Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Laimutės Jokubauskaitės, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, pareiškėjos Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos atstovams R. A. ir V. J., atsakovų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus atstovei Julijai Paulikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos skundą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai dėl 2015-06-23 sprendimo Nr. (31.1)-RS-677 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-06-23 sprendimo Nr. (31.1)-RST-677 „Dėl nuasmeninto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėja Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrija prašymu 2015-06-10, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje gautu 2015-06-11 reg. Nr. R11-1559, prašė pateikti informaciją, kam (vardas, pavardė, gyvenamoji vieta) Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2015-06-26 sprendimu Nr. T2-38 „Dėl leidimo parduoti savivaldybės būstus ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą“ leido privatizuoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančius būstus ir pagalbinio ūkio pastatus, ir nurodyti leisto privatizuoti turto duomenis (b.l. 6). Iš bylos duomenų matyti, jog neteisingai nurodyta nuasmeninto Tarybos sprendimo Nr. T2-38 data (2015-06-26), nes padaryta klaida. Tarybos sprendimas priimtas 2015-03-26, todėl būtent šios datos sprendimas laikytinas ginčo dalyku (b.l. 44-45).

Ginčijamu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-06-23 raštu (sprendimu) Nr. (31.1)-RS2-677 „Dėl nuasmeninto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo“ pareiškėjai nurodyta, jog jos prašymas netenkintinas, nėra galimybės pateikti pareiškėjos prašomus duomenis, nes bus pažeistos Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos (b.l. 8). Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog jame yra išreikšta viešojo administravimo institucijos valia, t.y. nurodyta, jog pareiškėjos prašoma informacija nebus teikiama, todėl jis laikytinas individualiu administraciniu aktu.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės gauti informaciją iš viešojo administravimo institucijos. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį žmogui neturi būti kliudoma gauti ir skleisti informaciją (2 dalis); laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis). Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2015-01-01) yra specialus teisės aktas, kurio paskirtis yra nurodytos konstitucinės teisės į informacijos gavimą iš specialių subjektų – valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų – užtikrinimas. Šio įstatymo 1 straipsnis garantuoja asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Tai reiškia, kad Įstatymo nuostatos yra vienodai privalomos tiek atitinkamos informacijos prašytojui (pareiškėjui), tiek jos valdytojui (atsakovui) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1985-2012). Įstatymo 4 straipsnyje nustatyti principai, kuriais privalo vadovautis įstaigos, teikdamos informaciją: 1) informacijos išsamumo, reiškiančio, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija; 2) tikslumo, reiškiančio, kad pareiškėjui teikiama informacija turi atitikti įstaigos disponuojamą informaciją; 3) teisėtumo, reiškiančio, kad įstaigos veiksmai teikiant informaciją grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais teisės aktais; 4) objektyvumo, reiškiančio, kad įstaigos valstybės tarnautojai ar darbuotojai teikdami informaciją turi būti nešališki ir objektyvūs; 5) pagalbos, reiškiančios, kad visuomenei teikiama pagalba pasinaudoti galimybe gauti informaciją. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad teikiamai informacijai taikomas reikalavimas, jog ji būtų pateikiama visa, teiktina pagal teisės aktus ir atitinkanti prašymo turinį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1048-502/2015). Kita vertus, pažymėtina, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, todėl siekiant įgyvendinti teisę į informaciją negali būti sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą.

Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kaip viena iš administracinių paslaugų, yra įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims. Asmens prašymas suteikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytas administracines paslaugas nėra susijęs su asmens teisių pažeidimu, todėl yra nagrinėjamas ne pagal administracinės procedūros taisykles, nustatytas Viešojo administravimo įstatymo 19-36 straipsniuose, bet pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2012-07-25 iki 2015-09-01) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A63–1446/2012, 2013-02-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-334/2013, kt.). Atsakymas – atsižvelgiant į prašymo turinį, žodžiu, raštu ar elektroniniu būdu asmeniui teisės aktų nustatyta tvarka suteikta administracinė paslauga, pateikta informacija, įteikta prašomo administracinio akto kopija, nuorašas ar išrašas, išdėstyta institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus. Pagal šių Taisyklių 6 punktą, teikdami asmenims informaciją, valstybės tarnautojai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme nustatytais informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo principais. Taisyklių 41.2 punkte nustatyta, kad į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.

Pareiškėjai argumentuojant, jog turi teisę gauti prašomą informaciją pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, pažymėtina, jog Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžta pagal šį Įstatymą teikiamos informacijos sąvoka, t.y. žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga, įskaitant informaciją apie jų darbuotojų darbo užmokestį. Įstatymo II skirsnyje institucijų teikiama informacija suskirstyta į informaciją apie įstaigos veiklą ir privačią informaciją. Įstatymo 6 straipsnyje nurodytas informacijos apie įstaigos veiklą turinys, o 7 straipsnyje teikiamos privačios informacijos turinys, t.y. jog pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save. Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01 iki 2015-07-01) paskirtis yra viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarkos nustatymas, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teisių, pareigų ir atsakomybės reglamentavimas, todėl nagrinėjamoje byloje netaikytinas. Pažymėtina, jog pareiškėjos nurodytame Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, kaip Teisės gauti informaciją įstatymo 6 ir 7 straipsniuose, t.y. kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Iš pareiškėjos 2015-06-10 prašymo turinio matyti, jog pareiškėjos prašoma informacija nėra susijusiu su institucijos veikla, o yra privataus pobūdžio ir apie kitus fizinius asmenis bei jų įgytą nuosavybę. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog teisė gauti privačią informaciją apie kitus asmenis įstatymuose nėra įtvirtinta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-75/2014). Privačios informacijos sąvoka įtvirtinta Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, pagal kurią privati informacija tai – ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija. Privataus gyvenimo apsaugą laiduoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 22 straipsnis, inter alia, įtvirtina, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2015-01-01) 1 straipsnyje taip pat įtvirtinta jo paskirtis - ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Šio įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, jog asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) arba duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju). Prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis. Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2015-06-10 prašyme nenurodė, kam jai reikalingi prašomi asmens duomenys ir kokiais tikslais ketina juos naudoti. Iš prašymo matyti, jog pareiškėja dėsto abstrakčius teiginius dėl galimos korupcijos ar neskaidraus savivaldybei priklausančio turto privatizavimo proceso ir pan. Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėja, manydama, jog galimai padarytos nusikalstamos veikos, turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas. Pareiškėjos teiginys, jog ji neprašo atskleisti asmens kodų nepaneigia aplinkybės, jog pareiškėja prašo asmens duomenų, kurie Asmens duomenų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžti ne tik kaip asmens kodas, o bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Pažymėtina, jog Asmens duomenų apsaugos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo (nagrinėjamu atveju – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Tarybos) pareiga įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo. Minėtos priemonės turi užtikrinti tokį saugumo lygį, kuris atitiktų saugotinų asmens duomenų pobūdį ir jų tvarkymo keliamą riziką, ir turi būti išdėstytos rašytinės formos dokumente (duomenų valdytojo patvirtintose asmens duomenų tvarkymo taisyklėse, duomenų valdytojo ir duomenų tvarkytojo sudarytoje sutartyje ir pan.). Tai reiškia, jog šia įstatymo nuostata asmens duomenų apsaugos priemones deleguota nustatyti patiems atsakovams jų vidiniuose teisės aktuose. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-02-24 įsakymu Nr. AD1-388 patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimų projektų nuasmeninimo tvarko aprašas, reglamentuojantis viešai skelbiamų Tarybos sprendimų projektų nuasmeninimą (b.l. 46-47). Iš byloje esančio nuasmeninto Tarybos sprendimo (b.l. 7) matyti, jog jis nuasmenintas pagal Aprašo nuostatas, t.y. nuasmeninti fizinių asmenų vardai ir pavardės bei nekilnojamojo turto unikalūs numeriai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovui argumentuojant, jog Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 14 ir 16 straipsniuose įtvirtinta, kad informacija apie nuomojamus būstus ir asmenis, kuriems jie išnuomojami, yra skelbiama viešai, pažymėtina, jog Tarybos 2015-03-26 sprendimo Nr. T2-38 preambulėje nurodytos minėto Įstatymo 24 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios savivaldybei priklausančio būsto pardavimą, o ne nuomą, ir šiuo atveju Įstatyme nenumatyta asmens ir jo perkamo nekilnojamojo turto viešinimo galimybė.

Pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjos argumentas dėl kompetencijos pažeidimo, nes iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjos 2015-06-10 prašymas mero rezoliucija remiantis galiojančia tvarka nukreiptas vykdyti savivaldybės vykdomajai institucijai - Savivaldybės administracijos direktoriui, todėl ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant kompetencijos.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai individualiam administraciniam aktui, o būtent jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas individualiame administraciniame akte aiškiai nurodyti jo apskundimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Nesilaikant minėtų nuostatų kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose. A556-1898/2008; Nr. A756-2036/2008). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-06-27 sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, jog kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Nagrinėjamu atveju atsakovai pripažįsta, jog ginčijamame sprendime nurodyta konkreti teisės norma, kuria remiantis atsisakyta pateikti pareiškėjos prašytą informaciją, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Įvertinus tai, jog sprendimo nekonkretumas nesutrukdė pareiškėjai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, o ginčijamas sprendimas jai buvo suprantamas, ir atsižvelgiant į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-06-23 sprendimas Nr. (31.1)-RST-677 „Dėl nuasmeninto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo“ yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra teisinio pagrindo jį panaikinti pareiškėjos išdėstytų argumentų pagrindu. Tais pačiais motyvais konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą pateikti prašomus duomenis ir išviešinti 2015-03-26 sprendime Nr. T2-38 nuasmenintą informaciją. Pareiškėjos Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos skundas atmestinas kaip nepagrįstas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu. Pareiškėjos prašymai dėl atskirųjų nutarčių priėmimo nenagrinėtini nesant tam teisinio pagrindo (ABTĮ 108-109 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjos Klaipėdos daugiavaikių šeimų bendrijos skundą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-06-23 sprendimo Nr. (31.1)-RST-677 „Dėl nuasmeninto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.