Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

T. L. J. skunde ir jos atstovo advokato Vytauto Krikščiūno 2021 m. sausio 19 d. parengtuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Sprendimas neatkurti E. S. nuosavybės teisių į išlikusius ginčo pastatus yra neteisėtas. Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) yra išlikę du buvusiems savininkams V. . (toliau – V. S.) ir E. S. priklausę pastatai – gyvenamasis namas ir pirtis, kuriems šiuo metu suteikti atitinkamai unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Buvę išlikusio nekilnojamojo turto savininkai susituokė (duomenys neskelbtini) metais, o 1913 metais (duomenys neskelbtini) pasistatė sodybą, kurią sudarė gyvenamasis namas, galvidė (tvartas), klėtis ir pirtis. V. S. mirė (duomenys neskelbtini), o E. S. nuo 1948 m. gegužės 22 d. iki 1956 m. rugpjūčio 7 d. buvo ištremta, jos sodyba konfiskuota ir perduota valdyti Anykščių miškų urėdijai. Šiuo metu išlikusius ginčo pastatus turto patikėjimo teise valdo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas. Pareiškėja nurodė, kad, grįžusi iš tremties, E. S. iš pradžių apsigyveno iš jos konfiskuoto gyvenamojo namo dalyje, tačiau į gyvenamąjį namą atsikrausčius gyventi girininkui, ji buvo priversta iš jo išsikraustyti. Iš pradžių E. S. apsigyveno pirtyje, o vėliau išvyko gyventi pas savo dukrą B. Z., gyvenusią (duomenys neskelbtini). T. L. J. tvirtino, kad būdami vaikais ji ir trečiasis suinteresuotas asmuo R. Š. yra atostogavę pas E. S., kai ji po tremties gyveno ginčo name. Nurodė, kad po kilusio gaisro sodyboje 1963 metais buvo atstatytas tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad E. S. 1991 m. spalio 7 d. kreipėsi į Administraciją prašymu atkurti nuosavybės teises į išlikusius ginčo pastatus. Po E. S. mirties nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus Administracijai pateikė jos sūnus R. S., miręs (duomenys neskelbtini). Pareiškėja paaiškino, kad E. S. prašymą su kitais dokumentais pagal priskirtą reguliavimo sritį dėl nuosavybės teisių atkūrimo Administracija buvo persiuntusi (duomenys neskelbtini), kuri sprendimo atkurti nuosavybės teises nepriėmė. Teigė, kad (duomenys neskelbtini) ginčo gyvenamąjį namą buvo faktiškai perdavusi E. S. vaikams R. S., B. Z. ir A. Š.. B. Z. 1999 m. vasario 5 d. notarine tvarka parengė įgaliojimą R. S. gauti iš (duomenys neskelbtini) nuompinigius už gyvenamojo namo nuomą, o 2004 m. gegužės 1 d. sutartimi B. Z. šį namą išnuomojo trečiajam suinteresuotam asmeniui S. J.. Pareiškėja nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 38S-43-(14.38.3.) B. Z., R. S. ir A. Š. atkūrė nuosavybės teises į buvusių savininkų žemę ir grąžino natūra 0,40 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), kuriame ir stovi išlikę ginčo pastatai bei kiti pastatai. Šiuo metu nuosavybės teisės į šį žemės sklypą registruotos T. L. J. bei trečiųjų suinteresuotų asmenų E. M., J. K. ir R. Š. vardu.

Pareiškėja kaip nepagrįstą vertino Administracijos priimto Sprendimo motyvą, jog nuosavybės teisės negali būti atkurtos, kadangi Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys, kad gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos metai 1963 metai, o VĮ Turto bankas atsisakė kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl ginčo pastatų statybos pabaigos metų pakeitimo. Pareiškėja pažymėjo, kad neaiškios priežastys, dėl kurių Administracija nesprendė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusią pirtį, dėl kurios statybos metų nėra prieštaravimų. T. L. J. tvirtino, kad buvusių savininkų nuosavybės teises patvirtina Panevėžio apygardos archyvo 1995 m. gruodžio 19 d. išduotas archyvo pažymėjimas Nr.S-127, kuriame nurodytas 1913 metais pastatytas gyvenamasis namas išlikęs iki šio laiko, pareiškėjos pateiktos 1940-1948 metų laikotarpiu darytos nuotraukos, kuriose prie gyvenamojo namo užfiksuota E. S. ir jos artimieji, bei 2004 m. liepos 20 d. daryta nuotrauka, kurioje prie to paties namo užfiksuoti S. giminės susitikimo dalyviai. Pareiškėja nurodė, kad B. Z. užsakymu 2003 m. spalio 17 d. buvo parengta gyvenamojo namo kadastro ir registro byla, kurioje nurodyta, kad namo statybos pabaigos metai yra 1940 m. Šie gyvenamojo namo kadastrinių matavimų duomenys liko neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kadangi nebuvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja dėl gyvenamojo namo statybos metų pakeitimo kreipėsi į VĮ Turto banką, kuris 2020 m. vasario 10 d. raštu Nr. (15.16)-SK4-1385 pranešė, kad kreipsis į VĮ Registrų centrą dėl kadastro duomenų pakeitimo, jeigu bus pateikta nauja nekilnojamojo objekto kadastrinių matavimų byla. Tokia byla, kurioje gyvenamojo namo statybos metai nurodyti 1913 m., buvo parengta ir perduota VĮ Turto bankui. Tačiau VĮ Turto bankas pakeitė savo nuomonę ir 2020 m. gegužės 15 d. atsakymu Nr.(15.7E)-SK4-5306 pranešė, kad nesikreips dėl kadastrinių duomenų pakeitimo ir pasiūlė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl gyvenamojo namo statybos pabaigos metų. Pareiškėja dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą, kuris 2020 m. birželio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-601-544/2020 šią pirmosios instancijos nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų, kuriems nustatyti įstatymai nustato kitokią tvarką ir sąlygas.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų valstybės įmonių Turto banko ir Valstybinių miškų urėdijos atstovai, tretieji suinteresuoti asmenys E. M., J. K., R. Š. ir S. J. į teismo posėdį neatvyko. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybės įmonės Turto bankas ir Valstybinių miškų urėdija, E. M., J. K. ir R. Š. prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.

E. M., J. K. ir R. Š. prašė tenkinti skundą.

S. J. atsiliepimo į skundą nepateikė.

Civilinės būklės dokumentų duomenimis, E. S. sutuoktinis V. (V.) S. mirė (duomenys neskelbtini); E. S. mirė (duomenys neskelbtini); E. S. ir V. S. buvo B. Z., R. S. ir A. Š. tėvai; T. L. J. yra B. Z., mirusios (duomenys neskelbtini), duktė, E. S. ir V. S. vaikaitė.

Bylos duomenimis, E. S., (duomenys neskelbtini) mirusio V. S. sutuoktinė, 1991 m. spalio 7 d. kreipėsi į Anykščių rajono valdybą prašymu atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esančią sodybą (gyvenamąjį namą su ūkio pastatais), grąžinant šį turtą natūra. Pretendentė prašyme nurodė, kad teisių į šiuos pastatus neteko, ją (duomenys neskelbtini) ištrėmus į Užbaikalę, pastatus valdo (duomenys neskelbtini).

Anykščių rajono valdyba 1992 m. balandžio 8 d. raštu Nr.1-118205 E. S. pranešė, kad neturi teisinio pagrindo spręsti dėl jos paduoto prašymo, nes Ukmergės valstybinis archyvas pateikė duomenis, jog Raguvos valsčiaus DŽDT vykdomojo komiteto dokumentai archyvui neperduoti, (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos archyve saugomos nuo 1952 metų, todėl negali pateikti duomenų apie V. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenusio (duomenys neskelbtini), priklausiusio gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais nusavinimą 1948 metais. Anykščių rajono valdyba pasiūlė pretendentei nuosavybės teises į gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais įrodinėti teisme įstatymų nustatyta tvarka.

Administracijos 1995 m. gruodžio 27 d. raštų Nr. 02-23-547 Miškų urėdijai ir R. S. duomenimis, E. S. 1991 m. spalio 7 d. prašymas dėl nuosavybės teisės atstatymo į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), kartu su kitais dokumentais buvo persiųstas Anykščių miškų urėdijai, kuri sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriėmė.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 38S-43-(14.38.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei B. Z.“, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenimis, 0,40 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame T. L. J., R. Š. ir J. K., stovi gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniai (šulinys, aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); išvardinti statiniai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, juos patikėjimo teise valdo VĮ Turo bankas.

Nuomos sutarties, sudarytos 2015 m. gruodžio 31 d. ir pakeistos 2017 m. sausio 2 d. susitarimu Nr. (2.46-21)S4-1, duomenimis, gyvenamąjį namą (sutartyje – dviejų kambarių butas) ir ūkinius pastatus Anykščių miškų urėdija buvo išnuomojusi trečiajam suinteresuotam asmeniui S. J. iki 2020 m. sausio 1 d., bet ne ilgiau kaip 10 m. laikotarpiui ir ne ilgiau kaip iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui.

T. L. J., E. M., J. K. ir R. Š. 2019 m. spalio 24 d. kreipėsi į Administraciją prašymu spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimą pagal E. S. 1991 m. spalio 7 d. prašymą Anykščių rajono valdybai dėl gyvenamojo namo ir kitų statinių grąžinimo natūra.

Administracija 2019 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. 1-SD-3946 (6.25 E) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į VĮ Registrų centro Utenos filialą prašymu pateikti informaciją, ar gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra vienas ir tas pats pastatas; tuo atveju, jeigu tai yra tas pats pastatas, koks asmuo turi kreiptis dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakeitimo ir kokie turėtų būti atlikti veiksmai ir pateikti dokumentai, kad būtų galima įregistruoti pakeitimus.

VĮ Registrų centras 2019 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. S-83096(16.6E) „Dėl informacijos pateikimo“ pranešė Administracijai, kad pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra vienas ir tas pats pastatas; registre Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti pastatai, įskaitant ir gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra registruoti Nekilnojamojo turto registre, į šiame registre nurodytus pastatus yra įregistruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės ir VĮ Turto banko patikėjimo teisės, o registre Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti pastatai Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti, į šiuos pastatus nėra įregistruotų nuosavybės ar kitokių teisių; paaiškino, kad registras Nr. (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registre yra sunaikintas, o prašymą pakeisti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis turėtų pateikti šio gyvenamojo namo patikėtinis – VĮ Turto bankas, kartu su nauja statinių kadastro duomenų byla.

Administracija 2019 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 1-SD-4149 (6.25 E) „Dėl kadastro duomenų pakeitimo“ kreipėsi į VĮ Turto banką prašymu atlikti veiksmus dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų pakeitimo. Analogišku prašymu į VĮ Turto banką 2020 m. vasario 14 d. kreipėsi ir pareiškėjos atstovas advokatas V. Krikščiūnas.

VĮ Turto bankas 2020 m. vasario 10 d. raštu Nr. (15.16-21)-SK4-1385 „Dėl prašymo“ pranešė Administracijai, kad kreipsis į VĮ Registrų centrą dėl kadastro duomenų pakeitimo, jeigu Administracija pateiks VĮ Turto bankui naują nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylą. Administracija 2020 m. vasario 14 d. raštu Nr. 1-SD-441 (6.12 E) „Dėl kadastro duomenų bylos“ informavo VĮ Turto banką, kad ji neturi teisinio pagrindo užsakyti kadastrinių matavimų bylos, kadangi pastatai nuosavybės teise priklauso valstybei ir patikėjimo teise valdomi VĮ Turto banko.

Pareiškėjos atstovas advokatas V. Krikščiūnas 2020 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į Administraciją prašymu priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą E. S. atkūrimo. Pareiškėjos atstovas prašyme pažymėjo, kad atlikti nauji gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai, kuriuose nurodyti teisingi gyvenamojo namo statybos metai – 1913 m., bet turto valdytojas VĮ Turto bankas atsisakė pateikti šiuos kadastrinius matavimus Nekilnojamojo turto registrui, todėl jie nėra įregistruoti.

Administracija 2020 m. spalio 14 d. raštu Nr.1-SD-2949 (6.12E) „Dėl prašymo“ pranešė, kad priėmė sprendimą neatkurti E. S. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Byloje nagrinėjamas nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo teisinių santykių srityje kilęs ginčas dėl vietos savivaldybės administracijos sprendimo atsisakyti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1072 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nustato, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės administracijos direktorius ar kita Vyriausybės įgaliota institucija. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Tvarkos 101 punkte.

Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, daroma išvada, kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi ir bendrieji viešojo administravimo srityje taikomi teisės aktai. Sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Bylos nagrinėjimo metu galiojantis Viešojo administravimo įstatymas (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) kelia iš esmės analogiškus reikalavimus ir nurodo, kad administraciniame sprendime privalo būti nurodyta ne tik asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos, bet ir administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai (10 straipsnio 5 dalies 4–6 punktai).

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aiškinimą, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiajame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-764-556/2021 ir kt.). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, todėl skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas, nulemtas specialiųjų teisės normų reikalavimų. Dėl šios priežasties, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y., turi būti įvertinama kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3-438/2021).

Minėta, kad ginčijamą Sprendimą Administracija priėmė, spręsdama dėl E. S. prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusius pastatus – gyvenamąjį namą ir jo priklausinius.

Pagal Atkūrimo įstatyme įtvirtintų normų nuostatas, šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius (1 straipsnio 1 dalis); Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus bei jų priklausinius (3 straipsnio 1 dalies 5 punktas); Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus (8 straipsnio 1 dalis), už valstybės išperkamus, taip pat už šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytus neišlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kurie po 1991 m. rugpjūčio 1 d. neišliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, piliečiams valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį (8 straipsnio 2 dalis).

Atkūrimo įstatymo 15 straipsnis nustato, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: 1) iš esmės yra pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį; 2) pagal įstatymus yra įsigyti privačion nuosavybėn; 3) yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams; šių patalpų sąrašą tvirtina Vyriausybė; 4) piliečiai nesutinka su šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytu reikalavimu išnuomoti grąžintiną jiems gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai.

Tvarkos 64 punktas nustato, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra, jeigu: jie yra tušti (64.1 punktas); jie pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir nėra naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms ir globos namams pagal valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (64.2 punktas); juose gyvena nuomininkai, kai savininkai pageidauja patalpas susigrąžinti ir sutinka su Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytomis sąlygomis išnuomoti grąžintiną jiems namą, jo dalį, butą ir Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje nustatytomis valstybės garantijomis, nuomininkų ir savininkų teisėmis ir pareigomis (64.3 punktas); jie nėra iš esmės pertvarkyti (rekonstruoti) taip, kad būtų pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendro ploto nebūtų galima atskirti nuo buvusiojo, jeigu visas bendras plotas 30 procentų neviršija buvusiojo (64.4 punktas); jie nėra pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn (64.5 punktas). Tvarkos 101 punkte nurodyti konkretūs vietos savivaldybės administracijos direktoriaus, gavusio piliečio prašymą atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus su priklausiniais, kurie patikėjimo teise valdomi centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo, natūra veiksmai, kai nustatoma, kad šis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra valstybės išperkamas.

Atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Administracija, spręsdama dėl E. S. 1991 m. spalio 7 d. pateikto prašymo ir tuo reikalu priimdama administracinį sprendimą, privalėjo nustatyti, ar pretendentės nurodytas nekilnojamasis turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas; koks(-ie) asmuo(-ys) buvo šio turto savininkas(-ai) nacionalizavimo ar neteisėto nusavinimo metu; jei pretendentės nurodytas nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir yra išlikęs, ar nuosavybės teisės gali būti atkurtos grąžinant jį natūra; nustačius, kad nuosavybės E. S. gali būti atkurtos natūra, atlikti Tvarkos 101 punkte nurodytus veiksmus; jei nekilnojamasis turtas pretendentei negali būti grąžintas natūra, nustatyti konkrečią Atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje apibrėžtą sąlygą, dėl kurios jis bus valstybės išperkamas ir už jį atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Pagal Atkūrimo įstatymą ir iki šio įstatymo galiojusį Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo ne tik asmenys, kurių turtas buvo nacionalizuotas, tačiau ir asmenys, kurių turtą kitais būdais neteisėtai nusavino sovietinė valdžia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad sovietinės valdžios įvykdytas privataus turto nacionalizavimas ir kitoks prievartinis suvisuomeninimas yra pripažintas neteisėtu atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę priimtais teisės aktais – Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ bei 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, kitokia teisinė situacija yra tik su turto pripažinimo bešeimininkiu atveju: sovietinės okupacijos laikotarpiu priimti turto pripažinimo bešeimininkiu aktai nėra pripažinti visuotinai neteisėtais, todėl kiekvienu konkrečiu atveju, kai pretendentai pageidauja susigrąžinti bešeimininkiu pripažintą nekilnojamąjį turtą, turi būti nustatyta, kad turtas buvo pripažintas bešeimininkiu neteisėtai (žr., pvz., 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A14-770/07).

Įvertinus atsakovės atsiliepime ir jos atstovų teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad Administracija nekėlė ginčo dėl E. S. teisės atkurti nuosavybės teises į jos 1991 m. spalio 7 d. prašyme nurodytą išlikusį nekilnojamąjį turtą bei dėl fakto, kad šiame pretendentės prašyme nurodytas turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus neteisėtai nusavintas.

VĮ Registrų centro pateiktos Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos duomenimis, Anykščių miškų urėdijos balanse iki 1998 m. liepos 23 d. buvo apskaityti kaip (duomenys neskelbtini) su vienu butu pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). Tuometinės Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos 1998 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 19 „Dėl nekilnojamojo turto įregistravimo“ (duomenys neskelbtini) esantys gyvenamasis namas ir jo priklausiniai, kaip Lietuvos Respublikai priklausantis turtas, buvo perduoti Anykščių miškų urėdijai valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise. Anykščių miškų urėdija 2016 m. spalio 20 d. Valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. A5-550(15.11-21) (duomenys neskelbtini) esančius statinius perdavė VĮ Turto bankui.