Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus prašymą atsakovams E. M. ir R. M. dėl permokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl permokos priteisimo.

Remiantis teismui pateikta medžiaga nustatyta, kad A. F. 2002 m. birželio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį sutuoktinį J. F.. Kartu pateikė santuokos ir mirties liudijimų kopijas.

VSDFV Vilniaus skyrius 2002 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 1702 nuo 2002 m. kovo 14 d. paskyrė A. F. našlių pensiją iki gyvos galvos.

A. F. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl našlių pensijos mokėjimas pareiškėjo 2017 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. PE_SP3-12276 nuo 2017 m. spalio 1 d. jai buvo nutrauktas.

Lietuvos Respublikos gyventojų registras 2017 m. spalio 10 d. VSDFV Vilniaus Skyriui pateikė buvo duomenis, kad A. F. ir J. F. santuoka (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta.

VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 11-56-166 „Dėl A. F. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“ nustatė, kad nuo 2002 m. kovo 14 d. iki 2017 m. spalio 31 d. susidarė 5 749, 85 Eur našlių pensijos permoka dėl A. F. kaltės, kadangi ji, pateikdama prašymą skirti našlių pensiją už mirusį sutuoktinį, prašyme nenurodė, kad jų santuoka buvo nutraukta, t. y. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Iš Testamentų registro išrašo matyti, kad mirus A. F., jos palikimą priėmė atsakovai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Ginčo teisinį santykį reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Vadovaujantis minėto įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi (iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios įstatymo redakcijos 18 straipsnio 1 dalimi), juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – Fondo) administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka; Jeigu socialinio draudimo išmokos ar kitos išmokos, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus arba jo pavaduotojo sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų ir (ar) bet kurios kitos išmokos, kurios mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų ir kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų ar kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams, negauna, permoka išieškoma teismo tvarka (2 dalis). Šio įstatymo 40 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 8 dalis nustato, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.

Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015, nurodė, jog galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės.

Sprendžiant dėl asmens teisės į atitinkamą valstybinio socialinio draudimo pensiją, svarbu tai, kad šią teisę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 52 straipsnis, įtvirtinantis, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, yra nurodęs, kad šioje nuostatoje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir kt.). Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas ir kt.). Teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Nuosavybės teisių apsaugą garantuoja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, iš kurio išplaukia iš esmės analogiško pobūdžio reikalavimai, keliami galimybei riboti asmens nuosavybės teisę. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vertinama, ar nurodytų nuosavybės teisės ribojimui taikomų sąlygų laikomasi ir socialinės apsaugos srityje tais atvejais, kai pripažįstama, jog asmuo turi teisę į socialinės apsaugos išmoką kaip nuosavybę Pirmojo protokolo prasme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje M. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05; 2012 m. vasario 14 d. sprendimas byloje B. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 36571/06).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisminėje praktikoje pripažįstama, kad galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos –permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės (2016 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje A-1629-502/2015, 2016 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-708-822/2016, 2016 m. gegužės 13 d. nutartis priimta administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, tai, jog įstatymo nustatytais atvejais bei pagrindu susidariusi permoka gali būti išieškoma (išskaičiuojama) iš išmokos gavėjui teisėtai bei pagrįstai mokamų kitų socialinio draudimo išmokų (inter alia valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos), sudaro pagrindą vertinti, jog savo pobūdžiu ši priemonė (išieškojimas iš socialinio draudimo išmokų) gali būti vertinama kaip asmens nuosavybės teisių ribojimas, kurio pateisinimui, atitinkamai, turi būti keliamos ankščiau nurodytos sąlygos; išmokos gavėjo kaltės buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka, ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir į asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. Tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir/ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, t. y. ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015, 2014 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2224/2013).

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) sudaryta A. F. ir J. F. santuoka buvo nutraukta Vilniaus miesto Spalio rajono Liaudės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu. Pažymėtina, jog ištuokos iniciatorius (ieškovas civilinėje byloje) buvo J. F..

Iš į bylą pateikto (duomenys neskelbtini) santuokos nutraukimo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) nuorašo (išrašo) matyti, kad J. F. ir A. F. santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini), buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, jog šis dokumentas nepasirašytas nei civilinės metrikacijos įstaigos vadovo, nei civilinės metrikacijos darbuotojo, o dokumento forma patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-334. Byloje taip pat pateiktas Išrašas iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro apie santuokos sudarymą. Jame taip pat nurodoma, jog minėta santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog šiame dokumente yra įrašas „Duomenų iš Lietuvos gyventojų registro gavimo data: 2017-10-10 18:05:46“. Šis dokumentas patvirtina pareiškėjo teiginį, jog VSDFV Vilniaus skyriuje 2017 m. spalio 10 d. iš Lietuvos Respublikos gyventojų registro buvo gauti duomenys, kad A. F. ir J. F. santuoka (duomenys neskelbtini). buvo nutraukta. Jokių kitų duomenų, kad pareiškėjas anksčiau būtų tikrinęs ir vertinęs A. F. prašyme nurodytų duomenų teisingumą, nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, vertindamas Fondo valdybos teritorinių skyrių priimtus sprendimus dėl atitikties proporcingumo principui aspektu, yra pažymėjęs, kad būtina įvertinti, ar įgaliotos institucijos veiksmai atitinka gero administravimo principą, reikalaujantį, kad viešojo administravimo subjektas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, veiktų operatyviai. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015, suformulavo aiškinimą, kad tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan. Nurodytoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog įgaliotai institucijai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo, prieš institucijai priimant galutinį sprendimą dėl permokos išieškojimo, privalo būti tinkamai ir išsamiai įvertinta galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo, suteikiant galimybę ir asmeniui pareikšti atitinkamus argumentus ir (ar) duomenis, aktualius nurodytam klausimui spręsti.

Taip pat Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, įgaliota institucija nėra atleista nuo pareigos minėtą klausimą spręsti, atsižvelgiant į konkrečią situaciją bei užtikrinant, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tai reiškia, kad tiek įgaliotai Fondo valdybos administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-708-822/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo 2002 m. kovo 14 d. A. F. buvo mokama našlių pensija. Našlių pensijos permoka nustatyta tik 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 11-56-166 „Dėl A. F. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos nustatymo“. Taigi, tik po 15 m. pareiškėjas patikrino našlių pensijos mokėjimo teisėtumą. Pareiškėjas teismui nepateikė objektyvių duomenų, kodėl nesikreipė anksčiau ir tik 2017 m. spalio 10 d. gavo duomenis iš Gyventojų registro. Teismo vertinimu, toks atsakovo ilgas delsimas atlikti 2002 m. birželio 20 d. sprendimo (kuriuo A. F. buvo paskirta našlės pensija) teisėtumo patikrinimą vertintinas kaip nepagrįstas.

Įvertinus 2002 m. birželio 20 d. (sprendimą, kuriuo A. F. buvo paskirta našlės pensija) ir 2017 m. lapkričio 3 d. (sprendimą, kuriuo buvo nustatyta permoka) sprendimų turinį, matyti, kad priimant juos nebuvo tinkamai vertinamos aplinkybės, susijusios su VSDFV darbuotojų veiksmais, tiek priimant 2002 m. birželio 20 d. sprendimą A. F. mokėti našlių pensiją, tiek labai ilgą laiko tarpą (virš 15 metų) netikrinant pastarosios pateiktų duomenų, reikalingų našlių pensijai paskirti ir mokėti, pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamu atveju nėra pateikti jokie įrodymai, kad 2002 m. birželio 20 d. priimant sprendimą skirti A. F. našlių pensiją, VSDFV darbuotojai, priėmę A. F. prašymą ir dokumentus, atidžiai, apdairiai ir rūpestingai patikrino jos pateiktus dokumentus, reikalingus našlių pensijai gauti, išsamiai ir visapusiškai išsiaiškino visas aplinkybes, būtinas sprendimui skirti našlių pensiją priimti.

Tačiau ir esant nurodytoms aplinkybėms, byloje pateikta medžiaga nesudaro pagrindo abejoti, jog A. F., teikdama prašymą skirti našlės pensiją žinojo, jog jos santuoka su J. F. nutraukta. Byloje įrodymų, paneigiančių šį faktą, nepateikta. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo ginčijamas, todėl yra galiojantis bei vykdytinas. Iš to teismas sprendžia, kad A. F. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis 2002 m. prašyme nurodydama, jog santuoka nebuvo nutraukta. Tarp A. F. neteisėtų veiksmų (tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo, siekiant gauti našlių pensiją) ir pasekmių (našlių permokos) egzistuoja priežastinis ryšys, nes teikiant prašymą gauti našlių pensiją santuoka tarp A. F. J. F. jau buvo nutrūkusi, todėl ji neturėjo teisės gauti našlių pensiją, o ją gavo. Darytina išvada, jog pareiškėjas įgijo teisę reikalauti grąžinti pensijos permoką iš A. F. palikimo priėmėjų, t. y. atsakovų, pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriuose nustatyta, jog paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (1 dalis); paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (2 dalis).

Tačiau teismas pažymi, jog šiuo atveju aktualus bei taikytinas CK 1.125 straipsnis, kurio 9 dalyje įtvirtintas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, taikytinas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino taikymo VSDFV Kauno skyriaus reikalavimui išieškoti išmokėtą asmeniui didesnę nei priklausė jam gauti netekto darbingumo pensiją, yra nurodęs, jog teisės aktai (Nuostatai, Pensijų, pašalpų, kompensacijų skyrimo ir mokėjimo kontrolės vyriausiojo (sios) ir vyresniojo (sios) inspektoriaus (ės) pareiginės instrukcijos), suteikdami teisę tikrinti paskirtos pensijos paskyrimo teisėtumą, nurodo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų pareigą užtikrinti, kad pensija būtų skiriama atidžiai ir rūpestingai, susipažinus su pateiktais dokumentais, o kilus tam tikrų abejonių turi būti tikrinama, ar dokumentai išduoti pagrįstai (2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

Nuspręsdamas išieškoti visą našlių pensijos permoką pareiškėjas neįvertino aplinkybių, kad 2002 m. priimdamas sprendimą skirti A. F. našlių pensiją, ilgą laiką mokėdamas šią pensiją ir netikrindamas jos pateiktų dokumentų, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, todėl konstatuotina, kad VSDFV Vilniaus skyrius pažeidė gero administravimo principą bei be teisėto pagrindo nusprendė išieškoti iš atsakovų, t. y. A. F. palikimo priėmėjų (2018 m. sausio 3 d. Testamentų registro išrašas) visą permoką, o ne apsiribojo penkerių metų senaties terminu permokai išieškoti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriui iš atsakovų priteistina A. F. išmokėta našlių pensijos permoka už paskutinius 5 metus iki 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 11-56-166 priėmimo, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2017 m. spalio mėn. Žymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz. 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4107-552/2018).

Iš byloje pateikto VSDFV Vilniaus skyriaus Mokėtinos našlių ir našlaičių pensijos sumos apskaičiavimo už laikotarpį nuo 2002 m. kovo 14 d. iki 2017 m. spalio 31 d. matyti, jog A. F. nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. kas mėnesį buvo mokama 106,73 Lt našlių pensija, nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2017 m. spalio mėn. buvo mokama 30,91 Eur (106,73 Lt / 3,4528 = 30,91 Eur). Todėl laikytina, jog grąžintina suma nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2017 m. spalio mėn. – 1 885,51 Eur (61 mėn. x 30.91 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyriaus skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Valstybiniam socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyriui solidariai iš atsakovų E. M. ir R. M. 1 885,51 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir 51 ct).

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.