- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-15
- Bylos Nr.
- I-589-739/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02165-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 51.4Rašytinis bylų nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. J. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Lukiškių TI-K), 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–5) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, neužtikrinant nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui – 3,6 kv. m. Teigė, kad tuo buvo pažeista jo teisė kalėti tinkamomis sąlygomis. Nurodė, kad į priklausantį gyvenamąjį plotą (3,6 kv. m) įskaičiuojami visi baldai, todėl kameroje laisvos vietos pajudėti neliko, jis buvo priverstas nuolat gulėti lovoje, o mažas fizinis aktyvumas neigiamai veikia organizmą. Teigė, kad dėl to, kad kameros buvo perpildytos, sumažėjo kubinė oro talpa, todėl buvo jaučiamas deguonies trūkumas, ir todėl paūmėdavo dusulio priepuoliai, o nuolat laikant atidarytus langus, atsirasdavo didelis skersvėjis, perpūsdavo nugarą, jis sirgo peršalimo ligomis. Be to, perpildytose kamerose neužtekdavo vietos visiems susėsti prie stalo pavalgyti, dažnai tekdavo valgyti lovoje, tai ne tik žemino orumą, bet ir prieštaravo higienos normoms. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų sutriko visavertis gyvenimas, buvo pažemintas jo orumas, atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis pasidarė dirglus, sutriko miegas, prasidėjo depresija, nuo kurios jis negalėjo gydytis, nes yra alergiškas vaistams, jis patyrė išgyvenimus, nuolat jautė stresą, dėl to buvo emociškai prislėgtas. Nurodytą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 2000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas atsiliepimu į skundą (b. l. 40–43) į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, į kokias kameras pareiškėjas buvo paskirtas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu, koks buvo šių kamerų plotas, ir kiek kartu su pareiškėju buvo laikoma asmenų. Paaiškino, kad kameros buvo vėdinamos per langus, tai atitinka Higienos normos reikalavimus. Nurodė, kad visose kamerose buvo stalas ir taburetės (suoliukai). Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas nurodė, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimū apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, šie paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais įrodymais. Darė išvada, kad nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. sausio 30 d. (su pertrauka nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 24 d., kuomet buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių) (b. l. 40, 31–32, 63). Byloje esant tokiems duomenims apie pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime datas, byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. sausio 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Pareiškėjas skundėsi, kad jam kamerose teko per mažai gyvenamojo ploto, ir teigė, kad buvo pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui (3,6 kv. m).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 papunktis nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis (b. l. 40) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas šiose kamerose: nuo 2017 m. gruodžio 12 d. – kameroje Nr. 123, kurios plotas 7,42 kv. m, kartu su kitu vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 3,71 kv. m ploto; toliau nuo 2017 m. gruodžio 13 d. – kameroje Nr. 280, kurios plotas 7,82 kv. m, kartu su kitu vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 3,91 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 21 d. – kameroje Nr. 304, kurios plotas 8,11 kv. m, kartu su kitu vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 4,06 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 28 d. – toje pačioje kameroje Nr. 304, vienas, todėl jam teko 8,11 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 29 d. – toje pačioje kameroje Nr. 304, kartu su kitu vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 4,06 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 4 d. – kameroje Nr. 174, kurios plotas 7,94 kv. m, vienas, todėl jam teko 7,94 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 5 d. – toje pačioje kameroje Nr. 174, kartu su kitu vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 3,97 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 15 d. – kameroje Nr. 185, kurios plotas 7,94 kv. m, vienas, todėl jam teko 7,94 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 16 d. iki 2018 m. sausio 21 d. (2018 m. sausio 21 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių) – toje pačioje kameroje Nr. 185, kartu su kitu vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 3,97 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 24 d. – kameroje Nr. 123, kurios plotas 7,42 kv. m, kartu su kitu vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 3,71 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 25 d. – kameroje Nr. 286, kurios plotas 7,60 kv. m, kartu su kitu vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 3,80 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 26 d. – toje pačioje kameroje Nr. 286, vienas, todėl jam teko 7,60 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 27 d. – toje pačioje kameroje Nr. 286, kartu su kitu vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 3,80 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. sausio 30 d. – kameroje Nr. 189, kurios plotas 7,86 kv. m, kartu su kitu vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 3,93 kv. m ploto. Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (Įsakymo 1.3.1 papunktis).
Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K direktoriui prašymų ar skundų dėl laikymo sąlygų neteikė, t. y. tokio pobūdžio prašymų ar skundų nėra registruota (b. l. 43, 70), nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad jis dažnai teikdavo pretenzijas Lukiškių TI-K administracijai, prašydamas tinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 2).
Be to, pareiškėjas turėjo teisę kasdien pasivaikščioti. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos (85straipsnio 1 dalies 4 punktas), drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą (86 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad nuteistiesiems yra užtikrinama teisė pasivaikščioti (b. l. 40, 42), o pareiškėjas skunde patvirtino, kad jis galėjo kasdien pasivaikščioti (b. l. 3). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistiesiems, be to, yra sudaroma galimybė naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis (b. l. 40). Teismas sprendžia, kad pasivaikščiojimai, minėtos programos galėjo sušvelninti laikymo kamerose neigiamą poveikį.
Iš 2017 m. birželio 13 d. darbų atlikimo akto Nr. 24-3867 kopijos (b. l. 35–37) matyti, kad 2017 m. vasario–balandžio mėn., t. y. iki ginčo laikotarpio, kamerose Nr. 174, 185, 189, 280, 304 buvo išmontuotos nereikalingos lovos. Minėtose kamerose vėliau ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Teismas daro išvadą, kad nereikalingi baldai iš kamerų buvo pašalinami, ir jie neužėmė kamerose esančio ploto. Dalį ploto kamerose užėmė baldai ir sanitarinis mazgas (b. l. 39, 41, 44), tačiau Įsakymas nenumato, kad į jame įtvirtintą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą turi būti neįskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2834-442/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-85-822/2018). Remiantis minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartimis, į plotą, skirtą baldams įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas.
Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerose.
Pareiškėjas teigė, kad dėl to, kad kameros buvo perpildytos, sumažėjo kubinė oro talpa, todėl buvo jaučiamas deguonies trūkumas, ir todėl paūmėdavo dusulio priepuoliai, o nuolat laikant atidarytus langus, atsirasdavo didelis skersvėjis, dažnai perpūsdavo nugarą, jis sirgo peršalimo ligomis.
Šioje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjui kameroje teko nuo 3,71 iki 8,11 kv. m ploto, ir kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas arba kartu su dar vienu asmeniu. Byloje nebuvo nustatytas minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad kameros buvo perpildytos, kaip skunde teigė pareiškėjas.
Ginčo laikotarpiu galiojo ir šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kuri nustato tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus (jos 1 punktas). Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ginčo laikotarpiu galiojusių ir šiuo metu galiojančių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14 punktas nustato, kad kameroje turi būti: langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. [...] (14.1 papunktis); natūralus arba mechaninis vėdinimas (14.10 papunktis). Jų 23 papunktis nustato, kad tardymo izoliatorių patalpos, įrenginiai ir inventorius eksploatuojami laikantis Lietuvos Respublikos higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Atsakovės atstovas į bylą yra pateikęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-320(16.16.8.10.1) (b. l. 48–49) ir 2017 m. kovo 28 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-338(16.17.7.10.12) (b. l. 50–51) kopijas, iš kurių matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, 2017 m. kovo 23 d. ir 2017 m. kovo 16 d. patikrinęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerą Nr. 123 (kurioje vėliau ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas), nustatė, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kamerą per langą, langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimą (b. l. 48, 50). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 42) ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Ūkio skyriaus inspektorė 2018 m. spalio mėn. pranešime (b. l. 44) patvirtino, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teismas daro išvadą, kad kamerų vėdinimas per langus atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. Teismas sprendžia, kad esant blogam orui ar žiemą, langus galima buvo atidaryti trumpesniam laikui. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentas dėl deguonies trūkumo kamerose yra nepagrįstas, todėl jį atmeta.
Dėl pareiškėjo nurodyto dusulio priepuolio ir peršalimo ligų šiame sprendime bus pasisakyta vėliau.
Pareiškėjas skundėsi, kad perpildytose kamerose neužtekdavo vietos visiems susėsti prie stalo pavalgyti, dažnai tekdavo valgyti lovoje, tai ne tik žemino orumą, bet ir prieštaravo higienos normoms.
Šioje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjui kameroje teko nuo 3,71 iki 8,11 kv. m ploto, ir nebuvo nustatytas minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas arba kartu su dar vienu asmeniu. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad kameros buvo perpildytos, ir kad pareiškėjui neužteko vietos prie stalo, kaip skunde teigė pareiškėjas.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6–14.8 papunkčiuose yra išvardinti baldai, kurie turi būti kameroje, 14.6 papunktyje yra nustatyta, kad kamerose pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti.
Nurodytos teisės normos nustato, kad kameroje turi būti vienas stalas, ir nenustato, kiek kameroje turi būti taburečių (suoliukų). Teismas sprendžia, kad taburečių (suoliukų) skaičius kameroje turėtų atitikti kameroje laikomų asmenų skaičių. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 41) ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Ūkio skyriaus inspektorė 2018 m. spalio mėn. pranešime (b. l. 44) patvirtino, kad visose kamerose yra stalas ir taburetės arba suolai (tose kamerose, kuriose yra iki 4 lovų , yra taburetės (kėdutės), o tose kamerose, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos, yra suolai). Teismas daro išvadą, kad toks kamerų apstatymas atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. O kadangi pareiškėjas kameroje buvo laikomas arba vienas, arba su vienu asmeniu, teismas sprendžia, kad pareiškėjui turėjo užtekti vietos prie stalo. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas daro išvadą, kad šis pareiškėjo skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl jį atmeta.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir jo pareigūnų veiksmus (neveikimą). Nenustačius neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir šios institucijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Pareiškėjas nurodė, kad jam dėl deguonies trūkumo kamerose paūmėdavo dusulio priepuoliai, kad skersvėjis kamerose dėl atidarytų langų jam perpūsdavo nugarą ir jis sirgo peršalimo ligomis (b. l. 3), kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų pasidarė dirglus, jam sutriko miegas, prasidėjo depresija, jis patyrė stresą (b. l. 4). Tačiau bylos medžiagoje tai patvirtinančių duomenų nėra. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijoje (b. l. 61–69) nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Sveikatos tarnybos medikus su minėtais nusiskundimais dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti netinkamos kalinimo sąlygos, ir kad jam buvo nustatyti sveikatos sutrikimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.
Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.