Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Giedrė SeselskytėCivilinė byla Nr. 2A-972-613/2016Teisėja Rasa AugustėProceso Nr. 2-06-3-02936-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos:2.5.8.9.; 2.5.18.4.; 3.3.1.18.; 3.3.1.21.(S)

2016 m. birželio 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Minvida“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurjogita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Minvida“ dėl projektavimo darbų sutarties nutraukimo ir nuostolių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu bei 2015 m. rugpjūčio 4 d. patikslintu ieškiniu prašydama nutraukti 2012 m. rugpjūčio 6 d. projektavimo darbų sutartį Nr. 2012-08-06, priteisti iš atsakovės 3185,82 Eur turėtų tiesioginių nuostolių, 6 proc. metines palūkanas nuo prašomos priteisti sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. su atsakove buvo sudaryta projektavimo darbų sutartis Nr. 2012-08-06, ja atsakovė įsipareigojo užsakyti projektavimo darbų sąvadą ir parengti žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, numatant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, nustatyti naudojimo būdą – naudingųjų iškasenų teritorijos, naudojimo pobūdį – naudingųjų iškasenų gavybos atvirų kasinių (karjerų) (sutarties 1.1 p.); sutarta darbų kaina – 15000 Lt, darbai pradedami nuo avanso gavimo dienos, avansas sumokamas per 3 dienas nuo sutarties pasirašymo (sutarties 2.1, 3.1, 4.1 p.), darbai turėjo būti atlikti per 7 mėnesius nuo sąlygų sąvado išdavimo dienos, t. y. iki 2013-03-09. Nurodė, kad avansą atsakovei sumokėjo, tačiau atsakovė iki šiol nėra parengusi detaliojo plano; atsakovė ėmė vengti ir vilkinti sutarties vykdymą, bereikalingai susirašinėjo su Kultūros paveldo departamentu, 2014 m. pabaigoje ėmė vengti susitikimo su ieškove, negrąžino dokumentų, dėl ko ieškovės įgaliota įmonė turėjo gauti naujas planavimo sąlygas, jose sąlygų dėl archeologinių tyrimų nebuvo numatyta. Teritorijų planavimo dokumentą baigia rengti kita įmonė, todėl atsakovei sumokėtas avansas laikytinas ieškovės patirta žala, o sutartis nutrauktina, nes dėl atsakovės kaltės detaliojo plano parengti jau negalima.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, nutraukė 2012 m. rugpjūčio 6 d. projektavimo darbų sutartį Nr. 2012-08-06 bei priteisė iš atsakovės UAB „Minvida“ 1 593,00 Eur dydžio nuostolius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 192,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Jurjogita“ naudai. Kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovė įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų nebegali, nes atsakovės neatliktus darbus perėmė kita bendrovė, iš naujo išimdama planavimo sąlygas. Teismas įvertino tai, jog ieškovė dėl atsakovės nebendradarbiavimo neatgavusi iš UAB „Minvida“ dokumentų buvo priversta iš naujo rengti teritorijų planavimo dokumentus ir iš naujo išimti planavimo sąlygas, papildomai mokėti pagal sutartį UAB „Almontus“, taip pat įvertino sutartyje nustatytą darbų kainą, atlikimo terminus, faktiškai atsakovės atliktus darbus, priežastis, dėl ko 2012 m. rugpjūčio 6 d. sutarties sąlygų įvykdymas tapo negalimas, įvertino kitas byloje nustatytas aplinkybes bei konstatavo, kad dėl šalių nebendradarbiavimo ir atsakovės neveikimo ieškovė iš naujo turėjo perdaryti apie pusę atsakovės netinkamai atliktų darbų, už kuriuos pati ieškovė avansu buvo sumokėjusi didesnę, nei sutartyje nustatyta, sumą.

Teisme gautas atsakovės (apeliantės) UAB „Minvida“ apeliacinis skundas, apeliantė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas UAB „Jurjogita“ ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Jurjogita“ ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde apeliantė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, nurodo detaliojo teritorijų planavimo proceso etapus bei detaliai juos aprašo. Nurodo, kokius veiksmus atliko pagal su UAB „Jurjogita“ sudarytą sutartį rengdama detalųjį planą. Mano, jog UAB „Minvida“ tinkamai vykdė savo pareigas bei parengė visus detaliojo plano dokumentus, laikėsi projektavimo darbų sutartyje nustatytų terminų ir tik dėl valstybės bei savivaldybės institucijų veiksmų vėlavo atlikti darbus. Nurodo, jog vadovaujantis projektavimo sutarties 6.3 punktu, UAB „Minvida“ neatsako už nuo jos nepriklausančius, su parengtu detaliuoju planu susijusius valstybinių institucijų sprendimus. Mano, kad ieškovė nevykdė savo pareigų, t. y. atliekant darbus ir derinant parengtus techninius dokumentus nebendradarbiavo su rangovu (atsakove) – nepateikė savo nuomonės dėl archeologinių tyrimų, toks atsisakymas bendradarbiauti sietinas su tuo, kad atlikus archeologinius tyrimus rangovei UAB „Jurjogita“ būtų tekę apmokėti papildomas išlaidas, nes detaliojo planavimo procese atsiradusios naujos aplinkybės nepriklausė nuo UAB „Minvida“. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą iš esmės nutraukdamas sutartį dėl abiejų projektavimo darbų sutarties šalių kaltės. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog sutartiniai įsipareigojimai buvo nebaigti dėl atsakovės kaltės, jos neveikimo, – nes atsakovė nei laiku skundė Kultūros paveldo departamento priimtus sprendimus, nei juos vykdė. Pažymi, kad atsakovė šių sprendimų skųsti negalėtų, nes šie administraciniai aktai priimti dėl UAB „Jurjogita“. UAB „Minvida“ taip pat kreipėsi į UAB „Jurjogita“ dėl archeologinių tyrimų atlikimo ir iš jos jokių atsakymų negauta. Pažymi, jog UAB „Minvida“ archeologinių tyrimų neatlieka, be to, tokie darbai nebuvo numatyti projektavimo darbų sutartyje. Nurodo, jog UAB „Minvida“ visada deklaravo, kad ir dabar yra pasirengusi užbaigti pradėtus darbus, bet tam būtina, kad UAB „Jurjogita“ atliktų archeologinius tyrimus. Nurodo, jog žemės gelmių naudojimo planai vietoje detaliųjų planų galėjo būti pradėti rengti po 2014 m. sausio 1 d. pasikeitus teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams, nors pradėti rengti iki šio įstatymo įsigaliojimo teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi dėl planavimo sąlygų, galėjo būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Mano, kad ieškovė pasirinko lengvesnį, galbūt ir pigesnį planavimo procesą ir apgaulės būdu bando prisiteisti iš atsakovės sumokėtą avansinį mokėjimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis ir įrodymus vertino išskirtinai ieškovės naudai. Mano, kad UAB „Minvida“ tinkamai vykdė savo prievoles pagal dvišalę projektavimo darbų sutartį, todėl reikalavimas nutraukti minėtą sutartį turėjo būti atmestas arba sutartis galėjo būti nutraukta tik pripažįstant, kad ji nutraukiama dėl UAB „Jurjogita“ kaltės, o pripažinus, kad sutartis nutraukiama dėl UAB „Jurjogita“ kaltės, rankpinigiai turi likti UAB „Minvida“. Taip pat, UAB „Minvida“ vertinimu, ji yra atlikusi ne, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 50 proc. darbų, o 90–95 proc. projektavimo sutartyje nustatytų darbų, nes likę darbai (viešojo svarstymo, derinimo ir patikrinimo procedūros) nereikalauja didelių sąnaudų.

Teisme taip pat gautas UAB „Jurjogita“ atsiliepimas į apeliacinį skundą, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą nepakeistą. Teigia, kad UAB „Minvida“ netinkamai vykdė savo pareigas, nes netinkamai parengė informaciją atrankai dėl poveikio aplinkai vertinimo, dėl ko atitinkamoms institucijoms teko ją svarstyti kelis kartus, bet ir po to liko neaišku, ar nebus pažeistos kultūros vertybės. Dėl to, kad nesuprantamai buvo paruošta informacija atrankoms, institucijos priėmė sprendimą, kad reikia pakeisti planavimo sąlygas ir numatyti atlikti archeologinius tyrimus. Taigi, tik dėl netinkamų, neprofesionalių UAB „Minvida“ veiksmų buvo priimti sprendimai, kurie ne tik sugaišino UAB „Jurjogita“ darbus, bet ir numatė papildomus darbus, kurie įmonei būtų brangiai kainavę. Dėl UAB „Minvida“ vilkinimo atlikti darbus nebebuvo galima užbaigti detaliojo planavimo procedūrų, nes pasikeitus teisiniam reglamentavimui teko rengti nebe detalųjį planą, o žemės gelmių naudojimo planą, todėl iki tol atliktos detaliojo plano procedūros tapo beprasmės, nes jų rezultatų nebuvo galima panaudoti rengiant žemės gelmių naudojimo planą, o tai reiškia, kad UAB „Jurjogita“ gavo iš UAB „Minvida“ nulinį rezultatą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Apeliantė apeliacinio skundo argumentais nurodo iš esmės tas pačias faktines aplinkybes bei įrodymus, kurias pirmosios instancijos teismas išanalizavo, ištyrė bei įvertino, ir siekia pakartotinio, kitokio, sau palankaus šių aplinkybių įvertinimo.

CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2013).

Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais ir jų nekartoja.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis ir įrodymus vertino išskirtinai ieškovės naudai.

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus (2012-08-06 prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus pareigų ir teisių perdavimo (b. l. 19); 2012-08-27 sudarytą detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. Ar.9-243 (b. l. 20–23); 2012-08-27 prašymą planavimo sąlygų sąvadui detaliojo planavimo dokumentui rengti, pateiktą Leidimų ir sąvadų skyriui 2012-09-11 (b. l. 23); 2012-10-09 parengtą planavimo sąlygų sąvadą (b. l. 24); Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2013-05-09 pranešimą; Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2013-07-24 galutinę atrankos išvadą; 2013-10-09 išduotą planavimo sąlygų sąvadą Nr. SV-320; atsakovės 2015-01-19 kreipimąsi į ieškovę dėl prašymo priimti sprendimą dėl archeologinių tyrimų atlikimo (b. l. 67–68)), priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi šalių atstovų paaiškinimais ir padarė išvadą, jog 2012 m. rugpjūčio 6 d. projektavimo darbų sutartis Nr. 2012-08-06 nutrauktina, nes abi sutarties šalys nesistengė bendradarbiauti tarpusavyje, atsakovė iki sutartyje nurodytos datos sutarties neįvykdė, dėl ko ieškovė 2014 metais pasirašė analogiškų projektavimo darbų vykdymo sutartį su UAB „Almontus“. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino išskirtinai ieškovės naudai. Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė atsakovei nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo vertinti skundžiamą sprendimą kaip nepagrįstą, neteisingą ar neteisėtą.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, jog apeliantė UAB „Minvida“ tinkamai vykdė savo prievoles pagal dvišalę projektavimo darbų sutartį, todėl reikalavimas nutraukti minėtą sutartį turėjo būti atmestas arba sutartis galėjo būti nutraukta tik pripažįstant, kad ji nutraukiama dėl UAB „Jurjogita“ kaltės, o pripažinus, kad sutartis nutraukiama dėl UAB „Jurjogita“ kaltės, rankpinigiai turi likti UAB „Minvida“. Taip pat, UAB „Minvida“ vertinimu, ji yra atlikusi ne, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 50 proc. darbų, o 90–95 proc. projektavimo sutartyje nustatytų darbų, nes likę darbai (viešojo svarstymo, derinimo ir patikrinimo procedūros) nereikalauja didelių sąnaudų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tinkamas rangos šalių pareigos bendradarbiauti įgyvendinimas yra priemonė, įgalinanti maksimaliai išvengti vykdant sutartį galimų nuostolių, ginčų dėl darbų atlikimo, atsiskaitymo, net sutarties nutraukimo, jeigu sutarties vykdymo metu atsiranda kliūčių, trukdančių tinkamai ir laiku įvykdyti sutartį, šalys privalo imtis protingų priemonių toms kliūtims pašalinti bei taip įgyvendinti CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyviąją sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutarties vykdymo metu pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2007).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nebuvo pajėgi tinkamai įvykdyti prisiimtus sutarties įsipareigojimus, – laiku ir tinkamai paruošti detalųjį planą. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina apeliantės teiginius, jog UAB „Minvida“ negalėjo atlikti pradėtų darbų, nes UAB „Jurjogita“ neatliko archeologinių tyrimų. Pažymėtina, jog iš šiuo metu tuos pačius projektavimo darbus atliekančių bendrovių „Almontus“ ir „GJ Magma“ archeologinių tyrimų, reikalaujančių papildomų išlaidų, nereikalaujama. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės teiginį, jog ieškovė pasirinko lengvesnį, galbūt ir pigesnį planavimo procesą ir apgaulės būdu bando prisiteisti iš atsakovės sumokėtą avansinį mokėjimą. Pažymėtina, jog apeliantė šiuo metu darbus atliekančioms bendrovėms sumokėjo 11 000 Eur, t. y. daugiau, negu buvo sutarta su apeliante, todėl teisėjų kolegija apeliantės argumentą, jog ieškovė pasirinko lengvesnį, galbūt ir pigesnį planavimo procesą ir apgaulės būdu bando prisiteisti iš atsakovės sumokėtą avansinį mokėjimą, laiko nepagrįstu bei atmestinu.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, net darant prielaidą, kad apeliantė atliko 90–95 proc. sutartyje nustatytų darbų, sutiktina su ieškovės argumentu, jog UAB „Jurjogita“ gavo iš UAB „Minvida“ nulinį rezultatą. Atsižvelgdama į tai, jog byloje nustatytas abiejų sutarties šalių nebendradarbiavimo faktas, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo šalims paskirstyta atsakomybe dėl avansinio mokesčio, t. y. priteisiant ieškovei pusę atsakovei sumokėtų lėšų – 1593 Eur (5500 Lt).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, apeliantė neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimo klausimas nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.