Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos skundą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas asociacija Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrija (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija, Bendrija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) direktoriaus 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. (31.1.)-RS2-677 „Dėl nuasmeninto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo“ ir įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir Taryba) pateikti informaciją: kam (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) Taryba nusprendė „leisti parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančius būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ bei parduodamų būstų ir pagalbinio ūkio paskirties pastato duomenis.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu buvo atsakyta į jo 2015 m. birželio 10 d. prašymą, adresuotą Tarybai, pateikti nenuasmenintą Tarybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“, nurodant, jog nenuasmenintas Tarybos sprendimas pareiškėjui nebus pateiktas. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas nepagrįstas teisės normomis, kurios draustų pareiškėjui gauti prašomą informaciją. Pareiškėjas akcentavo, kad Administracijos direktorius, atsakydamas į prašymą, kuris buvo pateiktas Tarybai, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, viršijo kompetenciją. Pareiškėjas nurodė, kad jis pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, 3 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 dalimis turi teisę gauti prašomą informaciją apie tai, kam (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) Tarybos sprendimu leista privatizuoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir šio turto duomenis. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad nuslėpus prašomus pateikti duomenis, privatizavimo procesas tapo neskaidrus, be to, buvo sudarytos sąlygos korupcijos apraiškoms mieste.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė pažeidimus, tačiau nenurodė, kokias konkrečias savo teises ir interesus prašo apginti. Atsakovo teigimu, pareiškėjas 2015 m. birželio 10 d. prašymu prašė pateikti informaciją, kuri susijusi su asmenų privačiu gyvenimu, tačiau tokia informacija gali būti teikiama tik esant privalomoms sąlygoms: 1) esant motyvuotam teismo sprendimui; 2) tokią galimybę numatant įstatymui; 3) toks informacijos rinkimas turi būti pagrįstas valstybės ar visuomenės interesais. Nesant šių sąlygų, informacija apie privatų asmens gyvenimą negali būti renkama, o valstybės įstaigos privalo šios informacijos niekam neteikti. Atsakovas nurodė, jog nei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, nei Visuomenės informavimo įstatymas nesuteikia pareiškėjui teisės rinkti ir kaupti informaciją apie privačius asmenis, o pareiškėjo prašoma suteikti informacija nėra informacija apie valstybės ir savivaldybės įstaigos veiklą Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo prasme. Atsakovas pažymėjo, kad pateikus prašomus duomenis būtų pažeista asmenų teisė į privatumą, asmens duomenų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, todėl ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė pažeidimus, tačiau nenurodė, kokias konkrečias savo teises ir interesus prašo apginti, o pareiškėjui nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą. Atsakovo teigimu, nei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, nei Visuomenės informavimo įstatymas nesuteikia pareiškėjui teisės rinkti ir kaupti informaciją apie privačius asmenis. Pareiškėjo prašoma pateikti informacija apie asmenis nėra informacija apie valstybės ar savivaldybės įstaigos veiklą Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo prasme, tai yra privati, neskelbiama informacija. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo 2015 m. birželio 10 d. prašymas mero rezoliucija nukreiptas vykdyti Administracijos direktoriui, todėl ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant kompetencijos. Atsakovas pripažino, jog skundžiamame sprendime nenurodyta konkreti teisės norma, tačiau tai, atsakovo teigimu, neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo asociacijos Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nuasmeninto Tarybos sprendimo Nr. T2-38 data (2015 m. birželio 26 d.) buvo nurodyta neteisingai dėl padarytos klaidos, nes iš tikrųjų Tarybos sprendimas priimtas 2015 m. kovo 26 d. Ginčijamu Administracijos direktoriaus sprendimu pareiškėjui buvo nurodyta, jog jo prašymas netenkintinas dėl to, kad nėra galimybės pateikti pareiškėjo prašomus duomenis, nes bus pažeistos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime yra išreikšta viešojo administravimo institucijos valia, nurodant, jog pareiškėjo prašoma informacija nebus teikiama, todėl jis laikytinas individualiu administraciniu aktu. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės gauti informaciją iš viešojo administravimo institucijos, kuri reglamentuojama Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymu, kaip specialiu teisės aktu, kurio paskirtis yra konstitucinės teisės į informacijos gavimą iš specialių subjektų – valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų – užtikrinimas. Įvertinęs Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 1 ir 4 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad teikiamai informacijai taikomas reikalavimas, jog ji būtų pateikiama visa, teiktina pagal teisės aktus ir atitinkanti prašymo turinį. Tačiau teismas pažymėjo, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, todėl siekiant įgyvendinti teisę į informaciją negali būti sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą.

Teismas darė išvadą, kad Visuomenės informavimo įstatymas nagrinėjamoje byloje netaikytinas, nes jo paskirtis yra viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarkos nustatymas, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teisių, pareigų ir atsakomybės reglamentavimas. Įvertinęs pareiškėjo 2015 m. birželio 10 d. prašymo turinį, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma informacija nėra susijusi su institucijos veikla, o yra privataus pobūdžio ir apie kitus fizinius asmenis bei jų įgytą nuosavybę, tačiau teisė gauti privačią informaciją apie kitus asmenis įstatymuose nėra įtvirtinta. Nors Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, jog asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami, be kita ko, pagal duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju), kuriame turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis, tačiau nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pareiškėjas 2015 m. birželio 10 d. prašyme nenurodė, kam jam reikalingi prašomi asmens duomenys ir kokiais tikslais ketina juos naudoti, tik pateikė abstrakčius teiginius dėl galimos korupcijos ar neskaidraus savivaldybei priklausančio turto privatizavimo proceso ir pan. Pareiškėjo teiginys, jog jis neprašo atskleisti asmens kodų, nepaneigia aplinkybės, kad jis prašo asmens duomenų, kaip jie suprantami pagal Asmens duomenų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį.

Teismas pažymėjo, kad Asmens duomenų apsaugos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo (nagrinėjamu atveju Administracijos ir Tarybos) pareiga įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo. Teismas konstatavo, kad Tarybos sprendimas Nr. T2-38 yra nuasmenintas pagal Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. AD1-388 patvirtinto Tarybos sprendimų projektų nuasmeninimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), reglamentuojančio viešai skelbiamų Tarybos sprendimų projektų nuasmeninimą, nuostatas, t. y. nuasmeninti fizinių asmenų vardai ir pavardės bei nekilnojamojo turto unikalūs numeriai. Atsakydamas į pareiškėjo teismo posėdyje išsakytus argumentus, kad pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 14 ir 16 straipsnius informacija apie nuomojamus būstus ir asmenis, kuriems jie išnuomojami, yra skelbiama viešai, teismas pažymėjo, jog Tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. T2-38 preambulėje yra nurodytos šio įstatymo 24 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios savivaldybei priklausančio būsto pardavimą, o ne nuomą, o Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nenustatyta asmens ir jo perkamo nekilnojamojo turto viešinimo galimybė.

Teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento dėl kompetencijos pažeidimo, nes nustatė, kad pareiškėjo 2015 m. birželio 10 d. prašymas mero rezoliucija vadovaujantis galiojančia tvarka nukreiptas vykdyti savivaldybės vykdomajai institucijai – Administracijos direktoriui, t. y. ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant kompetencijos. Dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (ne)pažeidimo teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovai pripažįsta, jog ginčijamame sprendime nenurodyta konkreti teisės norma, kuria vadovaujantis atsisakyta pateikti pareiškėjo prašytą informaciją, tačiau, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Įvertinęs tai, kad skundžiamo sprendimo nekonkretumas nesutrukdė pareiškėjui įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, t. y. ginčijamas sprendimas jam buvo suprantamas, ir atsižvelgęs į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas konstatavo, jog skundžiamas Administracijos direktoriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti dėl pareiškėjo išdėstytų argumentų. Dėl tų pačių motyvų teismas sprendė, kad taip pat nėra teisinio pagrindo įpareigoti Tarybą pateikti prašomus duomenis ir išviešinti 2015 m. kovo 26 d. sprendime Nr. T2-38 nuasmenintą informaciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymai dėl atskirųjų nutarčių priėmimo nenagrinėtini nesant tam teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas asociacija Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir tenkinti skundą. Pareiškėjas papildomai prašo panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. AD1-3 „Dėl įgaliojimų suteikimo“; panaikinti Klaipėdos miesto mero pavaduotojo 2015 m. sausio 5 d. potvarkį Nr. M-4 „Dėl pavedimo atstovauti“; priimti sprendimą dėl visų apeliaciniame skunde nurodytų ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime paminėtų raštų: Nr. (31.1)-RST-677, Nr. (31.1)-RS-67, Nr. (31.1)-RS2-677, Nr. (31.1.)-RS2-677; įpareigoti atsakovus apie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo ištaisymą (kas, kada, kaip ištaisė klaidą) paskelbti viešai tokiu pačiu būdu, kokiu viešai buvo paskelbtas Tarybos sprendimas su klaida; dėl apeliaciniame skunde nurodytų pažeidimų priimti atskirąsias nutartis.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė nė vieno Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo ar kito įstatymo straipsnio, kuris tiesiogiai draustų paskelbti asmenų vardus ir pavardes bei nekilnojamojo turto adresus, be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. AD1-388, kuris reglamentuoja visai kitus santykius ir šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomas, be to, šis aktas nėra viešai paskelbtas, todėl negalioja. Pareiškėjas pabrėžia, kad buvo nuasmeninti ne tik nekilnojamojo turto unikalūs numeriai, bet ir adresai, nors to Taryba kituose sprendimuose nedaro. Pareiškėjo teigimu, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nekilnojamajam turtui netaikomas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog Aprašas reglamentuoja viešai skelbiamų Tarybos sprendimų projektų nuasmeninimą. Be to, pačiame Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 24 d. įsakyme Nr. AD1-388 yra nustatyti subjektai, kuriems šis įsakymas yra taikomas, tačiau Tarybai jis netaikomas.

Pareiškėjas pažymi, kad Tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. T2-38 preambulėje nurodytos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio nuostatos reglamentuoja situaciją, „kai būstą perka nuomininkai“, o pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 14 ir 16 straipsnius informacija apie išnuomotus būstus ir asmenis turi būti skelbiama savivaldybės interneto svetainėje ir šia informacija asmenys gali teisėtai naudotis. Be to, pareiškėjas yra suinteresuotas ir turi teisę gauti prašomą informaciją, nes Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme yra nustatytas daugiavaikės šeimos kriterijus, o turtas yra visų klaipėdiečių. Aplinkybę, kad įstatymai nesuteikia teisės nuasmeninti, įrodo ir tai, jog Teisėjų taryba priėmė sprendimą dėl skelbiamų teismų sprendimų nuasmeninimo, nes jeigu būtų įstatyme įtvirtintas pagrindas, tokio Teisėjų tarybos sprendimo apskritai nereikėtų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jis prašymą pateikė Tarybai, o sprendimą dėl jo priėmė Administracijos direktorius, kuris nepagrindė savo teisės priimti sprendimą dėl prašymo. Teiginio, kad prašymas pagal galiojančią tvarką buvo perduotas vykdyti savivaldybės vykdomajai institucijai, nepagrindė nei pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nei atsakovai.

Ginčijamas Administracijos direktoriaus sprendimas nėra suprantamas, nes jis yra visiškai be pagrindo. Jeigu ginčijamame Administracijos direktoriaus sprendime būtų nurodytas konkretus pagrindas, tai galbūt pareiškėjui nebūtų reikėję kreiptis į teismą. Ginčijamas Administracijos direktoriaus sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Tarybos sprendimo Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ nuasmenintoje versijoje yra neteisingai nurodyta jo priėmimo data, nors ši klaida buvo pripažinta tik po 2015 m. lapkričio 9 d., tačiau apie jos ištaisymą viešai nepaskelbta. Pripažinus klaidą, buvo pakeistas Tarybos sprendimas, tačiau teisinėje valstybėje tai būtų neįmanoma, nes tai akivaizdi korupcija, be to, nėra žinoma, kas, kada, kokiu tikslų šį Tarybos galėjo panaudoti. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs klaidą, privalėjo, tačiau nenurodė atsakovams apie klaidos ištaisymą paskelbti viešai tokiu pačiu būdu, kokiu viešai buvo paskelbtas Tarybos sprendimas su klaida. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, kas, kada, kaip ištaisė klaidą, nors galbūt buvo padarytas nusikaltimas, apie kurį pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 109 straipsnį būtina pranešti prokurorui. Tarybos sprendimas su klaidinga data yra nurodytas ir skundžiame Administracijos direktoriaus sprendime. Be to, šiuo metu paskelbtame Tarybos sprendime pakeista ne tik jo priėmimo data, bet nebeliko ir ženklo „(N)“, reiškiančio nuasmeninimą, nors sprendimas liko nuasmenintas. Atsakovai Tarybos sprendimo Nr. T2-38 nepateikė nei pareiškėjui, nei pirmosios instancijos teismui, nes jeigu tai būtų padarę, bylos dalyko būtų nebelikę, nes pareiškėjo reikalavimas būtų buvęs įvykdytas.

Asmens vardas, pavardė bei pastato, kuris parduodamas, adresas visuomenei turi būti žinomi, nes vienas iš valstybės (savivaldybių) veiklos principų yra viešumas, priešingu atveju sudaromos sąlygos korupcijai.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime yra nurodyti mažiausiai trys skirtingi raštai (Nr. (31.1)-RST-677, Nr. (31.1)-RS-67, Nr. (31.1)-RS2-677), o pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė sprendimą dėl rašto, kuris teismui apskritai nebuvo pateiktas, nes pareiškėjas šioje byloje pateikė teismui ir prašė panaikinti sprendimą Nr. (31.1.)-RS2-677. Todėl teismas privalo priimti sprendimą dėl visų skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime paminėtų raštų: Nr. (31.1)-RST-677, Nr. (31.1)-RS-67, Nr. (31.1)-RS2-677 ir Nr. (31.1.)-RS2-677.

Byloje nėra duomenų, kas ir kokį sprendimą priėmė dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą atsiliepimui į skundą pateikti, nurodyto 2015 m. rugpjūčio 17 d. atsiliepime į skundą Nr. (8.2.)-J2-776. Byloje nėra duomenų, kas ir kokį sprendimą priėmė dėl Administracijos įtraukimo į bylą, nes teismas nusprendė, kad atsakovais byloje yra Administracijos direktorius ir Taryba. Atsakovai nepateikė duomenų dėl savivaldybės ir jos institucijų kodų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime net nenurodė pareiškėjo prašymų dėl atskirųjų nutarčių priėmimo. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad techninės problemos (teismas neturi galimybės išbraukti Administracijos) kliudo nagrinėti bylą (byloje nedalyvaujantis asmuo pateikė atsiliepimą), ir apie tai reikia pranešti Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkui. Tarybai būtina pranešti, kad J. P., kuri paruošė teismui 2015 m. spalio 19 d. mero atsiliepimą Nr. (4.41.)-R2-3239, akivaizdžiai siekia suklaidinti teismą, be kita ko, nurodydama, jog „meras pagal LR Vietos savivaldos įstatymo ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentą (2012-02-28 redakcija), atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei, tarybai teisme“.

Pareiškėjo teigimu, teisės aktai suteikia teises merui atstovauti savivaldybei, bet ne savivaldybės institucijoms. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prašymas su tokiais įgaliojimais J. P. neleisti atstovauti Tarybai ir Administracijos direktoriui bei panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės mero potvarkį ir Administracijos direktoriaus įsakymą, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl jo skundžiamame sprendime visiškai neteisėtai ir nepagrįstai nepasisakė, įžanginėje skundžiamo sprendimo dalyje nurodydamas, kad J. P. atstovavo Tarybai ir Administracijos direktoriui. Ir potvarkis, ir įsakymas yra be preambulės, teisės aktai nesuteikia merui teisės atstovauti savivaldybės tarybai ar savivaldybės institucijoms, o to, ko jis pats neturi, negali perduoti kitam. Be to, meras, potvarkiu duodamas įgaliojimą J. P. be Administracijos direktoriaus ir jos tiesioginio vadovo delegavimo, peržengė kompetencijos ribas. Šiuo atveju procesinius veiksmus atliko asmuo, kuris yra kitos institucijos darbuotojas ir apskritai nedirba pas merą, t. y. J. P. nėra pavaldi merui, nes ji dirba kitoje savivaldybės institucijoje. Šiuo atveju meras, kuris perdavė įgaliojimus kitam asmeniui, apie tai nepranešė įgaliotojui ir nepateikė jam reikiamų duomenų apie asmenį, kuriam perduodami įgaliojimai.

Pareiškėjas nurodo, kad mero pavaduotojas apskritai neturi teisės įgalioti kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, nes tokiu būdu pažeidžiamas viešosios teisės principas draudžiama viskas, kas tiesiogiai neleista. Pirmosios instancijos teismas privalėjo su tokiu įgaliojimu J. P. neleisti atstovauti Tarybai ir panaikinti Klaipėdos miesto mero pavaduotojo 2015 m. sausio 5 d. potvarkį Nr. M-4 „Dėl pavedimo atstovauti“. Administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. AD1-3 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pasirašė Administracijos direktoriaus pavaduotoja be J. P. tiesioginio vadovo delegavimo, bet jokio pagrindo nenurodė, taip peržengdama savo kompetencijos ribas. Be to, šiuo įsakymu įgaliojimas suteikia teisę atstovauti Administracijai, o šiuo konkrečiu atveju atsakovas yra Administracijos direktorius. Pirmosios instancijos teismas privalėjo su tokiu įgaliojimu J. P. neleisti atstovauti Administracijos direktoriui ir panaikinti Administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. AD1-3 „Dėl įgaliojimų suteikimo“.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentuotų ir pagrįstų motyvų, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai dėl savivaldybės patalpų nuomos yra visiškai nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku, nes Tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ priimtas vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 2 dalies 1, 3, 5 punktais ir 3 dalimi, reglamentuojančia patalpų pardavimą, o ne nuomą. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjo argumentai dėl kompetencijos pažeidimo yra nepagrįsti. Pareiškėjo 2015 m. birželio 10 d. prašymas mero rezoliucija vadovaujantis galiojančia tvarka nukreiptas vykdyti savivaldybės vykdomajai institucijai – Administracijos direktoriui, todėl ginčijamas Administracijos direktoriaus sprendimas priimtas nepažeidžiant kompetencijos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių motyvų, kodėl, jo nuomone, kompetencijas buvo pažeista, todėl atsakovas negali argumentuotai į tai atsiliepti. Dėl Tarybos sprendimo nuasmeninimo atsakovas pažymi, jog tokio klausimo pareiškėjas skunde nekėlė, skundo esmė yra Administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (31.1.)-RS2-677 panaikinimas. Nors šiame sprendime ir nėra nurodyta konkreti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo norma, kuri būtų pažeista suteikiant prašomą informaciją, bei tai, kad skundžiamame sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, nelaikytina pakankama priežastimi naikinti priimtą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos įpareigojimo pateikti pareiškėjo asociacijos Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos prašytą informaciją, t. y. kam (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) Taryba nusprendė „leisti parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančius būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ bei parduodamų būstų ir pagalbinio ūkio paskirties pastato duomenis, be to, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (31.1.)-RS2-677 „Dėl nuasmeninto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Tarybai adresuotą 2015 m. birželio 10 d. prašymą, kuriuo prašė pateikti informaciją, kam (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) Taryba nusprendė „leisti parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančius būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ bei parduodamų būstų ir pagalbinio ūkio paskirties pastato duomenis (b. l. 41). Į šį pareiškėjo prašymą atsakė Administracijos direktorius 2015 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (31.1.)-RS2-677 „Dėl nuasmeninto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo“, kuriame nurodė, kad nėra galimybės pateikti pareiškėjo prašomus duomenis, nes bus pažeistas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (b. l. 8).

Pareiškėjas, prašydamas įpareigoti Tarybą pateikti jo prašytą informaciją ir panaikinti skundžiamą Administracijos direktoriaus sprendimą, skundą iš esmės grindė tuo, kad skundžiamame sprendime nenurodyta konkreti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo norma, kuri draudžia pateikti prašomą informaciją, kad į Tarybai adresuotą prašymą be pagrindo atsakė Administracijos direktorius. Pareiškėjas skunde vadovavosi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad nuslėpus prašomus pateikti duomenis, privatizavimo procesas tapo neskaidrus, be to, buvo sudarytos sąlygos korupcijos apraiškoms mieste. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Tarybos sprendime Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ yra neteisingai nurodyta jo priėmimo data, kuri neištaisyta, be to, skundžiamame Administracijos direktoriaus sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2015 m. birželio 10 d. prašymo turinį, sprendė, kad pareiškėjo prašoma informacija nėra susijusi su institucijos veikla, o yra privataus pobūdžio ir apie kitus fizinius asmenis bei jų įgytą nuosavybę, tačiau teisė gauti privačią informaciją apie kitus asmenis įstatymuose nėra įtvirtinta. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nenustatyta asmens ir jo perkamo nekilnojamojo turto viešinimo galimybė. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento dėl kompetencijos pažeidimo, nes nustatė, kad pareiškėjo 2015 m. birželio 10 d. prašymas mero rezoliucija vadovaujantis galiojančia tvarka nukreiptas vykdyti savivaldybės vykdomajai institucijai – Administracijos direktoriui. Aplinkybė, kad ginčijamame sprendime nenurodyta konkreti teisės norma, kuria vadovaujantis atsisakyta pateikti pareiškėjo prašytą informaciją, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pareiškėjas Bendrija, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir tenkinti skundą, teigia, kad kilęs ginčas buvo išspręstas pažeidžiant materialiosios ir proceso teisės normas. Atsakovas Administracijos direktorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, nes, atsakovo teigimu, apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentuotų ir pagrįstų motyvų, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsikirtimų į apeliacinį skundą argumentus, pirmiausia pasisako dėl bylos nagrinėjimo ribų. ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose yra išvardyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai ir turiniui. Pagal šiuos reikalavimus skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 ir 8 p.). Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą; atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007; 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442–30/2011).

Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Pažymėtina, kad Administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 2 d. įsakymas Nr. AD1-3 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ ir Klaipėdos miesto mero pavaduotojo 2015 m. sausio 5 d. potvarkis Nr. M-4 „Dėl pavedimo atstovauti“ nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinio skundo prašymai juos panaikinti nenagrinėjami. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 27 d. posėdyje buvo išspręstas klausimas dėl atsakovų atstovavimo tinkamumo ir pirmosios instancijos teismas nenustatė kliūčių nagrinėti bylą (b. l. 49–52). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teismo posėdyje protokoline nutartimi išsprendęs pareiškėjo prašymą neleisti J. P. atstovauti Tarybai ir Administracijos direktoriui, neturėjo pareigos šiuo aspektu pasisakyti ir skundžiamame sprendime.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde pakartotinai keliami klausimai dėl bylos šalių, dėl savivaldybės ir jos institucijų kodų, dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą atsiliepimui į skundą pateikti išsprendimo, į kuriuos pareiškėjui buvo atsakyta pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 27 d. posėdyje (b. l. 49–52). Pažymėtina, kad atsakovais šioje byloje yra Administracijos direktorius ir Taryba, kurių pozicija yra išdėstyta atsiliepimuose į skundą, kuriuos pasirašė kompetentingi asmenys, t. y. meras ir Administracijos direktorius (b. l. 39–40, 42). Tiek Taryba, tiek ir Administracijos direktorius šiuose atsiliepimuose į skundą nesutiko su pareiškėjo skundu, t. y. atsakovų pozicija šioje byloje yra aiški.

Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad yra pagrindas įpareigoti Tarybą pateikti pareiškėjo 2015 m. birželio 10 d. prašyme nurodytą informaciją, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog šiuo prašymu pareiškėjas iš esmės siekė gauti informaciją apie asmenis ir jų iš Klaipėdos miesto savivaldybės įsigyjamą turtą, kurie pateikti Tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendime Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“, kuris viešai buvo paskelbtas nuasmenintas, t. y. be duomenų, leidžiančių identifikuoti konkrečius asmenis ir turtą (b. l. 44–45). Šio individualaus Tarybos akto nuasmeninimas pats savaime nėra susijęs su šiuo ginču, nes, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės gauti informaciją iš viešojo administravimo institucijos.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 2 dalies 1, 3, 5 punktais ir 3 dalimi, 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T2-38 nusprendė leisti parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančius būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą šešiems asmenims. Taigi Tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ yra individualus teisės aktas, skirtas konkretiems šiame sprendime nurodytiems subjektams.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad Tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. T2-38 preambulėje nurodytos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio nuostatos reglamentuoja situaciją, „kai būstą perka nuomininkai“, o pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 14 ir 16 straipsnius informacija apie išnuomotus būstus ir asmenis turi būti skelbiama savivaldybės interneto svetainėje ir šia informacija asmenys gali teisėtai naudotis. Sutiktina su Administracijos direktoriaus atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai dėl savivaldybės patalpų nuomos yra visiškai nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku, nes Tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ priimtas vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 2 dalies 1, 3, 5 punktais ir 3 dalimi, reglamentuojančia patalpų pardavimą, o ne nuomą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 14 ir 16 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nesudaro pagrindo teigti, kad informacija apie pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnį parduodamą turtą ir jo pirkėjus turi būti skelbiama viešai arba suteikiama to prašantiems asmenims.

Kadangi pareiškėjas siekia gauti privataus pobūdžio informaciją apie kitus fizinius asmenis bei jų įgytą nuosavybę, tai gali būti daroma tik esant aiškiam teisiniam pagrindui. Teisėjų kolegija sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstyto teisinio reglamentavimo, susijusio su asmens duomenų teikimu, ir argumentų, dėl kurių tokie duomenys pareiškėjui negalėjo būti suteikti, papildomai atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas 2015 m. birželio 10 d. prašyme nenurodė asmenų duomenų gavimo teisinio pagrindo, nors pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnį tai turėjo padaryti. Abstraktūs argumentai apie galimą korupciją nesudaro pagrindo pareiškėjui gauti jo prašomą informaciją. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nepagrindė savo skundo reikalavimo ir pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nenustatė teisinio pagrindo įpareigoti Tarybą pateikti informaciją: kam (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) Taryba nusprendė „leisti parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančius būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ bei parduodamų būstų ir pagalbinio ūkio paskirties pastato duomenis.

Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentą, kad ginčijamas Administracijos direktoriaus sprendimas nėra suprantamas, nes jis yra visiškai be pagrindo, pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai tikrinamas viešojo administravimo subjekto sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu, turi būti nustatyta (jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų), ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus; tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-733-552/2016).

Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas Administracijos direktoriaus sprendimas yra visiškai be pagrindo, nes jame nurodyta, jog nėra galimybės pateikti pareiškėjo prašomus duomenis, nes bus pažeistas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Be to, nurodyta, kad pareiškėjas pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą turi teisę gauti privačią informaciją tik apie save. Taigi aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime nenurodyta konkreti teisės norma, kuria vadovaujantis atsisakyta pateikti pareiškėjo prašytą informaciją, šiuo konkrečiu atveju laikytina neesminiu sprendimo trūkumu, nes jo turinys iš esmės yra suprantamas, o priėmimo motyvai – aiškūs.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priimti sprendimą dėl visų skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime paminėtų raštų (Nr. (31.1)-RST-677, Nr. (31.1)-RS-67, Nr. (31.1)-RS2-677, Nr. (31.1.)-RS2-677), teisėjų kolegija akcentuoja, kad šioje byloje yra pateiktas ir ginčijamas vienintelis Administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. (31.1.)-RS2-677 „Dėl nuasmeninto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo“. Tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodė skundžiamo Administracijos direktoriaus 2015 m. birželio 23 d. sprendimo „Dėl nuasmeninto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo“ numerį, laikytina akivaizdžiu rašymo apsirikimu ir nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė sprendimą dėl sprendimo, kuris teismui apskritai nebuvo pateiktas.

Dėl Administracijos direktoriaus kompetencijos atsakyti į pareiškėjo 2015 m. birželio 10 d. prašymą, kuris buvo adresuotas Tarybai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šis prašymas mero rezoliucija buvo nukreiptas vykdyti Administracijos direktoriui. Iš viešai paskelbtos informacijos apie Tarybos 2016 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. T2-38 priėmimą (https://www.klaipeda.lt/lit/Del-leidimo-parduoti-savivaldybes-bustus-ir-pagalbinio-ukio-paskirties-pastata/8/7284020/443869) matyti, kad šio Tarybos projekto teikėjas buvo Administracijos direktorius, kuris 2015 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. AD1-608 „Dėl parduodamų savivaldybės būstų ir pagalbinio ūkio paskirties pastato įkainojimo aktų patvirtinimo“ patvirtino patalpų įkainojimo aktus, be to, asmenų prašymai leisti pirkti turtą buvo pateikti būtent Administracijai. Be to, pats pareiškėjas 2015 m. birželio 10 d. prašyme minėjo, ne tik Tarybą, merą, bet ir Administracijos direktorių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai nepagrindžia aplinkybės, jog skundžiamas Administracijos direktoriaus sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas ir dėl to turėjo (turi) būti panaikintas.

Dėl apeliacinio skundo prašymo įpareigoti atsakovus apie Tarybos sprendimo ištaisymą (kas, kada, kaip ištaisė klaidą) paskelbti viešai tokiu pačiu būdu, kokiu viešai buvo paskelbtas Tarybos sprendimas su klaida, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Tarybos sprendimas Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Aplinkybė, kad Tarybos sprendimo Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ nuasmenintoje versijoje buvo klaidingai nurodyta sprendimo priėmimo data, neturi jokios reikšmės šiai bylai teisingai išspręsti. Dėl to apeliacinio skundo prašymas įpareigoti atsakovus apie Tarybos sprendimo ištaisymą (kas, kada, kaip ištaisė klaidą) paskelbti viešai tokiu pačiu būdu, kokiu viešai buvo paskelbtas Tarybos sprendimas su klaida, nenagrinėjamas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo pranešti prokurorui apie tai, kad ištaisant klaidą, susijusią su Tarybos sprendimo Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ priėmimo data, galbūt buvo padarytas nusikaltimas, pažymi, kad reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 109 str.) nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 109 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiame straipsnyje, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 109 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėjui neužkirstas kelias pačiam kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.

ABTĮ 108 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad pareiškėjo prašymai dėl atskirųjų nutarčių priėmimo nenagrinėtini nesant tam teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymus pranešti Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininkui apie technines problemas, kurios kliudo nagrinėti bylą, o Tarybai – apie J. P. veiksmus, siekiant atsiliepimu į skundą suklaidinti teismą, nenustatė pagrindo priimti ABTĮ 108 straipsnyje nustatytas atskirąsias nutartis, nes nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys būtų pažeidę įstatymus ar kitus teisės aktus. Šiame kontekste akcentuotina, kad į ABTĮ 108 straipsnio taikymo sritį nepatenka pranešimas apie technines problemas, kurios kliudo nagrinėti bylą, o atsakovo pozicijos išdėstymas atsiliepime į skundą pats savaime nelaikytinas įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, apie kurį turėtų būti pranešta viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Teisėjų kolegija netenkina abstraktaus ir nemotyvuoto pareiškėjo prašymo išreikalauti iš atsakovų visą medžiagą, pagal kurią buvo paruoštas, priimtas ir pareiškėjui pateiktas ginčijamas sprendimas. Pažymėtina, kad byloje yra pareiškėjo 2015 m. birželio 10 d. prašymas su rezoliucijomis, susijusiomis su prašymo nagrinėjimu (b. l. 41), ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas teisės aktų nuostatomis, todėl neaišku, kokius dar dokumentus atsakovai galėtų pateikti. Tokių konkrečių dokumentų nedetalizavo ir pareiškėjas, prašydamas išreikalauti įrodymus.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas Helmers prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo asociacijos Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.