Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Simonaitienės,

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „Darvydas“ direktoriui A. P., atstovei advokatei J. B.,

atsakovui Juozo Každailio individualios įmonės (toliau IĮ) ,,Banga“ savininkui J. K., atstovei advokatei S. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Darvydas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Darvydas“ ieškinį atsakovams Juozo Každailio IĮ ,,Banga“ ir savininkui J. K., UAB DK ,,PZU Lietuva“, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje V. B. ir K. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB ,,Darvydas“ kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų Juozo Každailio IĮ „Banga“ ir UAB DK ,,PZU Lietuva“ 33 557,76 Lt žalos atlyginimą, o Juozo Každailio IĮ „Banga“ neturint pakankamo turto, subsidiariai iš atsakovo J. K. ir solidariai iš UAB DK ,,PZU Lietuva“ priteisti 33 557,76 Lt. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2009-11-09 krovinio užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas Juozo Každailio IĮ „Banga“ įsipareigojo ieškovui iš Liuksemburgo parvežti automobilius 2003 m. gamybos (duomenys neskelbtini), 2002 m. gamybos (duomenys neskelbtini), 1997 m. gamybos (duomenys neskelbtini), 2001 m. gamybos (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad automobiliai pagal krovinio pervežimo užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo vežami automobilvežiu su priekaba, jį turėjo vairuoti trečiasis asmuo K. Š.. Teigė, kad šalys, sudarydamos krovinio ekspedijavimo sutartį, vadovavosi LR CK 6.284–6. 829 straipsniais, numatančiais krovinių ekspediciją, o atsakovė savo atsakomybę apdraudė UAB DK ,,PZU Lietuva“. Atkreipė dėmesį, kad 2009-11-12 gaisro metu degalinėje (duomenys neskelbtini), visi pervežami automobiliai buvo nepataisomai sunaikinti. Tvirtino, kad vežėjas privalėjo užtikrinti krovinio saugumą ir tinkamai atlikti jo transportavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmėtė. Priteisė iš ieškovo atsakovams Juozo Každailio IĮ ,,Banga“ ir jos savininkui J. K. 2100 Lt, o UAB DK ,,PZU Lietuva“ 213,44 Lt bylinėjimosi išlaidas, taip pat 74,90 Lt proceso išlaidas valstybei. Sprendimui įsiteisėjus, panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-07-10 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Sprendė, kad ginčo santykiams taikytina CMR konvencija ir ji nereglamentuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad gabenamas krovinis turėjo paslėptus defektus ir į 2010-03-09 nepriklausomų ekspertų OOO „L. K.“ užsakymu atliktą Tyrimo ataskaitą bei eksperto išvadą, kurioje nurodyta, jog gaisro židinio zona – pervežamas automobilis ir Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atsakymą, kuriame irgi nurodoma, kad tikėtina gaisro kilimo priežastis – pervežamo automobilio elektros instaliacijos gedimas, nurodė, jog atsakovui Juozo Každailio IĮ „Banga“ civilinė atsakomybė dėl krovinio praradimo nekyla. Pažymėjo, kad tai, jog pateiktas transportuoti krovinys buvo be defektų, privalėjo įrodyti krovinio siuntėjas ar jo pargabenimu suinteresuotas asmuo, tačiau ieškovas tokių duomenų teismui nepateikė, taip pat nepaneigė aplinkybės, kad gaisras kilo ne automobilyje (duomenys neskelbtini), o automobilvežyje. Atkreipė dėmesį, kad CMR draudimas neribojo ieškovo galimybių papildomai apdrausti krovinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą apeliantas UAB ,,Darvydas“ (ieškovas) prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas ir prie civilinės bylos pridėti papildomą medžiagą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovui, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pažymima, kokias aplinkybes privalėjo nustatyti teismas. Tvirtinama, kad teismas nesivadovavo materialinės teisės normomis, LR CK 6.284–6.829 straipsniais bei CMR konvencija. Apelianto manymu, teismas neįvertino, kad krovinio siuntėjas ir krovinio gavėjas yra apeliantas, veikiantis toje pačioje LR teritorijoje, taip pat, jog CMR važtaraštis nebuvo užpildytas, kad atsakovas Juozo Každailio IĮ „Banga“, priimdamas krovinį, privalėjo patikrinti jo būklę ir užtikrinti krovinio saugų parvežimą, ir, jog automobilis (duomenys neskelbtini) neturėjo jokių paslėptų defektų, o automobiliai automobilvežyje buvo netinkamai pritvirtinti. Pabrėžiama, kad teismas nenustatė gaisro kilimo aplinkybių, gaisro židinio ir priežasčių. Atkreipė dėmesį, kad Rusijos Federacijos ir Belgijos ekspertų išvados yra skirtingos.

Atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą atsakovai Juozo Každailio IĮ „Banga“ ir atsakovas J. K. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymi, kad teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir padarė pagrįstą išvadą, jog tarp šalių susiklostė krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais santykiai, taip pat įvertino 2009-11-09 krovinio užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini). Tvirtina, kad byloje nustatyta, jog ieškovas nepateikė vežėjui jokių papildomų nurodymų dėl krovinio transportavimo, o jo skundo motyvai dėl trečiųjų asmenų kaltės neįrodyti. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas ieškinį grindė nacionalinės teisės normomis, o ne CMR konvencija, todėl ieškinys buvo nagrinėjamas tik pagal jo ribas.

Atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą atsakovas UAB DK ,,PZU Lietuva“ prašo skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą. Atsiliepime nurodo, kad CMR konvencija yra specialus aktas LR CK atžvilgiu. Pažymi, kad krovinio išsiuntimo ir gavimo vieta buvo skirtingų šalių teritorijoje. Atsakovo tvirtinimu, ieškovas surado ir užsakė apgadintus automobilius, ir tai patvirtino paties ieškovo 2009-08-11 darytos nuotraukos. Mano, kad Belgijos valstybinės prokuratūros ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pateikti dokumentai laikytini didesnės įrodomosios galios dokumentais. Atkreipia dėmesį, kad ataskaita (duomenys neskelbtini) yra OOO „L. K.“ ataskaitos / išvados Nr. (duomenys neskelbtini) priedas. Pabrėžia, kad bylos duomenimis įrodyta, kad įvykio priežastis – pervežamo automobilio elektros instaliacijos gedimas, todėl pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą vežėjas atleistinas nuo atsakomybės, be to, pažymi, jog 2009-11-12 įvykis nėra draudžiamasis.

Atsiliepimas į apelianto apeliacinį skundą tretieji asmenis V. B. ir K. Š. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės identiškuose atsiliepimuose nurodo, kad automobilvežis ir priekaba buvo techniškai tvarkingi, krovinys buvo tinkamai pritvirtintas, o apelianto pateiktos nuotraukos darytos po gaisro, kai automobilis jau buvo nutemptas iš įvykio vietos. Pažymima, kad visos gabentos transporto priemonės (krovinys) buvo apgadintos, apie defektus buvo pranešta ieškovo atstovui, kuris nurodė automobilių akumuliatorių neatjunginėti. Teigiama, kad CMR važtaraštis buvo užpildytas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos dalies teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto UAB ,,Darvydas“ apeliacinis skundas netenkintinas.

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nors apeliantas skunde nurodė, kad įrodymai pateikti su skundu Šiaulių apygardos teismo teismui, buvo gauti po skundžiamo sprendimo priėmimo, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktos medžiagos turinį: automobilvežio nuotraukas po gaisro su ieškovo paaiškinimu ir CMR važtaraščio kopiją, ir el. laiškų išrašus su vertimu į lietuvių kalbą, taip pat į tai, jog ieškovo ieškinys pirmosios instancijos teisme gautas 2010-06-15 (1 tomas, 1 b. l.), o skundžiamas sprendimas priimtas 2011-05-16 (2 tomas, 109–130 b. l.), sprendžia, kad apeliantas nepaneigė minėtos medžiagos pateikimo pirmosios instancijos teismui galimybių stokos ir nepagrindė būtinybės minėtus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui, todėl teisėjų kolegija šių įrodymų nevertina. Be to, atsakovas UAB DK ,,PZU Lietuva“ buvo pateikęs teismui automobilvežio nuotraukas po gaisro (2 tomas, 27–39 b. l.) ir šių įrodymų pakartotinis pateikimas yra perteklinis.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Priešingai, nei skunde teigia apeliantas, kad teismas nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą, teisėjų kolegija pažymi, kad būtent atsakovas UAB DK ,,PZU Lietuva“ kreipėsi į nepriklausomus ekspertus (ekspertų išvados kopiją teismui pateikė pats apeliantas), taip pat teismui pateikė pakartotinę išvadą bei prokuratūros raštą (1 tomas, 14–16, 143, 145, 146 b. l.).

Pažymėtina, kad, nors apeliantas skunde teigia, jog krovinys buvo vežamas ne pagal CMR važtaraštį, tačiau pažymi, kad teismas nesivadovavo CMR konvencijos normomis. Priešingai, nei teigia apeliantas, kad teismas neįvertino, jog krovinio siuntėjas ir krovinio gavėjas yra apeliantas, veikiantis toje pačioje LR teritorijoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pats apeliantas nurodė, kad krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijos (1 tomas 161–162 b. l.), todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ginčui išspęsti taikytinos CMR konvencijos nuostatos (Konvencijos 1 str. 1 p.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad važtaraščio neteisingas (nepilnas) užpildymas negalėtų būti pagrindas paneigti susitarimo dėl pervežimo buvimo ir vežimo sutarties aiškinimo pagal CMR konvenciją.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius apie tai, kokias aplinkybes privalėjo nustatyti teismas, ir konstatuoja, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 2, 3 p., Teismų įstatymo 3 str., CPK 21 str.), todėl niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teisėjų kolegija detaliau nepasisako dėl prieš tai minėtų apeliacinio skundo teiginių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto skundo teiginiai, kad teismo išvados, jog CMR konvencija nereglamentuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo, prieštarauja materialinės teisės normomis, yra nepagrįsti ir pabrėžia, kad šalys gali susitarti dėl krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų ir nesant tokio susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei Šiaulių apygardos teismui nepateikė įrodymų, kad prieš tai minėtas susitarimas buvo sudarytas, todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius, jog atsakovas Juozo Každailio IĮ „Banga“, priimdamas krovinį, privalėjo patikrinti jo būklę. Kaip minėta, vežėjas nėra įpareigotas tikrinti ir prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas tinkamai (CMR konvencijos 8 str., 11 str. 1, 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2004). Apelianto skundo teiginiai, kad automobilis (duomenys neskelbtini) neturėjo jokių paslėptų defektų, laikytini deklaratyviais ir neįrodytais. Be to, apelianto atstovas 2011-05-02 teismo posėdyje nurodė, kad automobilius matė tik internete (2 tomas, 100 b. l.), o skunde pažymėjo, kad automobiliai buvo po avarijų (2 tomas, 139 b. l.).

Teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė gaisro kilimo aplinkybių, gaisro židinio ir priežasčių. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Krovinio paslėptas defektas reiškia, kad krovinys turi turėti tokį defektą, kuris yra nebūdingas tokio pobūdžio kroviniams. Defekto buvimą turi įrodyti pats vežėjas (CMR konvencijos 18 str. 1 p.). Teismui, sprendžiančiam bylą šiuo pagrindu, yra reikšmingi du faktai: paties krovinio pobūdis ir vežėjo veiksmai, vežant tokį krovinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001-08-08 „Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalga“. Publikuota: „Teismų praktika“ Nr. 15, 2001 m).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, tarp jų ir ekspertų išvadas, prokuratūros pateiktą medžiagą, kitus rašytinius įrodymus (1 tomas, 14–16, 143, 145, 146, 170 b. l.), ir pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas, pažymėjo, jog eksperto išvadose nurodoma, jog gaisro židinio zona – pervežamas automobilis, o priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atsakyme pažymima, kad tikėtina gaisro priežastis – pervežamo automobilio elektros instaliacijos gedimas (2 tomas, 109–130 b. l.).

Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo teiginius, kad Rusijos Federacijos ir Belgijos ekspertų išvados yra skirtingos, atmeta juos, kaip nepagrįstus. Apeliantas pats pateikė teismui „IMCS Antwerp“ tyrimo ataskaitą, kurioje, be kita ko, pažymėta, jog tyrimą užsakė „OOO L. K.“ (1 tomas, 14–16 b. l.). Tai, kad „IMCS Antwerp“ tyrimo ataskaita yra „OOO L. K.“ ataskaitos priedas patvirtina ir atsakovo UAB DK ,,PZU Lietuva“ Šiaulių apygardos teismui pateikta medžiaga (2 tomas, 209–212 b. l.).

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Netenkinus apeliacinio skundo, vadovaujantis CPK 79 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktu, tenkintinas atsakovo UAB DK ,,PZU Lietuva“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jam iš ieškovo priteistina 343,47 Lt būtinų išlaidų.

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje 1800 Lt užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme dydis viršija rekomendacijas, atsižvelgdama į bylos nesudėtingumą, į tai, kad atstovauti joje ir rengti atsiliepimą į apeliacinį skundą nebuvo būtinas specialus pasirengimas, nes nebuvo nagrinėjami nauji teisiniai klausimai (ta pati advokatė atstovavo atsakovų interesus ir pirmosios instancijos teisme), ir dėl to advokato darbo sąnaudos nebuvo didelės, ir pagal LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nuostatų 8.18 punktą rekomenduotas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už vieną atstovavimo valandą teisme yra 0.15 MMA (120 Lt), o 2011-10-04 teismo posėdis truko tik apie 1 val. 15 min., sprendžia, kad atsakovų Juozo Každailio IĮ „Banga“ ir J. K. bylinėjimosi išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme nuo 1800 Lt mažintinas iki 1000 Lt (CPK 93, 98 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB ,,Darvydas“ (į. k. 302310431) atsakovui UAB DK ,,PZU Lietuva“ (į. k. 110057869) 343,47 Lt būtinas išlaidas, o atsakovui J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.