- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-12
- Bylos Nr.
- 2A-2546-467/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36214-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis, Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- D. S.
- Atsakovas
- M. V.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Romualda Janovičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui M. V. dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė D. S. 2013 m. spalio 31 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė: nustatyti, kad L. S. tėvas yra atsakovas M. V.; priteisti iš atsakovo M. V. 15 525 Lt išlaikymo įsiskolinimą L. S. nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki ieškinio padavimo dienos; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui vaikui L. S. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 500 Lt iki vaiko pilnametystės; nepilnamečio sūnaus išlaikymui skirtų lėšų uzufrukto teise tvarkytoja paskirti jo motiną; nustatyti atsakovo turtui (¾ dalims gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ) priverstinę hipoteką, užtikrinant prievolę sumokėti 15 525 Lt išlaikymo įsiskolinimą bei prievolę išlaikyti nepilnametį sūnų. Ieškovė nurodė, jog su atsakovu susipažino 1998 metais, pradėjo artimai bendrauti, jiems gimė sūnus, tačiau šalims pradėjus gyventi atskirai atsakovas nebesirūpino sūnumi, nebeteikė išlaikymo. Atsakovas žinojo, kad Laurynas yra jo sūnus, tačiau oficialiai tėvystę pripažinti vengė, vaiko gimimo liudijime atsakovas nėra nurodytas vaiko tėvu.
Atsakovas M. V. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog 2000 metais susipažino su ieškove, tačiau kartu negyveno, ieškovė nesakė kas yra vaiko tėvas. Gimus vaikui, ieškovė atsakovui tėvystės pripažinti nesiūlė, nors ir gyveno kartu apie 1 metus atsakovo namuose. Po to ieškovė, susirinkusi daiktus ir nieko neaiškindama, su sūnumi išėjo gyventi pas kitą vyrą, kur buvo girtaujama, todėl ieškovės motina paėmė vaiką pas save ir iki šiol vaikas gyvena kartu su močiute. Po metų ieškovė pradėjo skambinėti atsakovui, atsiprašinėti, prašytis priimama atgal. 2010 m. atsakovas nusipirko namą, ¼ dalį namo ir žemės sklypo padovanojo ieškovei, tačiau ši 2011 m. lapkritį vėl susirinko daiktus ir išėjo gyventi pas kitą vyrą. Ieškovė dažnai gerdavo, vartojo narkotines medžiagas, kildavo konfliktai, kurių metu ieškovė teigdavo, jog Laurynas nėra atsakovo sūnus. Atsakovas tėvystės nepripažino, tačiau neprieštaravo, kad būtų skirta ekspertizė tėvystei nustatyti. Nustačius, kad jis yra vaiko tėvas, atsakovas prašė įvertinti aplinkybę, kad per visą ieškovės nurodytą laikotarpį teikė materialinę pagalbą L. S., todėl išlaikymo įsiskolinimas negalėjo susidaryti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį patenkino ir nustatė, kad atsakovas yra L. S. tėvas, o L. S. yra atsakovo M. V. sūnus; priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiui sūnui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teisme dienos (2013 m. spalio 31 d.) iki sūnaus pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; priteisė iš atsakovo nepilnamečiui sūnui išlaikymo įsiskolinimą 15 525 Lt nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki ieškinio padavimo teisme dienos, t.y. 2013 m. spalio 31 d.; nustatė, kad išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo lėšomis uzufrukto teise disponuoja įstatyminė nepilnamečio vaiko motina. Teismas, atsižvelgęs į ekspertizės akto išvadą, šalių duotus paaiškinimus, pripažino atsakovą L. S. tėvu. Teismas taip pat įvertino abiejų šalių turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę ir pastangas gauti didesnes pajamas, vaiko amžių, jo poreikius ir, vadovaudamasis prioritetiniu nepilnamečio vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu bei suformuota teismų praktika išlaikymo priteisimo bylose, iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteisė po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Teismas nustatė ir tai, kad ieškovė su atsakovu kartu negyvena nuo 2010 metų pabaigos. Atsakovas pripažino, kad teikė vaikui paramą dovanomis ir saldainiais, kartais vaikui duodavo pinigų, todėl teismas sprendė, jog pastovaus, konkretaus išlaikymo sūnui atsakovas neteikė, todėl tenkino ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo 15525 Lt įsiskolinimą, atsižvelgiant į tuo metu galiojusį minimalų mėnesinį atlyginimą. Teismas sprendimo vykdymo užtikrinimui paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi uždėtą areštą atsakovo turtui – ¾ dalims gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė D. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti sprendimą ir patenkinti ieškovės reikalavimą - nustatyti atsakovo turtui (¾ dalims gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)) priverstinę hipoteką, užtikrinant prievolę sumokėti 15 525 Lt išlaikymo įsiskolinimą bei prievolę išlaikyti nepilnametį sūnų, mokant kas mėnesį po 500 Lt periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, pagal apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, jog teismas, patenkinęs ieškovės ieškinį, nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo nustatyti priverstinę hipoteką atsakovo turtui iki prievolių pagal teismo sprendimo įvykdymo. Teismas šio reikalavimo neanalizavo, nevertino jo pagrįstumo ir nenurodė, kad jo netenkina. Nors teismas sprendimo vykdymo užtikrinimui paliko galioti teismo nutartimi uždėtą areštą atsakovo turtui, tačiau turto areštas nėra tapatus hipotekai. Ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ¼ gyvenamojo namo, kurio ¾ dalims prašo nustatyti priverstinę hipoteką, teismo sprendimo vykdymui užtikrinti. ¾ dalių turto vidutinė rinkos vertė yra 17 400 Lt, t.y. mažiau, nei atsakovas iki šiol nemokėdamas, yra skolingas sūnui. Atsakovui nevykdant teismo sprendimo, išieškojimas iš šio turto, kurio ¼ dalis priklauso ieškovei, būtų palankiausia ir labiausiai atitiktų vaiko interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas M. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog nėra jokio pagrindo nustatyti priverstinę hipoteką, jos taikymo būtinybės ieškovė nepagrindė. Nustačius atsakovo turtui priverstinę hipoteką, šis nepagrįstai patirtų didelių materialinių ir organizacinių sąnaudų, tai neatitiktų ekonomiškumo bei proporcingumo principų. Ieškovė, būdama nesąžininga, teismui nenurodė aplinkybių, jog, dar prieš jai pateikiant 2014 m. birželio 13 d. apeliacinį skundą, atsakovas 2014 m. birželio 5 d. sumokėjo 6 000 Lt, o 2014 m. birželio 10 d. - 4 000 Lt išlaikymo įsiskolinimo dalį. Taip pat atsakovas pateikė prašymą darbdaviui, kad šis išskaičiuotų ir pervestų į ieškovės sąskaitą papildomai po 250 Lt kas mėnesį išlaikymo įsiskolinimo dengimui. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nesuruošia vengti prievolių teikti išlaikymą bei mokėti išlaikymo įsiskolinimą, vykdymo. Išlaikymo įsiskolinimą atsakovas planuoja padengti ne ilgiau nei per 2 metus. Atsakovas šiuo metu jau yra padengęs daugiau kaip pusę išlaikymo įsiskolinimo sumos, todėl nėra pagrindo taikyti priverstinę hipoteką jo turtui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – 2014 m. birželio 26 d. atsakovo prašymą darbdaviui (duomenys neskelbtini) (b.l. 106), 2014 m. birželio 5 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 pervesti į ieškovės D. S. atsiskaitomąją sąskaitą 6 000 Lt (b.l. 107), 2014 m. birželio 10 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 pervesti į ieškovės D. S. atsiskaitomąją sąskaitą 4 000 Lt (b.l. 108).
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės D. S. apeliacinio skundo ribose – apeliaciniu skundu ieškovė skundžia tik sprendimo dalį, kurioje išspręstas reikalavimas dėl priverstinės hipotekos nustatymo atsakovo turtui, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad neapskųstoje dalyje teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie taip pat nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui apskųstoje dalyje pakeisti.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo esmė – CK 3.197 straipsnio, nustatančio, kad, prireikus teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nustato tėvų (ar vieno iš jų) turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką), taikymo/netaikymo būtinybė konkrečiu atveju. Jeigu teismo sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškoma iš įkeisto turto įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, paliko galioti areštą atsakovo turtui, nereiškia, kad jos sūnaus, kaip kreditoriaus, teisių užtikrinimui neturėjo būti nustatyta priverstinė hipoteka atsakovui nuosavybes teise priklausančiam turtui, kadangi toks prievolės mokėti išlaikymo įsiskolinimą bei teikti išlaikymą periodinėmis išmokomis įvykdymo užtikrinimo būdas labiau atitiktų nepilnamečio šalių sūnaus interesus. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su tuo nesutinka, nurodydamas, kad jis apeliacinio skundo padavimo dienai jau buvo sumokėjęs didesnę dalį priteisto išlaikymo įsiskolinimo ir toliau neketina vengti vykdyti teismo sprendimą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovu ir apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pažymėtina, kad teismas bylose dėl išlaikymo vaikui priteisimo gali taikyti šias vaiko teisių apsaugos priemones: laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CK 3.65 str. 2 d. 4 p., CK 3.196 str. 2 d.); priverstinis konkretaus skolininko turto įkeitimas (hipoteka) (CK 3.197 str.). Teismui nustačius, kad vaiko išlaikymo prievolės realiam įvykdymui užtikrinti tikslinga taikyti priverstinį įkeitimą (hipoteką), teismas gali tiek suinteresuoto asmens prašymu, tiek savo iniciatyva nustatyti priverstinį konkretaus skolininko turto įkeitimą (hipoteką) (CK 3.197 str., CK ketvirtosios knygos Daiktinė teisė XI skyrius Hipoteka ir XII skyrius Įkeitimas). Priverstinis įkeitimas (hipoteka) gali būti teismo nustatytas tiek prieš teismui priimant sprendimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo iš esmės, tiek priimant tokį sprendimą ar jį priėmus. Taip pat prireikus teismas gali taikyti ir kitas CK 3.65 straipsnyje ir CPK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą, kuriuo visiškai patenkino apeliantės reikalavimus dėl tėvystės nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nusprendė, kad šio sprendimo vykdymo užtikrinimui paliktinas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi uždėtas areštas atsakovo turtui (b.l. 67-68, 86). Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos duomenis, sprendė, jog tokia vaiko teisių apsaugos užtikrinimo priemonė konkrečiu atveju yra tinkama ir pakankama. Su tokiomis išvadomis sutinka ir teisėjų kolegija.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga, pavyzdžiui, prioritetine vaiko teisių ir interesų apsauga (CK 3.3 str.). Išlaikymas skirtas kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti, tinkamoms sąlygoms vaiko fizinei ir protinei būklei vystytis sudaryti, kad jis užaugtų pasiruošęs savarankiškam gyvenimui. Atsižvelgiant į išlaikymo paskirtį, šios prievolės įvykdymui užtikrinti įstatymų leidėjas ir nustatė priverstinį įkeitimą, kuris, prireikus, galėtų būti taikomas tiek vaiko atstovo prašymu, tiek teismo iniciatyva. Aptariama teisės norma leidžia nustatyti tėvų (ar tik vieno iš jų) turtui priverstinį įkeitimą tam atvejui, kad iš šio turto būtų galima išieškoti teismo sprendimu priteistą, bet neteikiamą išlaikymą. Nagrinėjamojoje byloje teismui nebuvo jokio faktinio pagrindo vertinti, kad egzistuoja tokia išlaikymo vaikui galimo neteikimo grėsmė, kurios neeliminuotų byloje pritaikytas ir iki pat teismo sprendimo įvykdymo paliktas galioti atsakovo turto areštas (CPK 145 str. 1 d.). Apeliantė nepateikė jokių svarių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovas ateityje galėtų vengti mokėti išlaikymo įsiskolinimą bei išlaikymą periodinėmis piniginėmis išmokomis arba iš savo gaunamų pajamų neišgalėtų jų mokėti ir tokiu būdu reikėtų mokėjimą užtikrinti jo turimo turto (¾ dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)) hipoteka. Tuo tarpu atsakovas, siekdamas įrodyti savo ketinimus sąžiningai vykdyti įsipareigojimus, apeliacinės instancijos teismui pateikė 2014 m. birželio 26 d. prašymą, adresuotą darbdaviui (duomenys neskelbtini) (b.l. 106), kuriuo prašoma iš jo darbo užmokesčio išskaičiuoti 500 Lt sumą teikiamam išlaikymui bei 250 Lt sumą, skirtą dengti išlaikymo įsiskolinimui, pervedant šias sumas tiesiogiai į apeliantės atsiskaitomąją sąskaitą. Be to atsakovo pateikti 2014 m. birželio 5 d. ir 2014 m. birželio 10 d. mokėjimo nurodymai, patvirtina, kad į apeliantės sąskaitą buvo pervesta 10 000 Lt, t.y. padengta beveik 2/3 dalys priteistos išlaikymo įsiskolinimo sumos (b.l. 107, 108). Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pakankamų įrodymų apeliantės prašymui dėl priverstinės hipotekos atsakovui priklausančio gyvenamojo namo dalims nustatymo, nėra.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, jog ieškovės reikalavimas dėl priverstinės hipotekos nustatymo atmetamas, vertintina kaip formalus proceso teisės normų pažeidimas, dėl ko iš esmės teisėtas bei pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikintas (CPK 328 str.).
Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.