Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-756-143-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-01-26
Bylos Nr.: A-756-143-12
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-15-2011-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas: H. J.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų

Kategorijos

15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A756-143/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-15-2011-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui H. J.,atsakovo atstovui N. R.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui M. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas H. J. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (iki reorganizacijos – Pravieniškių 1-ieji pataisos namai) veiksmų. Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-998-554/2008, patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Pravieniškių 1-jų pataisos namų (toliau – ir Pravieniškių 1-ieji PN) Drausmės komisijos 2008 m. liepos 16 d. nutarimą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) sprendimą Nr. 28-2568 bei įrašą individualaus darbo su nuteistuoju asmens knygelėje apie pareiškėjui paskirtą nuobaudą. Sprendimas apeliacine tvarka nebuvo skųstas ir yra įsiteisėjęs. Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-11-428/2009 patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos 2008 m. rugsėjo 10 d. nutarimą, Kalėjimų departamento sprendimą Nr. 2S-3240 bei įrašą individualaus darbo su nuteistuoju asmens knygelėje apie pareiškėjui paskirtą nuobaudą. Šis teismo sprendimas taip pat apeliacine tvarka nebuvo skųstas ir yra įsiteisėjęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A143-953/2010, panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą ir patenkino pareiškėjo skundą: panaikino Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą Nr. 682 ir Kalėjimų departamento 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 2S-3154. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A756-1506/2010, panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir patenkino pareiškėjo skundą: panaikino Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. 44108-622 ir Kalėjimų departamento 2009 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 2S-1914. Nurodyti Kauno apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai patvirtina, kad Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Dėl neteisėtai skirtų nuobaudų pareiškėjui nebuvo suteikiami papildomi pasimatymai (pvz., 2008 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjui nebuvo suteiktas prašytas papildomas pasimatymas) ir papildomi skambučiai telefonu (pvz., 2009 m. liepos 3 d. nebuvo suteiktas papildomas skambutis telefonu tuo metu sunkiai sergančiai pareiškėjo motinai, kuri buvo paguldyta į ligoninę). Dėl neteisėtai skirtų nuobaudų pareiškėjas negalėjo būti skatinamas, be to, jos turėjo neigiamos įtakos skiriant kitas drausmines nuobaudas pareiškėjui. Neteisėti Pravieniškių 1-ųjų PN pareigūnų veiksmai sukėlė pareiškėjui ilgalaikius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Pareiškėjas jautėsi pažemintas, pablogėjo jo reputacija, buvo apribotas jo bendravimas su artimaisiais. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistina iš atsakovo 40 000 Lt suma patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skunde minimi Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. ir 2009 m. sausio 23 d. sprendimai iš esmės yra analogiški, nes šiais sprendimais buvo panaikinti įrašai individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje apie paskirtas nuobaudas. Pravieniškių 1-uosiuose PN buvo susiklosčiusi darbinė praktika, kai nuteistajam nepaskyrus nuobaudos už padarytą pažeidimą, bet apsvarsčius Drausmės komisijos posėdyje, individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje buvo daromas įrašas apie pokalbį su nuteistuoju Drausmės komisijos posėdyje. Pataisos namų administracija tokį pokalbį laikė viena iš darbo su nuteistuoju formų, tačiau niekuomet nekonstatuodavo, kad nuteistasis turi drausminių nuobaudų. Pokalbis su nuteistuoju Drausmės komisijos posėdžio metu yra ne nuobauda, o prevencinė priemonė. Taip buvo siekiama koreguoti nuteistojo elgesį, kad jis nepažeidinėtų nustatytos tvarkos. Minėtais sprendimais Kauno apygardos administracinis teismas panaikino įrašus apie pokalbius, išaiškindamas, kad tokios rūšies nuobaudų nėra, o jeigu užfiksuojamas padarytas pažeidimas, už tai turi būti skiriama nuobauda. Po šių teismo sprendimų priėmimo įstaiga laikosi būtent tokios teismo sprendimuose išaiškintos praktikos.

Atsakovas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje A141-953/2010, panaikino Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą Nr. 682, kuriuo pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda. Šiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė dėl neteisėto įstaigos ar pareigūnų veikimo ar neveikimo, tik nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, netinkamai taikė teisės normas. Neteisėtų pareigūnų veiksmų šiuo atveju nebuvo konstatuota. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendime taip pat nėra konstatuota, kad pataisos įstaigos pareigūnai neveikė taip, kaip numato teisės aktai. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 7 dalimi, nuteistajam gali būti suteikiamas papildomas pasimatymas socialiniams ryšiams palaikyti, tačiau tai nėra pataisos įstaigos pareiga. Todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl neteisėtai skirtų nuobaudų jam nebuvo skirtas papildomas pasimatymas, yra nepagrįstas. BVK 102 straipsnio 1 dalyje taip pat yra numatyta pataisos įstaigos teisė, bet ne pareiga leisti nuteistajam paskambinti vieną kartą telefonu. Todėl papildomo skambučio nesuteikimas nuteistajam neturėtų būti siejamas tik su galiojančiomis nuobaudomis.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, jog iš administracinės bylos Nr. I-11-428/2009 matyti, kad Drausmės komisija 2008 m. rugsėjo 10 d. posėdžio metu paskyrė pareiškėjui žodinę nuobaudą (pokalbį) už tai, kad buitinėse patalpose, už kurių priežiūrą ir tvarką buvo atsakingas pareiškėjas, neplaninės kratos metu buvo rasti šeši mobiliojo ryšio telefonai su akumuliatoriais. Kalėjimų departamentas 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendime Nr. 2S-3240 nurodė, kad nuteistajam Drausmės komisijos taikyta reabilitacinė priemonė yra teisėta ir pagrįsta. Tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu panaikino Drausmės komisijos nutarimą ir Kalėjimų departamento sprendimą. Iš administracinės bylos Nr. I-998-554/08 matyti, kad Drausmės komisijos 2008 m. liepos 16 d. nutarimu pareiškėjui paskirta žodinė nuobauda už tai, kad į 5-to būrio 51-ąją gyvenamąją patalpą užėjus pareigūnams, pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl paimtų pornografinio turinio kompaktinių diskų ir antenos. Kalėjimų departamentas 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendime Nr. 2S-2568 sutiko su pareiškėjui Drausmės komisijos paskirta prevencinio pobūdžio priemone. Tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu panaikino Drausmės komisijos nutarimą ir Kalėjimų departamento sprendimą. BVK 142 straipsnio 1 dalyje pateiktas nuobaudų, skirtinų nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, rūšių sąrašas. BVK 143 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad nuobaudos – papeikimas, paskyrimas be eilės budėti pataisos įstaigos patalpose ir tvarkyti teritoriją – skiriamos žodžiu arba raštu tam įgalioto pareigūno įsakymu arba nutarimu. Kitos šio kodekso 142 straipsnio 1 dalyje numatytos nuobaudos skiriamos pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu. BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatytos nuobaudos skiriamos tik tais atvejais, kai yra pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 236 ir 245 punktais, Drausmės komisija yra patariamoji pataisos įstaigos direktoriaus institucija. Taisyklių 202 punkte nustatyta, kad tik įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę nuteistiesiems skirti nuobaudas, numatytas BVK. Nagrinėjamu atveju Drausmės komisijos posėdžiuose pareiškėjui nebuvo paskirta jokia drausminė nuobauda, o apsiribota tik žodiniais pokalbiais, kurie yra auklėjamojo, o ne drausminamojo pobūdžio. Pokalbis nėra drausminė nuobauda. Tai yra viena iš socialinės reabilitacijos formų, neturėjusi jokios įtakos pareiškėjui skiriant drausmines nuobaudas. Todėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl Drausmės komisijos taikytų prevencinio pobūdžio pokalbių, atlyginimas nepriteistinas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, jis neturtinę žalą patyrė ir dėl Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 44108-622, kuriuo jam buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, bei 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo Nr. 682, kuriuo jam buvo paskirta drausminė nuobauda – įspėjimas. Žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius visas būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2 ) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 straipsnis). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2009 m. vasario 10 d. nutartis Nr. A556-95/2009). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimu (adm. byla Nr. I-79-414/2009) ir 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu (adm. byla Nr. I-885-554/2009) konstatuota, kad nuobaudos pareiškėjui atsakovo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 682 ir 2009 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 44108-622 paskirtos nepagrįstai. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti pirmąją viešosios atsakomybės sąlygą – valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas dėl neteisėtų institucijos veiksmų nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Pareiškėjo teiginiai, kad minėtais administraciniais aktais paskirtos nuobaudos sukėlė jam nuolatinius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo su artimaisiais apribojimą, nėra pagrįsti. Be to, pareiškėjas tokio paties pobūdžio veiksmus, už kuriuo jam buvo skirtos nuobaudos, atliko ne pirmą kartą. Tai matyti iš administracinėje byloje Nr. I-79-414/2009 esančių tarnybinių pranešimų (b. l. 51-52) ir administracinėje byloje I-885-554/2009 esančių tarnybinių pranešimų (b. l. 25-30) bei liudytojų parodymų. Pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, nepateikė teismui jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jo teigimu, patirtą žalą. Todėl konstatavimas, kad Pravieniškių 1-ųjų PN nutarimai yra neteisėti, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. ir 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimuose yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus ir pažeminimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas H. J. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjo nuomone, tai, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-998-554/2008, ir 2009 m. sausio 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-11-428/2009, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A143-953/2010, ir 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A756-1506/2010, buvo panaikinti Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos ir Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus nutarimai, kuriais pareiškėjui buvo skirtos nuobaudos, neabejotinai įrodo, kad šiuo atveju pataisos įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Neteisėtais pataisos įstaigos veiksmais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala – pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Pataisos namų administracija persekiojo pareiškėją ir sąmoningai siekė, kad pareiškėjui būtų apribota galimybė būti lygtinai paleistam iš pataisos namų. Nagrinėjamu atveju yra visos CK numatytos žalos atlyginimo sąlygos (CK 6.250 straipsnio 1 dalis, 6.271 straipsnio 4 dalis). Todėl, pareiškėjo nuomone, jam priteistinas jo prašomas neturtinės žalos atlyginimas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad nagrinėjamu atveju jis tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją, apčiuopiamą pažeminimą ar reputacijos pablogėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas H. J. prašo priteisti jam neturtinės žalos, patirtos, jo teigimu, dėl neteisėtai jam Pravieniškių pataisos namų administracijos paskirtų nuobaudų, atlyginimą.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: 1) neteisėti veiksmai; 2) žala; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjo teigimu, žalą jis patyrė dėl Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos 2008 m. liepos 16 d. ir 2008 m. rugsėjo 10 d. jam, kaip nuteistajam, neteisėtai paskirtų nuobaudų, taip pat dėl Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 682 bei 2009 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 44108-622 neteisėtai paskirtų nuobaudų.

Kaip matyti iš Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-998-554/2008 esančių dokumentų, Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos 2008 m. liepos 16 d. posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl nuobaudos skyrimo nuteistajam H. J., nesilaikiusiam įstaigoje nustatytos tvarkos. Posėdžio metu buvo nutarta apsiriboti pokalbiu, kuris laikytinas auklėjamojo pobūdžio prevencine priemone. Toks pokalbis nėra viena iš nuobaudų, kurios, vadovaujantis BVK 142 straipsnio nuostatomis, gali būti skiriamos laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Be to, pataisos įstaigos Drausmės komisija yra tik patariamoji institucija, kurios teikimu pataisos įstaigos vadovas gali skirti laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatytas nuobaudas (BVK 143 straipsnio 7 dalis). Iš Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-11-428/2009 esančių dokumentų matyti, kad Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos 2008 m. rugsėjo 10 d. posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl nuobaudos skyrimo nuteistajam H. J., laikiusiam uždraustus turėti daiktus. Šiame Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos posėdyje taip pat buvo nutarta apsiriboti pokalbiu, kuris, kaip jau buvo minėta, laikytinas auklėjamojo pobūdžio prevencine priemone ir nėra drausminė nuobauda.

Anksčiau nurodytas Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos 2008 m. liepos 16 d. nutarimas yra panaikintas Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-998-554/2008, o 2008 m. rugsėjo 10 d. nutarimas – Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-11-428/2009. Pareiškėjo teigimu, įsiteisėję Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. ir 2009 m. sausio 23 d. sprendimai įrodo, kad nagrinėjamu atveju pataisos įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši įstaiga ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau, kaip jau buvo minėta, valstybės institucijos neteisėti veiksmai yra tik viena iš trijų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą, taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokių valdžios institucijos veiksmų asmuo patyrė žalą. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju dėl anksčiau nurodytų Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos nutarimų jis patyrė neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau pareiškėjas savo skunde iš esmės niekaip neapibūdino ir nekonkretizavo, jo teigimu, patirtos žalos. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė atitinkamų įrodymų, kurie leistų teigti, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė pažeminimą ar pablogėjo jo reputacija, arba jis turėjo kokių nors sunkių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ar kitokių sunkumų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau buvo minėta, jokios nuobaudos pareiškėjui Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos nutarimais paskirtos nebuvo. Jokios pareiškėjo teisės šiais nutarimais atimtos ar suvaržytos taip pat nebuvo. Taigi, jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos nutarimai neturėjo. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad minėtų pokalbių metu pareiškėjas buvo žeminamas ar su juo kitaip netinkamai buvo elgiamasi. Atsižvelgiant į visa tai, nėra pagrindo teigti, kad Pravieniškių 1-ųjų PN Drausmės komisijos 2008 m. liepos 16 d. ir 2008 m. rugsėjo 10 d. nutarimais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui negali būti priteistas neturtinės žalos, patirtos, jo paties teigimu, dėl minėtų nutarimų, atlyginimas.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad neturtinę žalą jis patyrė ir dėl Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 682 bei 2009 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 44108-622 neteisėtai paskirtų nuobaudų. Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 682 pareiškėjui už bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – įspėjimas (administracinė byla Nr. A143-953/2010, b. l. 31-32). Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 44108-622 pareiškėjui už bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą buvo paskirta nuobauda – papeikimas (administracinė byla Nr. A756-1506/2010, b. l. 21-22). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu panaikino Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą Nr. 682 ir Kalėjimų departamento 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 2S-3154, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl šio Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus nutarimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu panaikino Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. 44108-622 ir Kalėjimų departamento 2009 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 2S-1917, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl šio Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus nutarimo. Taigi, ta aplinkybė, kad nuobaudos pareiškėjui aukščiau nurodytais Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus nutarimais buvo skirtos neteisėtai, yra konstatuota įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. ir 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimais.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą). Pareiškėjas, teigdamas, kad minėtais Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus nutarimais jam buvo padaryta neturtinė žala, skunde nurodė, kad dėl šiais nutarimais paskirtų nuobaudų jam nebuvo suteikti papildomi pasimatymai ir papildomi pokalbiai telefonu su artimaisiais giminaičiais. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka. Trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų trukmę ir kiekį reglamentuoja BVK 73, 74, 79, 80, 85, 91, 94, 152 straipsniai. Suteikiamų pasimatymų skaičius priklauso nuo laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos rūšies, taip pat grupės, kuriai priskirtas nuteistasis (paprastoji, lengvoji, drausmės). Tokių pasimatymų suteikimo tvarka yra griežtai reglamentuota. Tačiau BVK 94 straipsnio 7 dalis numato, kad nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai. Taigi, nuteistiesiems, priskirtiems paprastajai arba lengvajai grupei, be jiems pagal įstatymą priklausančių pasimatymų gali būti suteikiami ir papildomi pasimatymai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime pažymėjo, kad BVK 94 straipsnio 7 dalis numato pataisos įstaigos teisę, o ne pareigą suteikti tokiems nuteistiesiems papildomus pasimatymus. Įstatymas nesieja tokių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo su nuteistiesiems paskirtų nuobaudų buvimu ar nebuvimu. Panašiai yra reglamentuojama ir nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato BVK 73-75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Tačiau BVK 102 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pataisos įstaigos direktorius turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Leisti nuteistajam papildomai paskambinti telefonu taip pat yra pataisos įstaigos teisė, o ne pareiga. Įstatymas nenumato, kad šios teisės realizavimas yra priklausomas nuo, ar nuteistam yra paskirtos drausminės nuobaudos. Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti papildomą pasimatymą su giminaičiais ar leisti papildomai paskambinti telefonu būtent dėl tos priežasties, kad Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 682 bei 2009 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 44108-622 jam buvo paskirtos drausminės nuobaudos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl minėtais Pravieniškių 1-ųjų PN direktoriaus nutarimais pareiškėjui paskirtų nuobaudų (įspėjimo ir papeikimo) buvo kaip nors apribotos kitos pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo, teisės ar kitokiu būdu pabloginta jo padėtis. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad minėtos nuobaudos sukėlė pareiškėjui tokius nepatogumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būdingus laisvės atėmimo bausmės režimui.

Teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad nepagrįstai paskirtos nuobaudos jam sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, tačiau, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes ir pareiškėjui skirtų nuobaudų rūšį, nėra pagrindo pripažinti, kad jie buvo tokio pobūdžio, kad to nekompensuotų teismo pripažinimas, jog atsakovas nuobaudas jam paskyrė nepagrįstai, ir tokių nuobaudų panaikinimas teismo sprendimu. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, teismo pripažinimas, kad pareiškėjas buvo nubaustas nepagrįstai, yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pažymėtina, kad argumentą, jog neteisėtai skirtos nuobaudos turėjo įtakos galimybei būti lygtinai paleistam iš pataisos namų prieš terminą, pareiškėjas iškėlė tik apeliaciniame skunde, todėl pirmosios instancijos teismas jo pagrįstai ir nesvarstė. Kita vertus, šis teiginys nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas aptariamuoju laikotarpiu turėjo ir daugiau nuobaudų už bausmės atlikimo režimo pažeidimus.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė