Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjos Jolitos Cirulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7737-947/2014 pagal ieškovės L. L. ieškinį atsakovui T. L. dėl teismo sprendimu nustatyto nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio padidinimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad vaiko poreikiai po 2012 m. vasario 20 d. priimto teismo sprendimo yra padidėję, nes vaikas pradėjo eiti į mokyklą, užsiima užklasine veikla, dėl vaiko fizinio aktyvumo vaiko mama sudarė investicinio gyvybės draudimo sutartį, be to, vaikas serga bronchine astma, todėl šiuo požiūriu vaiko poreikiai laikytini specialiaisiais. Išvadoje nurodyta, kad vaiko išlaikymo dydis turėtų būtų peržiūrėtas ir padidintas, įvertinus tėvų turtinę padėtį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4.Vadovaudamasi įstatymų nuostatomis, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams, todėl tėvui (motinai), gyvenantiems ne su vaiku, reikalaujant, turi būti pateikiama ataskaita, kaip naudojamos vaikui išlaikyti skirtos lėšos, pirmos instancijos teismo turėjo būti patenkintas. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas savo sprendimu atėmė galimybę kontroliuoti kaip naudojamos vaikui skirtos lėšos. Neturėdamas ataskaitų apie teikiamų lėšų panaudojimą, apeliantas negali kontroliuoti šių lėšų panaudojimo. Taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju įpareigojimas teikti ataskaitas apie teikiamų lėšų panaudojimą nepažeis nepilnamečio vaiko interesų, o priešingai, užtikrins šių lėšų panaudojimo tikslingumą normaliam vaiko vystymuisi.

2014 m. spalio 2 d. teisme gautas ieškovės prašymas prijungti prie bylos pažymas iš darboviečių, kuriose ji dirba ( II tomas b. l. 19 – 23).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Gavus bylą nagrinėjimui apeliacine tvarka, ieškovė pateikė naujus įrodymus: (duomenys neskelbtini) 2014 m. liepos 16 d. pažymą ( II tomas b. l. 22) ir (duomenys neskelbtini) 2014 m. liepos 29 d. pažymą ( II tomas b. l. 20) apie ieškovės darbą nurodytose įstaigose. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovės pateikti įrodymai apie jos darbą aukščiau nurodytose institucijose gali turėti reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, todėl šiuos įrodymus prijungia prie bylos.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo teismas pakeitė 2012 vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1510-329/2012 priteistą išlaikymo dydį nepilnamečiui vaikui M. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir jį padidino iki 600 Lt/mėn. o taip pat atmetė apeliantas prašymą įpareigoti ieškovę kas 3 mėnesius teikti ataskaitą apie sūnui mokamų piniginių lėšų panaudojimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą, pagrįstai tenkino iš dalies ieškovės ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo. 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintos vaiko teisės yra vienodai svarbios ir turi būti įgyvendinamos kompleksiškai, nes tik vaiko teisių visumos užtikrinimas sudaro sąlygas vaikui vystytis, bręsti ir tapti savarankiška asmenybe. Visų pirma už vaiko teisių įgyvendinimą yra atsakingi jo tėvai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis, CK 3.155 straipsnis). Vaiko teisė į išlaikymą ir tėvų pareiga jį užtikrinti sudaro sąlygas kitų vaiko teisių (teisė į būstą, mokslą, tinkamas gyvenimo sąlygas ir kt.) įgyvendinimui. CK 3.192 straipsnyje imperatyviai nustatyta tėvų asmeninė pareiga teikti vaikams materialinį išlaikymą, kurios tėvai negali atsisakyti ar perleisti jos vykdymą kitiems asmenims. Kilus ginčui dėl išlaikymo dydžio, teismas, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis. Vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis priklauso nuo daug subjektyvių ir objektyvių veiksnių, jie nėra statiški, todėl, esant esminiam vaiko poreikių ir (ar) tėvų turtinės padėties pokyčiui, gali būti keičiamas ir išlaikymo vaikui dydis (CK 3.201 straipsnis). Vaiko poreikių vertinimas yra būtina sąlyga ne tik nustatant, bet ir keičiant išlaikymo vaikui dydį. Nors kasacinis teismas yra ne vienoje byloje pasisakęs, kad, vaikams augant, jų poreikiai didėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-528/2011; 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. G. Ch., bylos Nr. 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008), tačiau tai nereiškia, kad konkrečioje byloje neturi būti įrodinėjami pasikeitę vaiko poreikiai vien dėl to, kad vaikas paaugo. Vaiko individualūs poreikiai priklauso nuo daug įvairių aplinkybių (vaiko sveikata, jam reikalinga priežiūra, ugdymas ir t. t.), todėl vien tai, kad vaikas yra didesnis, nesuponuoja išvados, kad ir vaiko poreikiai yra didesni, kiekvienu atveju turi būti vertinamos visos konkrečios bylos faktinės aplinkybės (pavyzdžiui, didesniam geros sveikatos vaikui nėra reikalingos papildomos vaiko priežiūros išlaidos, tačiau jam gali būti reikalinga didesnė asmeninė gyvenamoji erdvė). Priteistino nepilnamečiams vaikams išlaikymo tikslas yra nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą, turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs vaiko poreikių sampratą. Siekiant, kad suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2006).

Nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 vasario 20 d. sprendimu priteista iš apelianto šalių nepilnamečiui vaikui M. L., gim. (duomenys neskelbtini), kurio gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, materialinis išlaikymas po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės. Ieškovė 2013 m. spalio 28 kreipėsi į teismą, prašydama padidinti nepilnamečiui vaikui priteistą materialinį išlaikymą per mėnesį iki 900 Lt, savo reikalavimą grįsdama ženkliai padidėjusiais nepilnamečio vaiko poreikiais bei vaiko specialiaisiais poreikiais. Apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinys dėl šio reikalavimo patenkintas iš dalies, priteisto materialinio išlaikymo dydį padidinus nuo 400 Lt iki 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuris iš esmės grindžiamas argumentais dėl netinkamo nepilnamečio vaiko poreikių įvertinimo bei neteisingo tėvų turtinės padėties nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tėvų turtinę padėtį, konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai ir atsakovo T. L. žodiniai paaiškinimai patvirtina, kad nėra pagrindo dėl jo turtinės padėties nepriteisti iš atsakovo jam tenkančios išlaikymo dalies – 200 Lt. Teismas, vertindamas atsakovo turtinę padėtį, akcentavo, kad Kauno miesto apylinkės teismas dar 2012 m. vasario 20 d. sprendime motyvavo ir padarė išvadą, kad atsakovo gaunamos mažos pajamos, kurios pabrėžtina yra nepakitusios iki šiol, nėra ta priežastis, dėl kurios turėtų būti pateisinama atsakovo pozicija nemokėti vaikui reikalingo išlaikymo. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad pakankamų pajamų gavimas priklauso nuo paties atsakovo, jo valios ir atsakingumo. Pažymėtina, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, dėl kokių priežasčių jis negali susirasti labiau apmokamo darbo, gauti didesnių pajamų, be to, atsakovas neginčijo aplinkybės, kad jis yra sveikas, darbingas ir pakankamai aktyvus asmuo, atliekantis ne tik projekto vadovo pareigas savo darbovietėje, tačiau taip pat papildomai, nors ir be jokio materialinio atlygio, dirbantis vadovo darbą (duomenys neskelbtini). Teismas vertindamas šalių turtinę padėtį taip pat nurodė, kad ieškovės pajamos yra mažesnės už atsakovo mėnesio pajamas, o iš VĮ „Registrų centras“ pažymos nustatyta, kad ieškovė neturi nekilnojamojo turto. Todėl atmestini apelianto teiginiai, kad pirmos instancijos teismas negalėjo padaryti išvados, jog iš esmės abiejų šalių padėtis yra lygiavertė. O tai, kad apelianto šeima dalinai gyvena iš jo dabartinės sutuoktinės gaunamų pajamų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis objektyviai negali gauti tiek savo, tiek vaiko interesų užtikrinimą atitinkančias pajamas.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė pateikė pažymas, iš kurių matyti, kad ji nuo 2014 m. liepos 15 d. dirba (duomenys neskelbtini) bei nuo 2014 m. gegužės 19 d. dirba (duomenys neskelbtini) specialiste. Iš apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva gautų duomenų apie ieškovės gaunamą darbo užmokestį matyti, kad ieškovės mėnesinis atlyginimo dydis (duomenys neskelbtini) vidutiniškai sudaro apie 1700 Lt, o (duomenys neskelbtini) – apie 400 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybė, kad ieškovė šiuo metu dirba dviejuose darbuose ir jos mėnesinės pajamos vidutiniškai yra apie 2100 Lt, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės finansinė padėtis yra geresnė nei apelianto ir dėl to jam nekyla pareiga prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2013-03-28 priimtoje nutartyje c.b. Nr. 3K-7-24/2013 nurodyta, kad tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti, nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Pažymėtina ir tai, kad vaikas gyvena kartu su ieškove, todėl jai neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, susijęs su nuolatiniu, kasdieniu, materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad laikotarpyje nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. ieškovė sūnui išlaikymą teikė sumoje – 3 688,98 Lt, o atsakovas – 6 800 Lt, todėl traktuotina, kad vaiko išlaikymo našta buvo perkelta atsakovui.

Vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 str. 1 d.). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Taigi ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo klausimai sprendžiami vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais (CK 3.142 str. 2 d., 3.146-3.148, 3.150 str.). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad vaikas, kuriam prašomas išlaikymas, lanko mokyklą, neturi naujų sveikatos problemų, todėl jam turėtų būti nustatyta, jog vaiko išlaikymo dydis nuo 2012 metų vasario mėnesio pasikeitus MMA dydžiui, šiai dienai neturėtų būti didesnis nei 450 Lt. Tuo labiau, jog iš esmės, kad vaiko pokyčiai nėra pakitę ir jam nėra reikalingas didesnis išlaikymas. Šie nurodyti apelianto argumentai nepaneigia būtinų lėšų vaiko poreikiams egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. L. poreikiai išaugo lyginant su vaiko poreikiais, buvusiais 2012 m. vasario mėn.: 1) vaiko ugdymas mokykloje (papildomas maitinimas, mokyklinė apranga, kanceliarijos reikmenys); 2) užklasinė veikla (būrelių lankymas); 3) sportinė veikla (ledo ritulio treniruotės, šokių pamokos). Konstatuotina, kad išlaidos dėl šių vaiko poreikių per mėnesį išaugo apytiksliai 400,00 Lt (172,00 Lt draudimo įmokos kiekvieną mėnesį, 60,00 Lt mėnesio išlaidos, susijusios su sportine veikla – ledo rituliu, papildomos išlaidos ugdymo įstaigoje, 2013 m. rugsėjo mėnesį vienkartinio pobūdžio išlaidos (345,00 Lt mokyklos reikmenys, 220,00 Lt ledo ritulio treniruotės Klaipėdoje, 208,00 Lt ir 250,00 Lt išlaidos už sportinę įrangą ir pan.). Teisėjų kolegija šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka taip pat įvertino apelianto argumentus, kurie iš esmės nelemia priimto pirmosios instancijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nusprendė pakeisti teismo sprendimu priteistą išlaikymo dydį ir iš apelianto priteisti išlaikymą nepilnamečiui M. L. po 600 Lt.

Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas savo sprendimu atėmė galimybę kontroliuoti kaip naudojamos vaikui skirtos lėšos, todėl įpareigojimas teikti ataskaitas apie teikiamų lėšų panaudojimą nepažeis nepilnamečio vaiko interesų, o priešingai, užtikrins šių lėšų panaudojimo tikslingumą normaliam vaiko vystymuisi. Kolegija atkreipia dėmesį, kad įpareigojimas teikti ataskaitas apie lėšų panaudojimą nėra savitikslis veiksmas, būtinai taikomas kiekvienu priteisto vaikui išlaikymo iš antrojo tėvo atveju. Tokia pareiga nėra įtvirtinta ir įstatymo normomis. Todėl sprendžiant dėl jos nustatymo teismo sprendimu, pirmiausiai būtina analizuoti, ar konkrečioje situacijoje yra prielaidos vertinti, kad išlaikymui skiriamos lėšos gali būti panaudojamos netinkamai. Sutinkamai su CK 3.185 straipsnio 1 dalimi ir 3.186 straipsnio 1 dalimi ieškovė yra įstatyminė nepilnamečio sūnaus turto uzufruktorė ir turi pareigą tvarkyti jam priklausantį turtą išimtinai jo interesais. Tai reiškia, kad jo turtas (įskaitant atsakovo teikiamą išlaikymą) gali būti panaudojamas tik vaiko asmeninių poreikių tenkinimui (CK 3.203 str. 1 d). Byloje nėra duomenų ir tokių apeliantas nepateikė, kad ieškovė šalių nepilnamečio sūnaus gautą išlaikymą naudotojo savo, o ne išimtinai vaiko poreikių patenkinimui. Todėl šiuo metu nėra pagrindo manyti, kad ginčijamu sprendimu priteistą išlaikymą ji galėtų naudoti savo ar kitų asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti, kaip nepagrįstai mano apeliantas, o ne išimtinai vaiko poreikių patenkinimui, juo labiau, kad apeliantas skunde išreiškia tik niekuo nepagrįstas savo abejones. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog esamos vaiko turto panaudojimo kontrolės formos nepakaktų užtikrinti vaiko interesų apsaugai, atsakovo prašomas nustatyti įpareigojimas būtų ne tik perteklinis, bet kartu nepagrįstai suvaržytų ieškovės teises – užkraunant pastarajai papildomus įpareigojimus, susijusius su detalių ataskaitų rengimu, tuo labiau visas išlaidas patvirtinančių mokėjimo dokumentų rinkimu. Be to, iš atsakovo priteistina 600,00 Lt išlaikymo suma nėra tokia didelė, kad būtų galima abejoti, jog bent dalis šių sumų yra panaudojama ne vaiko poreikiams tenkinti.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie plačiau neaptariami.

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jos naudai iš apelianto priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias kaip nurodo grindžia advokato paslaugų sumokėjimo kvitu. Tam, kad toks prašymas būtų patenkintas, jis turi būtų pagrįstas rašytinais įrodymais. Ieškovė prie atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė įrodymų pagrindžiančių turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškovės prašymas netenkintinas (LR CPK 98 str. 1 d.).

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisingas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.