- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-25
- Bylos Nr.
- I-4597-821/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02735-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. (R. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašoma pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 550 Eur neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 20 d.
Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. gegužės 25 d. kamerose Nr. 368, 361 buvo laikomas vienas, o nuo 2019 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. birželio 20 d. buvo laikomas kamerose kartu su kitu asmeniu. Skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu, kuris nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,5 metro aukščio sienele ir užuolaida. Mano, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas pažeidžia pareiškėjo teisę į privatumą, nes galėjo būti stebimas tiek įstaigos darbuotojų (prižiūrėtojų), tiek kitų nuteistųjų, esančių kameroje.
Skunde teigia, kad kameroje nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl naudojantis sanitariniu mazgu jautėsi nemalonūs kvapai.
Dėl skunde išvardintų priežasčių, pasak pareiškėjo, patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, fizinį skausmą, todėl mano, kad jam atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo Vilniaus PN.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K) pateiktame atsiliepime (b. l. 6–10) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – TIĮET). Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo, kuo būtent pasireiškia pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Paaiškina, kad tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovės atsiliepimu, pateikė atsikirtimus (b. l. 68), kuriuose pakartojo, kad atsakovė neužtikrino pareiškėjo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. birželio 20 d.
Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu.
TIĮET 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Įvertinus Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. 1. 11–12) pateiktus duomenis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota EŽTT ir LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr. EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12), LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.) konstatuoja, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Nors Vilniaus PN Turto ir valdymo skyriaus pranešimas (b. 1. 11–12) patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos užuolaidos, tačiau sanitarinį mazgą atskirianti užuolaida nėra laikoma tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, asmens privatumo užtikrinimo aspektu.
Kadangi ginčas keliamas dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu, svarbu nustatyti, kokiose kamerose pareiškėjas buvo kalinamas su kitais asmenimis. Iš atsakovės atstovės atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kameroje buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 18 d. (kamera Nr. 267), 2019 m. birželio 20 d. išvyko į Alytaus pataisos namus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovės pateiktais duomenimis, kokiais laikotarpiais pareiškėjas atitinkamose kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, tokių duomenų nenuginčijo ir pareiškėjas, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu buvo laikomas 18 parų, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.
Dėl skunde nurodomų kitų pažeidimų, susijusių su atskiros oro šalinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpoje įrengimo, pažymėtina, kad byloje esantys duomenys (b. 1. 11–12) patvirtina, kad kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos per langus natūraliu būdu, šių aplinkybių pareiškėjas neneigia.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi HN 134:2015 nėra nustatytų reikalavimų įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitarinio mazgo patalpoje. Iš Lukiškių TI-K paaiškinimų matyti, kad šis reikalavimas Lukiškių TI-K yra tinkamai įgyvendinamas. Taip pat byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. birželio 27 d. patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8)PA-4906 (b. l. 23–24), kuris patvirtina, kad kameroje Nr. 267, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas, buvo sudarytos visos sąlygos vėdinti patalpą per atidaromus langus. Tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, susijusius su galimybės vėdinti patalpas nesudarymu.
Konstatavus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimą, svarstytina dėl neturtinės žalos buvimo ir jos dydžio pareiškėjui nustatymo. Tačiau neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju, teismas išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 18 parų) atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Dar daugiau, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas, ir tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1– 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. V. (R. V.) skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo R. V. (R. V.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 18 d.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.