- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-30
- Bylos Nr.
- I-4219-815/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03146-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjui E. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 14–16), prašydamas:
1.1. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, ir VSDFV) 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5104 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakymo nagrinėti 2013-06-11 prašymą ir 2013-06-21 skundą“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-5104);
1.2. panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (10.18) I-13731 „Dėl neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“ (toliau – ir sprendimas Nr. (10.18) I-13731);
1.3. įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą ir įpareigoti jį išmokėti pareiškėjui priklausančią ir neišmokėtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 8 696,42 Lt.
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, 2014 m. balandžio 14 d. sprendime nurodė, jog reikalavimai dėl neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies priteisimo teismui galės būti reiškiami tik pasinaudojus privaloma skundo dėl VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimo Nr. (10.18) I-13731 nagrinėjimo išankstine ikiteismine tvarka, t. y. Fondo valdybai priėmus sprendimą šiuo klausimu iš esmės. Vykdydamas teismo nurodymą, pareiškėjas kreipėsi su prašymu dėl neišmokėtos kompensacijos į Fondo valdybą, kad šiuo klausimu būtų priimtas sprendimas iš esmės. Fondo valdybos sprendimas Nr. (6.5) I-5104 pareiškėjo netenkina iš esmės: Fondo valdyba objektyviai neįvertino pareiškėjo pateiktų aplinkybių ir nurodytų argumentų bei psichologinės ir fizinės būsenos, sunkiai sergant, ir nurodė, kad visos įvardytos aplinkybės nelaikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėjo nuomone, Fondo valdyba nenagrinėjo iš esmės jo situacijos ir klaidingai interpretavo pareiškėjo darbinę veiklą, kad jis dirba iki šiol. Faktiškai pareiškėjas atleistas iš darbo 2014 m. birželio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 125 straipsnio 1 dalį. Apie tai žinojo ir Fondo valdyba, bet iš esmės prašymas nebuvo nagrinėjamas.
2.2. Pareiškėjo nuomone, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą arba užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokoma kompensacija dėl to būtų sumažinta didesniu mastu negu asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos prieštarauja Konstitucijai.
Šalies argumentai
2.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtame sprendime, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą jog: pareiškėjas, 2013 m. liepos 4 d. kreipdamasis į Fondo valdybą su 2013 m. birželio 21 d. skundu ir prašydamas panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą bei išmokėti jam kompensacijos nepriemoką, nepraleido teisės aktuose nustatyto termino apskųsti sprendimą Nr. (10.18) I-13731; Fondo valdybos 2013 m. liepos 26 d. atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymą nelaikytinas šios įstaigos priimtu sprendimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio prasme, t. y. Fondo valdyba nepasisakė dėl pareiškėjo skundo iš esmės. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A552-2017/2013 suformuluotu teisės aiškinimu. Be to, LVAT 2013 m vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-167/2013 išaiškino, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, pažeidus jo teises), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, jog šios yra pažeistos.
2.4. Pareiškėjo nuomone, VSDFV Mažeikių skyrius ir Fondo valdyba, 2010 m. pradėdami nemokėti dalies kompensacijos, pasielgė netinkamai, nes raštu neinformavo apie atimtus pinigus. Šiuo metu Fondo valdyba raštu informavo dėl kompensacijos skyrimo termino pasibaigimo. Atsižvelgdamas į tai, kad raštu buvo pranešta, jog 2014 m. liepos 31 d. pasibaigs kompensacijos skyrimo terminas ir nuo šios datos kompensacijos mokėjimas bus nutrauktas, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyrių ir paprašė pateikti pažymą apie asmens socialinį draudimą t. y. kokią sumą pareiškėjas sumokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo 2010 m. sausio 1 d., kai buvo sumažinta kompensacijos dalis, iki atleidimo iš darbo (2014 m. birželio 1 d.).
Pagal išduotą pažymą pareiškėjas Sodrai sumokėjo 46 099,58 Lt. Fondo valdyba turėjo geranoriškai išmokėti pareiškėjui jam apskaičiuotą ir neišmokėtą kompensacijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 8 696,42 Lt.
2.5. VSDFV Mažeikių skyrius sprendime Nr. (10.18) I-13731 ir Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-5104 atsisako geranoriškai išmokėti pareiškėjui apskaičiuotą ir neišmokėtą kompensaciją; iš esmės išnagrinėjus pareiškėjo prašymą priimti neteisėti sprendimai.
II
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo administracinę bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 101 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 26–28).
1. Valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 24 d. nutarime Nr. 267 patvirtintu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), o 2010 m.–2011 m. – ir Laikinuoju įstatymu.
Motyvuojamoji dalis
2. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka.
3. VSDFV Mažeikių skyrius 2010 m.–2011 m. kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pareiškėjui mokėjo, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl nepažeidžiant galiojusių teisės aktų, kompensacija buvo apskaičiuota ir mokama, taikant koeficientą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.
4. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, prašydamas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo susidariusią kompensacijos nepriemoką už 2010 m.– 2011 m. (8 696,42 Lt), 2013 m. birželio 11 d. kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyrių dėl neišmokėtos kompensacijos, prašydamas geranoriškai išmokėti apskaičiuotą ir neišmokėtą kompensacijos dalį. VSDFV Mažeikių skyrius 2013 m. birželio 19 d. informacinio pobūdžio rašte Nr. (10.18) I-13731 pareiškėjui paaiškino, kokiais teisės aktais vadovaudamasis mokėjo pareiškėjui kompensaciją 2010 m.–2011 m., pateikė teisingus duomenis apie pareiškėjui 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. apskaičiuotos, išmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą bei neišmokėtos kompensacijos dalies dydžius ir sumą. Taigi, pareiškėjo reikalavimas panaikinti paminėtą raštą atmestinas kaip nepagrįstas.
5. Pareiškėjas nesutikdamas su rašte Nr. (10.18) I-13731 nurodytais motyvais, kreipėsi į Fondo valdybą, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą iš esmės, vadovaudamasi Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakyme Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, teismų praktika (LVAT administracinėmis bylomis Nr. A756 -174/2012, Nr. A602 -167/2013, Nr. A 432/2013, Nr. AS602 -716/2013, Nr. AS438 -818/2013, Nr. AS444-2232/2013, Nr. A143-816/2014), atsisakė nagrinėti 2014 m. gegužės 22 d. prašymą ir nurodė pareiškėjui, kad 2014 m. gegužės 22 d. prašyme nurodyti argumentai ir pateikti medicininiai dokumentai ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą, kurį galima buvo paduoti per 3 metų laikotarpį, skaičiuojant nuo pirmosios kompensacijos išmokėjimo (2010 m. sausio 26 d.) dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos kompensacijos dalies išmokėjimo į Fondo valdybą kreipėsi praleidęs 3 m. terminą, konstatuotina, jog prašomas panaikinti Fondo valdybos sprendimas Nr. (6.5) I-5104, kuriame atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Taisyklių 31 punktu, LVAT praktika, taip pat atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas.
6. LVAT 2013 m. vasario 1 nutartyje (administracinė byla Nr. A602-167/2013) išaiškino, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, pažeidus jo teises), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, jog šios yra pažeistos. LVAT yra išaiškinęs (2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013), kad Pensijų įstatymo 45 straipsnis ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka, skundžiant šiuos sprendimus Fondo valdybai bei kad terminas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos / kompensacijos dalies išmokėjimo skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos / kompensacijos išmokėjimo dienos. Taigi, pareiškėjo argumentai apie psichologinę ir fizinę būseną (kuri užsitęsė 3 m.), atmestini kaip nepagrįsti.
7. Sprendžiant šį ginčą turėtų būti vadovaujamasi paminėtomis LVAT 2013 m. kovo 12 d., 2013 m. vasario 19 d. ir 2013 m. spalio 9 d. nutartimis ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 3 m. apskundimo terminui, ši byla nutrauktina.
8. Taigi, VSDFV Mažeikių skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, o Fondo valdyba, vadovaudamasi nurodytais teisės aktais, teisėtai ir pagrįstai neatnaujino praleisto termino skundui paduoti. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir pareiškėjui turėjo būti ir buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, kad teisės akto, nustatančio išmokėti 2010 m.–2011 m. negautą kompensacijos dalį, nėra, todėl nei VSDFV Mažeikių skyriui, nei Fondo valdybai nebuvo ir nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui 2010 m.–2011 m. negautos kompensacijos dalį.
III
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, kad Fondo valdybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4470, kuriame pareiškėjui pasiūlyta pateikti įrodymus, ir 2014 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5104, kuriame atsisakyta priimti pareiškėjo argumentus (paaiškinimus) ir nagrinėti jo 2013 m. birželio 11 d. prašymą ir 2013 m. birželio 21 d. skundą, yra teisėti ir pagrįsti, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 38–42).
1. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų (kompensacijų) klausimais per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai; šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatas, galiojančias nuo 2013 m. sausio 1 d., Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka.
2. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti sprendimą Nr. (10.18) I-13731 ir išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą 8 696,42 kompensacijos dalį, su 2013 m. birželio 21 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą. Fondo valdyba, įvertinusi tai, kad VSDVF Mažeikių skyrius pirmąją pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą kompensaciją pareiškėjui išmokėjo 2010 m. sausio mėn., taigi, apie tai, kad mokama ne visa paskirta kompensacija, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad kreipdamasis į Fondo valdybą su paminėtu skundu, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 m. terminą. Dėl šios priežasties Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-5083, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti skundą, nurodė, kad jeigi iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pareiškėjas, nepateikdamas Fondo valdybai jokių įrodymų, su 2013 m. rugpjūčio 19 d. patikslintu prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą kreitisi į Fondo valdybą dėl geranoriško susitarimo išmokėti apskaičiuotos ir neišmokėtos kompensacijos (8 696,42 Lt) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., panaikinti sprendimą Nr. (6.5) I-5083 ir įpareigoti Fondo valdybą iš naujo nagrinėti 2013 m. birželio 21 d. skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-934-634/2014, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino sprendimą Nr. (6.5) I-5083 ir įpareigojo Fondo valdybą pareiškėjo 2013 m. birželio 21 d. skundą sprendimo Nr. (10.18) I-13731 teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėti iš esmės ir priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų; kitą bylos dalį nutraukė. Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjas, su 2013 m. birželio 21 d. skundu kreipdamasis į Fondo valdybą dėl sprendimo Nr. (10.18) I-13731 panaikinimo ir prašydamas išmokėti jam negautą kompensacijos dalį, nepraleido teisės aktuose nustatyto termino VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimui apskųsti.
4. Dėl Fondo valdybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4470 dalies dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti sprendimą Nr. (10.18) I-13731
4.1. Fondo valdyba, remdamasi Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakyme Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 11 punktu, nurodo, pareiškėjas su 2013 m. birželio 11 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyrių, prašydamas išmokėti 2010 m.–2011 m. negautą 8 696,42 Lt kompensacijos dalį (šio prašyme pateikto reikalavimo esmė – nesutikimas su sumažintos pagal Laikinąjį įstatymą kompensacijos mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. su VSDFV Mažekių skyriaus 2010 m. sausio mėn. priimto sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) pradėti mokėti pareiškėjui sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį kompensaciją teisinėmis pasekmėmis), VSDFV Mažeikių skyrius kaip šį sprendimą priėmusi įstaiga,, gavęs paminėtą pareiškėjo prašymą, turėjo, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir Prašymų nagrinėjimo taisyklių 11 punktu, šio pareiškėjo prašymo nenagrinėti ir persiųsti jį nagrinėti pagal kompetenciją Fondo valdybai. Atsižvelgdama į tai, Fondo valdyba 2014 m. gegužės 14 sprendime Nr. (6.5) I-4470 atsakė ne tik į pareiškėjo 2013 m. birželio 21 d. skundą, adresuotą Fondo valdybai, bet ir į 2013 m. birželio 11 d. prašymą, adresuotą VSDFV Mažeikių skyriui.
4.2. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m, birželio 21 d. skundą, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. (6.5) I-4470 nusprendė, kad VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimas, kuriame atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti 2010 m.–2011 m. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotos kompensacijos dalį, priimtas viršijus kompetenciją, todėl naikintinas.
5. Dėl Fondo valdybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4470 dalies dėl pareiškėjo reikalavimo išmokėti 2010 m.–2011 m. neišmokėtą kompensacijos dalį
5.1. Pareiškėjui pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį kompensacija išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi, sprendimas dėl pareiškėjo kompensacijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas kompensacijas Fondo valdybos teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas teritorinio skyriaus, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą kompensacijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn., kuris ir sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes.
5.2. Remiantis LVAT praktika (administracinės bylos Nr. AS438-818/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS502-849/2013, Nr. Al43-816/2014, Nr. A444-2232/2013, A143-816/2014), terminas skundui Fondo valdybai dėl teritorinių skyrių sprendimų (veiksmų), mokant sumažintas pagal Laikinąjį įstatymą pensijas (kompensacijas), paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos (kompensacijos) išmokėjimo.
5.3. Fondo valdyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą, vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu, 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. (6.5) I-4470 pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. birželio 10 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažintą kompensaciją jis praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. birželio 21 d. prašymą.
6. Pareiškėjas į Fondo valdybą kreipėsi su 2014 m. gegužės 22 d. prašymu, kuriame nurodė argumentus (paaiškinimus), kurie, jo manymu, yra svarbūs, sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo (nebuvo informuotas apie VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimą pradėti mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotą kompensaciją, apie savo pažeistas teises sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai), su prašymu pateikė medicininius dokumentus. Fondo valdyba, įvertinusi pareiškėjo 2014 m. gegužės 22 d. prašymo argumentus (paaiškinimus) ir pateiktus medicininius dokumentus, nusprendė, jog nei pareiškėjo argumentai (paaiškinimai), nei duomenys medicininiuose dokumentuose nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, jog pareiškėjas neįrodė, kad terminą jis praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl, remdamasi Taisyklių 31 punktu, sprendime Nr. (6.5) I-5104 atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nusprendė pareiškėjo 201m. birželio 11 d. prašymo (adresuoto VSDFV Mažeikių Skyriui) ir 2013 m. birželio 21 d. skundo (adresuoto Fondo valdybai) tiek, kiek pareiškėjas reikalauja išmokėti 2010 m.–2011 m. negautą kompensacijos dalį, nenagrinėti.
Taigi, pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymo ir 2013 m. birželio 21 d. skundo reikalavimas dėl 2010 m.–2011 m. negautos kompensacijos dalies išmokėjimo Fondo valdyboje nėra išnagrinėtas iš esmės privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl sprendimo išmokėti jam negautą kompensacijos dalį priteisimo teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės.
IV
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-934-643/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03083-2013-3) pagal pareiškėjo E. P. patikslintą skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kuriame pareiškėjas prašė atnaujinti terminą kreiptis į Fondo valdybą dėl apskaičiuotos ir neišmokėtos kompensacijos dalies išmokėjimo už laikotarpį nuo 2010m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 8696,42 Lt, panaikinti Fondo valdybos 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5083 ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 21 d. pateiktą prašymą dėl neišmokėtos kompensacijos dalies išmokėjimo, 2014 m. balandžio 14 d. sprendime pareiškėjo patikslintą skundą tenkino iš dalies: panaikino Fondo valdybos 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5083, įpareigojo Fondo valdybą išnagrinėti iš esmės pareiškėjo 2013 m. birželio 21 d. skundą dėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2013 m. birželio 19 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų, bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo atnaujinti terminą kreiptis į Fondo valdybą dėl apskaičiuotos ir neišmokėtos kompensacijos dalies išmokėjimo nutraukė. Šis teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas.
V
Teismo posėdyje pareiškėjas E. P., remdamasis skundu, prašė tenkinti jo reikalavimus.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1.1. VSDFV Mažeikių skyrius 2005 m. spalio 6 d. sprendime Nr. 101/1197 „Dėl E. P. kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimo atnaujinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 101/1197) nusprendė atnaujinti pareiškėjui 300,00 Lt per mėnesį kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimą nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., nes pradedamas mokėjimas (b. l. 29), 2012 m. birželio 11 d. sprendime Nr. SPKS-8680 „Dėl E. P. kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimo pratęsimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. SPKS-8680) nuspręsta pratęsti pareiškėjui kompensacijos mokėjimą iki 2014 m. liepos 31 d. (b. l. 30). Pareiškėjui priklausanti kompensacija nuo 2010m. sausio 1 d. iki2011 m. gruodžio 31 d. buvo mažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir neišmokėta suma per minėtą laikotarpį sudaro 8 696,42 Lt (VSDFV Mažeikių skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. raštas Nr. (10.18) I-9600 (b. l. 33–34)).
1.2. VSDFV Mažeikių skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymą „Dėl neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“, kuriame pareiškėjas prašė geranoriškai išmokėti jam apskaičiuotą ir neišmokėtą kompensacijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 8 696,42 Lt (b. l. 31–32, 43–44), 2013 m. birželio 19 d. sprendime Nr. (10.18) I-13731 „Dėl neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“ atsisakė išmokėti pareiškėjui neišmokėtą kompensacijos dalį, nes 2010 m.–2011 m. pareiškėjui kompensacija buvo mokama pagal tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarką (b. l. 17–18, 35–36, 45–46). Sprendime Nr. (10.18) I-13731, be kita ko, nurodyta:
1.2.1. Pareiškėjas 2010 m.–2011 m. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam teisėtai mokėta kompensacijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinis Teismas nepasisakė dėl kompensacijų sumažinimo neteisėtumo, be to, šios išmokos prigimtis yra visiškai kitokia negu senatvės pensijos išmoka. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., o Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai. Teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą kompensacijos dalį.
1.2.2. Viso dydžio kompensacija pareiškėjui pradėta mokėti nuo 2012 m. sausio 1 d.
1.2.3. Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą, bet kol toks įstatymas nepriimtas, VSDFV Mažeikių skyrius negali išmokėti pareiškėjui prašomos nepriemokos.
1.2.4. Pareiškėjas apie sumažintą kompensaciją turėjo sužinoti dar 2010 m. vasario mėn., kai gavo sumažintos kompensacijos dalį, o pagal nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatas Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) 37 straipsnio 2 dalį skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėn. nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai, šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
Remiantis LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą (t. y. pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2012 m. gruodžio 31 d.) savo pažeistas teises dėl pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per 3 m. terminą.
1.3. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. birželio 21 d. skundą, kuriame pareiškėjas prašė panaikinti sprendimą Nr. (10.18) I-13731 ir geranoriškai išmokėti jam apskaičiuotą ir neišmokėtą kompensacijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 8 696,42 Lt (b. l. 47), 2013 m. liepos 26 d. sprendime Nr. (6.5) I-5083 „Dėl skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-5083), vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nurodydama, kad iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (Taisyklių 20 punktas) (b. l. 48–49). Sprendime Nr. (6.5) I-5083, be kita ko, nurodyta:
1.3.1. Fondo valdybos teritoriniai skyriai kompensacijas skiria ir moka vadovaudamiesi Pensijų įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. 1156-patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), Tvarkos aprašu, o 2010 m. ir 2011 m. – ir Laikinuoju įstatymu.
1.3.2. Pagal iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatas Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų ir kompensacijų skyrimo ir mokėjimo klausimais per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti skundžiami Fondo valdybai; šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
1.3.3. LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, išnagrinėjęs administracinį ginčą dėl senatvės pensijos dalis, negautos 2010 m.–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo, išaiškino, jog iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl tokios pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per 3 m. terminą.
1.3.4. Pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta kompensacija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi, apie tai, kad mokama ne vis dydžio paskirta kompensacija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., todėl pareiškėjas, kreipdamasis į Fondo valdybą su 2013 m. birželio 21 d. skundu dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. negautos kompensacijos dalies išmokėjimo, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 m. terminą.
1.4. Fondo valdyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir atsakydama į pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymą ir 2013 m. birželio 21 d. skundą, 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. (6.5) I-4470 „Dėl 2013-06-11 prašymo ir 2013-06-21 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-4470) (atsakymas pateiktas pareiškėjui ir VSDFV Mažeikių skyriui) (b. l. 50–52):
1.4.1. Dėl 2013 m. birželio 21 d. skundo dalies panaikinti sprendimą Nr. (10.15) I-13731
Fondo valdyba, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjo 2013 m. birželio 21 d. skundą tenkino iš dalies ir panaikino VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimą Nr. (10.15) I-13731, kadangi VSDFV Mažeikių skyrius, sprendime Nr. (10.18) I-13731 išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymą, kuriame reikalauta negautos kompensacijos dalies išmokėjimo, viršijo savo kompetenciją (VSDFV Mažeikių skyrius, gavęs pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymą, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakyme Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 11 punktu, turėjo minėto prašymo nenagrinėti ir per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos persiųsti jį nagrinėti pagal kompetenciją Fondo valdybai).
1.4.2. Dėl pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymo ir 2013 m. birželio 21 d. skundo dalies dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. negautos 8 696,42 Lt kompensacijos išmokėjimo
1.4.2.1. Pagal iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatas Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti skundžiami Fondo valdybai; šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai ga būti apskundžiami teismui.
1.4.2.2. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas ir kompensacijų perskaičiavimas, remiantis LVAT praktika (administracinės bylos Nr. AS438-818/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS502-849/2013, Nr. AS520-789/2013, Nr. A143-816/2014), terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos kompensacijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos kompensacijos išmokėjimo.
Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta kompensacija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio 26 d., taigi apie VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą kompensaciją pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas į VSDFV Mažeikių skyrių su 2013 m. birželio 11 d. prašymu ir į Fondo valdybą su 2013 m. birželio 21 d. skundu, kuriame, be kita ko, reikalavo išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensacijos dalį, kreipėsi praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 m. terminui, todėl pareiškėjas praleido terminą apskųsti VSDFV Mažeikių skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą kompensaciją, taigi, šis VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimas yra įvykdytas.
1.4.2.3. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 20 punktu, pareiškėjui pasiūlyta iki 2014 m. birželio 10 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotą kompensaciją praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. Fondo valdyba nurodė, kad iki nustatyto termino pateikus įrodymus, pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymo ir 2013 m. birželio 21 d. skundo tiek, kiek prašoma išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. negautą kompensacijos dalį, priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo. Per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba Fondo valdybai nusprendus, kad pateikti įrodymai nesudaro pagrindo atnaujinti terminą, pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymas ir 2013 m. birželio 21 d. skundas tiek, kiek reikalaujama išmokėti 2010 m.–2011 m. negautą kompensacijos dalį, būtų palikti nenagrinėti, kaip pateikti praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 punktas).
1.5. Fondo valdyba, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. gegužės 22 d. prašymą „Dėl neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“ (b. l. 6–7, 53–54), 2014 m. birželio 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-5104 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakymo nagrinėti 2013-06-11 prašymą ir 2013-06-21 skundą“ konstatavo, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 22 d. prašyme nurodyti argumentai ir su prašymu pateikti medicininiai dokumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundui, kurį pareiškėjas galėjo paduoti per 3 m., skaičiuojant nuo pirmosios kompensacijos išmokėjimo 2010 m. sausio 26 d., todėl, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 11 d. prašymą (adresuotą VSDFV Mažeikių skyriui) ir 2013 m. birželio 21 d. skundą tiek, kiek pareiškėjas prašo išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. negautą 8 696,42 Lt kompensacijos dalį (b. l. 8–9, 19–20, 58–59). Sprendime Nr. (6.5) I-5104, be kita ko, nurodyta:
1.5.1. Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-4470 nurodė, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 m. terminą VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti pareiškėjui pagal Laikinąjį įstatymą o sumažintą kompensaciją apskusti.
1.5.2. Fondo valdyba, nustatydama VSDFV Mažeikių skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą, vadovavosi Pensijų įstatymo (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) 45 straipsniu ir LVAT praktika panašaus pobūdžio bylose (administracinėmis bylomis Nr. A756-174/2012, Nr. A602-167/2013, Nr. A552-519/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS438-818/2013, Nr. AS444-2232/2013, Nr. A143-816/2014), remiantis ja terminas skundui Fondo valdybai dėl teritorinių skyrių sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinąjį įstatymą sumažintas pensijas ir kompensacijas, paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos ir kompensacijos išmokėjimo, o ne nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame tam tikros Laikinojo įstatymo normos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, įsigaliojimo. Be to, pensijų ir kompensacijų mažinimas pagal Laikinąjį įstatymą buvo bendras, visuotinis, todėl visi asmenys apie jiems paskirtų ir mokamų pensijų ir kompensacijų mažinimą pagal Laikinąjį įstatymą turėjo žinoti.
1.5.3. Įvertinus pareiškėjo su 2014 m. gegužės 22 d. prašymu pateiktus medicininius dokumentus ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), neįgaliojo pažymėjimą, patvirtinantį, jog pareiškėjas pripažintas iš dalies darbingu, bei aplinkybę, kad pareiškėjo susirgimas ginčo laikotarpiu nesukliudė jo darbinei veiklai (pareiškėjas dirba iki šiol), laikytina, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog 3 m. terminą jis praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių.
1.6. VSDFV Mažeikių skyrius 2014 m. birželio 3 d. rašte Nr. (10.18) I-12380 „Dėl kompensacijos skyrimo termino pasibaigimo“ informavo pareiškėją, kad 2014 m. liepos 31 d. pasibaigs kompensacijos skyrimo terminas, todėl nuo šios dienos kompensacijos mokėjimas bus nutrauktas (b. l. 3).
1.7. Remiantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. rugsėjo 23 d. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma DLN-2 Nr. 029168, pareiškėjui nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. nustatytas 50 proc. darbingumas dėl profesinės ligos (profesinės ligos nustatymo data – 2014 m. liepos 4 d.) (b. l. 66).
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą sprendžiama, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5104 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakymo nagrinėti 2013-06-11 prašymą ir 2013-06-21 skundą“ (b. l. 8–9, 19–20, 58–59), VSDFV Mažeikių skyriaus 2013 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. (10.18) I-13731 „Dėl neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“ (b. l. 17–18, 35–36, 45–46) yra teisėti ir apgrįsti, ar yra teisinis pagrindas įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui priklausančią ir neišmokėtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 8 696,42 Lt.
3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, jo 1 dalį, galiojusį iki 2013 m. sausio 1 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o po to – teismui. Teismas akcentuoja, kad šis terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi, kitoks Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė ir pan.
Byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad pareiškėjui E. P. pirmoji sumažinta pensijos išmoka išmokėta 2010 m. sausio mėn. (tiksliai 2010 m. sausio 26 d.). Vadinasi, pareiškėjas, su skundu kreipdamasi į VSDFV tik 2013 m. birželio 21 d. (gautas skundas 2013 m. liepos 4 d.) (b. l. 47), praleido minėtą terminą. Konstatuotina, kad VSDFV 2014 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. (6.5) I-4470 „Dėl 2013-06-11 prašymo ir 2013-06-21 skundo“ (b. l. 50–52) tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, pagrįstai pareiškėjui pasiūlė iki 2014 m. birželio 10 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotą kompensaciją skųsti praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą.
4. Pabrėžtina, kad VSDFV 2014 m. birželio 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-5104 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakymo nagrinėti 2013-06-11 prašymą ir 2013-06-21 skundą“ (b. l. 8–9, 19–20, 58–59) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleisto termino, nes įvertino, kad pareiškėjas E. P. netinkamai skaičiavo minėtą procesinį terminą, be to, įvertinusi pareiškėjo pateiktus medicininius dokumentus, konstatavo, kad jie nesudaro pagrindo atnaujinti procesinį terminą. Teismas sutinka su tokiu vertinimu, nes pareiškėjo teiginiai apie termino skaičiavimą bei jo pradžią skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos (žr. 2014 m. gegužės 22 d. prašymą, adresuotą VSDFV (b. l. 53-54)), kuri, pareiškėjo nuomone, yra skirtinga, nėra grįsti teisės nuostatomis, jie nesudaro pagrindo teismui atnaujinti praleistą terminą. Medicininiai dokumentai parodo, kad pareiškėjas per tris metus gydėsi tris savaites (b. l. 55-56), o dirbti nustojo tik 2014 m. birželio 1 d. Todėl VSDFV 2014 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5104 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakymo nagrinėti 2013-06-11 prašymą ir 2013-06-21 skundą“ naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
5. Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus 2013 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (10.18) I-13731 „Dėl neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“ (b. l. 17–18, 35–36, 45–46) bei įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui priklausančią ir neišmokėtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 8 696,42 Lt. Teismas akcentuoja, kad nepanaikinus VSDFV sprendimų Nr. (6.5)I-4470 bei Nr. (6.5)I-5104, kuriuose pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą privaloma ikiteismine tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šiuos pareiškėjo reikalavimus.
6. Šiame kontekste paminėtina, jog iš esmės identiškos šiai bylai aplinkybės buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-64-143/2015, todėl teismas, sekdamas konstituciniu imperatyvu, kad analogiškos bylos turi būti sprendžiamos vienodai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. bei 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), vadovaujasi, be kita ko, minėtąja nutartimi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.