Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rita“ ieškinį atsakovėms R. G., I. D., D. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos bankrutavusios įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo.

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovių R. G., I. D. bei D. Š. 1 791 624,55 Lt žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad iš BUAB „Rita“ balansų jau 2005 m. bei 2006 m. BUAB „Rita“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. 2007 m. mokėtinos sumos bei įsipareigojimai daugiau nei 0,5 mln. litų viršijo į jo balansą įrašyto turto vertės, todėl jau 2005 m., 2006 m., siekiant išvengti žalos kreditoriams, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau-ĮBĮ) nuostatomis buvo tikslinga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Rita“ iškėlimo, tačiau tai nebuvo padaryta. BUAB „Rita“ negali sumokėti kreditoriams 1 791 624,55 Lt kreditorinių reikalavimų sumos. Atsakingomis už tai, jog BUAB „Rita“ negali atsiskaityti su kreditoriais yra buvusi UAB „Rita“ direktorė bei akcininke R. G., buvusi UAB „Rita“ direktorė I. D. ir buvusi bendrovės akcininkė D. Š., kurios privalo solidariai atlyginti bendrovei padarytą 1791624, 55 Lt dydžio žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog dėl visų atsakovių bendrų ar kiekvienos atskirai nesąžiningų veiksmų juridinis asmuo UAB ,,Rita“ negali įvykdyti savo įsipareigojimų. Teismo nuomone, pagal įmonės vykdomos veiklos pobūdį, 2005 m. gruodžio 31 d., 2006 m. gruodžio 31 d., 2007 m. gruodžio 31 d., 2007 m. gruodžio 31 d. balansų duomenis, UAB „Druskininkų Rasa“ ir UAB „Selita“ ir Ko pažymas matyti, jog bendrovės veikla 2006-2008 metais vien tik plėtėsi, apyvarta augo. Vien aritmetinis veiksmas, atimant iš turimo turto visų įsipareigojimų dydį, neleidžia daryti vienareikšmės išvados apie minėtais balansiniais laikotarpiais buvusį, anot ieškovo, bendrovės faktinį nemokumą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. UAB „Druskininkų Rasa“ pateiktoje 2012 m. rugpjūčio 7 d. buhalterinėje pažymoje nurodyta, jog pradelstų skolų ieškovas UAB „Rita“ laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 31 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. neturėjo. Pagal tarpusavyje suderintus įsiskolinimus UAB „Rita“ skolos likutis 2005 m. buvo 164 463,51 Lt (per vienerius metus gautinos sumos), 2006 m. - 810 493, 34 Lt, 2007 m. - 1966833,94 Lt. UAB „Selita“ ir Ko pateiktoje 2012 m. rugpjūčio 7 d. buhalterinėje pažymoje Nr. 2012/08-03 nurodyta, jog pradelstų skolų UAB „Rita“ laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 31 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. neturėjo, o UAB „Rita“ ir UAB „Selita“ ir Ko tarpusavio įsiskolinimai buvo 2005 m. – 225 181,14 Lt, 2006m. – 444 534,21 Lt, 2007 m. 1 166 456,47 Lt. Be to, iš 2012 m. liepos 19 d. Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašo su istorija matyti, jog 2008 m. gruodžio 2 d. įmonei Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išdavė licenciją (leidimą) Nr. 4L-143a, kas nemokiai įmonei nebūtų suteikiama, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 28.8 punktą licencijos neišduodamos, jeigu įmonė turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija (išskyrus atvejus, kai įmonei mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas), nevykdo įsipareigojimų muitinei (taikoma įmonėms, norinčioms įsigyti licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais neapmuitinamose parduotuvėse ar licencijas verstis didmenine prekyba alkoholio produktais), yra skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Atlikus bankrutuojančios UAB „Rita“ teisinį – finansinį auditą, nustatyta, jog 2006 m.- 2008 m. laikotarpiu bei laikotarpiu iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo (t.y. iki 2009 m. gegužės 11 d.) nebuvo sudaryta sandorių, kurie galėjo turėti arba turėjo įtakos turėjo įtakos įmonės mokumui. Ataskaitoje taip pat pažymėta, jog analizuojamu laikotarpiu UAB „Rita“ ir UAB „Druskininkų Rasa“ bei kiti sudaryti sandoriai vertintini kaip įprasti bendrovės ūkinėje veikloje ir nėra nustatyta pagrindų jų ginčijimui ar pripažinti juos turėjus įtakos įmonės mokumui, ar /ir priešingiems įmonės tikslams, nebuvo nepagrįsto darbo užmokesčio didinimo. Todėl teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Rita“ iškėlimo buvo nesavalaikis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė bankrutavusi UAB „Rita“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareikštą ieškinį (t. 2, b. l. 12-16). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. 2005 m., 2006 m., siekiant išvengti žalos kreditoriams bei vadovaujantis įstatymo nuostatomis buvo tikslinga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Rita“, nes ji jau 2005-2006 m. m. laikotarpiu nebeturėjo pakankamai turto atsiskaitymui su kreditoriais, tačiau tai nebuvo padaryta.

2. Nepagrįstas teismo argumentas, kad BUAB „Rita“ vienintelės akcininkės atžvilgiu negali būti taikoma solidari atsakomybė. Juridinio asmens dalyvis taip pat atsako pagal juridinio asmens prievoles (CK 2.50 str. 3 d.), o solidarioji atsakomybė atsiranda kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimui (CK 6.6 str. 3 d.).

3. BUAB „Rita“ buvusioms vadovėms taikytina solidarioji civilinė atsakomybė, nes jos laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Atsakovė D. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą nepakeistą (t. 2, b. l. 21-24). Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.

1. BUAB „Rita“ nei 2005 m., nei 2006 m., nei 2007 m. nebuvo nemoki. Ieškinyje klaidingai tapatinamos sąvokos „mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“ ir „pradelsti įsipareigojimai“. Balansuose nurodomos per vienerius metus mokėtinus sumos ir nėra skilties pradelsti įsipareigojimai, o tai reiškia, kad jų mokėjimo terminas tuo metu dar nebuvo suėjęs. UAB „Rita“ ir UAB „Selita“ ir Ko buhalterinių pažymų kopijos patvirtina, kad UAB „Rita“ nei 2005 m., nei 2006 m., nei 2007 m. neturėjo pradelstų įsipareigojimų.

2. Atsakovė 2005 m. net nebuvo įmones akcininke. Solidarioji atsakovių atsakomybė negali būti taikoma, nes reikia įrodyti kiekvieno jų civilinės atsakomybės sąlygas ir nesąžiningus veiksmus. Be to, juridinio asmens dalyvis už juridinio asmens prievoles atsako subsidiariai (CK 2.50 str. 3 d.).

Atsakovės I. D., R. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 26-31). Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.

1. Byloje neįrodyta, kad 2005-2007 m. UAB „Rita“ buvo nemoki, todėl nebuvo pagrindo jo vadovams kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

2. BUAB „Rita“ vadovės sąžiningai vykdė savo kaip vienasmenio valdymo organo funkcijas, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

3. Neaiškus ir nepagrįstas prašomas priteisti žalos dydis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia dėl apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Įmonių bankroto įstatymas numato įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės administracijos vadovui teisę ir pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d., 8 str. 1 d.). Tokia pareiga šiems subjektams kyla, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).

Nagrinėjamu atveju ieškinys atmestas iš esmės tokiais motyvais: įmonės veikla 2006-2008 m. m. vien tik plėtėsi, ji vykdė sėkmingą ir pelningą veiklą; apelianto pateikti įmonės balansiniai duomenys, teisinio audito ataskaitos duomenys neįrodo jos nemokumo; apeliantas neįrodė žalos fakto ir dydžio; 2008 m. įmonei Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba išdavė licenciją, kuri nemokiai ar turinčiai mokestinių nepriemokų atitinkamiems biudžetams įmonei nebūtų išduota; nebuvo nustatyta sandorių, turėjusių neigiamos įtakos įmonės mokumui, jie vertintini kaip įprastinės veiklos sandoriai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neįvertinus bylos aplinkybių visumos (CPK 185 str.).

Iš bylos duomenų matyti, jog administratoriui ieškinį pareikšti nurodė dalis kreditorių, tik dėl to ieškinys ir pareikštas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantas neįrodė nei įmonės nemokumo 2005-2008 m.m., nei žalos fakto ir dydžio. Viena vertus, įstatymai nenumato administratoriui jokių privilegijų įrodinėjimo pareigos vykdymo aspektu (CPK 12, 178 str.). Tačiau, kita vertus, pažymėtina, kad bankroto bylose ryškus viešasis interesas, todėl teisminėje praktikoje akcentuojamas aktyvus teismo veikimas. Todėl, nepaisant to, kad apeliantas iš tikrųjų ne itin išsamiai grindžia savo reikalavimus, teismas turėjo savo iniciatyva detalizuoti visas reikšmingas aplinkybes, o tik po to daryti atitinkamas išvadas apie įmonės finansinę padėtį atitinkamais laikotarpiais, žalos (ne)padarymą, jos dydį. Juo labiau, kad kreditorinių reikalavimų suma siekia beveik du milijonus litų, o iš 2011 m. birželio 29 d. administratoriaus ataskaitos matyti, jog įmonėje jokio turto nėra, taigi kreditorių reikalavimai nebus patenkinti.

Minėta, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonės veikla 2006-2008 m. m. vien tik plėtėsi, ji vykdė sėkmingą ir pelningą veiklą. Tačiau išvados apie sėkmingą įmonės veiklą ir jos plėtimą nėra teisingos, nes kai kurios aplinkybės, darant tokias išvadas, nebuvo įvertintos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik komercinės– ūkinės veiklos vykdymas ir net jos plėtimas savaime dar neįrodo geros įmonės finansinės padėties, veiklos vykdymas, žinant, kad per kelerius metus bendrovė veikia nuostolingai ir praranda turtą, o skolos auga, negali būti laikomas protingu ar neperžengiančiu komercinės rizikos ribų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės ir tai, ar sandoriai buvo įprastinės veiklos pobūdžio, nes ieškinys dėl žalos atlyginimo reiškiamas remiantis pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pareigos nevykdymu.

Iš į bylą pateiktų balansų matyti, kad 2005 -2008 m.m. laikotarpiu. per vienerius metus mokėtinos sumos sistemingai ir itin ženkliai augo – atitinkamai 543 tūkst., 1,8 mln., 4 mln., 5,1 mln. litų, jos dar 2005 -2006 m. m. buvo artimos viso įmonės turto vertei, o 2007-2008 m. m. jau ir gerokai ją viršijo. Tuo tarpu 2007 m. ir vėliau įmonė ne tik nebeveikė pelningai, bet jos veikla buvo nuostolinga ir nuostoliai taip pat sistemingai didėjo – atitinkamai 620 tūkst., 678 tūkst., 757 tūkst. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog įmonė veikė pelningai, ne tik nėra pagrįsta įrodymais, bet netgi jiems prieštarauja. Įmonės ilgalaikis materialus turtas santykyje su mokėtinomis sumomis visą laiką buvo menkas, per aptariamą laikotarpį pusę ar net du trečdalius įmonės turto sudarė gautinos sumos (kurios dažnai nėra atgaunamos visa apimtimi, ką nagrinėjamu atveju patvirtina ir 2011 m. birželio 29 d. ataskaita - t. 1, b.l. 142-152 ). Pažymėtina ir tai, kad faktiškai visas įmonės trumpalaikis turtas (atsargos, esamos lėšos ir būsimos piniginės įplaukos, reikalavimo teisės) 2007 m. liepos 20 d. buvo įkeistos dviem kreditoriams – UAB „Druskininkų rasa“, UAB Selita ir Ko (beje, kurios vadove buvo atsakovė R. G.) (t. 1, b.l. 89-92, 108-111).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisinio audito ataskaitos duomenys taip pat neįrodo įmonės nemokumo. Tačiau teismas, vertinęs šią (teisinę) ataskaitos dalį, visiškai nevertino jos finansinės dalies duomenų (šiuo atveju buvo pateikta ne tik teisinio, bet ir finansinio audito ataskaita - t. 1, b.l. 61-120). Iš šioje ataskaitos dalyje nurodytų duomenų akivaizdžiai matyti, kad bent jau nuo 2007 m. absoliuti dauguma įmonės rodiklių (likvidumo, pelningumo, finansų struktūros) tapo neigiami ir sistemingai vis prastėjo, pagal grynojo apyvartinio kapitalo santykį su turtu jau nuo 2006 m. buvo bankroto tikimybė (t. 1, b.l. 74).

Nagrinėjamoje byloje atsakovių yra keliamas klausimas dėl įmonės teisinio nemokumo momento nenustatymo, jis keliamas remiantis pažymomis apie tai, kad 2005-2007 m. m. įmonė neturėjo pradelstų įsipareigojimų UAB „Druskininkų rasa“ ir UAB Selita ir Ko bei tuo pagrindu atliekamais aritmetiniais apskaičiavimais apie (ne)pradelstų įsipareigojimų apimtis (t. 1, b.l. 40, 41). Iš šių pažymų matyti, jog įmonės skolos šioms bendrovėms augo kiekvienais metais ir buvo itin didelės. Pirmosios instancijos teismas šiomis pažymomis rėmėsi kaip reikšmingu įrodymu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jos negali būti vertinamos izoliuotai nuo kitų faktinių aplinkybių ir įmonės veiklos rodiklių. Pastebėtina, kad UAB Selita ir Ko vadove, minėta, yra viena iš atsakovių. Be to, teisinio – finansinio audito ataskaitoje nurodoma, kad su kita bendrove - UAB „Druskininkų rasa“ buvo sudarinėjamos reikalavimų perleidimo sutartys, tačiau į bylą pateikta tik viena tokia sutartis ir ši sudaryta tik 2009 m. ir tik 115 Lt sumai (t. 1, 114). Kita vertus, tokių sutarčių sudarinėjimas reikštų, kad balansuose atitinkamai turėjo mažėti įmonės turtas gautinų sumų dalyje, kas savo ruožtu keistų turto/įsipareigojimų santykį. Šiame kontekste apskritai pažymėtina, jog kasacinio teismo yra nurodyta, jog vien tik faktas, jog įmonė nėra nemoki ĮBĮ prasme, nereiškia, jog jos valdymas yra tinkamas ir nepažeidžia įmonės bei kitų suinteresuotų asmenų interesų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-393/2012).

Dėl aukščiau paminėto teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, o kai kurios aplinkybės (veiklos pelningumas) vertintos netgi priešingai esamiems įrodymams (CPK 185 str.). Tuo tarpu vertinant aplinkybių visumą matyti, kad jei įmonės veikla 2005-2006 m.m. buvo pelninga, kas dar galėjo teikti pagrindą įmonės veiklos perspektyvai, tai bent jau 2007 m. ir vėlesnių metų įmonės veiklos duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia manyti, jog įmonė buvo faktiškai nemoki: per vienerius metus mokėtinos sumos išauga nuo 1,78 mln. litų 2006 m. net iki 4,04 mln. litų 2007 m., o po metų –iki 5,12 mln. litų; jau minėtais įkeitimo sandoriais 2007 m. visas trumpalaikis įmonės turtas įkeičiamas dviem kreditoriams; iš auditoriaus ataskaitos matyti, jog būtent 2007 m. absoliuti dauguma įmonės rodiklių (likvidumo, pelningumo, finansų struktūros) įgyja neigiamą pobūdį ir vėliau toliau blogėja, 2008 m. su darbo santykiais susiję įsipareigojimai viršijo 112 tūkst. litų. Taigi, per vienerius metus mokėtinos sumos 2007 m. išaugo beveik 2,5 mln. litų, 2008 m. dar daugiau kaip milijonu litų. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog bent jau 2007 m. buvo pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kaip aukščiau minėta, įstatymas numato pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo tiek įmonės vadovui, tiek savininkui, taip pat numato ir šių asmenų atsakomybę kreditoriams padarytos žalos atlyginimo forma už šios pareigos nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Tuo metu ir vėliau vienintele įmonės akcininke buvo D. Š., vadove – I. D..

Kasacinis teismas laikosi praktikos, jog įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma civilinėje byloje dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą tuo, kad, esant įmonei nemokiai, nepaduodamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011, 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Taip pat pripažįstama, jog įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad pareikštas reikalavimas savo apimtimi netgi šiek tiek mažesnis negu visa patvirtintų ir likusių nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma (1,87 mln. litų). Taigi, yra pagrindas manyti, jog tuo atveju, jei 2007-2008 m. įsipareigojimai kreditoriams nebūtų išaugę keliais milijonais litų, likusi nepatenkinta kreditorių reikalavimų dalis galėjo būti patenkinta.

Minėta, kad įmonė negali patenkinti kreditorių reikalavimų, nes turto įmonėje nėra. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kreditorių atžvilgiu bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 str. 5 d.), o pasisakydamas dėl juridinio asmens dalyvio subsidiariosios atsakomybės ir jos santykio su vadovo atsakomybe, yra nurodęs, jog kai dalyvis atlieka jam, kaip dalyviui, būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Nagrinėjamu atveju nuostolinga įmonės veikla, sparčiai didėjanti prisiimamų įsipareigojimų apimtis nebuvo netikėti duomenys ir akcininkei, nes tai neatsirado staiga, o tęsėsi pakankamai ilgą laiką. Todėl akcininkės veika (neveikimas) –nesikreipimas savo iniciatyva inicijuoti bankroto bylą laikytina nesąžininga, o jai taikytina subsidiari atsakomybė (CK 2.50 str. 3 d.). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl atsakovių D. Š. ir I. D., turėjusių, bet neįvykdžiusių analogišką pareigą – inicijuoti įmonei bankroto bylą, kaltės įmonei ir tuo pačiu kreditoriams yra padaryta žala, ji priteistina iš abiejų atsakovių solidariai, nes žala atsirado dėl abiejų jų neveikimo (CK 6.6 str. 3 d.).

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, tenkinant ieškinį atsakovių D. Š. ir I. D. atžvilgiu (CK 2.50 str. 3 d., 6.263 str., CPK 185 str. 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Rita“ iš atsakovių I. D. ir D. Š. solidariai 1 791 624,55 Lt žalos atlyginimą ir valstybei iš kiekvienos atsakovės po 10 958 Lt žyminio mokesčio, po 10,26 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ieškinį R. G. atmesti.