Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Alfredo Vilbiko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. ir nukentėjusiosios N. D. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu, paskirtos bausmės neatliktos bausmės dalimi, prie jos pridedant nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviem) metams 3 (trims) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio priėmimo dienos – 2017 m. rugsėjo 28 d. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d. ir kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos – 2017 m. rugsėjo 28 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo R. B. palikta kardomoji priemonė – suėmimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

R. B. nuteistas už tai, smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui:

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. nesutinka su teismo nuosprendžiu ir prašo jį išteisinti. Nurodo, kad nagrinėjant bylą nebuvo surinkti visi įrodymai, o jis savo gynėjo prašė gauti informaciją iš Bendro pagalbos centro, kurioje būtų užfiksuota informacija apie jo skambutį į šį centrą. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi nepagrįstais kaltinimais, kadangi N. D. teisme paneigė savo parodymus ir nurodė, kad jį apkalbėjo. Teigia, kad jos piktumo priežastis jam tapo žinoma tik po teismo. Nurodo, kad N. D. laukiasi kūdikio ir jei jis būtų tai žinojęs, tai būtų žinojęs ir nukentėjusiosios pykčio priežastį. Teigia, kad nagrinėjamas įvykis didelis smūgis jų šeimai, nes jis buvo paleistas su intensyvią priežiūrą, gyvena šeimoje ir augina nepilnamečius vaikus, remia ir du mažamečius vaikus iš pirmos santuokos. Akcentuoja, kad yra vienintelis dirbantis asmuo šeimoje, paleistas iš įkalinimo įstaigos neatlikus bausmės rūpinosi šeima, nepadarė pažeidimų. Tvirtina, kad N. D. atsiprašė, ji jam atleido, prisipažino, kad tikėjosi jį pamokyti ir todėl melavo. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji N. D. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir R. B. išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad R. B. nepadarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, todėl turi būti išteisintas. Teigia, kad nevertino jos parodymų, duotų teisme, o vadovavosi jos pirminiais parodymais, kuriuo davė supykusi. Nurodo, kad ji R. B. apšmeižė, o jis jos nemušė, o tarp jų vyko tik žodinis konfliktas, kuris tęsėsi 3 dienas po 2-3 minutes. Tvirtina, kad ji pyko ant savo sugyventinio R. B. dėl jo negražių žodžių jos atžvilgiu, jį provokavo ir siekė, kad jis būtų patalpintas į areštinę. Teigia, kad ji elgėsi isteriškai, tačiau nesiekė, kad jis būtų nuteistas. Pažymi, kad jai provokuojant nuteistąjį, jis ją priremdavo prie sienos ir laikydavo, kol aprimdavo, o striukę R. B. sudraskė ne ant jos kūno, o tada, kai ji buvo padėta, taip išliedamas savo pyktį, o lūpą ji pati įsikando ir nuteistasis jos jai neperskėlė. Nurodo, kad apie savo nėštumą ji sužinojo tik išėjus teismui priimti nuosprendį, prašė teismo atsižvelgti į jos nėštumą. Tvirtina, kad ji buvo pykta dėl nėštumo, tarp jos ir nuteistojo anksčiau tokių konfliktų nėra buvę, ji R. B. atleido už tai, ką padarė, ir ko nepadarė. Pažymi, kad nėštumas lėmė tai, jog ji buvo pikta, dėl įvykių yra pati kalta, o nuteistasis jai jokio fizinio skausmo nesukėlė. Prašo teismo atsižvelgti į tai, kad R. B. yra vienintelis šeimos maitintojas, rūpinasi šeima, dirba dviejuose darbuose, šeimoje auga trys vaikai, o ketvirto vaiko laukiasi. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusioji N. D. prašė jos ir nuteistojo apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų matyti, jog juose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl R. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nuskalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios N. D. parodymais, netinkamai juos įvertino, todėl padarė įrodymais nepagrįstas išvadas, kad nuteistojo kaltė sukėlus N. D. fizinį skausmą įrodyta.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Priešingai nei teigia apeliantai, visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra išsamiai aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad byloje įrodyta, jog R. B. sukėlė fizinį skausmą sugyventinei N. D. – padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.Nors nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde savo kaltę neigia visiškai ir tvirtina, kad nukentėjusioji jį apkalbėjo, tačiau iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, matyti, kad jis savo kaltę pripažino iš dalies, labiau ginčijo tik nurodytą nukentėjusiosios jai suduotų smūgių kiekį. Nurodė, kad, 2017 m. rugsėjo 17 d. kilusio žodinio konflikto metu su sugyventine dėl sūnaus elgesio nesusivaldė ir trenkė jai per žandą, kad apsiramintų. 2017 m. rugsėjo 18 d. tarp jo ir sugyventinės kilo konfliktas dėl automobilių raktų – jie nepasidalino automobiliais, tada jis ją pačiupo už rankų ir laikė, kad galėtų patikrinti kišenes, ją stūmė, tvirtino, kad to, ar sudavė smūgius, negali prisiminti. Dėl 2017 m. rugsėjo 19 d. jam inkriminuoto įvykio nurodė, kad supyko, jog grįžęs namo nerado namuose nukentėjusiosios, nes vaikai buvo palikti vieni namuose, jai grįžus jis suplėšė jos parsineštą iš siuvyklos striukę, nuo balkono pusės sugyventinę atsitempė į virtuvę. Nurodė, kad lūpą sugyventinei prakirto pirmą konflikto dieną, tai yra 2017 m. rugsėjo 17 d. (84-85 b. l.). Panašias aplinkybes nuteistasis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kai savo kaltę pripažino iš dalies, o neigė tik jam inkriminuojamą smūgių kiekį (68-69 b. l.). Iš nukentėjusiosios N. D. paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, bei parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, matyti, kad ji nuosekliai nurodė, jog po kilusio konflikto tarp jos ir nuteistojo 2017 m. rugsėjo 17 d. ji gavo smūgį žandą. 2017 m. rugsėjo 18 d. kilusio konflikto dėl automobilių raktų metu R. B. ją tempė už plaukų, po to ji vėl gavo smūgį į lūpą. Ir nors teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji nurodė, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji galėjo nurodyti didesnį smūgių kiekį, nei iš tikro buvo suduota konfliktų metu, tačiau ji nepaneigė, jog jos atžvilgiu nuteistasis naudojo fizinį smurtą, nurodė, kad tikrai galėjo būti suduoti 3-4 smūgiai į galvos ir veido sritį. 2017 m. rugsėjo 19 d. vėl tarp jos ir sugyventinio įvyko konfliktas, kurio metu R. B. suplėšė jos striukę, be to, kumščiu ir delnu sudavė ne mažiau trijų smūgių į veidą bei galvos sritį bei tempė už plaukų (2, 85-86 b. l.). Šiuos nukentėjusiosios N. D. parodymus iš dalies patvirtina ir nuteistojo R. B. parodymai, o apžiūrint įvykio vietą fotonuotraukoje užfiksuota nukentėjusiosios suplėšyta striukė (17 b. l., nuotrauka Nr. 9). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti minėtais nukentėjusiosios parodymais, kadangi jie ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu aukščiau nurodytų duomenų pakanka pripažinti, kad 2017 m. rugsėjo 17 d. R. B. tyčia sudavė delnu nukentėjusiajai N. D. į veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą; po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. rugsėjo 18 d. suėmė ranka nukentėjusiajai N. D. už galvos plaukų ir ją tempė link buto durų, kur sudavė ne mažiau keturis smūgius ranka ir kojomis į galvos sritį bei kitas kūno vietas, taip sukeldamas jai fizinį skausmą; 2017 m. rugsėjo 19 d. suplėšė nukentėjusiosios striukę, po to sudavė kumščiu du smūgius į galvos sritį ir ranka du smūgius į veido sritį, prakirsdamas lūpą bei ranka suėmęs už galvos plaukų nutempė ją į balkoną. Kitų įrodymų, kurie paneigtų aukščiau nustatytas bylos aplinkybes ir sudarytų pagrindą daryti kitokias išvadas dėl R. B. kaltės sukėlus N. D. fizinį skausmą, išskyrus nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų teiginius, kurie, kaip jau minėta, paneigti aukščiau aptartais įrodymais, byloje nėra. Pažymėtina, kad teismas asmenų, kurių santykiai yra konfliktiški, įtempti, parodymus turi vertinti itin įdėmiai, atsargiai, įvertinti galimus proceso dalyvių savanaudiškus motyvus ar interesus, tačiau nagrinėjamu atveju teigti, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios parodymus, kurie, kaip nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, yra melagingi, nes nukentėjusioji siekė jį nepagrįstai apkaltinti dėl nėštumo, įvertino netinkamai, negalima. Kaip jau minėta, nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs, sutampantys detalėse tiek kartu, tiek atskirai, taip pat juos patvirtina ir daliniai paties nuteistojo parodymai. Nors nuteistasis R. B. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu iš dalies prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau iš jo ir nuteistosios apeliacinių skundų matyti, kad dėl nusikalstamos veikos bei kilusiu pasekmių didžiąja dalimi nuteistasis kaltina pačią nukentėjusiąją, o ir pati nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde jau nurodo, kad konfliktus provokavo pati, pati smurtavo prieš nuteistąjį, pati įsikando į lūpą ir nuteistasis jai jokio fizinio skausmo nesukėlė. Akivaizdu, kad nukentėjusioji apeliaciniame skunde dėsto jau visai kitas nagrinėjamų įvykių aplinkybes ir tikėti pakeistais nukentėjusiosios paaiškinimais nėra jokio pagrindo, nes juos nukentėjusioji galėjo pateikti galimai siekdama pagelbėti nuteistajam, su kuriuo kartu gyvena. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmieji nukentėjusiosios paaiškinimai, duoti surašant 2017 m. rugsėjo 19 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų protokolą (1-4 b. l.), yra objektyviausi, kadangi nukentėjusioji juo davė iš karto po įvykio, kai nuteistasis neturėjo galimybės jos įtakoti, be to, šiuos paaiškinimus ji davė būdama visiškai blaivi (18 b. l.) ir įspėta apie atsakomybę už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (5 b. l.). Be to, kaip ir buvo minėta, nukentėjusioji šiuos savo paaiškinimus iš esmės patvirtino ir bylą nagrinėjant teisme, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Svarbu ir tai, kad nukentėjusioji parodymus teisme davė tuo metu, kai R. B. buvo suimtas, todėl negalėjo daryti jokios įtakos nukentėjusiajai. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų teiginiais, jog R. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nepagristai, nesant įrodymų. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).Už BK 140 straipsnio 2 dalies numatyto nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad jis veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), įvertino ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas bylos aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė būdamas lygtinai atleistas nuo bausmės, tai yra neatlikęs paskirtos bausmės, baustas administracine tvarka, taip pat tai, kad nuteistasis nukentėjusiosios atsiprašė, ji jam atleido, nusikalstami veiksmai nesukėlė sunkių pasekmių. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo pavojingumo laipsnį (anksčiau teistas septynis kartus, nusikaltimą padarė lygtinio atleidimo nuo bausmės laikotarpiu), kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, kuri, beje, yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo manyti, jog apeliantas nubaustas per griežtai, ir nemato galimybės mažinti skirtą bausmę. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-63/2010, 2K-157/2010).Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste svarbu yra ir tai, kad BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, tokį savo sprendimą teismas privalo motyvuoti.Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje yra galimas BK 75 straipsnio taikymas, tokiu būdu suteikiant dar vieną galimybę nuteistajam pasitaisyti ir neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės.Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis R. B., būdamas teistas septynis kartus, paskutinį kartą Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu, ketverių metų laisvės atėmimo bausme, o 2017 m. sausio 17 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos su intensyvia priežiūra, padarė naują nusikaltimą – smurtavo prieš šeimos narį (sugyventinę). Nors apeliantas apeliaciniame skunde jau neigia savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, vien ši aplinkybė šiuo konkrečiu atveju neeliminuoja teismo teisės realizuoti bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybę.Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl galimumo atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, negali neatsižvelgti į tai, kad paskutinis nuosprendis, kuriuo kaltu pripažintas R. B., priimtas dar 2014 metais, lygtinai paleidus jį iš įkalinimo įstaigos 2017 m. sausio 17 d. nutartimi, jis smurtą sugyventinės atžvilgiu panaudojo 2017 metų rugsėjo mėnesį, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nuo lygtinio paleidimo pradžios buvo fiksuotas vienas intensyvios priežiūros sąlygų pažeidimas, kuris teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartimi pripažintas formaliu ir nustatyta, kad jis visus kitus teismo paskirtus įpareigojimus vykdo tinkamai (55-56 b. l.). Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad R. B. dirba pagal darbo sutartį UAB ,,A.“, darbdavys jį charakterizuoja teigiamai, be to, nuteistojo teigimu, jis dar verčiasi internetine prekyba. Nustatyta, kad nuteistasis R. B. yra vienintelis šeimos narys, gaunantis darbines pajamas, išlaiko tris nepilnamečius vaikus, šiuo metu jo sugyventinė laukiasi dar vieno kūdikio. Be to, bylos duomenys leidžia manyti, jog nagrinėjamojoje situacijos įvykusį konfliktą galėjo įtakoti ir nukentėjusiosios netinkamas elgesys, tai yra konfliktų priežastys objektyviai yra ne vien netinkamas nuteistojo elgesys, tačiau ir pačios N. D. agresyvūs veiksmai prieš nuteistąjį. Matyti, jog būdami karšto būdo sugyventiniai konfliktų neišvengė, o minėtos priežastys iš esmės ir lėmė nusikalstamą nuteistojo elgesį. Svarbu ir tai, kad konfliktų metu R. B. buvo blaivus. Kompleksiškai įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, apygardos teismas turi pagrindą manyti, jog nuteistojo R. B. padarytas nusikaltimas ir jo asmenybė visgi nėra dar tiek pavojingi, jog leistų suabejoti tuo, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai negalės būti pasiekti neatidėjus jam skirtos bausmės vykdymo. Svarbu yra tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis dirba, teisės pažeidimų nedaro, yra motyvuotas dirbti ir išlaikyti šeimos narius, gyventi dorai, laikosi lygtinio paleidimo metu paskirtų teismo įpareigojimų, anksčiau teistas už visai kitokio pobūdžio nusikalstamas veikas. Be to, nukentėjusioji nuteistajam atleido, iš nukentėjusiosios skundo galima daryti išvadą, jog ji siekia, kad nuteistasis nebūtų izoliuotas nuo šeimos, šeimoje turi gimti kūdikis, darbdavio nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, darbdavys planuoja jį vėl priimti dirbti į įmonę.Būtent visi šie duomenys, susiję su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, jos pavojingumu, pobūdžiu, nuteistojo asmenybe, jo elgesiu iki nusikalstamos veikos padarymo ir po nusikalstamos veikos, šeimyninės aplinkybės leidžia susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad nuteistasis suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, tinkamai įvertino šiuos veiksmus, dėl jų gailisi ir, svarbiausia, siekia pasitaisyti. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali nutraukti nuteistojo besimezgančius socialinius ryšius, nulemti jo ir jo šeimos narių gyvenimo perspektyvas ir siekius kurti šeimos santykius, toliau dirbti ir gyventi visavertį, orų ir teisingą gyvenimą.Apibendrindama išdėstytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisingumo principas bus įgyvendintas ir bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam R. B. maksimaliam laikotarpiui atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir nustatant BK 75 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas pareigas. Kadangi nuteistasis R. B. smurtavo prieš šeimos narį, be to, iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad jis sunkiai tvardo pyktį, jis įpareigotinas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant jas pabaigti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo (BK 72² straipsnis). Be to, nuteistasis R. B. įpareigotinas vykdyti pareigas, nustatytas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartimi, kuria jis buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos (BK 75 straipsnio 3 dalis) – iki 2018 m. gruodžio 21 d. (dienos, kada turėjo pasibaigti lygtinio paleidimo terminas) neišeiti iš namų nuo 6 val. iki 22 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, dirbti arba ieškoti darbo per darbo biržą, nebendrauti su asmenimis, su kuriais buvo nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant alkoholį), atlyginti nusikaltimu, už kurį buvo nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu, padarytą turtinę žalą, periodiškai iki kiekvieno mėnesio 1 dienos sumokant ne mažiau kaip 50 eurų. Kadangi Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartimi R. B. buvo paskirta intensyvi priežiūra, ji paskirtina ir šiuo nuosprendžiu, intensyvios priežiūros terminą skaičiuojant Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka.Skirtini įpareigojimai, proceso auklėjamasis poveikis ir žinojimas, kad bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu toliau nuteistajam darant teisės pažeidimus jis gali būti pasiųstas vykdyti paskirtą bausmę, kad net ir pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimui ateityje padaryti teisės pažeidimai gali būti vertinami kur kas griežčiau, apygardos teismui sudaro pagrindą manyti, kad nuteistasis visgi pakeis savo elgesį.Kadangi nuteistajam R. B. skundžiamu nuosprendžiu iki jo įsiteisėjimo buvo palikta kardomoji priemonė – suėmimas, todėl, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir atidėjus nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, ji tapo nebereikalinga, todėl nedelsiant panaikintina (BPK 139 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, R. B. paskirtos 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trims) metams, šį terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos;

vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, R. B. paskirti BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant jas pabaigti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo;

vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, R. B. paskirti įpareigojimus, nustatytus Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartimi, kuria jis buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, tai yra įpareigoti jį iki 2018 m. gruodžio 21 d.:

- neišeiti iš namų nuo 6 val. iki 22 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi;

- dirbti arba ieškoti darbo per darbo biržą;

- nebendrauti su asmenimis, su kuriais buvo nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu;

- nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (įskaitant alkoholį);

- atlyginti nusikaltimu, už kurį buvo nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu, padarytą turtinę žalą, periodiškai iki kiekvieno mėnesio 1 dienos sumokant ne mažiau kaip 50 eurų;

vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, R. B. paskirti intensyvią priežiūrą, jos terminą skaičiuojant Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nedelsiant panaikinti R. B. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą.

Nuosprendžio nuorašus nedelsiant išsiųsti Šiaulių tardymo izoliatoriui ir Šiaulių apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriui.