Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5131-580/2005, kuria tenkintas pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškimas dėl termino vykdomajam raštui pateikti vykdyti atnaujinimo, suinteresuoti asmenys I. A., A. A., I. A., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2005 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu patenkino ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (pareiškėjo) ieškinį atsakovams V. A., I. A., A. A., I. A. (suinteresuotiems asmenims) ir nutraukė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį bei nusprendė iškeldinti atsakovus iš buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (b. l. 74-76). Šio sprendimo pagrindu pareiškėjui išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-5131-580/2005, kuris 2005 m. gruodžio 16 d. buvo pateiktas vykdyti antstoliui (b. l. 102-103). Pareiškėjo prašymu minėtas vykdomasis raštas 2006 m. sausio 23 d. grąžintas pareiškėjui (b. l. 101). 2013 m. gegužės 16 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas išduoti vykdomojo rašto dublikatą, nurodydamas, kad, vykstant struktūriniams pertvarkymams, vykdomasis dokumentas buvo prarastas (b. l. 99-100). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi prašymą atmetė, nurodydamas, kad 2011 m. sausio 23 d. pasibaigė CPK 606 straipsnyje nustatytas penkerių metų terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti (b. l. 106-107). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista (b. l. 117-119).

Teismas pažymi, jog galimybė priverstinai įvykdyti vykdomąjį dokumentą yra ribojama tam tikru terminu. CPK 606 straipsnyje nustatytas terminas, per kuriuos vykdomieji dokumentai gali būti pateikti vykdyti. Savo esme tai yra procesinis terminas. Procesinis terminas – tai įstatyme arba teismo nustatytas laikas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje asmenys ar kiti civilinio proceso dalyviai privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilines bylas ir priimant teismo sprendimus bei juos vykdant. Procesinių terminų pasibaigimo teisinių padarinių, skaičiavimo tvarką reglamentuoja CPK. CPK 75 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam terminui. Tačiau CPK 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagrindinė procesinio termino atnaujinimo sąlyga, nurodyta CPK 78 straipsnyje, yra svarbios priežastys, dėl kurių dalyvaujantis byloje asmuo šį terminą praleido. Dėl to, nagrinėjant procesinio termino atnaujinimo klausimą, privalu aiškintis besikreipiančio dėl termino atnaujinimo suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes (priežastis), dėl kurių terminas buvo praleistas, jų visetą ir svarbą. Taigi termino atnaujinimo klausimas kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, besiskundžiančios šalies elgesį procese, į jos sąžiningumą naudojantis suteiktomis procesinėmis teisėmis (CPK 42 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino procesiniam veiksmui atlikti atnaujinimo, atsižvelgtina į pasekmes, kurias turės teismo atsisakymas atnaujinti terminą byloje dalyvaujančiam asmeniui, ar nebus pažeistos ir paneigtos pagrindinės bylos šalies teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2004).

Vadovaujantis CPK 608 straipsnio norma išieškotojui, kuris praleido terminą vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti dėl priežasčių, teismo pripažintų svarbiomis, praleistas terminas teismo gali būti atnaujintas šio Kodekso 576-578 straipsniuose nustatyta tvarka, jeigu ko kita nenustato įstatymai.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad termino atnaujinimas – tai yra teismo teisė. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias - nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Pripažįstama, kad svarbiomis procesinio termino praleidimo priežastimis gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios konkrečiu atveju asmeniui sutrukdė arba atėmė galimybę įgyvendinti procesinę teisę per įstatyme nustatytą terminą ir kurios galėtų pateisinti termino praleidimo laikotarpį. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atnaujino praleistą terminą vykdomajam raštui Nr. 2-5131-580/2005 pateikti vykdyti ir nutarė išduoti vykdomojo rašto, išrašyto Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5131-580/2005, pagrindu, dublikatą. Suinteresuotas asmuo V. A. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad pareiškėjas nepateikė pateisinančių termino vykdomajam raštui pateikti vykdyti praleidimo priežasčių. Pagrindine įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastimi pareiškėjas nurodė jo įstaigoje įvykusius struktūrinius pertvarkymus, dėl ko vykdomasis dokumentas buvo prarastas. Apeliacinės instancijos teismo manymu, ši aplinkybė gali būti pripažinta priežastimi, įtakojusia pareiškėjo galimybę kreiptis į antstolį su vykdomuoju dokumentu. Būtent dėl pareiškėjo sudėtingos organizacinės struktūros, vykdomų funkcijų apimties ir žmoniškųjų išteklių pasikeitimo vykdant struktūrinius pertvarkymus, minėto vykdomojo rašto pateikimo vykdyti kontrolė tampa itin sudėtinga.

Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo V. A. be pagrindo teigia, kad teismas privalo atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas ilgą laiką – nuo 2006 m. pradžios iki 2013 m. pabaigos neatliko visiškai jokių veiksmų įsiteisėjusiam teismo sprendimui vykdyti. Teismo manymu, šiuo atveju privalu atkreipti dėmesį į išnagrinėtos civilinės bylos pobūdį, t. y. kad byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl suinteresuoto asmens V. A. ir jos šeimos narių iškeldinimo iš pareiškėjui priklausančios gyvenamosios patalpos klausimas, ir į tai, kad pareiškėjas 2006 m. sausio 23 d. geranoriškai atsiėmė vykdomąjį raštą tokiu būdu sudaręs suinteresuotam asmeniui ir jos šeimos nariams galimybę pasilikti gyvenamajame būste. 2013 m. gruodžio 30 d. įvykusio teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo V. A. paaiškino, kad vykdomasis dokumentas galimai buvo atsiimtas dėl susitarimo su pareiškėju, kad bus mokamas nuomos mokestis. Taigi pareiškėjas, 2005 m. gruodžio 16 d. inicijavęs sprendimo dėl iškeldinimo vykdymo procesą, atsižvelgė į suinteresuoto asmens V. A. gyvenimo sąlygas ir 2006 m. sausio 23 d. gera valia atsisakė tęsti vykdymo procedūras. Tokiu būdu pareiškėjo pasyvumas neteikiant vykdomojo rašto pakartotinam vykdymui paaiškinamas ir pateisinamas veikimu suinteresuoto asmens V. A. naudai ir jos interesais. Suinteresuotam asmeniui V. A. ir toliau nemokant mokesčių pareiškėjui, jis buvo priverstas atnaujinti teismo sprendimo vykdymą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 1 d. nutartimi konstatavo, kad vykdomajam raštui Nr. 2-5131-580/2005 pateikti vykdyti terminas suėjo 2011 m. sausio 23 d. Pareiškėjas teisingai pastebėjo, kad penkerių metų terminas, numatytas 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje naujoje CPK 606 straipsnio redakcijoje, suėjo dar tuo metu, kai galiojo senoji nurodyto straipsnio redakcija, numačiusi dešimties metų terminą vykdomajam dokumentui pateikti. Tokiu būdu pareiškėjas neturėjo objektyvių galimybių dar 2011 m. sausio 23 d. žinoti apie ateityje pasikeičiančią normą, kuri galės riboti jo teises kreiptis dėl vykdomojo rašto pateikimo vykdyti.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.