Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-637-552/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-04-19
Bylos Nr.: A-637-552/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03146-2014-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas: E. P.
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

6.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-637-552/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03146-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 6.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5104 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakymo nagrinėti 2013-06-11 prašymą ir 2013-06-21 skundą“, Valdybos Mažeikių skyriaus 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (10.18) I-13731 „Dėl neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“ ir įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą bei įpareigoti jį išmokėti pareiškėjui priklausančią ir neišmokėtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 8 696,42 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal jo skundą, 2014 m. balandžio 14 d. sprendime nurodė, jog reikalavimai dėl neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies priteisimo teismui galės būti reiškiami tik pasinaudojus privaloma skundo dėl Valdybos Mažeikių skyriaus sprendimo nagrinėjimo išankstine ikiteismine tvarka, t. y. Valdybai priėmus sprendimą šiuo klausimu iš esmės. Vykdydamas teismo nurodymą, pareiškėjas kreipėsi su prašymu dėl neišmokėtos kompensacijos į Valdybą, kad šiuo klausimu būtų priimtas sprendimas iš esmės. Pareiškėjo manymu, Valdyba objektyviai neįvertino jo nurodytų argumentų bei psichologinės ir fizinės būsenos sunkiai sergant. Pareiškėjo nuomone, Valdyba nenagrinėjo iš esmės jo situacijos ir klaidingai interpretavo jo darbinę veiklą. Pareiškėjas nurodė, kad faktiškai jis atleistas iš darbo 2014 m. birželio 1 d., apie tai žinojo ir Valdyba. Pareiškėjo teigimu, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą arba užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokoma kompensacija dėl to būtų sumažinta didesniu mastu negu asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas pažymėjo, kad Valdybos Mažeikių skyrius ir Valdyba, 2010 m. pradėdami nemokėti dalies kompensacijos, pasielgė netinkamai, raštu apie tai neinformuodami. Valdyba tik informavo dėl kompensacijos skyrimo termino pasibaigimo. Atsižvelgdamas į tai, kad raštu buvo pranešta, jog 2014 m. liepos 31 d. pasibaigs kompensacijos skyrimo terminas ir nuo šios datos kompensacijos mokėjimas bus nutrauktas, pareiškėjas kreipėsi į Valdybos Mažeikių skyrių ir paprašė pateikti pažymą apie asmens socialinį draudimą, t. y. kokią sumą pareiškėjas sumokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo 2010 m. sausio 1 d., kai buvo sumažinta kompensacijos dalis, iki atleidimo iš darbo (2014 m. birželio 1 d.). Pagal išduotą pažymą pareiškėjas sumokėjo 46 099,58 Lt. Pareiškėjo teigimu, Valdyba turėjo geranoriškai išmokėti pareiškėjui jam apskaičiuotą ir neišmokėtą kompensacijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 8 696,42 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė administracinę bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 101 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), o 2010 m.–2011 m. – ir Laikinuoju įstatymu. Atsakovas rėmėsi Pensijų įstatymo 45 straipsniu, nurodė, kad Valdybos Mažeikių skyrius 2010 m.–2011 m. kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjui mokėjo, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, nepažeidžiant galiojusių teisės aktų, kompensacija buvo apskaičiuota ir mokama, taikant koeficientą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo susidariusią kompensacijos nepriemoką už 2010 m.– 2011 m. (8 696,42 Lt), 2013 m. birželio 11 d. kreipėsi į Valdybos Mažeikių skyrių dėl neišmokėtos kompensacijos, prašydamas geranoriškai išmokėti apskaičiuotą ir neišmokėtą kompensacijos dalį. Valdybos Mažeikių skyrius 2013 m. birželio 19 d. informacinio pobūdžio rašte Nr. (10.18) I-13731 pareiškėjui paaiškino, kokiais teisės aktais vadovaudamasis mokėjo pareiškėjui kompensaciją 2010 m.–2011 m., pateikė teisingus duomenis apie pareiškėjui 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. apskaičiuotos, išmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą bei neišmokėtos kompensacijos dalies dydžius ir sumą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos kompensacijos dalies išmokėjimo į Valdybą kreipėsi praleidęs 3 m. terminą, atsakovo manymu, prašomas panaikinti Valdybos sprendimas, kuriame atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Taisyklių 31 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir pareiškėjui turėjo būti ir buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, teisės akto, nustatančio išmokėti 2010 m.–2011 m. negautą kompensacijos dalį, nėra, todėl nei Valdybos Mažeikių skyriui, nei Valdybai nebuvo ir nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui 2010 m.–2011 m. negautos kompensacijos dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Valdyba rėmėsi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1, 2 dalimis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) ir pažymėjo, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti sprendimą ir išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą 8 696,42 kompensacijos dalį, su 2013 m. birželio 21 d. skundu kreipėsi į Valdybą, kuri, įvertinusi tai, kad Valdybos Mažeikių skyrius pirmąją pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą kompensaciją pareiškėjui išmokėjo 2010 m. sausio mėn., taigi, apie tai, kad mokama ne visa paskirta kompensacija, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad kreipdamasis į Valdybą su paminėtu skundu, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Valdybai 3 m. terminą. Dėl šios priežasties Valdyba sprendime, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti skundą, nurodė, kad jeigu iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas, nepateikdamas Valdybai jokių įrodymų, su 2013 m. rugpjūčio 19 d. patikslintu prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą kreiptis į Valdybą dėl geranoriško susitarimo išmokėti apskaičiuotos ir neišmokėtos kompensacijos (8 696,42 Lt) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., panaikinti sprendimą Nr. (6.5) I-5083 ir įpareigoti Valdybą iš naujo nagrinėti 2013 m. birželio 21 d. skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-934-634/2014, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino sprendimą Nr. (6.5) I-5083 ir įpareigojo Valdybą pareiškėjo 2013 m. birželio 21 d. skundą dėl sprendimo Nr. (10.18) I-13731 teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėti iš esmės ir priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų; kitą bylos dalį nutraukė. Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjas, su 2013 m. birželio 21 d. skundu kreipdamasis į Valdybą dėl sprendimo Nr. (10.18) I-13731 panaikinimo ir prašydamas išmokėti jam negautą kompensacijos dalį, nepraleido teisės aktuose nustatyto termino Valdybos Mažeikių skyriaus sprendimui apskųsti. Valdyba, remdamasi Valdybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakyme Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 11 punktu, nurodė, kad pareiškėjas su 2013 m. birželio 11 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Mažeikių skyrių, prašydamas išmokėti 2010 m. – 2011 m. negautą 8 696,42 Lt kompensacijos dalį (šio prašyme pateikto reikalavimo esmė – nesutikimas su sumažintos pagal Laikinąjį įstatymą kompensacijos mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. su Valdybos Mažeikių skyriaus 2010 m. sausio mėn. priimto sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) pradėti mokėti pareiškėjui sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį kompensaciją teisinėmis pasekmėmis), Valdybos Mažeikių skyrius kaip šį sprendimą priėmusi įstaiga, gavęs paminėtą pareiškėjo prašymą, turėjo, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir Prašymų nagrinėjimo taisyklių 11 punktu, šio pareiškėjo prašymo nenagrinėti ir persiųsti jį nagrinėti pagal kompetenciją Valdybai. Atsižvelgdama į tai, Valdyba 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. (6.5) I-4470 atsakė ne tik į pareiškėjo 2013 m. birželio 21 d. skundą, adresuotą Valdybai, bet ir į 2013 m. birželio 11 d. prašymą, adresuotą Valdybos Mažeikių skyriui. Valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m, birželio 21 d. skundą, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. (6.5) I-4470 nusprendė, kad Valdybos Mažeikių skyriaus sprendimas, kuriame atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti 2010 m.–2011 m. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotos kompensacijos dalį, priimtas viršijus kompetenciją, todėl naikintinas. Valdyba pažymėjo, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį kompensacija išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi, sprendimas dėl pareiškėjo kompensacijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas kompensacijas Valdybos teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas teritorinio skyriaus, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą kompensacijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn., kuris ir sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad terminas skundui Valdybai dėl teritorinių skyrių sprendimų (veiksmų), mokant sumažintas pagal Laikinąjį įstatymą pensijas (kompensacijas), paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos (kompensacijos) išmokėjimo. Valdyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą, vadovaudamasi Prašymų nagrinėjimo taisyklių 20 punktu, 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. (6.5) I-4470 pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. birželio 10 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą Valdybos Mažeikių skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažintą kompensaciją jis praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. birželio 21 d. prašymą. Pareiškėjas į Valdybą kreipėsi su 2014 m. gegužės 22 d. prašymu, kuriame nurodė argumentus (paaiškinimus), kurie, jo manymu, yra svarbūs, sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo, su prašymu pateikė medicininius dokumentus. Valdyba, įvertinusi pareiškėjo 2014 m. gegužės 22 d. prašymo argumentus (paaiškinimus) ir pateiktus medicininius dokumentus, nusprendė, jog nei pareiškėjo argumentai (paaiškinimai), nei duomenys medicininiuose dokumentuose nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, jog pareiškėjas neįrodė, kad terminą jis praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl, remdamasi Prašymų nagrinėjimo taisyklių 31 punktu, sprendime Nr. (6.5) I-5104 atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nusprendė pareiškėjo prašymo ir skundo tiek, kiek pareiškėjas reikalauja išmokėti 2010–2011 m. negautą kompensacijos dalį, nenagrinėti. Valdyba pažymėjo, kad pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymo ir 2013 m. birželio 21 d. skundo reikalavimas dėl 2010–2011 m. negautos kompensacijos dalies išmokėjimo Valdyboje nėra išnagrinėtas iš esmės privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl sprendimo išmokėti jam negautą kompensacijos dalį priteisimo teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, galiojusį iki 2013 m. sausio 1 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valdybai, o po to – teismui. Teismas akcentavo, kad šis terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (Valdybos teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (Valdyba) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne Valdybos teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pensijos išmoka išmokėta 2010 m. sausio 26 d., ir darė išvadą, kad pareiškėjas, skundu kreipdamasi į Valdybą tik 2013 m. birželio 21 d., praleido terminą. Teismas konstatavo, kad Valdyba 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. (6.5) I-4470 tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, pagrįstai pareiškėjui pasiūlė iki 2014 m. birželio 10 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą Valdybos Mažeikių skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotą kompensaciją skųsti praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą.

Teismas pabrėžė, kad Valdyba 2014 m. birželio 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-5104 netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleisto termino, nes įvertino, kad pareiškėjas netinkamai skaičiavo minėtą procesinį terminą, be to, įvertinusi pareiškėjo pateiktus medicininius dokumentus, konstatavo, jog jie nesudaro pagrindo atnaujinti procesinį terminą. Teismas sutiko su tokiu vertinimu, nes pareiškėjo teiginiai apie termino skaičiavimą bei jo pradžią skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos, kuri, pareiškėjo nuomone, yra skirtinga, nėra grįsti teisės nuostatomis, jie nesudaro pagrindo teismui atnaujinti praleistą terminą. Medicininiai dokumentai parodo, kad pareiškėjas per tris metus gydėsi tris savaites, o dirbti nustojo tik 2014 m. birželio 1 dieną. Todėl Valdybos 2014 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5104 naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Valdybos Mažeikių skyriaus 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (10.18) I-13731 bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui priklausančią ir neišmokėtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 8 696,42 Lt, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-64-143/2015 ir akcentavo, kad, nepanaikinus Valdybos sprendimų, kuriuose pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą privaloma ikiteismine tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šiuos pareiškėjo reikalavimus.

III.

Pareiškėjas E. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valdybos Mažeikių skyriaus 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (10.18) I-13731, Valdybos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-514 bei įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą ir išmokėti pareiškėjui priklausančią ir neišmokėtą 8 696,42 Lt kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Pareiškėjo manymu, teismas priėmė sprendimą šališkai, objektyviai neišnagrinėjęs visų pateiktų aplinkybių ir argumentų, neatsižvelgė į Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-288-414/2013. Pareiškėjas pabrėžia, kad Valdyba nenagrinėjo jo situacijos, klaidingai interpretavo jo darbinę veiklą, nes jis buvo atleistas 2014 m. birželio 1 dieną. Pareiškėjas pažymi, kad Valdybos direktorius atsisakė nagrinėti jo prašymą iš esmės ir tai yra priimtas sprendimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-167/2013 ir pažymi, kad tai, jog jo teisės pažeistos, sužinojo iš žiniasklaidos ir Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Pareiškėjas nurodo, kad Valdybos Mažeikių skyrius pirmąją pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą kompensaciją išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį, bet Valdybos Mažeikių skyrius neinformavo, kad yra galimybė dėl sumažintos kompensacijos paduoti skundą Valdybai ir sprendimai gali būti skundžiami teismui. Pasibaigus kompensacijos mokėjimo terminui Valdybos Mažeikių skyrius 2014 m. liepos 31 d. informavo dėl kompensacijos skyrimo termino pasibaigimo. Pareiškėjas nurodo, kad dėl amžiaus ir sveikatos būklės jam sunku visa tai suprasti, o dėl ypatingų ir kenksmingų darbo sąlygų yra netekęs 50 procentų darbingumo, jam nustatyta profesinė liga. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas klaidingai nurodė jo gydymosi trukmę. Pareiškėjo manymu, Valdyba pagal savo turimą informaciją galėjo pasidomėti apie jo sveikatos stovį ir gydymosi trukmę, nes jis pagal Valdybos Mažeikių skyriaus išduotą pažymą Nr. P2-41 per 3 metus gydėsi 314 dienų.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui 2010-2011 metais kompensacija už ypatingas darbo sąlygas nebuvo mokama pagal tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nepasisakė apie kompensacijų sumažinimo neteisėtumą, be to, šios išmokos prigimtis yra kitokia nei senatvės pensijos išmoka. Atsakovas pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai ir neturi atgalinio veikimo galios. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui kompensacija buvo sumažinta vadovaujantis galiojusio Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl kompensacijos nepriemoka susidarė dėl 2010-2011 metais buvusio teisinio reglamentavimo, o ne dėl Valdybos Mažeikių skyriaus kaltės. Atsakovas pažymi, kad nesant teisinio reglamentavimo neturi teisinio pagrindo išmokėti prašomos kompensacijos nepriemokos. Atsakovas remiasi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl termino skaičiavimo, jo pradžios nėra pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir nesudaro pagrindo teismui atnaujinti praleistą terminą. Atsakovas remiasi Teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalimi ir pabrėžia, kad vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o ne Kauno apygardos administracinis teismas, todėl pareiškėjo nurodytu pastarojo teismo sprendimu nėra pagrindo remtis. Atsakovas pažymi, kad 2015 m. gegužės 8 d. pažyma Nr. P2-41 parodo, jog pareiškėjas sirgo, bet nepagrindžia nepateisinamai praleisto itin ilgo procesinio trejų metų termino. Atsakovo manymu, pareiškėjo argumentai apie psichologinę ir fizinę būseną, kuri užsitęsė 3 metus, tačiau netrukdė darbo santykiams, neįrodo, kad aplinkybės dėl pareiškėjo nurodyto sirgimo tiesiogiai įtakojo termino praleidimo priežastis ir jas galima pripažinti svarbiomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl pareiškėjui mokėtos ir, pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas neišmokėtos dalies atgavimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas mokėjimo atvejus, terminus ir tvarką reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnis, Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai bei Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas, tokios kompensacijos dydis nustatomas pagal valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį, o Pensijų įstatymo 45 straipsnis numato vienodą Valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų ir kompensacijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarką, todėl byloje būtina nustatyti ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams (dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtų pensijų ir kompensacijų dalių priteisimo) teisės aktais nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 13 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

Pagrindinės tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami Valdybos teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 metais., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į Valdybos teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į Valdybą diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pareiškėjo Valdybos Mažeikių skyriui paduotas 2013 m. birželio 11 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio 26 d., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta kompensacija. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2015 m. liepos 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1404-143/2015) ne kartą akcentuota, jog aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, todėl jo atnaujinimo klausimas yra visų pirma Valdybos (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Kita vertus, atsiradus ginčui dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbumo, termino praleidimo priežastys yra vertintinos teismo. Teismas, patikrindamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn. pabaigos, kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Atkreiptinas dėmesys į LVAT praktikoje suformuotą poziciją, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui Valdybai (dėl Pensijų įstatyme numatytų kompensacijų dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų bei kompensacijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015).

Aplinkybės dėl pareiškėjo laikinojo nedarbingumo nagrinėjamu atveju taip pat nėra pakankamai svarbios, ekstraordinarios, objektyviai trukdžiusios anksčiau nei 2013 metų viduryje kreiptis dėl neišmokėtos kompensacijos dalies priteisimo. Pareiškėjas buvo darbingas 2010 m. sausio – birželio bei gruodžio mėnesiais, visus 2011 metus, 2012 sausio – vasario, balandžio, rugsėjo – gruodžio mėnesiais, tuo metu dirbo įprastinėje darbovietėje, todėl turėjo galimybę šiais laikotarpiais kreiptis į atsakovą, gindamas, jo manymu, pažeistus savo interesus.

Tai leidžia daryti išvadą, kad Valdyba turėjo pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo paduotą skundą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 31 punkte ir šis jos sprendimas yra teisėtas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio pabaigos, todėl šiuo atveju nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Šiuo aspektu teisėjų kolegija teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės panašios kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014; 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-288-414/2013. Šioje apelianto paminėtoje byloje egzistavo visiškai kitokios faktinės aplinkybės, nes anuo atveju pareiškėjas į atsakovą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi betarpiškai iš karto po jos sumažinimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas be pagrindo delsė ginti savo teises virš trejų metų, taigi šios administracinės bylos negali būti laikomos identiškomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Valdybai pagrįstai nusprendus neatnaujinti termino prašymui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, t. y. neišnagrinėjus ginčo išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, yra faktinis ir teisinis pagrindas netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtos pensijos dalį (žr., pvz., 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1695-756/2015; 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-543-822/2015; 2015 m. liepos 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-976-143/2015 ir kt.) Tos pačios taisyklės taikytinos ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, numatytų Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnyje, gavėjams.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRamūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius