atstovaujama atsakovo V. M., 2014-04-15 sudarė sutartį su atsakove JAV bendrovės “JOHN & JOHN, Inc.I” atstovybe dėl rinkos tyrimo, pagal kurią V. M. iš ieškovės BUAB “Libecom” lėšų sumokėjo atsakovei - JAV bendrovės “JOHN & JOHN, Inc.I” atstovybei 44000,00 Lt (12 743,28 Eur) ir tuo ieškovei bei jos kreditoriams buvo padaryta 12 743,28 Eur žala. Šia paslaugų pirkimo–pardavimo sutartimi buvo pažeistos BUAB „Libecom“ ir jos kreditorių teisės, todėl ši sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 str. pagrindu. Apeliantas nurodo, kad aplinkybės, kurios nurodytos ieškinyje ir kuriomis remiantis grindžiamas ieškinio reikalavimas, jau buvo tirtos. Tai patvirtina Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
6.2. Byloje taikytinas senaties terminas, nes ieškovui visos bylos aplinkybės buvo žinomos 2018 kovo mėnesį. Ieškovas baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį (Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 22 lapas).
Žemesnės instancijos teismas
6.3. Teismas, skundžiama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į aukščiau pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, jog ieškovo pateikti įrodymai prieštarauja ieškinio reikalavimams.
6.4. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų tikėtino pagrįstumo vertinimą. Įsitikinęs, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
7. Atsiliepimas į atskirąjį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
9. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
11. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą teisminę praktiką; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019).
12. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-381-236/2018).
13. Apeliantas nurodo, kad aplinkybės, kurios nurodytos ieškinyje ir kuriomis remiantis grindžiamas ieškinio reikalavimas, jau buvo tirtos. T.y. atskiruoju skundu keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ieškovė aiškiai suformulavo atsakovės prievolės atsiskaityti su ieškove faktinį pagrindą, pridėjo rašytinius įrodymus, kuriais grindžia ieškinio reikalavimus.
14. Pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turi preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tačiau, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-205-370/2017). Ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-17-943/2020).
15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018, 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-196/2019 ir kt.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1214-790/2019). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
16. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškinys grindžiamas argumentais, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia UAB „LIBECOM“ kreditorių teises, todėl turi būti prižinta negaliojančia. Sudarius ginčijamą sutartį ženkliai sumažėjo ieškovės turtas, o pagal sutartį sumokėta sumą yra neadekvati atlikto paslaugos vertei. Ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti ieškovė pateikė įrodymus, jos manymu, pagrindžiančius ieškinyje nurodytas aplinkybes. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Todėl pirmos instancijos teismas skundžiama nutartimi preliminariai įvertinęs ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą, t. y. faktinį bei teisinį ieškinio pagrindą, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovė įrodinės ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, pagrįstai pripažino, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ieškovė aiškiai suformulavo atsakovės prievolės atsiskaityti su ieškove faktinį pagrindą, pridėjo rašytinius įrodymus, kuriais grindžia ieškinio reikalavimus.
17. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad byloje taikytinas senaties terminas, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog aplinkybės, kurios nurodytos ieškinyje ir kuriomis remiantis grindžiamas ieškinio reikalavimas, jau buvo tirtos baudžiamojoje byloje, t.y. ieškovo pateikti įrodymai prieštarauja ieškinio reikalavimams, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir jie bus vertinami bylos nagrinėjimo metu. Šių atskirojo skundo argumentų pagrįstumas bus įvertintas išnagrinėjus bylą iš esmės, juos vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje ir jais remiantis spręsti, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra neteisėta, nėra pagrindo.
18. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų tikėtino pagrįstumo vertinimą. Įsitikinęs, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad byloje pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma – 12 743,28 Eur – yra laikoma pakankamai didele, todėl kyla būsimo teismo sprendimo nevykdymo rizika, o tai yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
20. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis, savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2018 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019). Taigi, tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
21. Pažymėtina, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė argumentų pagrindžiančių šį prašymą. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, rėmėsi tik didele ieškinio suma, o atsakovės elgesio nesąžiningumo aspektu iš viso nevertino. T.y. byloje nenurodyti ir nebuvo nustatinėjami konkretūs duomenys (informacija) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.), kurie galėtų būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartis neatitinka įstatymo leidėjo ketinimų, nustačiusių galimybę taikyti šias išimtines ir itin varžančias priemones tik tuo atveju, jeigu teismo sprendimo įvykdymui kyla reali grėsmė, o ne siejant jų taikymo galimybę vien su bylos iškėlimu teisme (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pastebėtina, kad skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta jokių konkrečių duomenų dėl skolininko nesąžiningumo, jo ketinimų imtis veiksmų, slepiant (perleidžiant) turtą. Byloje duomenų apie atsakovo turimą turtą nepateikta.
22. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normų, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nes nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė sprendimo įvykdymui, todėl nebuvo pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama iš dalies ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „LIBECOM“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo V. M. atžvilgiu atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pastebėtina, kad atsakovė JAV bendrovei „JOHN & JOHN, Inc.I“ atstovybė Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties neskundė, todėl skundžiama nutartis šios atsakovės atžvilgiu, paliekama nepakeista.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo V. M. atžvilgiu, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „LIBECOM“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo V. M. atžvilgiu atmesti.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.