Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Miglės Lukševičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš prokurorės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti A. K. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir atlikusį dalinį tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsajas, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl spręsdamas A. K. kaltės klausimą padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, yra nepakankami ir neįtikinantys, todėl skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

A. K. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą, šioje byloje kaltinamas tuo, kad jis tyčia sunkiai sužalojo žmogų, t. y. jis bute išgertuvių metu, kilus žodiniam konfliktui, tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam I. B. ne mažiau trijų smūgių į galvos sritį, dėl to šis nugriuvo ir galva trenkėsi į stalą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam veido sumušimą, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir pakaušio sumušimą, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Bylos duomenimis, liudytojos D. V. bute vyko išgertuvės, kuriose, be jos pačios, dalyvavo išteisintasis ir nukentėjusysis bei dar du nenustatyti asmenys, kurie pasišalino, kilus konfliktui tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo (nustatyta iš išteisintojo, nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų). Reaguodami į liudytojos D. V. pranešimą dėl nepageidaujamo asmens bute atvyko policijos pareigūnai, kurie nustatė, kad buto kambaryje ant grindų prie kambario durų ant kairio šono guli vyras (nukentėjusysis), kuris miegojo, galvą užsidengęs rankomis. Patraukus nuo veido jo ranką, pastebėta, kad asmens veidas yra kruvinas. Atvykusi greitosios medicinos pagalbos brigada nustatė minėm vyrui galvos žaizdą ir nuvežė į ligoninę detalesnei apžiūrai (tarnybinis pranešimas, 1 t., b. l. 23–24). Iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam nustatyti šie sužalojimai: pakaušio sumušimas, pasireiškęs muštine pakaušio žaizda, kairiojo smilkinkaulio lūžiu, ir veido sumušimas, pasireiškęs kaktos žaizda virš kairiojo antakio su aplinkine kraujosruva, nusitęsiančia į kairės akies vokus, ir kairiojo akies obuolio junginės kraujosruva. Šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, dviem atskirais trauminiais poveikiais, vienu į pakaušį, kitu – į kaktą ir kairę akį. Pakaušio sumušimas dėl kaukolės pamato lūžio atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, kiti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 74–76). Taigi, specialisto išvadoje išskirti du sužalojimai, t. y. pakaušio sumušimas ir veido sumušimas. Šie nukentėjusiojo patirti sužalojimai atitinka ir A. K. šioje byloje pareikštame kaltinime nurodytas įrodinėtinas faktines aplinkybes, t. y. kad A. K. kumščiu sudavė nukentėjusiajam į galvos (veido) sritį, dėl to šis nugriuvo ir galva trenkėsi į stalą.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą išteisinti A. K. iš esmės grindė tuo, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, besąlygiškai paneigiančių abejones, jog specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus nukentėjusysis patyrė būtent dėl kaltinamojo veikos (smūgių ar stūmimo), o ne dėl kitų aplinkybių. Pasak pirmosios instancijos teismo, specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai sudaro prielaidą teigti, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai galėjo atsirasti jam pačiam nukritus, pavyzdžiui, epilepsinių priepuolių metu, ypač atsižvelgiant į nukentėjusiojo sunkų girtumą, o tai reiškia, jog byloje nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp kaltinamojo veiksmų ir nukentėjusiojo patirtų sužalojimų. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad tokia išvada grindžiama specialisto išvadoje ir specialisto, duodant paaiškinimus teisme, nurodytomis hipotetinėmis aplinkybėmis, dėl kurių galėjo atsirasti nukentėjusiojo sužalojimai. Specialisto išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad sužalojimai visumoje yra labiau būdingi sužalojimams, padaromiems pačiam nukentėjusiajam nugriuvus ar nukritus, pavyzdžiui, epilepsinių priepuolių metu, ypač atsižvelgus į nukentėjusiojo sunkų girtumą, nei kito asmens padaromiems sužalojimams. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje specialistas nurodė įvairias aplinkybes, dėl kurių galėjo atsirasti sužalojimai, t. y. vaikščiojo, gavo į akį, tada pavaikščiojęs nugriuvo, pasijuto blogai ir jį išvežė; dėl pakaušio sužalojimo negalima pasakyti, iš kokios padėties griuvo nukentėjusysis; galbūt jis sužalojimus patyrė kitoje vietoje; atėjo į tą vietą, nugriuvo ir ten gulint tiesiog ištekėjo (kraujas).

Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetinę reikšmę teikė daliai specialisto paaiškinimų. Atkreiptinas dėmesys, kad specialisto išvadoje, kurią specialistas patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai (pakaušio ir veido sumušimai) padaryti kietais bukais daiktais, dviem atskirais trauminiais poveikiais, t. y. vienu į pakaušį, kitu – į kairę akį. Nors specialisto išvadoje ir yra nurodyta, kad sužalojimai visumoje būdingi sužalojimams, padaromiems pačiam nukentėjusiajam nugriuvus ar nukritus nei kito asmens padaromiems sužalojimams, tačiau šioje išvadoje taip pat nurodyta, jog tokia galimybė kategoriškai neatmetama, bet tam pagrįsti reikia konkrečių aplinkybių: kada, kokiu būdu, kuo, kaip, kokiu daiktu ir pan. buvo padaryti sužalojimai. Taigi, pačioje specialisto išvadoje nedviprasmiškai nurodyta, kad galutinę išvadą dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių galima daryti tik įvertinus kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios įrodinėjamos ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, ne tik specialisto išvada ir specialisto paaiškinimais. Tai jau yra teismo kompetencija, t. y. pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, turi nustatyti realias, o ne hipotetines, nukentėjusiojo sužalojimo faktines aplinkybes. Šiame kontekste pažymėta, kad po aptariamos specialisto išvados pateikimo specialistas ikiteisminio tyrimo metu pateikė papildomus paaiškinimus, iš kurių matyti, jog, atsižvelgiant į bylos duomenis (įtariamasis pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam 4–5 kartus ranka), tikėtina, kad veido sumušimas galėjo būti padarytas sudavus smūgį ranka, o pakaušio sumušimas – nėra būdingas sužalojimams, padaromiems suduodant smūgį kumščiu, neatmetama galimybė, jog po smūgio į veidą, kuomet buvo padarytas veido sumušimas, nukentėjusysis galėjo griūti ir patirti pakaušio sumušimą, nors kategoriškai neatmetama galimybė, kad pakaušis galėjo būti sumuštas ir pačiam nukentėjusiajam nugriuvus iki ar po veido sumušimo (1 t., b. l. 77–78). Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad specialisto išvada apie sužalojimų atsiradimo mechanizmą yra tikėtina, kategoriškai nepatvirtina, bet ir nepaneigia A. K. pareikštame kaltinime nurodytų aplinkybių, jog jis tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau trijų smūgių į galvos sritį, dėl to nukentėjusysis nugriuvo ir galva trenkėsi į stalą. Šiuo atveju labai svarbu teisingai įvertinti įvykio metu dalyvavusių asmenų paaiškinimus dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas šios pareigos tinkamai neįvykdė.

Prokurorės apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi A. K. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, nes jie yra prieštaringi, nelogiški, nenuoseklūs ir neatitinkantys kitų byloje surinktų objektyvių duomenų. A. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino (2 t., b. l. 130–131), kad gynė liudytoją D. V., nes nukentėjusysis ją pastūmė, o jis (A. K.) ją kažkaip už savęs patraukė ir „įkabino“ nukentėjusiajam, kad apsiramintų, o šis ten kažkaip ėjo, už kilimo užkliuvo ir griuvo ant stalo. A. K. neigė, kad sudavė nukentėjusiajam kumščiais, gal delnu, bet nukentėjusysis pats užkliuvo už susukto kilimo ir krito, gal jis nukentėjusįjį tik pastūmė, bet šis pats užkliuvęs nukrito. Atsakydamas į proceso dalyvių patikslinamuosius klausimus A. K. parodė, kad vis dėlto nukentėjusiojo nepastūmė, nesudavė smūgių, o šis tiesiog nukrito. Kaip matyti, A. K. tos pačios apklausos metu nurodė, kad nukentėjusiajam „įkabino“, gal sudavė delnu, o gal tik pastūmė, nukentėjusiojo nepastūmė ir nesudavė smūgių. Po nukentėjusiojo, liudytojos ir specialisto apklausų A. K. papildomai parodė, kad jis apsistumdė su nukentėjusiuoju, nebuvo smūgių į veido sritį, pastūmė nukentėjusįjį ir šis nukrito ant stalo, du kartus krito, pasirodė putos, nukentėjusysis atsikėlė ir paprašė išgerti, atsigavo, bet paskui dar kartą pats ant stalo nukrito (2 t., b. l. 159–160). Teisėjų kolegijos vertinimu, A. K. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai yra nelogiški, nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems, todėl vertintini kritiškai. A. K. pirmosios instancijos teisme iškeltą versiją, kad jis nesudavė smūgių nukentėjusiajam, o sužalojimus šis patyrė pats nukritęs, kai užkliuvo už kilimo, paneigia specialisto išvada, kurioje kategoriškai nustatyta, jog nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais, t. y. vienu į pakaušį, kitu – į kairę akį. Be to, specialisto išvadoje yra pateikiamas tik pavyzdys, kad nukentėjusysis traumą galėjo patirti epilepsijos priepuolio metu. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis būtų patyręs epilepsijos priepuolį. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. nebuvo nurodęs, kad konflikto metu nukentėjusiajam buvo pasirodžiusios putos, t. y. šis būtų patyręs epilepsijos priepuolį. Šią aplinkybę jis nurodė tik pirmosios instancijos teisme duodamas papildomus paaiškinimus, t. y. susipažinęs su specialisto išvada ir išklausęs specialisto paaiškinimų, kurių esmė, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti įvairiomis hipotetinėmis aplinkybėmis, viena kurių yra susijusi su epilepsijos priepuoliu.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Du kartus apklaustas A. K. pripažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir parodė, kad nukentėjusysis pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius D. V. atžvilgiu, tapo labai agresyvus, atsistojo, pradėjo segtis savo kelnes ir sakyti, jog ši tuoj jam atliks seksualinius veiksmus. Jis (A. K.) labai supyko, atsistojo ir dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam apie tris smūgius į veido sritį. Po šių smūgių nukentėjusysis susisvirduliavo ir nukrito, galva trenkėsi į medinio stalo kampą. Ant nukentėjusiojo lūpos buvo kraujo, todėl mano, kad praskėlė nukentėjusiajam lūpą (1 t., b. l. 112–113, 126–127). Atkreiptinas dėmesys, kad A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą įrodo tiek šių parodymų nuoseklumas (apklausiamas du kartus nurodė tas pačias esmines įvykio aplinkybes), tiek jų atitikimas policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuotus vaizdo įrašus, iš kurių matyti, jog A. K. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams paaiškina, kad gynė D. V., todėl rankomis sudavė nukentėjusiam keturis ar penkis smūgius (1 t., b. l. 96–105), tiek kitų konflikto metu dalyvavusių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (apie juos teisėjų kolegija pasisakys vėliau). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtuose vaizdo įrašuose nei pats A. K., nei D. V. nenurodo, kad nukentėjusysis būtų pats nukritęs, griuvinėjęs, užkliuvęs už kilimo, susižalojęs pats ir pan. Viso proceso metu, pradedant nuo konflikto priežasčių ir aplinkybių paaiškinimo policijos pareigūnams, vėliau tyrėjams ir teismui, A. K. akcentavo, kad gynė D. V., tačiau, kaip matyti, gynė būtent suduodamas smūgius nukentėjusiajam.

Nors A. K. pirmosios instancijos teismui nurodė, kad antros apklausos ikiteisminio tyrimo metu iš esmės nebuvo, nes jam tyrėja tiesiog padavė popierius, kuriuos jis pasirašė, pažymėtina, kad šią aplinkybę paneigė apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja apklausta A. K. 2022 m. gruodžio 8 d. apklausą vykdžiusi tyrėja Alina Maskeliūnienė. Ši liudytoja patvirtino, kad apklausa vyko užduodant klausimus, atsakant į juos, paaiškinimus fiksuojant apklausos protokole, suteikiant galimybę įtariamajam perskaityti, atlikti pakeitimus, jeigu jis pageidauja. Jos praktikoje nebuvo atvejų, kad apklausos protokolas būtų surašytas iš anksto ir paduotas įtariamajam pasirašyti (3 t., b. l. 50–51). Pažymėtina ir tai, kad aptariamoje A. K., kaip įtariamojo, apklausoje dalyvavo jam paskirta gynėja advokatė J. J., kuri be pastabų pasirašė apklausos protokolą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, abejoti šios apklausos teisėtumu nėra pagrindo. Taigi, teisėjų kolegija patikimesniais ir tikslesniais laiko A. K. parodymus, duotus iš karto po įvykio, apie jį pasakojant atvykusiems policijos pareigūnams ir duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o ne A. K. parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo posėdyje, praėjus daugiau nei metams po įvykio, susipažinus su visa bylos medžiaga, išklausus specialisto, nukentėjusiojo ir liudytojos paaiškinimų bei prie jų akivaizdžiai prisiderinant, nurodant kitokias ir naujas įvykio aplinkybes.

Sutiktina su prokurorės apeliaciniame skunde pateiktu vertinimu, kad A. K. gynybinė versija dėl nukentėjusiojo užkliuvimo už susukto kilimo ar susižalojimo pačiam nukritus atmestina kaip nepagrįsta kitais objektyviais duomenimis. Ši versija buvo iškelta tik teisminio nagrinėjimo metu. Kaip minėta, šios aplinkybės nebuvo nurodytos nei atvykusiems policijos pareigūnams, nei apklausiant A. K., taip pat liudytoją D. V. ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai, ši liudytoja pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jos bute nebuvo susukto kilimo (2 t., b. l. 151–152). Susuktas kilimas nėra užfiksuotas nei įvykio vietos apžiūros protokole (pridedamoje fotolentelėje) (1 t., b. l. 27–36), nei minėtuose policijos pareigūnų kūno kamerų užfiksuotuose vaizdo įrašuose.

Dėl liudytojos D. V. parodymų pažymėtina, kad jie taip pat nėra nuoseklūs. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad išgertuvių metu nukentėjusysis tapo agresyvus, pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius jos atžvilgiu, nurodė, jog šiąnakt turės su ja lytinių santykių. Po šių žodžių A. K. priėjo prie nukentėjusiojo ir bandė šį priremti prie lovos, kad nurimtų. Nukentėjusysis tapo dar agresyvesnis, tarp jų vyko grumtynės, vienas kitam sudavė smūgius. Pamačiusi grumtynes ji išbėgo ir iškvietė policiją. Kai grįžo, pamatė, kad nukentėjusysis guli ant žemės, šalia jo buvo kraujo (1 t., b. l. 81–82). Šie liudytojos parodymai iš esmės atitinka A. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat jos pačios paaiškinimus atvykusiems policijos pareigūnams, kuriems ji nurodė, kad nukentėjusysis mušėsi su A. K., nežino, kiek smūgių buvo suduota, bet buvo susigrūmę. Tuo tarpu teisme liudytoja D. V. paaiškino, kad nukentėjusįjį ištiko priepuolis kažkoks, jis nugriuvo, ji išėjo į kitą kambarį, neprisimena, ar sudavė, atrodo, kad ne, ji nematė, A. K. ir nukentėjusysis tik apsižodžiavo, neprisimena, ar jie būtų susigrūmę (2 t., b. l. 151–152). Kaip matyti, liudytojos teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems, stokoja nuoseklumo ir akivaizdžiai priderinti prie A. K. pirmosios instancijos teisme pasirinktos gynybinės versijos. Apeliaciniame skunde teisingai atkreiptas dėmesys į tai, kad, A. K. ir D. V. teigimu, juos sieja ilgalaikiai draugystės ryšiai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šios liudytojos teisminio nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai, kad ji neprisimena, jog A. K. būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį, laikytini kaip siekis padėti A. K. palengvinti jo teisinę padėtį, todėl šie paaiškinimai pripažintini kaip nepatikimi.

Nukentėjusysis teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė neprisimenantis, kad jam būtų suduoti smūgiai. Visgi ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad begeriant prie jo pradėjo kabinėtis jaunesnis vyras (A. K.). Nepamena konflikto pradžios ir priežasties. Pamena tik, kad gavo smūgį į galvą, kurį jam sudavė tas jaunesnis vyras (1 t., b. l. 43–44). Atkreiptinas dėmesys, kad šių ikiteisminio tyrimo duotų parodymų nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme nepaneigė, tik nurodė, jog įvykio aplinkybių neatsimena. Sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju abejoti nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis įvykio aplinkybėmis pagrindo nėra. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam po įvykio buvo diagnozuotas kaukolės pamato lūžis. Akivaizdu, kad dėl šių aplinkybių nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu negalėjo atsiminti įvykio aplinkybių, tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis konflikto aplinkybėmis, kurios neprieštarauja A. K. ir liudytojos D. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodytoms aplinkybėms ir kitiems objektyviems bylos duomenims.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad minėti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, sugretinus juos tarpusavyje ir vertinant jų visumą, sudaro pagrindą konstatuoti, kad A. K. pareikštas kaltinimas pasitvirtino, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegija nustato, kad A. K. 2022 m. liepos 26 d. 22.35 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 3,24 promilių etilo alkoholio) bute (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, kilus žodiniam konfliktui, tyčia kumščiu sudavė I. B. ne mažiau trijų smūgių į galvos sritį, dėl to nukentėjusysis nugriuvo ir galva trenkėsi į stalą, tokiu būdu padarė jam veido sumušimą, pasireiškusį kaktos žaizda virš kairiojo antakio su aplinkine kraujosruva, nusitęsiančią į kairės akies voką ir kairiojo akies obuolio junginės kraujosruva, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei pakaušio sumušimą, pasireiškusį muštine pakaušio žaizda, kairiojo smilkinkaulio lūžiu, kuris, vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1 punktu, vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šie A. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl tyčios A. K. veiksmuose buvimo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Byloje nustatyta, kad bute vyko išgertuvės. Butas buvo apstatytas baldais. Jame buvo stalas, ant kurio laikomas maistas ir gėrimai, kiti baldai (lova, spintelės, kėdės ir kt.). A. K. kumščiu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau trijų smūgių į galvos sritį, dėl to nukentėjusysis nugriuvo ir galva atsitrenkė būtent į stalą ir patyrė pakaušio sumušimą, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šie kaltinamojo veiksmai patvirtina, jog jis suvokė ir numatė, kad dėl jo veikos gali atsirasti padariniai (t. y. nukentėjusysis galėjo patirti ne tik veido sužalojimus tiesiogiai nuo kaltinamojo smūgių į galvos sritį, tačiau ir nugriūti bei atsitrenkti į kietus daiktus – baldus arba grindis) ir nors šių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės A. K. deklaruojamas jo elgesio motyvas, t. y. apginti liudytoją D. V., kurią savo elgesiu įžeidė nukentėjusysis.

Dėl bausmės

A. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų; toks asmuo yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, A. K. paskutinį kartą teistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu už nesunkaus nusikaltimo padarymą (BK 284 straipsnis) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, todėl šioje byloje inkriminuotos veikos padarymo metu teistumas nebuvo išnykęs (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis). Be to, į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nustatė A. K. 3,24 promilių neblaivumą (1 t., b. l. 23–24), todėl atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Aplinkybę, kad alkoholio vartojimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, patvirtina A. K. elgesys, kai jis dėl mažareikšmės priežasties (dėl to, kad nukentėjusysis įžeidė jo draugę D. V.) sudavė nukentėjusiajam ne mažiau trijų smūgių į galvos sritį. A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę A. K., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 ir 61 straipsniuose, t. y. į tai, kad padarytas tyčinis (netiesiogine tyčia) sunkus nusikaltimas žmogaus sveikatai, veika baigta, į nukentėjusiojo poziciją (jis neturi A. K. pretenzijų, prašė nepradėti ikiteisminio tyrimo, nereiškė civilinio ieškinio), į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytas minėtas dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai), taip pat į A. K. charakterizuojančius duomenis. Jis turi profesinį išsilavinimą, tačiau nedirbantis (1 t., b. l. 145), nevedęs, daug kartų baustas administracine tvarka (daugiausiai už viešosios tvarkos ir žmonių rimties pažeidimus, 1 t., b. l. 137–144), iš viso teistas septynis kartus, t. y. už nusikalstamas veikas transporto eismo saugumui (vieną kartą), žmogaus sveikatai (tris kartus), nuosavybei (du kartus), viešajai tvarkai (vieną kartą) (1 t., b. l. 128–135). Ankstesni A. K. teistumai ir skirtos bausmės parodo jo neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtinas elgesio normas ir patvirtina, kad išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio jis nepadarė.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. K. už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skirtina įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, jo dydį nustatant kiek mažesnį nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes, padės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus ir bus adekvati padarytos veikos pavojingumui bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams.

Dėl civilinio ieškinio

Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 1545,26 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 (penkių) procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo priteisimo (1 t., b. l. 88–89). Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad nukentėjusysis I. B. dėl patirtų sužalojimų buvo gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Suteiktų gydymo paslaugų kaina yra 1545,26 Eur, ji buvo sumokėta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšų, o PSDF biudžetą vykdo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinės ligonių kasos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Nukentėjusiojo gydymo išlaidas padengė Vilniaus teritorinė ligonių kasa, todėl ji turi į žalą padariusį asmenį (A. K.) regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad nukentėjusiojo gydymo išlaidos yra 1545,26 Eur, todėl, pripažinus A. K. kaltu dėl nukentėjusiojo sužalojimo, ši suma Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistina iš A. K.. Be to, iš A. K. priteistinos 5 (penkių) procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo priteisimo.

Dėl kitų klausimų

Bylos duomenimis, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 16 d. nutartimi A. K. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą ir paskelbta jo paieška (2 t., b. l. 83–84). A. K. laikinai sulaikytas 2023 m. lapkričio 27 d. (2 t., b. l. 90). Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas pakeista į rašytinį pasižadėjimą neišvykti (2 t., b. l. 103–104). Vadovaujantis BK 66 straipsniu, A. K. laikiname sulaikyme išbūtas laikas (nuo 2023 m. lapkričio 27 d. iki 2023 m. lapkričio 28 d.) įskaitytinas į paskirtą bausmę.

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 116–118), pradėjus bausmės vykdymą, naikintina.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Pažymose nurodyta, kad A. K. buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, todėl iš jo valstybės naudai priteistinos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, t. y. advokato užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu remiantis BPK 51 straipsnio 1 dalimi. Pastebėtina, kad gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu nepaisant paties A. K. nuomonės, vykdant imperatyvią įstatymo nuostatą. Be to, šiuo nuosprendžiu jam skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurią jis turės atlikti. Iki bausmės atlikimo A. K. nedirbo ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo gerą turtinę padėtį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl valstybės naudai iš A. K. šios išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Miglės Lukševičienės apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. balandžio 16 d. nuosprendį, kuriuo A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį – A. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti A. K. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2023 m. lapkričio 27 d. iki 2023 m. lapkričio 28 d. (dvi dienas), vieną sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo A. K. sulaikymo, vykdant nuosprendį, dienos.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti jai iš A. K. 1545,26 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt penkis eurus ir 26 ct) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (1545,26 Eur) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nepriteisti valstybės naudai iš A. K. antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.