- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-22
- Bylos Nr.
- 2A-1929-657/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-12088-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius (pirm.), Žibutė Budžienė (pran.), Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- D. S. G., G. B.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja), Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. S. G. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3646-587/2012 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. S. G., G. B. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų D. S. G. ir G. B. 62157,58 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 3-5). Nurodė, kad Ispanijoje 2007-07-22 dėl G. B. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė bei sutrikdyta kelių asmenų sveikata. Transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo G. B., priklausė atsakovei D. S. G.. Ši transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ispanijos nacionalinis draudikų biuras (OFICINA ESPA?OLA DE ASEGURADORES DE AUTOMOVILES), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 str.), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui, reikalavimą 18002,08 EUR svarų (62157,58 Lt) sumai. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko Ispanijoje (kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Vidaus tvarkos taisykles) ir kad jo metu atsakovas naudojosi Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedrausta transporto priemone, ieškovas sumokėjo Ispanijos nacionalinio draudikų biurui prašomą sumą, nes tokia ieškovo pareiga yra įtvirtinta ieškovui privalomuose vykdyti teisės aktuose: TPVCAPD įstatyme (17 str. 4 d.) ir Biurų tarybos Vidaus nuostatuose (5 str.), o kartu įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovų įstatymo numatytais pagrindais regreso tvarka.
Atsakovė D. S. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, prašė taikyti senaties terminą. Kartu nurodė, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo ir asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, atsako solidariai. Tačiau skirtingai nei teigia ieškovas, atsakovės atsakomybė ieškovui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad atsakovė neįvykdė TPVCAPD įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją TPVCAPD įstatymo normą, įpareigojančią transporto priemonės savininką sudaryti draudimo sutartį. Teigia, jog automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Atsakovės nuomone, ieškovas 2011-06-03 pretenzijoje (b.l. 34) ieškovas reikalauja, kad atsakovė sumokėtų 62157,58 Lt išmoką, remiantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 ir 23 str. ir neužsimenama apie tai, kad tai yra žala, o sąvoka „žala“ atsirado vėliau, jau suvokus, kad senaties terminas yra praleistas. Bendraatsakovio atsakovė nepažįsta, būdama automobilio savininke, ji savo automobilį perdavė broliui, kuris jį galimai perdavė avariją padariusiam asmeniui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai ir priteisė solidariai iš atsakovų G. B. ir D. S. G. 62157,58 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (62157,58 Lt) skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-08-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2028,60 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai; priteisė iš atsakovų G. B. ir D. S. G. po 25,50 Lt iš kiekvieno, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai (T.2, b.l. 3-7). Teismas nustatė, kad Ispanijoje 2007-07-22 dėl G. B. kaltės, vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą, D. S. – G. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valst. Nr.(duomenys neskelbtini), ir sužalota M. D. B. ir S. C. B. sveikata (b.l. 14-15). D. S. – G. priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Eismo įvykio valstybės – Ispanijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Bendradarbiavimo nuostatais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui, reikalavimą 18002,08 EUR, t.y. 62157,58 Lt sumai (b.l. 31). Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Ispanijoje ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedrausta transporto priemone, ir nustatęs, kad ieškovas privalėjo apmokėti Ispanijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą aukščiau minėtą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nes tokia ieškovo pareiga yra įtvirtinta ieškovui privalomuose vykdyti teisės aktuose teismas konstatavo, jog ieškovas įgijo jam įstatymo suteiktą regreso teisę į bendraatsakovius, reikalaudamas sumokėti ieškovui Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 62157,58 Lt dėl transporto priemone (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos žalos atlyginimo (b.l. 32-34). Teismas konstatavo, jog G. B. veiksmai sukėlė autoįvykį, būtent dėl jo veikos atsirado priežastinis ryšys tarp teisei priešingų veiksmų ir kilusios žalos, todėl jis yra atsakingas už padarytą žalą, todėl privalo ją atlyginti (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d., Civilinio kodekso 6.263, 6.270, 6.280 str.). Teismas pažymėjo, jog naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.), kas lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 4 str. Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakovė D. S. G., būdama automobilio savininkė, šio automobilio nebuvo apdraudusi (b.l. 38). Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, kuris negali naudotis pats ir leisti naudotis kitam asmeniui neapdrausta transporto priemone (TPVCAPDĮ 4 str. 2-3 d.). Taigi, atsakovė D. – S. G. autoįvykio metu buvo neįvykdžiusi įstatymu nustatytos pareigos apdrausti jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodama neapdraustą automobilį naudoti, atsakovė pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus, kas leidžia daryti išvadą, kad paminėti kalti atsakovės D. S. G. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su ieškovui atsiradusia pareiga kompensuoti Ispanijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Sutinkamai su CK 6.6 str. 1 d., 4 d. bei TPVCAPD įstatymo 23 str. 1 d., kur numatyta transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą yra solidari, teismas konstatavo, jog asmuo, VĮ “Regitra” duomenų bazėje įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas, privalantis sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl jam priklausančios transporto priemonės, ir asmuo, tiesiogiai atsakingas už žalos padarymą, abu atsako ieškovui solidariai. Teismas atmetė atsakovės D. S. G. prašymą taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, jog išmokėjęs išmoką, LR transporto priemonių draudikų biuras, remdamasis TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, turi atgręžtino reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją, arba jos savininką, su kuriais draudikų biurą sieja ne draudimo teisiniai santykiai, o iš delikto kylantys santykiai, kuriems taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Kadangi ieškovas išmoką Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo 2008-08-25, o Draudikų biuro ieškinys teisme gautas 2011-08-19, teismas konstatavo, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantė D. S. G. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti (T.2, b.l. 29-33). Apeliantė nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka, nes teismas neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.
1. Teismas nevertino atsakovės byloje nurodytų aplinkybių, jog ji automobilį be rašytinės pirkimo pardavimo sutarties pardavė savo broliui R. S.. Sutartis buvo sudaryta ir automobilis perduotas Ispanijoje, todėl sutinkamai su CK 4.49 str. 1 d. nuosavybės teisės į daiktą pereina nuo jo perdavimo momento. Apeliantė, taip pat pažymi, jog teismas nevertino tų aplinkybių, jog automobilis buvo apdraustas pagal draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) įstaigoje „Ofesauto“, kurią Ispanijoje atstovauja „Baltikums draudimas“.
2. Teismas, apeliantės nuomone, neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu R. S. ir nepakeitęs netinkamo atsakovo tinkamu neteisingai išsprendė bylą ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
3. Apeliantės teigimu, autoįvykio metu buvo padaryta dvejopo pobūdžio žala – asmeniui ir turtui. Ieškovas, prašydamas priteisti 62157,58 Lt žalos atlyginimo, jo nedetalizavo, kas leidžia abejoti ar tai žala padaryta tik turtui ar kartu ir asmens sveikatai. Žalos atlyginimas asmeniui yra siejamas su tais asmenimis, kurie buvo priežastiniame ryšyje dėl žalos asmens sveikatai padarymo, todėl tokiu atveju negali būti taikoma solidari atsakomybė.
4. Eismo įvykio metu, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas buvo G. B., nes ieškovė automobilį buvo pardavusi broliui, todėl negali būti atsakinga už tolimesnius veiksmus perduodant automobilį naudotis jai nežinomam asmeniui ir kartu būti atsakinga už to asmens veiksmais padarytą žalą. Apeliantė pažymi, jog bet kokiu atveju G. B. automobilį valdė be jos leidimo ar sutikimo, t.y. neteisėtai užvaldęs automobilį, todėl turi asmeniškai atlyginti padarytą žalą, o apeliantė nėra solidari skolininkė. Tai, kad apeliantė nebuvo apdraudusi automobilio, ir, pasitikėdama savo broliu, nebuvo tinkamai įforminusi pirkimo pardavimo sutarties, nepadidina jos kaltės dėl žalos atsiradimo.
Apeliantė prašė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą Nr. 1B-54/2011, bylos Nr. 43/2011, kur sprendžiamas klausimas dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens solidariosios atsakomybės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (T.2, b.l. 40-43). Nurodo, atsakovė teiginys, kad automobilį jį buvo pardavusi R. S. vertintinas kritiškai, nes neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, nėra pagrindo išdavai, kad savininkas yra kitas asmuo, o ne atsakovas. Pirmosios instancijos teisme atsakovę atstovavo advokatas, tačiau jokių prašymų dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą nereiškė. Teismas tokio pobūdžio bylose nėra aktyvus ir savo iniciatyva už šalis nerenka įrodymų. Nepagrįstas yra atsakovės argumentas, kad transporto priemonė buvo apdrausta UAB „Baltikums draudimas“, nes tokius atsakovės teiginius paneigia byloje esantis rašytinis įrodymas – išrašas iš privalomojo draudimo duomenų bazės. Atsakovės atsakomybė kilo iš specialaus įstatymo TPVCAPDĮ, ir nepriklausomai nuo to ar ji eksploatuojama, kol yra įregistruota, ji privalo būti apdrausta. Atsakovė šios įstatyme numatytos pareigos nevykdė, todėl yra solidari skolininkė. Ieškovas pažymi, jog apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog transporto priemone buvo naudojamasi be jos žinios ir sutikimo, t.y. G. B. transporto priemonę valdė neteisėtai. Be to, pabrėžiama, kad nedraustos transporto priemonės negalima eksploatuoti nei teisėtai, nei neteisėtai. Ieškovas nurodo, jog dėl žalos dydžio detalizavimo atsakovė nekėlė klausimo pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas tokiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Be to, pagrindinis dokumentas ieškovui išmokėti draudimo išmoką kitos valstybės biurui yra tos valstybės draudikų reikalavimas, o ne žalą pagrindžiančių dokumentų pateikimas. Visi dokumentai buvo pateikti teismui ir atsakovui. Prašo netenkinti atsakovės prašymo dėl bylos sustabdymo, nes biuro reikalavimas kyla iš specialaus įstatymo. Nuostatų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės D. S. G. apeliacinio skundo ribose.
Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad automobilis, kurį vairavo G. B. nuosavybės teise priklausė atsakovei D. S. G.. Apeliantė teigia, jog automobilį ji pardavė savo broliui R. S., tačiau neįformino pirkimo – pardavimo sutarties, o atsakovas G. B. be jos žinos, neteisėtai naudojosi transporto priemone ir sukėlė eismo įvykį. Pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalį įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. CK 4.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruojami daiktai – nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Tai reiškia, kad CK 4.253 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas tik atitinkamų daiktų ir nereglamentuojamas juridinių faktų, tarp jų sandorių, registravimas viešame registre. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama sandoriu (CK 4.47 str. 1 p.). Pagal Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normas viešajame eisme leidžiama dalyvauti nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms. Šio įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės arba priekabos registravimas – veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės registravimo dokumento išdavimą, bet nenustatyta reikalavimo privalomai įregistruoti transporto priemonės perleidimo sutarties, keičiantis jos savininkams.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 (2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. IV-268 redakcija) „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių 4.6.1 punkte nustatyta, kad, įvykus pirkimo-pardavimo sandoriui, transporto priemonės savininko pasikeitimas turi būti įregistruotas VĮ „ Regitra“. Šiuo atveju pažymėtina taip pat tai, kad transporto priemonės įregistravimas, kaip tai nustatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, netapatus registravimo duomenų keitimui; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoje senojo valdytojo (savininko) įrašomas naujasis. Registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu. Automobilio pirkimo–pardavimo ar kitokia perleidimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 str. 1 p., 6.305 str. 1 d.). Vertinant transporto priemonių registro duomenų reikšmę ir santykį su trečiaisiais asmenimis, konstatuotina, kad vieši registro duomenys atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Nuosavybės teisės nustatymas atliekamas CK IV knygos nustatyta tvarka. Vertinant viešojo registro informaciją trečiųjų asmenų požiūriu svarbus ir kitas aspektas – trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga. Būtent tokia yra esminė viešojo registro funkcija, nes tretieji asmenys, esant teisiniams santykiams su transporto priemonių savininkais, be registro duomenų, dažniausiai neturi daugiau informacijos apie tai, kam nuosavybės teise priklauso neapdrausta transporto priemonė, kurią valdant eismo įvykio kaltininkui, Draudikų biurui kyla pareiga nukentėjusiajam atlyginti patirtus nuostolius. Vis dėlto registro duomenys Draudikų biurui leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies prasme, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos ir neužkerta kelio atsakovui ginčyti savo materialinio ir procesinio subjektiškumo dėl nuosavybės teisių į transporto priemonę. Taigi viešo registro informacija paneigiama teismo sprendimu. Dėl atitinkamo daikto registravimo kitų tikslų ne kartą pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3192/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; kt.). Todėl teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai Draudikų biuras yra pareiškęs ieškinį registre nurodytam automobilio savininkui, o šis ginasi, teigdamas, kad nuosavybės teisę į transporto priemonę yra perleidęs kitam asmeniui, pastarasis turi būti įtrauktas į bylą šalimi arba trečiuoju asmeniu. Teismui nustačius, kad transporto priemonės savininkas yra ne atsakovas, teismas pagal CPK 45 straipsnį privalo pasiūlyti netinkamą šalį pakeisti tinkama.
Apeliantė taip pat teigia, jog ieškovas, siekdamas turtinės žalos atlyginimo, jos nedetalizavo, t.y. nenurodė, kokia žala padaryta turtui ir kokia asmeniui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors G. B. kaltė nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste nustatyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas dėl kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik neteisėti veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka ieškovui. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės skundo argumentus bei faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių dėl patirtos turtinės žalos fakto (turto ir asmens sveikatai) ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (šiuo atveju apeliantės) ir atsiradusios žalos asmens sveikatai. Teismo argumentai dėl žalos dydžio yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviomis byloje išnagrinėtomis aplinkybėmis, todėl teismo sprendimo negalima laikyti pagrįstu ir teisėtu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismai padarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas. Kadangi pirmosios instancijos teismas atliko tik formalų įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės išnagrinėti bylą iš esmės, nes tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl pagal byloje esančius įrodymus byla apeliacinėje instancijoje negali būti išnagrinėta ir tai sudaro pagrindą perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).
Konstatavus, kad neatskleista bylos esmė, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kuriuos spręs pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo ir taikys įstatymų normas pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 331 str.,
nutaria:
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą ir perduoti bylą iš pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.