Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino,

sekretoriaujant Urtei Zagurskytei.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Res­pub­likos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 6 dalį, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi prie paskirtos 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kuri sutinkamai su BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu pakeista į laisvės atėmimo bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė dveji metai ir vienas mėnuo terminuoto laisvės atėmimo, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Į atliktos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. sausio 24 d. iki 2016 m. sausio 25 d. (BK 66 str.).

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. S. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto prie­mo­nes trejų metų laikotarpiui.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. J. civilinis ieškinys tenkintas da­li­nai, turtinės žalos priteisimo dalyje atmestas, neturtinės žalos dalyje tenkintas, iš kalti­na­mo­jo A. S. priteista 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti A. J. naudai.

Iš kaltinamojo A. S. priteista 167,16 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų vals­tybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį, pa­žeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, o kitam žmogui padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra 2016 m. sausio 24 d. apie 01 val. 30 min., tiksliau nenustatytu laiku, Marijampolės m., Poilsio gatvėje prie namo numeris 26, tamsiu paros metu, vairuodamas automobilį „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo tai­syklių (toliau – ir KET) 9 p., 14 p., 27 p. 101 p. 114 p. reikalavimus, tai yra elgdamasis neatsargiai, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, būdamas ne­blai­vus (nustatytas 2,14 promilių girtumas), norėdamas išvažiuoti iš griovio, kliudė automobilį stū­musią ir po priekiniais ratais parkritusią A. K., kuriai padarė nežymų svei­ka­tos su­trik­dy­mą, po to važiuodamas atbuline eiga, neįsitikimo, kad tai bus saugu, partrenkė už mi­nėto au­to­mobilio galinės dalies buvusį M. V., kuris nuo patirtų sužalojimų vietoje mirė.Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad pagal susiformavusią teismų praktiką atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narko­ti­nių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių trans­por­to eismo saugumo taisykles, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai su­trik­dyta kitų asmenų sveikata, nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtis tokiais atve­jais bus pa­siek­ta be realaus bausmės atlikimo, ir paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. prašo pakeisti nuosprendį.Apeliantas skunde nurodo, kad pakelės griovys nėra eismui skir­ta teritorija. Pakelės grio­vyje negalioja Kelių eismo taisyklės. Veikos padarymo metu pakelės griovyje vyko automobilio iš­trau­ki­mo iš griovio darbai, o nukentėjusieji eismo daly­viais nebuvo, jie buvo pagal­bi­nin­kais au­to­mobilio ištraukimo darbuose. Patys nukentėjusieji dalyvavo automobilio ištrau­ki­mo iš pa­ke­lės griovio darbuose, ir patys rodė ini­ciatyvą šių darbų atlikimui, tuo prisiimdami riziką ir at­sakomybę dėl pasekmių. Kai bau­džiamajame įstatyme numatyti pa­dariniai su­ke­liami ju­dant transporto priemonei, svarbu nustatyti, ar įvykis įvyko dėl kelių trans­porto eis­mo sau­gumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, ar dėl saugaus elgesio taisyk­lių kito­se veiklos srityse pažeidimo. Apelianto teigimu, teismuose nusi­sto­vė­ju­si praktika (Klaipėdos apy­gar­dos teismo 2016 m. sausio 8 d. baudžiamoji byla Nr. 1A-18-417/2016), jeigu eks­ploa­tuo­jant trans­porto priemonę baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai suke­lia­mi ne dėl kelių trans­por­to eismo saugumo ar transporto priemonių eks­ploa­tavimo taisyklių pažeidimo, bet pažeidus tei­sės aktų nustatytas specialiąsias elgesio sau­gumo taisykles ar ben­­drus at­sar­gu­mo reikalavimus kitose veiklos srityse, veika kvali­fi­kuo­jama ne pagal BK 281 straipsnį, bet priklausomai nuo ki­lu­sių padarinių – pagal Bau­džia­mojo kodekso straips­nius, nus­ta­tan­čius baudžiamąją atsakomybę už neatsargų gyvybės atėmimą, neatsargų svei­ka­tos sutrik­dy­mą arba turto sunaikinimą ar su­ga­di­nimą dėl neat­sar­gu­mo (BK 132, 137, 139 ar 188 straips­niai). Kadangi specialiųjų trans­porto prie­monių ištraukimo iš grio­vio reika­la­vi­mų (taisyklių) nėra, šioje situacijoje reikėjo laikytis bendrųjų atsargumo reika­la­vimų, pri­valomų tiek ape­lian­tui, tiek nukentėjusiesiems.Skunde taip pat teigiama, jog apeliantas privalėjo būti pristatytas į sveikatos priežiūros įs­tai­gą, o tyrimo alkotesteriu rezultatai negalėjo būti panaudoti sprendžiant dėl asmens girtu­mo. Dėl šių priežasčių teismas negali vadovautis alkotesterio rezultatais ir jais remtis įro­dinėjant apelianto neblaivumą. Kitas neblaivumo ar apsvaigimo įrodinėjimo prie­mo­nes galima nau­do­ti tik tada, kai kaltininkas pasišalina iš įvykio vietos ir negali būti pris­ta­tytas į sveikatos prie­žiū­ros įstaigą medicininės apžiūros tikslu arba tokios patikros atsi­sa­ko. Po įvykio ape­lian­tas į sveikatos priežiūros įstaigą buvo pristatytas, tačiau tik galimai patirtiems kūno suža­lo­ji­mams apžiūrėti, alkoholio koncentracijos biologinėse terpėse nieks netyrė.Jei teismas nukentėjusiąją A. K. ir žuvusįjį M. V. vis tik laiko eismo dalyviais, tai ir šie privalėjo laikytis visų atsargumo priemonių, nestovėti judančiam au­tomobiliui nei iš priekio, nei iš galo, ir nesudaryti kliūčių vairuotojui. Jei nukentėjusieji šias pareigas būtų vykdę, įvykio nebūtų buvę. Nei apeliantas kur nors ketino išvažinėti, nei nukentėjusioji ir žuvusysis turėjo „pėsčiojo“ statusą. Jei ir turėjo kokį eismo dalyvio sta­tu­są, tai „keleivio“, tačiau nei A. K., nei M. V. nuo kelio įvažiuojant į grio­vį (eismo įvykis) sužalojimų nepatyrė. Teismas konstatuoja, kad apeliantas partrenkė už minėto automobilio galinės dalies buvusį M. V., kuris nuo patirtų sužalojimų mirė. Apelian­tas neneigia to, kad tai jis automobiliu pervažiavo M. V. ir dėl to nuo­širdžiai gailisi, tačiau byloje nėra akivaizdžių ir neabejotinų įrodymų, kad M. V. automobiliu buvo partrenktas. Apeliantas nematė, kad M. V. stovėtų už auto­mo­bi­lio galo ir nejuto, kad automobiliu važiuodamas atbuline eiga ką nors būtų kliudęs. Neat­si­ra­do nei vieno liu­dy­tojo, galinčio patvirtinti, kaip automobilis patrenkia nukentėjusįjį. Nei au­tomobilio ap­žiū­ros rezultatai, nei M. V. kūno apžiūros rezultatai negali viena­reikš­miškai patvirtinti, kad jis buvo partrenktas. Apeliantas neneigia, kad kartu su nuken­tėjusiuoju vartojo alko­ho­linius gėrimus, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų bu­vu­si nustatinėjama alkoholio koncentracija M. V. ar A. K. kraujyje. Neatmenama galimybė, kad M. V. būdamas apsvaigęs ar šiaip pa­vargęs nuo automobilio stum­dy­mo pirmyn atgal, prisėdo pailsėti ar paslydęs parkrito, tokiu būdu atsidurdamas vai­ruotojui nematomoje zonoje.Apeliantas įsitikinęs, jog teismas neteisus manydamas, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir yra pakankamas pagrindas paskirti švelnesnę bausmę su­ma­ži­nant laisvės atėmimo terminą ir bausmės vykdymą atidėti, nes apeliantas kar­tu su su­gy­ven­ti­ne augina 1 m. amžiaus sūnų ir padeda jai auginti dar du mažamečius vai­kus, todėl atlik­da­mas realią laisvės atėmimo bausmę negalės pasirūpinti šeima ir ją iš­lai­ky­ti, nes pats yra darbingas; rea­lus laisvės atėmimas užkirs kelią apeliantui atlyginti nukentėjusiajai priteistą neturtinę ža­lą, nes negalės dirbti; teismas paskirdamas bausmę neatsižvelgė į dar dvi atsa­ko­my­bę lengvinančias aplinkybes: į tai, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą ma­te­ria­li­nę žalą ir į tai, kad veikos padarymui įta­kos turėjo rizikingas nukentėjusiosios A. K. ir žuvusiojo M. V. el­ge­sys; teismas nenustatė neatsargumo rūšies, kas turi reikš­mės bausmės individualizavimui; teismas nevertino to, kad kaltininkas galbūt dėl kitų eismo dalyvių padarytų pažeidimų neturėjo galimybės numatyti padarinių ir jų išvengti; teis­mas neatsižvelgė į tai, kad valstybės kaltintojas teismo posėdžio metu siūlė kaltinamajam baus­mės vykdymą atidėti; teismas nuosprendyje neargumentavo kodėl veika kvali­fi­kuo­tina pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, o ne kaip neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str. 1 d.) bei nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo (BK 139 str. 1 d.). Neįtikina teismo ar­gumentas, jog už tokio pobūdžio nusikaltimą paprastai skiriama realus laisvės atė­mi­mas. Teismų praktikoje galima rasti pavyzdžių, kai ir už nusikalstamos veikos, nu­matytos BK 281 straipsnio 6 dalyje, padarymą, bausmės vykdymas atidedamas, netgi esant daug aiškesnėms, nepalankioms kaltinamajam, įvykio aplinkybėms (Bau­džiamosios bylos Nr. 1A-620-312/2015; Nr. 1A-16-519/2015; Nr. 1A-141-107/2011).Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja pritarė apelia­ci­nia­me skun­de pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde savo veiksmų iš esmės neginčija, prašo kitaip juos kvalifikuoti, paskirti jam švel­nesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, neper­žengdamas apeliacinio skundo ribų, pati­k­ri­na bau­džia­mąją bylą tiek, kiek to prašoma apelia­ci­niame skunde (Lietuvos Respublikos bau­džiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).Teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas A. S. kaltu, rėmėsi įstatymo nus­ta­tyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patik­rin­tais duo­menimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iš­va­dos, juos išanalizavo ir įvertino, bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pirmos instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas A. S. bausmę už jam inkri­mi­nuo­tą nusikaltimą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepa­žei­dė, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskir­ties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio baus­mę.Apeliantas argumentuoja, kad jis nėra Kelių eismo taisyklių pažeidėjas, kadangi eismas vyko ne kelyje o griovyje, o ši vieta, anot A. S., neprilygsta KET 3.7 punktui, kuriame kelias api­būdinamas kaip eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plo­tį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiria­mąsias kelio juostas. Apelianto teigimu griovys nepriskirtinas keliui ir jame negalioja Kelių eismo taisyklės. Teisėjų kolegija pažymi, kad kelias yra inžinerinis statinys, skirtas trans­por­to prie­mo­nių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, ski­riamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, au­to­busų sus­to­ji­mo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo regu­lia­vimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir trans­porto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme (Lietuvos Res­pub­likos ke­lių įstatymas, Žin. 1995, Nr. 44-1076). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas klai­din­gai vertina kelio sąvoką, kadangi aptariamos situacijos kontekste eismas griovyje, kuris yra kelio elementas, vyko ir pakankamai intensyviai, kadangi iš bylos duomenų matoma, kad ape­lianto vai­ruojamas au­tomobilis judėjo pirmyn ir atgal stengdamasis išvažiuoti iš griovio. Kitas auto­mo­bi­lis tam tikrą laiko tarpą bandė nuteistojo automobilį ištraukti iš griovio naudojant lanksčią vilktį. Šioje situa­ci­joje atliekant minėtus veiksmus galioja Kelių eismo taisyklės, kadangi abu au­to­mo­biliai atlieka vairavimo manevrus viename iš kelio elementų. Iš susiformavusios teismų prak­ti­kos matyti, kad veika kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnį ir tada, kai baudžiamajame įsta­ty­me nu­matyti pa­da­riniai sukeliami vairuojant transporto priemonę tokio­se vietose, kurios neskirtos kelių transporto eismui, bet kuriose de facto toks eismas vyksta (Lie­tu­vos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos Kelių transporto eismo sau­gu­mo ar transporto priemonių eksploatavimo tai­syklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžia­mo­sio­se bylose apžvalga Nr. 30). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad eismas vyko ir eismo dalyviai aktyviais veiksmais bandė iš griovio išvažiuoti į važiuojamąją kelio dalį. Tokioje teisinėje situacijoje galioja Kelių eismo tai­syk­lės ir vairuotojas, bet kuriuo metu turi sugebėti suvaldyti savo transporto priemonę (1968 m. lap­kričio 8 d. Kelių eismo konvencija (Žin., 2002, Nr. 2-54)), taip pat laikytis visų saugumo rei­ka­lavimų, būti atidus ir adekvačiai vertinti situaciją. Pabrėžtina, kad vadovaujantis Lietuvos Res­publikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, eismo įvykio traktavimui nėra svarbi kon­kre­ti vieta, tai gali būti tam tikra teritorija, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužalojamas žmogus.Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimai yra numatantys, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto sau­gumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų pada­ri­nių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Iš bylos aplinkybių matyti, kad vairuotojas šio punkto reikalavimų nesilaikė, kadangi eisme dalyvavo išgėręs, tai įrodo alkotesterio parodymai (t. 2, b. l. 6). Tokiais savo veiksmais A. S. pažeidė ne tik reikalavimą laikytis visų bū­tinų atsargumo sąlygų, tačiau taip pat ir KET 14 punktą, kuris draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu.Kelių eismo taisyklių 27 punkto reikalavimai, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo te­ri­to­ri­jų, išvažiuodamas iš kelio, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Kai sukama į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas. Akivaizdu, kad vairuotojas privalėjo būti itin atidus atlik­da­mas vairavimo atbulomis manevrą, tai įtvirtinta ir minimame taisyklių punkte. Apeliacinio skun­do argumentai, kad griovyje galinis automobilio stiklas neturi būti neužšalęs ir neprivalo veik­ti galinio lango valytuvas, be to negalioja Kelių eismo taisyklės, prieštarauja Lietuvos Res­pub­likos saugaus eismo keliais įstatymo 13 straipsnio 3 daliai, kuri numato, jog vairuotojas pri­va­lo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti. Tai supo­nuo­ja išvadą, kad vairuotojas nepaisant vietos, kurioje atliekamas vairavimas privalo laikytis visų saugumo reikalavimų, nekelti grėsmės nei sau, nei aplinkiniams, vairuodamas privalo būti atidus ir adekvačiai suvokti aplinką ir valdyti situaciją.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuos­pren­dyje, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, spręsdamas kaltės, jos rūšies ir formos, o taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, padarė išvadas, kurios atitinka bylos ap­lin­kybes ir dėl to tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pritaikytas netinkamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis, kad apelian­tui turėjo būti inkriminuojama ne BK 281 straipsnio 6 dalis, o BK 132 straipsnio 1 dalis ir 139 straipsnio 1 dalis. Pirmos instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė BK 281 straipsnio 6 dalies normas, kadangi gyvybė atėmimas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas įvyko eismo įvykio metu, bandant išstumti automobilį iš griovio. Jei nesunkus sveikatos sutrikdymas ir gyvybės atė­mi­mas būtų įvykę eksploatuojant transporto priemonę kitose teisės aktų nustatytose specialiose elgesio saugumo reikalaujančiose situacijos, tokiose kaip darbų sauga, ar kai atliekami tam tikro pobūdžio darbai, pvz. remontuojama transporto priemonė, tiesiamas kelias ir pan., tokiu atveju nusi­kals­ta­ma veika būtų kvalifikuojama kaip gyvybės atėmimas ir sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, tačiau šioje situacijoje padariniai atsirado vairuojant transporto priemonę. Aukštesnės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai dėl BK 281 straipsnio 6 dalies tai­ky­mo, kadangi nors eismo įvykis įvyko ne kelyje, kaip teigia apeliantas, tačiau jis atliko tiesioginius automobilio vairavimo veiksmus, norėdamas išvažiuoti į pagrindinį kelią, dėl ko atsirado kon­kre­tūs padariniai. BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, padarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Taigi BK 281 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis, nulemiantis šios veikos pavojingumą, yra asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Kaip jau minėta nu­teistasis eismo įvykio metu buvo išgėręs, pirmos instancijos teisme A. S. pri­si­pažino, kad vartojo alkoholinius gėrimus, tai įrodo ir alkotesterio parodymai. Apeliantas skunde teigia, kad jo girtumas nustatytas netinkamomis priemonėmis, kadangi me­di­ci­nos apžiūros įstaigoje nebuvo paimtas jo kraujas neblaivumui nustatyti, o pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi alkotesterio parodymais. Pagal susiformavusią teismų praktiką medicininės apžiūros neatlikimas arba jos atlikimo tvarkos nesilaikymas nėra kliūtis asmens ap­svai­gimo faktui eismo įvykio metu nustatyti. Viena iš priemonių šiai aplinkybei nustatyti yra spe­cia­lių techninių priemonių (alkoholio matuoklių) naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. 30. Teismų praktika. 2009, 30). Be to teisėjų kolegija pabrėžia, kad A. S. buvo pristatytas į Lietuvos Respublikos VšĮ Marijampolės ligoninę, alkoholio kiekiui krau­jyje nus­ta­ty­ti, tačiau atsisakė duoti kraują ir pūsti į medicinos įstaigos alkotesterį, argu­men­tuo­damas tuo, jog jau pūtė į alkotesterį sulaikytas policijos pareigūnų (t. 2, b. l. 7). Pirmos ins­tan­cijos teis­mas pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų nustatytu neblaivumu, kadangi pats nuteistasis išreiškė savo valią, atsisakydamas tikrintis medicinos įstaigoje (t. 2, b. l. 6). Taip pat ir byloje su­rinkti liu­dytojų parodymai įrodo, kad nuteistasis buvo neblaivus (t. 1, b. l. 110). Nuteistasis pirmos ins­tancijos teisme taip pat neneigė vartojęs alkoholinius gėrimus ir pripažino, kad vairavo neblaivus (t. 2, b. l. 20). BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, todėl aps­vai­gimas nuo alkoholio įrodinėjamas pagal bylos duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla (Lietu­vos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 8 d. nutartis 2K-237/2009).Apeliacinio skundo argumentas, kad nebuvo nustatinėjama A. K. girtumas, yra nepa­grįstas, kadangi byloje yra pateiktas paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapas, kuriame pa­žymėta, jog alkoholio koncentracija nukentėjusios organizme buvo 1,839 promilės (t. 1, b. l. 106). Be to apeliaciniame skun­de taip pat pasisakoma ir apie tai, kad nenustatytas M. V. neblai­vumas, tačiau iš bylos duomenų taip pat matyti, kad teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 24/2016(09), nurodoma, jog M. V. lavono kraujyje rasta 2,72 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 102). Tačiau šios aplinkybės nepaneigia vairuotojo pareigos būti atsakingu. Šiuo atveju vai­ruotojas taip pat klaidingai traktuoja, tai, jog M. V. neblaivumas supo­nuo­ja į tai, jog pats žuvusysis kaltas dėl susiklosčiusios situacijos. Teismas atsižvelgia į aplinkybę, kad visi eismo dalyviai turėjo įvertinti situacijos rizikingumą, tačiau pabrėžiama, jog vairuotojas ži­no­jo, kad lauke yra žmonės, tačiau to neįvertino ir nesiėmė visų būtinų priemonių saugumui už­tikrinti. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnis vai­ruo­to­jams ne tik draudžia neblaiviems vairuoti transporto priemones, tačiau šio straipsnio 12 dalis vai­ruotojus įpareigoja kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui.Apeliantas taip pat teigia, kad atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją M. V., būdamas ap­svaigęs nuo alkoholio ar šiaip pavargęs, galimai pats parkrito ir taip atsidūrė vairuotojui nema­to­moje zonoje. Tokia apelianto keliama prielaida nepaneigia būtinybės vairuotojui būti atidžiam ir vertinti situaciją visais galimais atvejais. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vairuotojas nukritus nukentėjusiajai A. K. jos taip pat nepastebėjo ir toliau bandė važiuoti, nors nu­ken­tėjusioji automobilį stūmė iš dešinės pusės priekinių keleivio durelių, atsidarius langą (t. 1, b. l. 110). Tokie vairuotojo veiksmai rodo koncentracijos ir atsakomybės vairuojant stoką bei abe­jin­gumą aplinkai. Abejingais veiksmais vairuotojas nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šiuo atveju, nuteistojo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis, sukėlusi kaltinime nurodytas pasekmes.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. S. bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis teisiamas ne pirmą kartą, teistumai neišnykę, eilę kartų buvo baustas už administracinius teisės pažeidimus, o tai rodo neigiamą požiūrį į teisės normas ir viešąją tvarką. Visos teismo nus­ta­tytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad nuteis­to­jo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, yra nulemta susiformavusių neigiamų ver­ty­binių nuostatų, kad anksčiau paskirtos baus­mės nepa­darė poveikio A. S. elgesiui, jis ir toliau elgiasi neatsakingai, neįver­tina dėl savo elgesio galinčių atsirasti padarinių. At­si­žvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apylinkės teismas pagrįstai taikė inkriminuotos normos sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.Pagal BK 281 straipsnio 6 dalį baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. Pirmos instancijos teismas, skirdamas A. S. minimalią inkri­mi­nuo­tos nusikals­ta­mos vei­kos sank­cijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį ir į pa­mi­nėtas nuteistąjį cha­rak­terizuojančias aplinkybes. Faktas, kad nuteistasis kaltę pripažįsta ir gailisi, yra kons­ta­tuota nuosprendyje, todėl akivaizdu, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Teisėjų kolegija pažymi, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės dy­dis yra pakankamai motyvuotas, ne tik ma­žesnis už sankcijoje numatytą bausmės vi­dur­kį, be minimalus, todėl nei formaliai, nei fak­tiš­kai nėra pažeistos ben­drosios bausmių skyrimo taisyklės, numa­tytos BK 41, 54, 61 straips­niuo­se. Be to, esant rei­kiamoms sąlygoms, nuteistajam buvo pritaikyta BK 64¹ straipsnyje įtvirtinta lengvata ir paskirta bausmė sumažinta trečdaliu.Nuteistasis skunde taip pat prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. BK 75 straipsnio nuostatos asmeniui gali būti taikomos, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šias nuostatas taikyti A. S. nėra pagrindo dėl jau aukščiau paminėtų aplinkybių, kurios charakterizuoja jį kaip lin­ku­sį nusikalsti. Bausmės vykdymo atidėjimas A. S. jau anksčiau buvo tai­komas, tačiau jis toliau nusikalsdavo. Atsižvelgiama ir į tai, kad apeliantas 2016 m. gegužės 9 d. Ma­ri­jam­polės rajono apylinkės teismo nutarimu baustas administracine nuobauda, už tai, kad neblai­vus vairavo transporto priemonę, su savimi neturėjo ir nepateikė tikrinančiam policijos pareigūnui galiojančio vairuotojo pažymėjimo bei automobilio registracijos liudijimo, jo vairuojamam auto­mo­biliui nebuvo atlikta valstybinė techninė apžiūra, automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių savininkų bei valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Šiuos pažei­di­mus jis padarė jau po nusikalstamos veikos. Visos šios ap­linkybės rodo, kad nuteistajam paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti tik skiriant realią laisvės atėmimo bausmę.Apeliantas nurodo, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam pasirūpinti jo sūnumi ir dar dviem jo sugyventinės vaikais. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, A. S. nedirba, pastovaus pajamų šaltinio neturi, šeima gauna socialinę pašalpą. Iš teismui pateiktos cha­rakteristikos matyti, kad šeima įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, dėl so­cia­li­nių įgūdžių sto­kos (t. 2, b. l. 78) Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai, kad jis rū­pinasi savo šeima, atmetami. Be to iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas yra naudojęs fizinį smurtą prieš sugyventinę ir dėl to buvo nuteistas.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. S. baus­mę, atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibū­di­nan­čias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Kolegijos nuo­mone, nuteistajam A. S. paskirta bausmė yra adekvati jo padarytai nusikals­ta­mai veikai ir atitinka bausmės paskirtį. Skundžiamu nuosprendžiu subendrindamas paskirtą baus­mę su Marijampolės rajono apylinkės teis­mo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta baus­me apylinkės teismas baudžiamojo įstatymo reika­la­vi­mų nepažeidė. Kadangi naują nusi­kals­tamą veiką A. S. padarė iki anks­tes­nio nuos­prendžio priėmimo, bausmės pa­grįs­tai subendrintos va­do­vau­jantis BK 63 straipsnio 9 dalies taisyklėmis, taikant dalinį bausmių su­dė­jimo būdą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek už pada­ry­tą nusi­kals­ta­mą veiką A. S. paskirta bausmė, tiek ir galu­ti­nė suben­drinta bausmė nėra nepropor­cin­gai griež­ta ir neprieš­tarauja tei­sin­gumo principui.Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje iki­teis­minio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pa­žeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teis­mui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas apkal­ti­na­majame nuosprendyje išvadas dėl A. S. kaltės, baus­mės rūšies ir jos dydžio, dėl civilinio ieškinio sprendimo pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai motyvavo, todėl nuos­prendis pa­liekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

Dėl proceso išlaidų Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno sky­riaus pažyma Nr. NTP-7-1261, kurioje nurodoma, kad apeliacine tvarka na­gri­nėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam A. S., iš­lai­das sudaro 55,93 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą ape­liacine tvarka, teis­mo posė­dy­je dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įsta­ty­mų leidėjas numatė, kad ape­lia­ciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgy­ven­dinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę teise į gynybą pasi­nau­do­ti kiek­vie­nam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepai­sant jo turtinės padė­ties. Todėl an­tri­nės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš apelianto gali būti lai­ko­mas ribojan­čiu jo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Res­pub­li­kos Konsti­tu­ci­jos, tiek baudžia­mo­jo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kal­ti­nimo. Todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės tei­sinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo A. S. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.