Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Audriaus Meilučio ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato Algimanto Smolsko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 3 dalį 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 187 straipsnio 3 dalį 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme;

pagal BK 300 straipsnio 2 dalį 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės, paskirtos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 3 (treji) metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.

V. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista V. S. iš E. K. 53 540 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 600 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. veikdamas bendrininkų grupėje su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, 2020 m. spalio 16 d. 10.24 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), išdaužę V. S. priklausančio automobilio „Nissan Murano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių keleivio durelių stiklą, iš automobilio salono pagrobė didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą - kuprinę su 30 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, 32 997,85 Eur vertės, ir 230 000 Norvegijos kronų, 20 991,14 Eur vertės, ir tuo UAB „Forexlita“ padarė bendrą 53 988,99 Eur turtinę žalą;

1.2. 2020 m. spalio 16 d. 10.24 val. vagystės iš V. S. priklausančio automobilio „Nissan Murano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), metu, veikdamas bendrininkų grupėje su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, sugadino nedidelės vertės svetimą turtą: nenustatytu smailiu daiktu pradūrė automobilio „Nissan Murano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinę vairuotojo pusės padangą, padarydami 110 Eur turtinę žalą, ir sudaužė to paties automobilio keleivio pusės priekinių durelių stiklą, padarydami 70 Eur turtinę žalą. Tokiu būdu padarė nukentėjusiajam V. S. bendrą 180 Eur turtinę žalą;

1.3. disponavo suklastotu asmens tapatybės dokumentu, t. y. laikė su savimi netikrą O. S. vardu išduotą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje yra jo (E. K.) nuotrauka, iki kol ją 2020 m. lapkričio 17 d. 17.30 val. naudojamo automobilio „Seat Leon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo.

7. Duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Pagal šio straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų, o teismo išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, E. K. pripažindamas kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė teisingai. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, apylinkės teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, reglamentuojamas BPK 20 straipsnyje, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, pateikė išsamią byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analizę, ir remiantis ja, padarė motyvuotas, bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su apkaltinamajame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, akcentuodamas selektyviai atrinktus bylos duomenis, pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nesudaro.

14. Pirmiau nustatytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde yra akcentuojamas E. K. vykdomos veiklos pobūdis, suponuojantis reikalingumą apžiūrėti perkamus automobilius ir tuo pačiu galintis pateisinti atitinkamų pėdsakų, dalelių radimą automobiliuose (gynėjo teigimu, E. K. užsiima automobilių pirkimo-pardavimo verslu), teisėjų kolegija nuteistojo vykdomos veiklos pobūdį laikyti aplinkybe, patikimai paneigiančia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas pagrįstumą, neturi pagrindo. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjant bylą teisme nuteistojo iškeltą versiją dėl automobilių pirkimo verslo tikslais ir jų perpardavimo kitiems asmenims įvertino kitų šioje byloje surinktų įrodymų ir jais nustatytų faktinių aplinkybių kontekste ir nuosprendyje nurodė aiškius, bylos duomenimis pagrįstus šių nuteistojo paaiškinimų, kaip paneigtų bylos įrodymais, vertinimo motyvus.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų įrodymų visumą, nesutikti su nuosprendyje padaryta išvada dėl E. K. dalyvavimo 2020 m. spalio 16 d. iš automobilio „Nissan Murano“ pagrobiant didelės vertės svetimą turtą bei apgadinant šį automobilį, neturi pagrindo. Šią išvadą pagrindžia visuma pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirtų, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertintų įrodymų, kurių pakanka daryti abejonių nekeliančią išvadą dėl E. K. kaltės. Pirmiau aptarti ir teismo pagrįstai įrodymais pripažinti duomenys įrodo, kad prekybos miestelyje „(duomenys neskelbtini)“ esančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpos buvo stebimos kelios dienos iki vagystės, vagystės dieną – 2020 m. spalio 16 d. paskui nukentėjusiojo V. S. automobilį išvažiavo automobilis „Opel Signum“, kurį, kaip nustatyta byloje, įsigijo E. K.. Pirkti automobilį „Opel Signum“ E. K. atvyko „Opel Vectra“ automobiliu, t. y. tuo pačiu automobiliu, kuriuo atvykęs asmuo, pagal išorinius požymius atitinkantis E. K. išvaizdą, nusipirko papildymą telefono numeriui, kuris veikė nusikaltimų padarymo metu ir vietoje, automobilyje „Opel Vectra“, be kita ko, buvo surasta papildymo kortelė, kuria buvo papildytas telefono numeris, naudotas mobilaus ryšio telefone, surastame E. K. kuprinėje jo sulaikymo metu. Teisėjų kolegijai jokių pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų ir įrodytomis pripažintų E. K. padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių nekyla. Pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus bei šioje nutartyje dar kartą aptartus įrodymus sujungus į vientisą loginę grandinę galima daryti pagrįstą išvadą, kad E. K. 2020 m. spalio 16 d., veikdamas su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, iš automobilio „Nissan Murano“ pagrobė didelės vertės svetimą turtą – UAB „Forexlita“ pinigus (bendra vertė 53 988,99 Eur) ir sugadino nedidelės vertės turtą – išdaužė automobilio stiklą ir pradūrė padangą (bendra žala 180 Eur).

21. Nors apeliaciniame skunde su tuo nesutinkama, tvirtinama, kad nuosprendis yra formalus, su teisiškai reikšmingais trūkumais, konkretūs nuosprendžio trūkumai baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo taikymo prasme nėra nurodyti. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų taikymo aspektu, tokių trūkumų, kokius apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas, nenustatė. Nuosprendis surašytas laikantis BPK reikalavimų, o išvados dėl E. K. kaltės pagrįstos pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirtais ir laikantis baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų įvertintais įrodymais. Vien tai, kad apelianto gynėjas nesutinka su byloje surinktų įrodymų vertinimu, deklaratyviai nurodydamas, kad jokių E. K. kaltės įrodymų nėra, o išvados dėl jo kaltės padarytos remiantis tik prielaidomis, apeliacinėje instancijoje nenustačius pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų ir kitų esminių proceso pažeidimų, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo nepaneigia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas E. K. buvo pritaikytas teisingai ir jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 187 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, byloje esant pakankamai neabejotinų, patikimų, įstatymų nustatyta tvarka gautų jo kaltės įrodymų.

22. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BK 187 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas E. K. padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Nurodoma, kad bendrininkai, kurie neva galėjo dalyvauti nusikalstamų veikų padaryme, nebuvo nustatyti, todėl nėra įmanoma nustatyti nei bendrininkavimo formos, nei tyčios ir susitarimo daryti nusikalstamas veikas.

23. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 2 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nustatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje daryti, tęsti ar užbaigti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendros nusikalstamos veikos atlikimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

24. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir kt.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai (t. y. vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas) buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas. Bendrininkavimas iš anksto susitarus yra tokia bendrininkavimo rūšis, kai susitarimas tarp bendrininkų dėl bendro nusikalstamos veikos padarymo sudaromas iki nusikalstamos veikos objektyviosios pusės įgyvendinimo pradžios. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-105-699/2016, 2K-295-719/2018, 2K-147-489/2021 ir kt.).

25. Vertinant nuteistojo gynėjo skundo argumentų dėl bendrininkavimo pagrįstumą aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, visų pirma pažymėtina, kad dėl bendrininkavimo išsamiai ir motyvuotai yra pasisakyta skundžiamame nuosprendyje, kuriame nurodyta, kad išvadą, jog veikos buvo įvykdytos veikiant bendrininkų grupėje, leidžia daryti vaizdo įrašų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (iš automobilio „Opel Signum“ galinės keleivio vietos išlipo du asmenys, vairuotojas liko automobilyje) ir degalinės „Circle K“ (automobiliu „Opel Vectra“ atvyko du asmenys) duomenys, skirtingų mobilaus ryšio telefonų aparatų su skirtingomis SIM kortelėmis naudojimas, specialisto išvados dėl ne mažiau dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų „Opel Vectra“ ir „Opel Meriva“ automobiliuose bei biologinių pėdsakų, rastų ant daiktų automobilyje „Seat Leon“, sutapimo su pėdsakais, rastais ant daiktų iš automobilio „Opel Vectra“, kurie nėra E. K., automobiliuose „Seat Leon“, „Opel Signum“, „Opel Vectra“ rastų mikrodalelių (medvilnės pluoštų) sutapimo (3 t., b. l. 74–83, 94–99, 153–164). Taigi, jokių abejonių dėl to, kad didelės vertės svetimo turto vagystę ir turto sugadinimą 2020 m. spalio 16 d. įvykdė 3 asmenys, kurie veikė kartu, siekdami bendro tikslo, šiuo atveju nekyla. Teisiniai argumentai, kurie tokią išvadą paneigtų, apeliaciniame skunde nenurodyti. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apie bendrininkų susitarimą, jų tyčios bendrumą šiuo konkrečiu atveju galima spręsti ir iš kitų bylos įrodymų bei jais nustatytų faktinių aplinkybių. Kaip jau nurodyta pirmiau, nusikalstamai veikai daryti specialiai buvo įsigyta transporto priemonė, nurodant tikrovės neatitinkančius pirkėjo duomenis. Nurodant tikrovės neatitinkančius pirkėjo duomenis buvo įsigytas ne vienas automobilis, vieno iš jų pirkime dalyvavo du asmenys (perkant automobilį „Opel Meriva“, kurio užvedimo rakteliai surasti automobilyje „Seat Leon“). Du asmenys automobiliu „Opel Vectra“ kelios dienos iki nusikaltimo padarymo atvyko ir į degalinę, kurioje įsigytu papildymu papildytas numeris veikė nusikaltimo vietoje ir metu. Bylos duomenimis, kelios dienos iki nusikalstamų veikų įvykdymo, „UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpos, esančios prekybos miestelyje „(duomenys neskelbtini)“, buvo stebimos (tai patvirtina GPRS duomenys bei vaizdo įrašai iš prekybos miestelio „(duomenys neskelbtini)“). Automobilių apžiūros metu buvo surastos skirtingos SIM kortelės, mobilaus ryšio telefonai, nusikalstamos veikos buvo įvykdytos labai greitai, iš automobilio „Opel Signum“ galinės sėdynės keleivio vietos išlipo du asmenys, vienas jų išdaužė stiklą, kitas pradūrė padangą, vagystė ir turto sugadinimas buvo įvykdyti per kelias sekundes, iš įvykio vietos visis trys asmenys pasišalino kartu. Visos šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą ir abejonių nekeliančią išvadą, kas E. K. su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, buvo iš anksto pasiruošę ir aptarę bei suderinę nusikalstamos veikos planą bei kiekvieno veiksmus, veikė greitai ir tiksliai, kiekvienas atlikdamas skirtingus veiksmus, kuriais buvo realizuotas bendras sumanymas pagrobti didelės vertės svetimą turtą. Esant šioms aplinkybės, kitų dviejų bendrininkų, kurie akivaizdžiai veikė kartu, neidentifikavimas ikiteisminio tyrimo metu, nėra pagrindas E. K. veikų nevertinti kaip padarytų veikiant bendrininkų grupėje.

27. Taigi, priešingai nuteistojo gynėjo nuomonei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis E. K. BK 187 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, visiems bendrininkams veikiant kaip bendravykdytojams. Šios išvados kontekste būtina pažymėti ir tai, kad vykdytoju gali būti pripažintas ne tik nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius tiesiogiai realizavęs asmuo (tiesioginis vykdytojas), bet ir asmuo, realizavęs tik dalį nusikalstamos veikos sudėties požymių (kai likusią dalį požymių realizuoja kitas vykdytojas). Vykdytojo, kaip bendrininko, baudžiamosios atsakomybės ypatumas yra tas, kad jis atsako ne tik už savo paties betarpiškai atlikus veiksmus, kuriais realizuojami objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, bet ir už kitų bendrininkų veiksmus, kuriuos šie atliko siekdami bendro tikslo ir kuriuos jungia jų visų bendra tyčia. Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-1073/2020). Kaip minėta, tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Būtent tokia situacija susiklostė šioje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas, E. K. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikuodamas kaip įvykdytas veikiant bendrininkų grupėje, visiems bendrininkams veikiant kaip vykdytojams, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl bausmės.

28. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nuteistajam E. K. paskirtos bausmės, nurodoma, kad bausmę teismas paskyrė neįvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo, E. K. kaltės, o atsižvelgęs tik į prokurorės prašymą skirti 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat nurodoma, kad 1 metų 6 mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmė už suklastoto dokumento laikymą E. K. buvo paskirta dėl nuteistojo kardomojo kalinimo laiko, kuris trunka ilgiau kaip 1 metus ir 6 mėnesius. Šie skundo teiginiai atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

29. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai).

30. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

31. Skundžiamo nuosprendžio turinys, jame nurodyti bausmės rūšies parinkimo bei jos dydžio nustatymo motyvai patvirtina, kad pirmiau aptartų bausmių skyrimą reglamentuojančių normų skiriant bausmę E. K. buvo laikomasi. Visų pirma pažymėtina, kad BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui teismas gali skirti arešto arba laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmę. Taigi, įstatymų leidėjas už šios veikos padarymą numatė tik dviejų rūšių bausmes – areštą arba terminuotą laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas sprendimą paskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmę motyvavo su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ir pavojingumu, nuteistojo asmenybe susijusiomis aplinkybėmis ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Daryti priešingą išvadą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

32. BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra tyčinė, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Esmines šios nusikalstamos veikos aplinkybes E. K. pripažino, t. y. neneigė žinojęs, kad asmens tapatybės kortelė, kurią jis laikė su savimi ir kurią apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai, yra netikra, dėl šios veikos gailėjosi. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės dėl BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nenustatytos. Nors Lietuvoje E. K. neteistas, tačiau 2010 m., 2013 m., 2012 m. jis teistas užsienyje, jam, be kita ko, buvo skirta ir laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos taikymas nuteistajam reikšmingos įtakos pozityviems elgesio pokyčiams neturėjo, nuo teisei priešingo elgesio nuteistojo nesulaikė, jis ir vėl nusikalto.

33. Esant šioms aplinkybėms, rodančioms, kad net ir griežčiausios bausmės taikymas nuteistojo nusikalstamiems polinkiams įtakos neturėjo, švelniausios rūšies bausmės (arešto) paskyrimas už tyčinės apysunkės nusikalstamos veikos padarymą šioje byloje, neatitiktų bausmės tikslų ir paskirties, ir nebūtų teisingas. Be kita ko, skirti nuteistajam arešto bausmę neprašoma ir nuteistojo gynėjo skunde. Kaip minėta, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį buvo paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, t. y. mažesnė, nei šios bausmės vidurkis. Įvertinus tai, kad buvo nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nenustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nuteistasis, kaip nurodyta, praeityje teistas, jo padarytas nusikaltimas tyčinis, apysunkis, baigtas, konstatuoti, kad BK 61 straipsnio nuostatos buvo pažeistos, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo. Nuteistojo gynėjo teiginys, kad būtent tokios trukmės laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta įvertinus tik nuteistajam faktiškai taikomo suėmimo trukmę, yra pagrįstas tik prielaidomis. Jį paneigia pirmiau aptarti duomenys, nuosprendyje nurodyti bausmės skyrimo motyvai. Be to būtina pažymėti ir tai, kad šioje byloje nuteistasis E. K. nuteistas dėl dar dviejų nusikalstamų veikų padarymo, už vieną iš jų, kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nuteistajam paskirta 3 metų, t. y. ilgesnės trukmės, nei nuteistasis yra suimtas, laisvės atėmimo bausmė, kuri, be to, buvo subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (apėmimo būdu) ir pagal BK 300 straipsnio 2 dalį skirta bausme, bendrinant nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu.

34. Atsižvelgdama į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, individualizuodamas E. K. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį skirtiną bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties bei BK 61 straipsniu, reglamentuojančiu bausmių skyrimą esant atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms. Bausmių skyrimą reglamentuojančių normų pažeidimai nepadaryti ir skiriant bausmes pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį.

35. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skiriant E. K. bausmes už svetimo turto sugadinimą ir didelės vertės svetimo turto vagystę, buvo įvertintos tiek su padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ir pavojingumu (padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas), tiek su nuteistojo asmenybe susijusios aplinkybės (praeityje teistas), atsižvelgta į nuteistojo vaidmenį nusikaltimų padaryme (veikė kaip bendravykdytojas, vaidmuo aktyvus), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamos veikos padarytos veikiant bendrininkų grupėje) bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinus šių aplinkybių visumą nuteistajam laisvės atėmimo ir arešto bausmės buvo paskirtos sankcijos ribose, jas laikyti aiškiai per griežtomis ar neteisingomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų veikų pobūdžiu ar E. K. asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl, įvertinus visas nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti skyrus švelnesnės rūšies ar trumpesnio termino laisvės atėmimo bausmę. Esant šių aplinkybių visumai, nuteistojo gynėjo skundo argumentai dėl neteisingai paskirtos bausmės atmetami, kaip nepagrįsti.

Dėl civilinio ieškinio.

36. Apeliaciniame skunde nesutinkant su civilinio ieškinio išsprendimu akcentuojama aplinkybė, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog nusikalstamas veikas E. K. padarė veikdamas bendrininkų grupėje su dviem nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, todėl ieškinio priteisimas išskirtinai tik iš E. K., nuteistojo gynėjo įsitikinimu, yra nepagrįstas ir neteisingas. Teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus taip pat atmeta, kaip nepagrįstus.

37. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančio BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta. BPK 307 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas teismo sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (1 punktas). Sisteminė šių normų analizė suponuoja išvadą, kad civilinį ieškinį baudžiamajame procese gali pareikšti dėl nusikalstamos veikos žalą (turtinę ir (ar) neturtinę) patyręs asmuo, ieškinys reiškiamas šią žalą nusikalstamais veiksmais padariusiam arba už jo veikas materialiai atsakingam asmeniui, o teismas, pripažinęs asmenį kaltu ir nustatęs, kad pareikštas civilinis ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, jo atlyginimą priteisia iš kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažinto asmens.

38. Apeliaciniame skunde civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti pagrįstumas, jo dydis, nėra ginčijami. Nesutikimas su civilinio ieškinio išsprendimu iš esmės yra grindžiamas tik tuo, kad žalos atlyginimas buvo priteistas tik iš nuteistojo E. K., nors teismas konstatavo, kad nusikalstamas veikas jis įvykdė veikdamas bendrininkų grupėje su dar dviem asmenimis. Šių argumentų kontekste pažymėtina, kad, kaip teisingai skunde nurodo ir nuteistojo gynėjas, bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visis kartu (solidariai). Tačiau būtina pažymėti ir tai, kad esant solidariajai atsakomybei, kreditorius gali reikalauti iš visų bendraskolių ir iš bet kurio jų atskirai įvykdyti tiek visą prievolę, tiek ir bet kurią jos dalį (CK 6.6 straipsnis). Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai, nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos, atsako solidariai. Tais atvejais, kai žala padaryta bendrais kaltinamojo ir kito asmens, dėl kurio byla išskirta į atskirą procesą, veiksmais, visa žala priteisiama iš nuteisto asmens. Vėliau, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį asmeniui, kurio byla buvo išskirta, iš jo žalos atlyginimas priteisiamas solidariai su ankstesniu nuosprendžiu nuteistu asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75-648/2017, Nr. 2K-147-648/2018). Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti nuostolių atlyginimo iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičiavus jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.9, 6.280 straipsniai).

39. Šioje byloje dėl BK 187 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, kuriomis nukentėjusiajam V. S. buvo padaryta bendra 53 540 Eur turtinė, 1 000 Eur neturtinė žala ir dėl kurių jis patyrė 600 Eur proceso išlaidų, padarymo pripažintas kaltu ir nuteistas tik E. K., kadangi kiti du bendrininkų grupėje veikę asmenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti ir tyrimas jų atžvilgiu išskirtas. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas pirmiau aptartam teisiniam reguliavimui bei teismų praktikai neprieštarauja. Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama priešingai, nurodoma, kad sprendimas civilinį ieškinį priteisti tik iš E. K. neatitinka teisės normų bei teismų praktikos dėl solidarios civilinės atsakomybės, kuo konkrečiai pasireiškė solidarią atsakomybę reglamentuojančių normų pažeidimas ar kokios konkrečios teismų praktikos nuosprendyje padarytos išvados dėl civilinio ieškinio priteisimo neatitinka, vis tik nėra nurodyta. Kaip jau minėta, civilinio ieškinio priteisimas tik iš vieno nuteistojo tuo atveju, kai kitų bendrininkų atžvilgiu tyrimas yra išskirtas ir jų baudžiamosios atsakomybės klausimas dar neišspręstas, teismų praktikai bei teisiniam reguliavimui neprieštarauja, todėl keisti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria išspręstas nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio atlyginimo klausimas, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

40. Apibendrinant konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skunda atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. K. gynėjo advokato Algimanto Smolsko apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.