Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Mačionytės ir Nidos Vigelienės,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui A. Š., gynėjui advokatui Valdui Kersnauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus prokuroro Ginto Vaičiūno (toliau ir – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos J. Š. atsakomybėn be užstato, nustatant 1 metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. liepos 12 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, A. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuota automobilio „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalis – 1 925 Eur.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, A. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (250 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 6 (šešių) mėnesių sumokėjimo terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

13. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra ginčijamas nusikalstamos veikos padarymo klausimas, tačiau prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo sprendimu taikyti laidavimo institutą A. Š. atžvilgiu, prašant už padarytą nusikalstamą veiką skirti baudos bausmę, taip pat prašoma skirti ilgesnį baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones taikymo terminą bei konfiskuoti automobilį – nusikalstamos veikos padarymo priemonę, o ne dalį jo vertės, kaip kad sprendė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rajono rūmų 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio minėtais apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

15. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad BK 40 straipsnio taikymo aspektu aktualu, kad ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir laikoma, jog asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs (pavyzdžiui, už anksčiau padarytą nusikaltimą asmuo buvo nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas; dėl ankstesnės nusikalstamos veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008). Toks teisės aiškinimas atitinka ir patvirtina BK 97 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad suėjus šiame straipsnyje nustatytiems terminams, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais.

16. A. Š. praeityje teistas vieną kartą – Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, jam buvo skirta subendrinta 7 MGL (910 Lt) dydžio bauda, t. y. A. Š. anksčiau nebuvo teistas už nusikalstamas veikas transporto eismo saugumui, už anksčiau padarytą veiką teistumas yra išnykęs ir jis laikytinas neteistu, taigi A. Š. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Byloje civilinis ieškinys nepareikštas, turtinė ar neturtinė žala niekam nepadaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

18. Aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-307-689/2019). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą.

19. Nors iš byloje esančio vaizdo įrašo „2021/07/12“ matyti, kad pareigūnui A. Š. pasiteiravus, ar jis šiandien vartojo alkoholį, A. Š. atsakė, kad nevartojo, tačiau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo 2021 m. liepos 12 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareigūnui paklausus A. Š., ar jis vairavo automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis patvirtino, kad vairavo minėtą automobilį. Kadangi asmeniui buvo būdingi girtumo požymiai, jam buvo pasiūlyta pasitikrinti blaivumą ir jis sutiko. Pirmu pūtimu buvo nustatytas 2,14 prom. girtumas. Antru pūtimu buvo nustatytas 1,90 prom. girtumas. Su prietaiso parodymais jis sutiko. Paaiškino, kad prieš porą valandų vartojo stipriuosius alkoholinius gėrimus (degtinę), apie 200 ml (b. l. 16). Nors A. Š. iš karto ir nepripažino, kad vairavo transporto priemonę neblaivus, tačiau tai pripažino, patikrinus jo blaivumą, po ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vairavimo esant neblaiviam, t. y. jis bendradarbiavo su policijos pareigūnais, nurodydamas jiems nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes tiek, kaip matyti iš minėto tarnybinio pranešimo, iš karto po veikos padarymo, tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju (b. l. 87), pripažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką viso po jo prisipažinimo pradėto ir vykusio baudžiamojo proceso metu ir to nepaneigia A. Š. pozicija, kurią jis išsakė iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, būdamas – atkreiptinas dėmesys – neblaivus. Tokioje būklėje buvusio asmens savo veiksmų vertinimas, teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju negali būti laikomas prielaida netaikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos buvimą, t. y. kad A. Š. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

20. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad A. Š. sistemingai pažeidinėja kelių eismo taisykles – vienerių metų laikotarpyje padarė tris KET pažeidimus, iš kurių vieną (nagrinėjamą nusikalstamą veiką) pirmosios instancijos teismas pripažino kaip itin šiurkštų, dėl ko buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, kas leidžia pagrįstai manyti, kad A. Š. nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą.

21. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga, t. y. pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimus turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat ir kitomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę bei jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir kt. (žr. pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-301-788/2019, 2K-46-495/2021 ir kt.).

22. Iš byloje esančio administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administraciniu nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, matyti, kad A. Š. baustas administracine tvarka penkis kartus (2021 m. gegužės 17 d. pagal ANK 416 straipsnio 4 dalį (viršytas greitis 31 km/val.) – 60 Eur bauda, 2020 m. birželio 17 d. pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį – 15 Eur bauda, 2018 m. liepos 12 d. pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį (vairavo naudodamasis mob. telefonu) – 30 Eur bauda, 2018 m. gegužės 23 d. pagal ANK 459 straipsnio 7 dalį (vežė krovinį, kuris byrėjo ant kelio) – 150 Eur bauda, 2018 m. kovo 19 d. pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį – 6 Eur bauda). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad visi padaryti nusižengimai yra susiję su KET pažeidimais bei yra mažareikšmiai, nuobaudos sumokėtos, todėl nebegaliojantys, paskirtos administracinės nuobaudos sumokėtos savanoriškai, todėl teismas sprendė, kad yra pagrindo manyti, jog A. Š. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiuo apylinkės teismo vertinimu ir papildomai pažymi, kad prokuroro skundo argumentas, jog A. Š. 2021 m. gegužės 17 d. padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 416 straipsnio 4 dalyje, laikytinas šiurkščiu KET pažeidimu, yra pagrįstas, tačiau vien šis faktas nesudaro prielaidų manyti, kad A. Š. nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas. Nors prokuroras nurodo, kad A. Š. sistemingai daro KET pažeidimus, atkreiptinas dėmesys, kad A. Š. nusikalstamą veiką transporto eismo saugumui padarė pirmą kartą, anksčiau už tokio pobūdžio veiką teistas nebuvo, o padaryti administraciniai nusižengimai, nors ir yra susiję su KET pažeidimais, savo esme jie, išskyrus jau minėtą nusižengimą dėl žymaus greičio viršijimo, nėra itin šiurkštūs ar pavojingi, o padarytų administracinių nusižengimų skaičius – penki nusižengimai per penkerius metus – nelaikytinas ypatingai dideliu ir neleidžia daryti išvados apie padarytų nusižengimų sistemiškumą. Kitais byloje esančiais duomenimis A. Š. yra dirbantis, duomenų apie gydymą psichiatrijos ligoninėse ar priklausomybės ligų centruose byloje nėra. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta laiduotoja J. Š. parodė, kad A. Š. yra jos vyras, kartu gyvena 35 metus, Aleksandrą gali apibūdinti kaip darbštų, gerą žmogų, jis labai retai vartoja alkoholį, jei alkoholį ir vartoja, tai saikingai. Negalėjo patikėti, kad jis vairavo automobilį neblaivus, nes jis nevartoja alkoholio, tik labai retai, niekados nėra sėdęs už vairo, būdamas neblaivus. Dėl įvykio A. Š. labai pergyvena, gailisi (b. l. 52), analogiškos aplinkybės nurodytos laiduotojos prašyme dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (b. l. 113). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju A. Š. parodė, kad dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, ateityje pažada nebenusikalsti. A. Š. darbovietės UAB „Ukmergės vandenys“ pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad A. Š. darbe yra nekonfliktiškas, pareigingas, sąžiningas, pavestas užduotis atlieka laiku ir be priekaištų. Drausminių nuobaudų neturi, nusiskundimų ir priekaištų dėl jo darbo nebuvo (b. l. 118). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, ir šiuo konkrečiu atveju padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, A. Š. asmenybę ir jo požiūrį į padarytą veiką, ankstesnių teistumų, be kita ko, už tokio pobūdžio veikas nebuvimą, jo poziciją viso proceso metu, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas manyti, jog A. Š. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas jam turės teigiamos įtakos. Pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju visiškai pagrįstai priėmė sprendimą atleisti A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumo

24. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Atkreiptinas dėmesys, jog baudžiamojo poveikio priemonių institutas suteikia platesnių teisinių prielaidų individualizuoti ir diferencijuoti baudžiamąją atsakomybę, nes teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, gali skirti bausmę arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir taikyti baudžiamojo poveikio priemones arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. Šiame kontekste pažymėtina, jog tam, kad kaltininkui būtų paskiriama tinkamiausia poveikio priemonė, įstatymas suteikia teismui diskrecinę teisę taikyti konkrečią baudžiamojo poveikio priemonės rūšį ir jų skaičių, t. y. spręsti dėl konkrečios baudžiamojo poveikio priemonės (-ių) taikymo, be kita ko, jų termino nustatymo yra teismo prerogatyva. Proceso dalyvių prieštaravimai dėl teismo sprendimo individualizuojant asmeniui taikytinos atsakomybės ribas, be kita ko, taikant baudžiamojo poveikio priemones, patys savaime teismo sprendimo nedaro nepagrįstu.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu, įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau, negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

26. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metų ir 8 mėnesių laikotarpiui.

27. BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų.

28. Svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir jos taikymo trukmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas tokios priemonės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta priemonė, kaip minėta, turi būti proporcinga padarytos veikos pavojingumui, taip pat kaltininko asmenybei. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 1 metų ir 8 mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Nors padaryto nusikaltimo pavojingumas yra didelis, tačiau nemažiau svarbu tai, kad A. Š. praeityje nepadarė analogiškų teisės pažeidimų ir yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios A. Š. padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą bei jo asmenybę, nustatytas ilgesnis nei minimalus šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas, todėl griežtinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, nustatant ilgesnį jos taikymo terminą, nėra jokio pagrindo.

29. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, A. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuota automobilio „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dalis vertės – 1 925 Eur.

30. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių ar šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

31. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama asmens teisė į nuosavybės apsaugą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl, sprendžiant šioje byloje BK 72 straipsnio nuostatų A. Š. taikymo klausimą, būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl jų aiškinimo.

32. EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. EŽTT praktikoje proporcingumo principas iš esmės yra aiškinamas kaip sąžiningas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos.

33. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju turto konfiskavimas nėra proporcinga teisinė priemonė, kadangi automobilis „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. Š., priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kuriuo naudojasi ir A. Š. žmona laiduotoja J. Š., kuri rūpinasi savo neįgaliu tėvu V. S. Minėtas automobilis yra vienintelis turimas šeimoje, todėl jo konfiskavimas sukeltų didelių rūpesčių. J. Š. tėvas turi rimtų sveikatos problemų, serga lėtinėmis ligomis, jam nustatytas neįgalumas, didelių specialiųjų poreikių lygis. Jos tėvui vienam sunku susitvarkyti namų ūkyje, todėl J. Š. su atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. dažnai lanko tėvą, aprūpina jį būtinais vaistais bei padeda namų ūkio darbuose, taip pat, esant reikalui, nuveža tėvą į gydymo įstaigas. Taip pat atsižvelgta į tai, kad A. Š. turi pakankamai rimtų sveikatos sutrikimų, jam buvo diagnozuota aortos vožtuvo stenozė su nepakankamumu, kylančios aortos ir krūtinės dalies aneurizma, anemija, prieširdžių virpėjimas ir kairiojo skilvelio nepakankamumas, 2018 m. kovo mėnesį A. Š. buvo atlikta širdies operacija, kurios metu buvo pašalinta aortos dalis ir įdėti du širdies vožtuvų protezai. Dėl šių sveikatos sutrikimų A. Š. yra nustatytas neįgalumas bei nustatytas tik 35 % darbingumo lygis. Taip pat atsižvelgta į 2021 m. liepos 17 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 2021-02, kurioje nurodomas vidutinis atlyginimas yra apie 800 Eur, ir įvertinta, kad praradus specialiąją teisę – teisę vairuoti kelių transporto priemonę, galimai gaunamos pajamos sumažės. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad automobilio „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ar jo vertės visiškas konfiskavimas nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė ir neatitiktų skirtingų interesų pusiausvyros, kadangi tų pačių tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, galima pasiekti išieškojus iš kaltinamojo valstybės naudai tik dalį konfiskuotino turto vertės, t. y. 1/2 – 1 925 Eur. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nurodytu apylinkės teismo argumentavimu ir jam iš esmės pritaria bei šiame kontekste papildomai pažymi, kad, kaip minėta, baudžiamojo poveikio priemonėmis yra siekiama įgyvendinti bausmės paskirtį, kurią sudaro bausmės tikslų visetas, t. y. jomis (baudžiamojo poveikio priemonėmis) nėra siekiama vien tik nubausti asmenį (įgyvendinti represinę baudžiamosios teisės funkciją), taigi atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu, šiuo atveju – A. Š. atžvilgiu taikomomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, turi būti siekiama to paties rezultato, kurio yra siekiama bausme, be kita ko, paveikti asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atleisdamas A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jo atžvilgiu skirdamas aptartas baudžiamojo poveikio priemones, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai individualizavo taikytinas poveikio priemones A. Š., siekiant baudžiamajame įstatyme įtvirtintų tikslų.

34. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas A. Š., vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (250 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau teismas pažeidė ir netinkamai pritaikė šį įstatymą, nes 2021 m. gegužės 27 d. įstatymu Nr. XIV-368 (nuo 2021 m. birželio 10 d.) įsigaliojo BK 71 straipsnio nauja redakcija ir teismas turėjo paskirti nuo 10 MGL ir didesnę įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

35. BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

36. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, jog prokuroras yra teisus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai parinko minimalios įmokos dydį pagal BK 71 straipsnio 1 dalį, t. y. šiuo atveju netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau prokuroras apeliaciniame skunde pakeisti minėtos įmokos dydžio, t. y. taikyti A. Š. atžvilgiu BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, neaprašė. Atsižvelgiant į tai, kad jei šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. skirtų griežtesnę baudžiamojo poveikio priemonę, nei nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, būtų išeita iš apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir toks sprendimas pablogintų A. Š. teisinę padėtį, nors to nėra prašoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nustatytas įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis paliktinas nepakeistu.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisdamas A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo taikymo ir aiškinimo klaidų nepadarė. Nuosprendyje yra nurodyti aiškūs, bylos duomenimis bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįsti motyvai dėl BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimo, A. Š. paskirtos tinkamos ir proporcingos baudžiamojo poveikio priemonės. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus prokuroro Ginto Vaičiūno apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.