Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-1203-343/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-05-22
Bylos Nr.: 2A-1203-343/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-12088-2011-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Algimantas Kukalis (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Rūta Palubinskaitė (pran.)
Ieškovas: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Atsakovas: G. B., D. S.-G.
Trečiasis asmuo: R. S.

Kategorijos

24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
24.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1203-343/2013(Proceso Nr. 2-05-3-12088-2011-3)Procesinio sprendimo kategorijos: 24.1; 24.2; 38; 44.5.2.4; 121.21 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1168-429/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams G. B. ir D. S.-G., trečiajam asmeniui R. S. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

I. Ginčo esmė

Ieškiniu (b.l. 3-6, t. 1) ieškovas prašė priteisti jam solidariai iš atsakovų 62 157,58 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 1 865 Lt dydžio žyminį mokestį bei 163 Lt vertimo išlaidų, nurodydamas, kad 2007 m. liepos 22 d. Ispanijoje dėl G. B., vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą, D. S.-G. priklausančią transporto priemonę BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė PEUGEOT 405, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir sužalota M. D. B. ir S. C. B. sveikata. D. S.-G. priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, suteikiančiu reikiamos apimties draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 8 dalies nuostatose. Eismo įvykio valstybės Ispanijos nacionalinis draudikų biuras, sureguliavęs ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą 62 157,58 Lt sumai. Kadangi eismo įvykis įvyko Ispanijoje, o jo metu žala padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, tačiau transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedrausta transporto priemone, ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsniu, išmokėjo Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui 62 157,58 Lt. Ieškovas, sumokėdamas Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą, atlygino transporto priemone BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias administravimo išlaidas ir įgijo solidaraus reikalavimo teisę atsakovų atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu (b.l. 12-18, t. 3) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei D. S.-G. 1 865 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 4000 Lt išlaidų advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti bei valstybei priteisė 106,52 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, nustatęs, kad 2007 m. liepos 22 d. Ispanijoje dėl G. B., vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą, D. S.-G. priklausančią transporto priemonę BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė PEUGEOT 405, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir sužalota M. D. B. bei S. C. B. sveikata, sprendė, kad ieškovas, 2008 m. rugpjūčio 25 d. atlyginęs eismo įvykio valstybės Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui šio nukentėjusiems asmenims išmokėtų patirtų nuostolių atlyginimą, įgijo regreso teisę į kaltus dėl to asmenis, t. y. atsakovus. Kadangi transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, yra kvalifikuojamas kaip tyčinis imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimas, teismas nurodė, kad eismo įvykio kaltininko ir neapdraustos transporto priemonės savininko atsakomybė ieškovui yra solidarioji. Nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, todėl teismas sprendė, jog ieškinio dalykas yra išimtinai susijęs su žalos atlyginimu dėl deliktinių teisinių santykių, kuriems taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi eismo įvykis įvyko būtent dėl atsakovo G. B. veiksmų, teismas sprendė, kad ir jis yra atsakingas už padarytą žalą, dėl ko ją privalo atlyginti. Pasisakydamas dėl atsakovės D. S.-G. atsakomybės nagrinėjamu atveju teismas nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog transporto priemonė eismo įvykio metu buvo apdrausta, taip pat, kad transporto priemonę ji pardavė savo broliui R. S. pagal žodinę pirkimo – pardavimo sutartį už 1 000 EUR sumą, todėl laikė, kad būtent ji yra atsakinga už tinkamą pareigos sudaryti transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį įvykdymą. Atsakovė, perduodama naudotis neapdraustą automobilį, pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus, kurie yra priežastiniame ryšyje su ieškovui atsiradusia pareiga kompensuoti Ispanijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Teismas, esant atsakovės prašymui, taikė ieškinio senatį nurodydamas, kad ieškovo ir atsakovės nesieja draudimo teisiniai santykiai, kadangi draudimo teisiniai santykiai gali sieti draudiką ir draudėją. Kadangi ieškovas nėra draudikas, nevykdo draudimo veiklos, jo ir atsakovės negali sieti draudimo santykiai, o šiuo atveju ieškovui įgijus atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją ar jo savininką laikytina, kad šiuos subjektus sieja iš delikto kylantys santykiai, kuriems taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Teismas nurodė, kad kadangi ieškovas, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose (jei nukreiptų reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką), tai išmoką išmokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieškinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka. Teismas nurodė, kad ieškovo regreso teisė reikalauti išmokėtos pinigų sumos atsiranda nuo pagrindinės prievolės kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momento. Teismas nustatė, kad Ispanijos nacionalinis draudikų biuras dėl 2007 m. liepos 22 d. įvykusio autoįvykio į ieškovą kreipėsi 2008 m. birželio 30 d., kuris išmoką išmokėjo 2008 m. rugpjūčio 25 d. Kadangi ieškovo ieškinys teisme gautas 2011 m. rugpjūčio 19 d., teismas sprendė, kad yra praleistas sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, todėl, atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, teismas ieškinio senatį taikė ir ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 24-26, t. 3) ieškovas prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013m. vasario 5 d. sprendimą ir priteisti iš bendraatsakovų ieškovui 62 157,58 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

1. Teismas klaidingai sprendė, jog ieškovo reiškiamam reikalavimui turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nurodytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas, išmokėjęs Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovus, kaip atsakingus už žalos padarymą asmenis, su kuriais ieškovą sieja ne draudimo teisiniai santykiai, o iš delikto kylantys regresiniai teisiniai santykiai. Iš delikto kylantiems reikalavimams netaikytinas 1 metų ieškinio senaties terminas. Nurodytos pozicijos laikosi aukštesnės instancijos teismai, o teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012 šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės ir subjektai, kurie reiškia atgręžtinius reikalavimus. Ieškovas ieškinį pareiškė laiku, nepraleidęs 3 metų ieškinio senaties termino, todėl teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 67-68, t. 3) atsakovė prašo netenkinti apeliacinio skundo ir 2013 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimas su apeliaciniu skundu yra grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovė nurodė sutinkanti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas neteisingai ginčo atveju taikė 1 metų ieškinio senaties terminą, kadangi iš deliktinės atsakomybės kylančios žalos atlyginimui taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Šalies argumentai

2. Apeliantas neteisingai nurodo teisės į ieškinį atsiradimo momentą, nuo kurio pradedama skaičiuoti ieškinio senatis. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovas įvykdo biuro pareigą išmokėti draudimo išmoką, būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, t. y. nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje turėjo būti skaičiuojamas nuo tada, kai apelianto atstovas Ispanijos draudikų biuras atliko mokėjimus atlyginant turtinę ir neturtinę žalą. Kadangi duomenų apie tokio mokėjimo atlikimo datą byloje nėra, nėra aišku, nuo kada skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Ispanijos draudikų biuras ieškovui sąskaitą išrašė 2008 m. birželio 30 d., o tuomet jau buvo atlyginta žala nukentėjusiems asmenims, laikytina, kad ieškovas ieškinį pateikė praleidęs net ir sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, neprašė šio termino atnaujinti, nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas, todėl laikytina, kad ieškovas elgėsi nerūpestingai, aplaidžiai įgyvendino savo teises. Pasibaigus ieškinio senaties terminui išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą, o tai sudaro pagrindą atmesti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui kreipiantis į teismą dėl eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka iš atsakingo už žalos padarymą asmens ir asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, dėl ko apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako šiuo klausimu.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos 22 d. Ispanijoje dėl G. B., vairavusio Lietuvos Respublikoje registruotą, D. S.-G. priklausančią transporto priemonę BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė PEUGEOT 405, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir sužalota M. D. B. bei S. C. B. sveikata. Dėl įvykusio eismo įvykio M. D. B. buvo išmokėta 3 769,74 EUR draudimo išmoka, iš jų 3 021 EUR už laikiną negalią ir 748,74EUR neturtinei žalai atlyginti, S. C. B. buvo išmokėta 11 851,20 EUR draudimo išmoka, iš kurių 1 200 EUR už transporto priemonės apgadinimą, 6 545,50 EUR už laikiną negalią ir 4 105,70 EUR neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas, 2008 m. birželio 30 d. gavęs Ispanijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą dėl nukentėjusiems asmenims išmokėtų išmokų sumokėjimo, 2008 m. rugpjūčio 25 d. atlygino eismo įvykio valstybės Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui šio nukentėjusiems asmenims išmokėtas išmokas. Byloje nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo šios nustatytos faktinės aplinkybės ir klausimas dėl apelianto Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtų sumų dydžio bei pagrįstumo nekeliamas, todėl dėl jų nepasisakytina. Apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi pirmosios instancijos teismo byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl ieškinio senaties termino taikymo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui reiškiant regresinį reikalavimą

Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį teisme. Siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, palengvinti įrodinėjimo procesą bei užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, įstatymo leidėjas nustatė tam tikrus terminus, per kuriuos asmuo, valstybės padedamas, gali realiai apginti savo pažeistą teisę.

Transporto priemonių draudimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, kurio tikslas yra nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykyje nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą, neviršijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu yra sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalos atlyginimo, išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Įstatyme nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – minėto įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui (šiuo konkrečių atveju apeliantui) ar jo atstovui. Minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatytas vienas iš tokių atveju, t. y. jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Šiuo atveju transporto priemonės savininkas nėra įvykdęs įstatyme nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį su draudiku, todėl nesant sudarytos draudimo sutarties, t. y. nesant susiklosčiusių draudimo teisinių santykių tarp transporto priemonės, kuria padaryta žala, savininko ir draudiko, draudimo išmoką išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. Tokiu atveju Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką. Taigi, pripažįstama Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro teisė regreso tvarka reikalauti patirtos žalos atlyginimo.

Draudimo teisiniai santykiai tarp transporto priemonių valdytojų ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nesusiklosto. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras draudiko funkcijų neatlieka, t. y. nesudaro draudimo sutarčių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp apelianto ir atsakovų būtų susiklostę draudimo teisiniai santykiai. Civilinėje byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu atsakovei nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl laikytina, kad atsakovės, kaip transporto priemonės savininkės, atsakomybė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui kyla dėl to, kad ji neįvykdė įstatymo imperatyvo sudaryti draudimo sutartį ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą – draudimą leisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę. Dėl šių pažeidimų būtent apeliantui atsirado pareiga atlyginti nukentėjusiems asmenims Ispanijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą draudimo išmoką, todėl laikytina, kad dėl neteisėtos atsakovės veikos apeliantas patyrė turtinę žalą, o iš delikto kylantiems reikalavimams, t. y. dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Taigi Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro regresiniam reikalavimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kaip reikalavimui dėl biurui padarytos žalos atlyginimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime nurodė teisingus motyvus dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikymo apelianto regresiniam reikalavimui pareikšti, tačiau be pagrindo taikė vienerių metų ieškinio senaties terminą ir nurodė, kad apeliantas jį yra praleidęs. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai šioje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro reikalavimui priteisti iš atsakovų eismo įvykio metu nukentėjusiesiems asmenims išmokėtą draudimo išmoką taikė vienerių metų ieškinio senaties terminą. Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog teismas nagrinėjamoje byloje be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012 spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, kadangi tuo atveju buvo sudaryta draudimo sutartis ir egzistavo draudimo teisiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė ir savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė sutinkanti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai ginčo atveju taikė sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą ir sutiko, kad ginčo atveju teismas turėjo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą kaip reikalavimui dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto pareikštam reikalavimui taikė vienerių metų ieškinio senaties terminą ir laikant, kad ginčo atveju kaip pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, spręstina, ar ieškinys teismui buvo paduotas nepraleidus ieškinio senaties termino, kuris yra treji metai.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento

Nors apeliacine tvarka ir nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada ieškinio senaties termino pradžios momentu laikyti 2008 m. rugpjūčio 25 d., t. y. datą, kada apeliantė išmokėjo išmoką Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui, tačiau atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą yra keliamas ieškinio senaties termino pradžios klausimas, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties pradžios momentu laikė būtent 2008 m. rugpjūčio 25 d., kadangi pagrindinė prievolė buvo įvykdyta anksčiau, t. y. dar iki Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui kreipiantis į apeliantę dėl išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo, t. y. dar iki 2008 m. birželio 30 d., o kadangi apeliantė ieškinį teismui pateikė 2011 m. rugpjūčio 19 d., tai bet kokiu atveju, net ir laikant, kad pareikštam reikalavimui taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, apeliantė į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą. Su tokia pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžios momentu laikė 2008 m. rugpjūčio 25 d., t. y. tą dieną, kurią apeliantas išmokėjo Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui išmoką. Kadangi ieškinys teisme gautas 2011 m. rugpjūčio 19 d. ir laikant, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas yra būtent 2008 m. rugpjūčio 25d., laikytina, kad ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro reikalavimai yra regresiniai, o remiantis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Sutiktina, kad prievolė dėl žalos nukentėjusiems eismo įvykio metu asmenims atlyginimo buvo įvykdyta tada, kai Ispanijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims jų patirtą žalą. Nors konkrečių duomenų apie žalos nukentėjusiems asmenims atlyginimo momentą byloje nėra, tačiau nurodyti duomenys reikšmės teisingam ginčo išspendimui neturi, kadangi ieškinio senaties termino pradžia laikytina prievolės Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momentas. Nurodyta išvada darytina remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti iš atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas išmokėtos žalos atlyginimo tik tuo atveju ir tik tada, kai išmoka kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą. Taigi tik nuo to momento, kai apeliantas išmokėjo Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui išmoką laikytina, jog jis patyrė nuostolius, o taip pat tik nuo šio momento apeliantui tapo žinomas konkretus jo patirtų nuostolių dydis. Taigi, tik išmokos išmokėjimo nacionaliniam draudikų biurui diena yra ieškinio senaties termino pradžios momentas, o kartu ir pagrindinės prievolės įvykdymo kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momentas.

Pažymėtina, kad tokios praktikos sprendžiant ieškinio senaties termino pradžios momento klausimą vėliausioje savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012 išreiškė poziciją, kad situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, sukėlęs žalą, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui (arba atstovui pagal Ketvirtąją transporto priemonių draudimo direktyvą). Nors faktinės aplinkybės minėtoje civilinėje byloje nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, tačiau esminė nuostata dėl ieškinio senaties termino pradžios momento ir ją pagrindžiantys argumentai, teisėjų kolegijos manymu, taikytini ir nagrinėjamu atveju.

Taigi, atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties termino pradžia laikė 2008 m. rugpjūčio 25 d., t. y. tą dieną, kurią apeliantas išmokėjo Ispanijos nacionaliniam draudikų biurui išmoką.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus nurodytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, netinkamai taikė ginčo teisiniams santykiams sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kurį, remiantis nurodytais motyvais, yra pagrindas pakeisti. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad dėl atsiradusios žalos yra abiejų atsakovų kaltė, konstatavęs, kad jų atsakomybė yra solidari, ieškinį atmetė vien pritaikęs ieškinio senatį. Kadangi byloje nustatytas žalos dydis, atsakovų neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir neveikimo bei atsiradusios žalos, kaltė, teisėjų kolegija, pripažinusi, kad apeliantas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino, kadangi jis prasidėjo 2008 m. rugpjūčio 25 d., o apeliantas į teismą kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 19 d., mano esant pakankamą pagrindą apelianto pareikštą ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti jam solidariai iš atsakovų G. B. ir D. S.-G. 62 157,58 Lt nuostolių. Patenkinus pagrindinį reikalavimą, tenkintinas ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, priteisiant apeliantei iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Patenkinus apelianto apeliacinį skundą ir ieškinį tenkinant visiškai, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Kadangi apeliacinis skundas ir ieškinys tenkintini visiškai, remiantis 93 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, apeliantui priteistina lygiomis dalimis iš atsakovų 1 865 Lt žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį, 163,60 Lt už pateiktų priedų vertimą į lietuvių kalbą bei 1 865 Lt už apeliacinį skundą, t. y. iš viso 3 893,60 Lt, iš kiekvieno iš atsakovų po 1 946,80 Lt. Nustatyta, kad civilinėje byloje yra patirta 106,52 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl tenkinant ieškinį šios išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų po 53,26 Lt. Atsakovams jų turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, kadangi apeliacinis skundas ir ieškinys tenkintini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį patenkinti.

Priteisti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, juridinio asmens kodas 125709291, Vilnius, Algirdo g. 38, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, banko kodas 70440, solidariai iš atsakovų G. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir D. S.-G., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 62 157,58 Lt (šešiasdešimt du tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt septynis Lt 58 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (62 157,58 Lt) skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-08-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovo G. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 53,26 Lt (penkiasdešimt tris litus 26 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą banke Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis - „bylinėjimosi išlaidos“, ir nedelsiant po apmokėjimo pateikiant kvito ar mokėjimo pavedimo originalą Kauno apylinkės teismui.

Priteisti valstybei iš atsakovės D. S.-G., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 53,26 Lt (penkiasdešimt tris litus 26 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą banke Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis - „bylinėjimosi išlaidos“, ir nedelsiant po apmokėjimo pateikiant kvito ar mokėjimo pavedimo originalą Kauno apylinkės teismui.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisVirginija LozoraitytėRūta Palubinskaitė