- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-08-26
- Bylos Nr.
- eA-543-822/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01806-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Pareiškėjas
- G. K.
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1769; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2065; 3) pripažinti, kad terminas 2014m. sausio 29 d. G. K. prašymui dėl sumažintos pensijos išmokėjimo pateikti nebuvo praleistas arba, jei buvo praleistas – atnaujinti jį kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; 4) įpareigoti atsakovus išmokėti susidariusią pensijos 10 531,93 Lt nepriemoką. Taip pat prašė priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad jų dydį patvirtinantys įrodymai bus pateikti teismui vėliau.
Skunde nurodė, kad senatvės pensija buvo sumažinta 2010 m. sausio mėn. Vilniaus skyriaus sprendimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai įstatymų nuostatas, kurių pagrindu pareiškėjai buvo perskaičiuota pensija. 2014 m. rugsėjo 29 d. ji kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir Vilniaus skyrius) su prašymu dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo. Vilniaus skyrius prašymą persiuntė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba), kuri 2014 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1769 atsisakė nagrinėti prašymą kaip pateiktą praleidus nustatytą 3 metų terminą. Raštu Nr. (6.5) I-2065 šis sprendimas buvo papildytas, nurodant, kad prašymo dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos dalies neatnaujins, nes nelaiko jame nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbiomis. Pareiškėja pažymėjo, kad iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymų nuostatos, kurių pagrindu pensija buvo perskaičiuota, neturėjo galimybės ginčyti Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėn. akto, jis buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Be to, pareiškėja dėl savo amžiaus, išsilavinimo, dėl to, kad nuo 2008 m. prižiūri ir slaugo savo motiną, nesuprato ir negalėjo suprasti, kad sumažintos pensijos mokėjimą privalo apskųsti nedelsdama. Atsižvelgiant į susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjai senatvės pensija turi būti išmokėta.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį, skundžiamu laikotarpiu pareiškėja dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai paskirta senatvės pensija buvo atitinkamai perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31d. senatvės pensija pareiškėjai buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime prašė bylos dalį dėl skundo padavimo termino atnaujinimo nutraukti, likusius skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
Nurodė, kad pareiškėja apie pensijos sumažinimą sužinojo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėn. Prašydama išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta 2010–2011 metų laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo, pareiškėja kreipėsi į Valdybą. Nagrinėdama šį skundą, Valdyba nustatė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Dėl to, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė nagrinėti šį skundą. Atsižvelgiant į ginčo teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamas Valdybos sprendimas priimtas pagrįstai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013; 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013). Skundo padavimo termino pradžia laikytina 2010 m. sausio mėn. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą, sprendimas mokėti perskaičiuotą senatvės pensiją yra pagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino. Teismas nusprendė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1769 ir 2014 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2065 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai G. K. 10 531,93 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos..
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs su asmens konstitucine teise į pensiją, kylančia iš Konstitucijos 52 straipsnio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Be to, teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami įgyvendinant nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nuosavybės teisių apsaugą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).
Remiantis nurodytais argumentais, nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad analogiškomis aplinkybėmis siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas minėtame 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Šioje byloje taikytinos tos pačios teisės normos, todėl, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, minėtas išaiškinimas šiuo atveju turi teisiškai saistančią galią (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Atsiliepimas
Teismas nusprendė, kad šiuo atveju būtų netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti Valdybai iš esmės išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos. Šiuo atveju byloje atsiliepimu ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), todėl sprendimas asmenį vis tiek įpareigoti iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis (t. y. esant maksimaliai vienodam aiškumui dėl ginčo esmės, asmens reikalavimų bei šių reikalavimų teisinio pagrindo), kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat yra nurodžiusi, kad ikiteismine ginčo sprendimo tvarka sukurtas teisių gynimo mechanizmas turi būti efektyvus (2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007).
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus pareiškėjos skundo turinį, kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos terminą dėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. susidariusios senatvės pensijos nepriemokos atnaujintinas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014m. vasario 26 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1769 ir 2014 m. kovo 5 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2065 naikintini ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjai 10 531,93 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.
III.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti praleistą terminą nutraukti, likusią dalį G. K. skundo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo nuomone, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas.
Atsakovas pažymi, kad reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šį klausimą pagal priskirtą kompetenciją sprendė Fondo valdyba (pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį, sprendimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo priima Fondo valdybos direktorius ar jo pavaduotojas), pareiškėjos atstovė iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, kuri neįeina į teismo kompetenciją (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis), todėl bylos dalis dėl šio reikalavimo turėjo būti nutraukta pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta atnaujinti praleistą kreipimosi į Fondo valdybą terminą dėl pareiškėjai susidariusios senatvės pensijos nepriemokos, priimtas viršijus teismo kompetenciją ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, todėl yra nepagrįstas ir naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo sprendime, kuriuo nuspręsta panaikinti Fondo valdybos sprendimus, nėra pateikta jokių motyvų ir argumentų, remiantis kuriais Fondo valdybos sprendimai negali būti laikomi teisėtais ar pagrįstais ir yra pagrindas juos panaikinti. Fondo valdyba, ginčijamais sprendimais atsisakydama atnaujinti praleistą terminą, vadovavosi aktualiu teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nustačiusi, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą ir nepateikė įrodymų, kad šį terminą ji praleido dėl objektyvių, pateisinamų ir nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, Fondo valdyba pagrįstai nusprendė termino neatnaujinti ir nenagrinėti jos reikalavimo dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju būtų netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti Valdybai iš esmės nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos taip pat nepagrįsta, todėl teismo sprendimo dalis, kuria Skyrius įpareigotas išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį taip pat naikintina kaip nepagrįsta.
Atsižvelgiant į tai, kad G. K. per savo atstovę dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į Fondo valdybą kreipėsi praleidusi 3 metų terminą ir per Fondo valdybos nustatytą terminą nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, konstatuotina, jog skundžiami ir prašomi panaikinti Fondo valdybos 2014 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1769 ir 2014 m. kovo 5 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2065, kuriais atsisakyta tenkinti jos 2014-01-29 prašymą dėl termino atnaujinimo ir nenagrinėti pareiškėjos prašymo dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
Įvertinus tai, kad Fondo valdyba 2014 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1769 ir 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2065 pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo išmokėti negautą senatvės pensijos dalį atsisakė nagrinėti iš esmės, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, konstatuotina, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, tad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Skyrių išmokėti senatvės pensijos dalį 10 531,93 Lt teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės.
Atsiliepimas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą pritaria VSDFV nurodytiems argumentams.
Pareiškėja G. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėja, remdamasi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nesutinka su atsakovo nuomonė, kad ji negalėjo prašyti teismo atnaujinti praleistą terminą. Taip pat mano, kai teismas pagrįstai negrąžino pareiškėjos prašymo dėl pensijos nepriemokos priteisimo VSDFV nagrinėti iš esmės, nes atsakovo pozicija šiuo klausimu yra aiški. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartimi byloje Nr. A-756-936/2014. Pažymi, kad šiame teismo sprendime pagrindžiama ir būtinybė taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir iki jo priėmimo atsiradusiems santykiams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2014 m. sausio 29 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Prašymas parsiųstas nagrinėti pagal kompetencija Fondo valdybai. Skundžiamame Valdybos 2014 m. vasario 26 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą ir jai pasiūlyta iki 2014 m. kovo 20 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Valdybos 2014 m. kovo 5 d. sprendimu 2014 m. vasario 26 d. sprendimas buvo papildytas. Atsakovas įvertino pareiškėjos 2014 m. sausio 29 d. prašyme pareiškėjos pateiktus argumentus ir prie prašymo pridėtus dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėja nuo 2008 m. iki šiol prižiūri ir slaugo silpnos sveikatos 87 metų motiną, gyvenančią Ignalinos rajone. Atsakovas pažymėjo, kad nepaisant šios aplinkybės, pareiškėja 2010–2011 m. visą laiką dirbo, ligos pašalpos jai buvo mokamos 2010 m. birželio 21 d. – 2010 m. birželio 22 d., 2010 m. rugsėjo 14 d. –2010 m. rugsėjo 15 d., 2010 m. birželio 23 d. –2010 m. liepos 26 d., 2010 m. rugsėjo 16 d. – 2010 m. spalio 1 d. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas yra pakankamai ilgas, o skundas galėjo būti paduotas ir nevykstant į VSDFV (atsiųstas paštu ar per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą). Remdamasis šiais motyvais atsakovas atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nagrinėti pareiškėjos prašymą.
Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos nurodytu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Aptariamoje nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taip pat buvo išspręstas atsakovo tokio pobūdžio bylose – teritorinio VSDFV skyriaus, kuris administruoja senatvės pensijos mokėjimą – tinkamumo klausimas. Todėl vertindama VSDFV apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl atsakovo tinkamumo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad tinkamu atsakovu byloje laikytinas ne VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, o VSDFV Vilniaus skyrius.
Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2014 m. sausio 1 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.
Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.
Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos atsakovui paduotame prašyme nurodytas individualias termino praleidimo aplinkybes (motinos slaugymą), konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamai svarbios, ekstraordinarios, objektyviai trukdžiusios anksčiau nei 2014 m. kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 ir 31 punktuose.
Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad atnaujina šį terminą, nepateikė jokio šio termino praleidimo priežasčių įvertinimo Taisyklių 20 punkto taikymo prasme. Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu pareiškėjos praleisto termino kreiptis į išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (VSDFV) atnaujinimu ir konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pagrindo atnaujinti pareiškėjai šį terminą nėra.
Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamų VSDFV sprendimų reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar juose buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, išanalizavusi šių sprendimų turinį, konstatuoja, kad juose nėra išreikšta šio atsakovo (VSDFV) pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo.
Atsižvelgdama į išvardytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma jos iškelto ginčo dėl pensijos nepriemokos priteisimo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti jai šią nepriemoką iš esmės.
Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl šis sprendimas naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjos G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.