Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-569-143/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-03-15
Bylos Nr.: A-569-143/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04718-2014-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas: G. L.
Atsakovas: Turto vertinimo priežiūros tarnybai

Administracinė byla Nr. A-569-143/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04718-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. L. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–14), kurį patikslino (I t., b. l. 35–49), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. GT-27(14)-S ,,Dėl drausminės nuobaudos G. L. skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ vardu 2012 m. gegužės 11 d. parengė nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 011:2012(V) (toliau – ir Ataskaita), kuri pagal atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2014 m. rugpjūčio 7 d. išvadą Nr. GT-32(14)-I „Dėl turto vertintojo G. L. veiksmų rengiant nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 011:2012(V)“(toliau – ir Išvada) neatitiko Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 4 dalies 13 ir 14 punktų reikalavimų, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 55, 62.3, 62.4 punktų reikalavimų, kadangi Ataskaitoje neatskleista, kaip apskaičiuotos lyginamųjų objektų sandorių kainų pataisų koeficientų konkrečios reikšmės, kurias taikant ir apskaičiuota vertinamo turto rinkos vertė lyginamuoju metodu. Dėl šios priežasties, atsakovo nuomone, nebuvo galima patikrinti, ar pataisų koeficientai apskaičiuoti teisingai, ar teisingai apskaičiuota rinkos vertė. Dėl Ataskaitoje nustatytų pažeidimų Garbės teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą Nr. GT-27(14)-S skirti jam Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą drausminę nuobaudą – papeikimą.

Pareiškėjas pabrėžė, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato, kiek detaliai aktualus turto vertės pagrindimas turi būti pateikiamas ataskaitoje, todėl Garbės teismas neturėjo teisinio pagrindo teigti, kad jis pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostatas. Remdamasis Metodikos 62.3 ir 58.2 punktų nuostatomis, tvirtino, kad Ataskaitos 7 dalyje (14–15 puslapiai) pateikė skaičiavimus, kurių pagrindu buvo padaryta išvada dėl turto rinkos vertės. Pateikė detalias pasirinktų lyginamųjų objektų charakteristikas (Ataskaitos 2 ir 3 lentelės), kurių skirtumų buvimas ar nebuvimas, lyginant su vertinamu turtu, nulėmė ir taikytų pataisos koeficientų reikšmes ir dydžius (Ataskaitos 3 lentelė). Atsižvelgdamas į tai, kad Metodikoje yra nurodyti tik bendro pobūdžio reikalavimai, o pataisų ir jų koeficientų nustatymas iš viso neaptartas, laikė, kad vertintojas kiekvienu atskiru atveju sprendžia, koks rinkos vertės bei pataisos koeficientų skaičiavimo būdas turi būti naudojamas (ekspertinis metodas, porinis palyginimas, tikimybinė analizė, daugiakriterijinė regresinė analizė ir pan.). Pareiškėjo teigimu, taikytas pataisų skaičiavimo būdas pakankamai aiškiai aprašytas Ataskaitos 14–15 puslapiuose esančiose lentelėse bei pateikus papildomą komentarą Tarnybai ir Garbės teismui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat teigė, kad laikėsi Metodikos 55 punkto reikalavimų. Paaiškino, kad pagal 2012 m. balandžio 27 d. sutartį, sudarytą tarp vertinimo įmonės ir vertinamo turto užsakovo (tuo metu galiojo ankstesnės Įstatymo ir Metodikos redakcijos, kuriose nebuvo numatyta nurodyti metodų netaikymo ar taikymo aplinkybes ir motyvus), jis turėjo atlikti pakartotinį turto (buto) vertinimą tik įkeitimo tikslu ir, banko pageidavimu, tik lyginamosios vertės metodu, todėl kiti turto vertinimo metodai nebuvo naudoti. Ataskaitos 1.5 poskyryje pateikė metodo taikymo pagrindimą. Išlaidų (kaštų) metodas netaikytas todėl, kad vertinamas turtas buvo gyvenamosios (butų) paskirties patalpos, o ne specialios paskirties ar retai rinkoje parduodamas objektas (Metodikos 66 p.). Pajamų metodas netaikytas remiantis Metodikos 74 ir 19 punktais, kadangi vertinamas turtas skirtas gyvenamajai paskirčiai savininko būsto poreikiams tenkinti, be to, vertintojai nebuvo radę Nekilnojamojo turto registre registruotų duomenų apie užfiksuotas panašių objektų nuomos kainas. Kiti vertinimo metodai Ataskaitoje nebuvo naudoti, atsižvelgiant į Metodikos suteiktas galimybes taikyti ar netaikyti tam tikrus metodus. Be to, užsakovas sutartyje buvo nurodęs vertinimą atlikti lyginamuoju metodu. Pareiškėjo manymu, Metodikos 55 punkto reikalavimas nėra susijęs nei su Ataskaitos objekto rinkos vertės nustatymu, nei su nustatyta jo rinkos verte ir neturėtų būti traktuojamas kaip Ataskaitos neatitikimas teisės aktų keliamiems reikalavimams, susijusiems su Ataskaitos forma. Atkreipė dėmesį, kad nei Išvadoje, nei Sprendime prieštaravimų dėl vertinamoje Ataskaitoje kitų vertinimo metodų naudojimo ar dėl to, jog lyginamojo metodo panaudojimas būtų netinkamas, nebuvo išsakyta.

Pareiškėjas dėl likvidacinės vertės pagrindimo nurodė, kad visi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimai yra susiję tik su Įstatymo sąvoka „turto arba verslo vertė“, o ne su jokiomis kitomis vertėmis. Įstatyme ir Metodikoje nėra teisiškai sureguliuotas priverstinio pardavimo arba likvidacinės vertės nustatymas, nėra jokių reikalavimų, susijusių su likvidacinės vertės taikymu, nei reikalavimų pateikti konkrečią informaciją ar duomenis ataskaitoje. Likvidacinės vertės nustatymą Ataskaitoje pateikė tik kaip papildomą informaciją. Išsamus šios vertės skaičiavimas yra Ataskaitos 15 lape. Jokių įrodymų, kad jis naudojo neteisingai nustatytus koeficientų dydžius bei reikšmes, nėra.

Pareiškėjo teigimu, ekspertinis metodas taikomas atliekant ir nekilnojamojo turto vertinimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 234 redakcija) patvirtintose Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nurodyta, jog nekilnojamojo turto ekspertinis vertinimas – vertinimo būdas, kai remiantis atskirų nekilnojamojo turto vienetų vertinimo patirtimi ir analize nustatomi vertinimo koeficientai, rodikliai ir kiti santykiniai lyginamieji dydžiai, leidžiantys įvertinti panašias savybes turintį turtą. Teigė, kad ši teisės norma, esant konkrečiam vertinimo atvejui, sisteminiu būdu turi būti taikoma su Įstatymo ir Metodikos reikalavimais. Vadinasi, ekspertiniu būdu nustatyti tam tikri dydžiai gali būti naudojami vertintojo taikomose formulėse bei jų pagrindu pateiktose skaičiavimo sekose, ir tai neprieštarauja Metodikos 58.2 punktui. Šiuo atveju ekspertinį metodą jis taikė dydžiams (pataisos koeficientams), kurie tiesiogiai negali būti išmatuojami, naudodamas savo sukauptą patirtį, šios srities žinias (kompetenciją), su tuo sietiną mokslo doktriną.

Pareiškėjas dėl drausminės atsakomybės pagrindų atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose, sietinose su valstybės tarnautojo drausminės atsakomybės taikymu, o tai, jo manymu, pagal analogiją (panašūs teisiniai santykiai) taikytina bei aktualu sprendžiant ir jo patraukimo drausminėn atsakomybėn klausimus, ne vieną kartą konstatuota, jog valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti tam tikru būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose <...>. Taigi, nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-706/2010, 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-803/2013). Nurodė, kad šiuo atveju Tarnyba bei Garbės teismas jo, kaip vertintojo, atsakomybę taip pat siejo su neveikimu. Kadangi konkretaus ir aiškaus reglamentavimo, kaip ir kokiu būdu vertintojas privalo nustatyti bei pagrįsti skaičiavimams atlikti taikytose formulėse nurodytas reikšmes, nebuvo, jo pasirinktas objektyvus elgesio modelis – tam tikrų reikšmių nustatymas ekspertiniu būdu – negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Garbės teismas Sprendime nepasisakė dėl Metodikos 55 punkto reikalavimų, o tik pažodžiui perrašė Tarnybos pateiktą informaciją. Pažymėjo, kad Įstatymo 22 straipsnio 5 dalis leidžia vertinimo įmonės ir užsakovo susitarimu išplėsti vertinimo ataskaitos apimtį ir turinį, o tai reiškia, kad vertės pagrindimo pakankamumo vertinimas taip pat priklauso nuo susitariančių šalių. Šiuo atveju Garbės teismas rėmėsi išimtinai Išvada, kurioje apie kreipimąsi į vertinimo ataskaitos užsakovą jokių duomenų nėra. Garbės teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarė hipotetines išvadas, kad, esant nepagrįstai rinkos ir likvidacinei vertei, iškyla reali grėsmė, jog įkaito turėtojas negalės patenkinti savo reikalavimų iš įkeisto daikto vertės, objektyviai neišsiaiškinęs realiai egzistuojančių aplinkybių, ir taiko poveikio priemones jam už nenustatytas ir realybėje neegzistuojančias jo elgesio pasekmes. Garbės teismas neatsižvelgė į jo paaiškinimus, duotus Tarnybai ir posėdžio metu. Atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, kad drausmės byla buvo nagrinėjama vienpusiškai ir formaliai, neišsiaiškintos visos su ja susijusios aplinkybės, pažeistas objektyvumo principas.

Pareiškėjas teigė, kad Garbės teismo pozicija dėl drausminės nuobaudos skyrimo turėtų būti vertinama kritiškai ir dėl tos priežasties, jog kitose jo paties nagrinėtose bylose analogiškas situacijas jis vertino visiškai priešingai. Paaiškino, kad kito vertintojo atžvilgiu iškeltoje drausmės byloje Garbės teismas, vadovaudamasis proporcingumo principu, priėjo prie išvados, jog, vertintojui bylos nagrinėjimo metu paaiškinus jo taikytų skaičiavimų prasmę, nėra pagrindo vertintojui taikyti drausminę atsakomybę, todėl pareiškėjui nebuvo aišku, kodėl, jam pateikus išsamius paaiškinimus, kuriuose aprašyta, kaip apskaičiuotos konkrečios pataisų koeficientų ir likvidacinės vertės reikšmės turto vertei nustatyti, Garbės teismas jam taikė drausminę atsakomybę už jo tariamai padarytą pažeidimą.

Pareiškėjo vertinimu, Garbės teismo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo pagrįsti (motyvuoti) taikomas poveikio priemones. Nurodė, kad Garbės teismo sprendime parinkta drausminė nuobauda nėra individualizuota, t. y. nenurodyta, kokios aplinkybės (nustatytų pažeidimų grubumas, jų pasekmės, pareiškėjo elgesys, nagrinėjant drausmės bylą, ar pareiškėjas anksčiau baustas drausmine tvarka, ar buvo paskirta drausminė nuobauda, ar turi galiojančių drausminių nuobaudų ir pan.) lėmė konkrečios nuobaudos (papeikimo) parinkimą.

Pareiškėjo manymu, Sprendimas turi būti panaikintas ir todėl, kad Tarnyba rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą Garbės teismui pateikė nesilaikydama Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino. Paaiškino, kad Tarnyba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) paklausimą kartu su Ataskaita, už kurią jam buvo taikyta drausminė atsakomybė, gavo 2014 m. gegužės 30 d., paaiškinimą Tarnybai jis pateikė 2014 m. liepos 14 d., o Tarnyba į Garbės teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 7 d.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 61–74) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad vertintojas (pareiškėjas) nesilaikė esminės pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę, pateikiant vertės skaičiavimus. Apskaičiuodamas rinkos vertę, vertintojas Ataskaitoje nepateikė lyginamųjų objektų sandorių kainų pataisų koeficientų, kurių pagrindu apskaičiuota rinkos vertė lyginamuoju metodu, skaičiavimų. Apskaičiuodamas likvidacinę vertę, vertintojas Ataskaitoje nepateikė koeficientų, kurių pagrindu apskaičiuota likvidacinė vertė, skaičiavimų. Pareiškėjas taip pat nesilaikė reikalavimo vertinimo ataskaitoje pagrįsti, kodėl netaikyti du vertinimo metodai.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Garbės teismo posėdyje pripažino Ataskaitoje nepagrindęs pataisų koeficientų, paaiškindamas, jog Ataskaitoje pateikti tik suvestiniai skaičiavimai. Pabrėžė ir tai, jog ekspertinis vertinimo metodas nepaneigia vertintojo pareigos pagrįsti konkrečias pataisų reikšmes, kurių pagrindu apskaičiuota vertė, t. y. nepanaikina Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo pagrįsti vertės nustatymą, pateikiant vertės skaičiavimus, ir Metodikos 62.3 punkto reikalavimo pagrįsti taikytas pataisas. Pareiškėjo argumentas, jog vertintojai gali ką nors teigti be pagrindimo, „prisidengdami“ ekspertiniu vertinimo būdu, prieštarauja Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktui, numatančiam pareigą vertinimo ataskaitoje pagrįsti vertę, pateikiant vertės skaičiavimus. Toks reikalavimas sietinas su galimybe vertinimo ataskaitoje esančios informacijos pagrindu įsitikinti apskaičiuotos vertės teisingumu ar neteisingumu.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys turto vertinimą, vertintojams nustato pareigą parengti tokias vertinimo ataskaitas, kurių turinys (taigi ir pagrindimas, pateikiant vertės skaičiavimus) būtų suprantamas asmenims, neturintiems jokių žinių apie turtą ar vertinimo veiklą. 2012 m. Europos vertinimo standartų 5 standarto (EVS 5) 4.1.5 paragrafas numato, kad ataskaita ar pažyma negali būti dviprasmiška, kokiu nors būdu klaidinti skaitytoją ar sukurti neteisingą įspūdį. Dėl šios ir kitų priežasčių ji turi būti suformuluota taip, kad ją tinkamai suprastų ir asmuo, neturintis jokių žinių apie turtą ar vertinimo veiklą. Todėl pareiškėjo argumentas, jog vertės skaičiavimuose naudojami esminiai koeficientai gali būti nustatomi tik vienam vertintojui suprantamu ekspertiniu būdu, todėl nepatikrinamu būdu, yra nesuderinamas ne tik su Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu, bet ir su Europos vertinimo standartais.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog teisės aktai nenumato, nei kaip detaliai pataisų apskaičiavimas turėtų būti pateikiamas vertinimo ataskaitose, nei kaip konkrečiai jos turėtų būti apskaičiuotos. Pažymėjo, kad vertintojams suteikta laisvė savo nuožiūra pasirinkti vertės skaičiavimo būdus, tačiau numatyta fundamentali pareiga vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę, pateikiant vertės skaičiavimus. Šiuo atveju pareiškėjas nurodė įvairius koeficientus apskaičiavęs ekspertiniu vertinimo būdu, tačiau jokių analizių, statistikos, skaičiavimo sekų ar kitokio įtikinamo pagrindimo, iš kurio būtų aišku, kaip apskaičiuotos konkrečios pataisų reikšmės, Ataskaitoje nepateikė. Pažymėjo, kad lyginamojo metodo esmė glūdi įvairiuose pataisų koeficientuose, darančiuose tiesioginę įtaką šiuo metodu apskaičiuotai vertei. Pakeitus bent vieną iš pataisų koeficientų, apskaičiuota vertė būtų kitokia. Todėl šių konkrečių pataisų reikšmių pagrindimas yra būtina sąlyga nustatytos vertės pagrindimui pagal Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto prasmę.

Atsakovas paaiškino, kad tiek turto, tiek verslo vertinimo atveju kiekvieno vertinimo metodo taikymo ar netaikymo pagrindimas turi būti nurodytas ataskaitoje (Metodikos 55, 62.1, 71.1, 83.1, 102.1, 107.1, 113 p.). Tarnybos vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kodėl nebuvo taikytas išlaidų (kaštų) metodas ir pajamų metodas, turėjo būti nurodyti Ataskaitoje; atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas to nepadarė, Garbės teismas pagrįstai konstatavo Metodikos 55 punkto pažeidimą.

Atsakovas laikė teisiškai nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog vertinimo užsakovai sprendžia, ar vertintojai tinkamai įgyvendina Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu nustatytą pareigą. Valstybinę priežiūrą, kaip vertintojai laikosi paminėto reikalavimo, vykdo Tarnyba ir Garbės teismas, o ne vertinimo paslaugos užsakovai.

Atsiliepimas

Atsakovas dėl likvidacinės vertės nurodė, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostata, reikalaujanti pagrįsti turto vertę (taigi ir likvidacinę vertę), pateikiant vertės skaičiavimus, reiškia, kad vertintojas turi aiškiai ir nuosekliai parodyti, kaip buvo gautas kiekvienas vertei nustatyti naudotas skaičius. Atkreipė dėmesį į tai, kad turto vertės nustatymo pagrindimas laikytinas esmine ataskaitose privaloma būti informacija, kadangi turto arba verslo vertinimo rezultatas visada yra nustatyta vertė. Ginčo Ataskaitoje vertintojas nepateikė investitoriaus pelno normos, parduotų analogų įprastinės ekspozicijos laiko, pardavimo už likvidacinę vertę ekspozicijos laiko, diskonto normos, atspindinčios kreditoriaus, pasiskolinusio lėšas, pajamingumo normą, rizikos premijos, t. y. dydžių, kurių pagrindu nustatyta likvidacinė vertė, reikšmių skaičiavimų. Pažymėjo, jog būtent vertintojas turi pareigą pagrįsti konkrečias pataisų reikšmes vertinimo ataskaitoje.

Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl drausminės nuobaudos griežtumo, nurodė, kad Garbės teismo sprendime drausminės nuobaudos pasirinkimas yra motyvuotas pareiškėjo padarytais pažeidimais, dėl kurių Ataskaitoje nurodytos vertės negali būti laikomos pagrįstomis, ir aplinkybe, jog Ataskaita yra susijusi ne tik su vertinimo užsakovo interesais, bet ir su viešuoju interesu, nes parengta įkeitimo bankui tikslu. Atsižvelgiant į tai, kad vertinimas susijęs su viešuoju interesu, o nustatyti pažeidimai yra esminiai, padaryta išvada, kad švelnesnės drausminės nuobaudos skyrimas nagrinėjamu atveju nebuvo galimas.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai susiaurina Įstatyme nustatytą Tarnybos ir Garbės teismo kompetenciją, manydamas, jog vertintojų ir vertinimo įmonių veiklos priežiūra neapima priežiūros, ar vertintojai ir vertinimo įmonės laikosi reikalavimų, susijusių su pačių vertinimų atlikimui nustatytais reikalavimais. Pabrėžė, kad Tarnyba, atlikdama vertintojų ir vertinimo įmonių veiklos priežiūrą, turi kompetenciją prižiūrėti, ar vertintojai ir vertinimo įmonės laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, keliamų jų veiklai, įskaitant ir veiklą atliekant vertinimus ir rengiant vertinimo ataskaitas, o Garbės teismas turi teisę ir pareigą reaguoti į vertintojų veiklos (tiek atliekant vertinimus ar rengiant ataskaitas) pažeidimus. Tokį aiškinimą atsakovas grindė Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 29 straipsnio 1–2 dalių ir Metodikos nuostatomis. Tarnyba nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog jos darbuotojams ir Garbės teismo nariams privalu turėti vertintojo eksperto kvalifikaciją vertinimo ataskaitų atitikčiai Įstatymo reikalavimams vertinti. Galiojantys teisės aktai tokių kvalifikacijos reikalavimų Tarnybos darbuotojams nenumato, o Garbės teismo nariai atitinka visus Įstatymo 28 straipsnyje nustatytus kvalifikacijos reikalavimus.

Atsakovas dėl Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką 10 darbo dienų terminas, per kurį Tarnyba turi kreiptis į Garbės teismą, pradedamas skaičiuoti nuo Tarnybos išvados, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuojami vertintojo padaryti pažeidimai, surašymo dienos. Nagrinėjamu atveju Tarnybos išvada dėl pareiškėjo veiksmų rengiant Ataskaitą Garbės teismui buvo pateikta nepraleidus 10 darbo dienų termino (išvadą ir teikimą iškelti drausmės bylą Garbės teismas gavo tą pačią dieną, kai išvada ir teikimas buvo parengti).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu (I t., b. l. 153–163) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Garbės teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. GT-27(14)-S paskyrė pareiškėjui Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą drausminę nuobaudą – papeikimą, kurio teisėtumą pareiškėjas ginčija teismui.

Teismas vadovavosi Įstatymo 28 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 29 straipsniu, 2 straipsnio 12 dalimi. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas yra įgijęs turto vertintojo kvalifikaciją ir parengė Ataskaitą. Pagal Įstatymo 22 straipsnio nuostatas turto arba verslo vertinimo ataskaita sudaroma raštu. Reikalavimai Ataskaitos turiniui nustatyti Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje. Turto ar verslo vertinimo procedūros atlikimą detalizuoja Metodika (28 p.). Nustatė, kad Garbės teismo sprendime nurodyta, jog vertintojas G. L. pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Metodikos 62.3 ir 62.4 papunkčių reikalavimus, kadangi Ataskaitoje neatskleidė, kaip apskaičiuotos lyginamųjų objektų sandorių kainų pataisų koeficientų konkrečios reikšmės, kurias taikant apskaičiuota vertinamo turto rinkos vertė lyginamuoju metodu. Teismas įvertino Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktą, Metodikos 62.3, 62.4 papunkčius.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014, padarė išvadą, kad Ataskaitoje pateiktas vertės nustatymo pagrindimas turi būti aiškus ne tik pačiam turto vertintojui, bet jis objektyviai turi atitikti tikslumo, išsamumo reikalavimus. Ataskaitoje turi būti pateikti tikslūs ir aiškūs skaičiavimai, kad siekiant nustatyti, ar teisingai buvo apskaičiuotas pataisos koeficientas, būtų galima patikrinti duomenis, kurių pagrindu skaičiavimai atlikti. Išsamaus turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas leidžia abejoti pateiktų duomenų pagrįstumu ir objektyvumu.

Teismas, remdamasis Ataskaitos turiniu, nustatė, kad vertinimo objektu buvo butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ataskaitos 1.4 papunktyje nurodyta, kad vertinimo tikslas – nustatyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę lyginamosios vertės metodu 2012 m. gegužės 4 d. Ataskaitos 1.5 papunktyje vertintojas nurodė, kad įvertinimo metodas parinktas atsižvelgiant į tai, jog, vertinant nekilnojamąjį turtą lyginamosios vertės metodu, vertintojų nuomone, geriausiai atsispindės turto rinkos vertė. Lyginamosios vertės metodu nustatoma buto rinkos vertė, nes vertintojai, atlikę vertinamo nekilnojamojo turto objekto rinkos segmento apžvalgą, tyrimą ir analizę, turi pakankamai duomenų apie panašių į vertinamą butų pasiūlą ir pirkimo–pardavimo sandorius. Ataskaitos dalyje „Nekilnojamojo turto vertės skaičiavimas lyginamosios vertės metodu (rinkos požiūriu)“ 3 lentelėje „Rinkos vertės nustatymas“ yra nurodyti tokie lyginamųjų objektų sandorių kainos pataisų koeficientai: buto patalpų naudingas plotas (be lodžijos) – 1 lyginamasis objektas – - 25 proc., 2 lyginamasis objektas – - 30 proc., 3 lyginamasis objektas – - 25 proc.; patalpų apdailos lygis ir būklė – 1 lyginamasis objektas – - 10 proc., 4 lyginamasis objektas – - 10 proc.; langų orientacija – 1 objektas – - 5 proc., 3 lyginamasis objektas - + 10 proc., 4 lyginamasis objektas – - 10 proc.; daugiabučio pastato aukštingumas – 1 lyginamasis objektas – - 2 proc., 3 ir 4 lyginamieji objektai – - 4 proc.; galutinė pataisa – 1 lyginamasis objektas – - 42 proc., 2 lyginamasis objektas – - 30 proc., 3 lyginamasis objektas – - 9 proc., 4 lyginamasis objektas – - 44 proc.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės neneigė Tarnybos Išvadoje ir Garbės teismo Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių dėl Ataskaitos turinio. Teismas įvertino pareiškėjo paaiškinimus raštu Tarnybai, Garbės teismo posėdžio metu. Remdamasis Ataskaitos turiniu ir paties pareiškėjo paaiškinimais, teismas pažymėjo, jog Ataskaitos 14–15 puslapiuose pareiškėjas nurodė tik galutines pataisų koeficientų reikšmes, nenurodydamas skaičiavimų sekų. Nenurodžius koeficiento apskaičiavimo būdo, neįmanoma patikrinti, ar teisingai apskaičiuota vertė. Pareiškėjas nepagrindė lentelėse nurodytų rodiklių (pataisos koeficientų) reikšmių dydžio, nenurodė matematinių veiksmų, kurie buvo atlikti apskaičiuojant taikytas pataisas, kurių pagrindu buvo koreguojamos palyginamųjų objektų sandorių kainos ir apskaičiuojama buto rinkos vertė. Kadangi Ataskaitoje pataisų skaičiavimai nėra pateikti, teismas konstatavo, kad vertinamo objekto rinkos vertės nustatymas lyginamuoju metodu nėra tinkamai pagrįstas. Nesant tinkamo taikytų pataisos koeficientų apskaičiavimo pagrindimo, yra pagrindas abejoti vertinamo objekto (buto) vertės teisingumu, todėl, teismo vertinimu, Garbės teismas pagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto, Metodikos 62.3 ir 62.4 punktų reikalavimus.

Teismas, spręsdamas dėl likvidacinės vertės pagrindimo, pažymėjo, jog iš Ataskaitos 15 puslapio turinio matyti, kad jame pateikiama likvidacinės vertės apskaičiavimo formulė, aprašant formulėje nurodytas kintamųjų reikšmes. Taip pat nurodyta likvidacinei vertei apskaičiuoti reikalingos diskonto normos apskaičiavimo formulė ir aprašytos šioje formulėje nurodytų kintamųjų reikšmės. Toliau pateikiamas diskonto normos ir likvidacinės vertės apskaičiavimas pagal paminėtas formas, į formules įrašius kintamųjų reikšmes, kurios nėra pagrįstos jokiais apskaičiavimais. Teismas įvertino pareiškėjo paaiškinimus Tarnybai dėl Ataskaitos 15 puslapyje pateiktos likvidacinės vertės apskaičiavimo. Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte įtvirtintas imperatyvas pateikti vertės nustatymo pagrindimą reiškia, kad jeigu atliekant vertinimą remiamasi įvairių atliktų tyrimų ir analizės duomenimis (ekspertiniu būdu ar tyrimo pagrindu sukurto algoritmo ir programinės įrangos pagalba), vertinimo ataskaitoje būtina aiškiai aprašyti gautus duomenis, reikšmingus vertinimui, padarytas išvadas, atliktus skaičiavimus ir gautus rezultatus. Šiuo aspektu vertintojas yra laisvas pasirinkti skaičiavimo būdą, tačiau yra neatleidžiamas nuo pareigos pagrįsti gautą rezultatą matematiniais veiksmais, jų sekomis, atlikta analize. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentą, kad ekspertinis koeficientų apskaičiavimo būdas atleidžia nuo pareigos ataskaitoje pateikti koeficientų skaičiavimus, teismas pripažino prieštaraujančiu nurodytoms normoms ir atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos Ataskaitos galutinėje išvadoje, be nustatytos vertinamo turto rinkos vertės, vertintojas nurodė ir apskaičiuotą šio turto likvidacinę vertę, kuri, atsižvelgiant į vertinimo tikslą (vertinimas skirtas turto vertės nustatymui įkeitimo tikslu), yra reikšmingas domuo. Todėl, atsižvelgiant į Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimą, nepriklausomai nuo to, kad likvidacinė vertė yra nurodoma kaip papildoma informacija, pateikus jos vertę, jos apskaičiavimas taip pat privalo būti pagrįstas, pateikiant ne tik formules, bet ir jose naudojamų kintamųjų dydžių (koeficientų) apskaičiavimų sekas, analizę. Nagrinėjamoje Ataskaitoje vertintojas nepateikė jokių duomenų apie kintamųjų, naudojamų apskaičiuojant likvidacinę vertę, reikšmių apskaičiavimą, atliktą analizę ir jos metu gautus rezultatus. Teikdamas paaiškinimus Tarnybai, pareiškėjas apsiribojo lakoniškais paaiškinimais, kad vertinimo įmonė, kurios vardu jis rengė Ataskaitą, parengė algoritmą ir programinę įrangą šiam skaičiavimui atlikti, kad rėmėsi rinkos duomenimis. Šis algoritmas ir programinė įranga yra intelektinės nuosavybės objektas, saugomas įstatymo, ir negali būti verčiama jį viešinti. Be to, pareiškėjas dalies kintamųjų dydžių apskaičiavimo apskritai nepagrindė. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, Ataskaitoje nepateikdamas detalaus likvidacinės vertės pagrindimo, nesilaikė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimų, todėl pagrįstai patrauktas drausminėn atsakomybėn už šį pažeidimą.

Teismas, spręsdamas dėl Metodikos 55 punkto nuostatų pažeidimo, įvertino šią teisės normą. Pažymėjo, jog tiek turto, tiek verslo vertinimo atveju kiekvieno vertinimo metodo taikymo ar netaikymo pagrindimas turi būti pateiktas vertinimo ataskaitoje, tai numato Metodikos 55, 62.1, 71.1, 83.1, 102.1, 107.1, 113 punktai. Remdamasis Ataskaitos 1.5 papunkčiu, nustatė, kad pareiškėjas tik aprašė, kodėl naudoja lyginamąjį metodą, tačiau visiškai nepasisakė dėl to, kodėl netaiko kitų metodų. Šios aplinkybės pareiškėjas neneigė ir tokius savo veiksmus skunde aiškino tuo, kad kitų metodų netaikymo pagrindimas yra aptartas Metodikos punktuose, reglamentuojančiuose tam tikrų metodų taikymo atvejus. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad pajamų metodo netaikė, nes vertinamas turtas buvo gyvenamosios (butų) paskirties patalpos, t. y. turtas skirtas gyvenamajai paskirčiai, savininko būsto poreikiams tenkinti, be to, vertintojas nerado Nekilnojamojo turto registre registruotų duomenų apie užfiksuotas panašių objektų nuomos kainas. Pareiškėjas skunde akcentavo ir tai, kad pageidavimą atlikti turto vertinimą lyginamuoju metodu buvo išreiškęs užsakovas. Teismas pažymėjo, jog turto vertinimo metodai ir jų taikymo atvejai yra nustatyti Įstatyme. Tai, kad paslaugų teikimo sutartyje užsakovas išreiškė pageidavimą atlikti turto vertinimą konkrečiu metodu, nereiškia, jog neturi būti laikomasi Įstatymo reikalavimų. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą bei nustatęs, kad pareiškėjas, atlikdamas turto vertinimą, vadovavosi tik lyginamuoju metodu ir nepagrindė, kodėl netaikė antro metodo, teismas padarė išvadą, kad Metodikos 55 punktas buvo pažeistas. Be to, remdamasis Garbės teismo posėdžio protokolu, nustatė, kad pareiškėjas iš esmės pripažino, jog Ataskaitoje jis turėjo nurodyti, kodėl atlikdamas vertinimą netaikė pajamų metodo.

Teismas, spręsdamas dėl Garbės teismo kompetencijos, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2434/2013. Pažymėjo, jog šiuo atveju Garbės teismas, nagrinėdamas drausmės bylą, vertino pareiškėjo veiksmus rengiant Ataskaitą bei jų atitiktį Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems teisės aktams, konstatavo paminėtus Įstatymo bei Metodikos reikalavimų pažeidimus, todėl savo kompetencijos ribų neperžengė ir turėjo teisę skirti pareiškėjui vieną iš Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatytų drausminių nuobaudų.

Teismas, spręsdamas dėl procesinių terminų, vadovavosi Įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gegužės 27 d. raštas su Ataskaita negali būti vertinamas kaip informacija apie pažeidimus, nes šiame rašte jokie pažeidimai nėra konstatuojami, o tik prašoma Tarnybą įvertinti teikiamos Ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams. Tarnyba pradėjo tyrimą ir 2014 m. liepos 3 d. pateikė pareiškėjui paklausimą dėl paaiškinimų pateikimo. Pareiškėjas paaiškinimus pateikė 2014 m. liepos 14 d. Tarnyba surinktos medžiagos pagrindu 2014 m. rugpjūčio 7 d. surašė Išvadą, kurioje konstatuojami padaryti pažeidimai, ir 2014 m. rugpjūčio 7 d. teikimu kreipėsi į Garbės teismą dėl drausmės bylos iškėlimo. Taigi, teismo vertinimu, 2014 m. rugpjūčio 7 d. yra ta diena, kurią paaiškėjo pareiškėjo padaryti pažeidimai, todėl į Garbės teismą Tarnyba kreipėsi nepažeisdama Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, o Garbės teismas, laikydamasis Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino, priėmė sprendimą drausmės byloje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, spręsdamas dėl drausminės nuobaudos griežtumo, vadovavosi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192 patvirtintų Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų (toliau – ir Garbės teismo nuostatai) 3.5, 36 punktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-360/2013. Teismo nuomone, Garbės teismas Sprendime pagrįstai pažymėjo, kad vertinimo veikla vertintojui yra profesinė veikla, todėl vertinimas turi būti atliktas pagal šiai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Vertintojas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų vertinimo užsakovo ir visuomenės interesus, nes vertintojo, t. y. tam tikros srities specialisto, turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, todėl tam tikros profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Pažymėjo, kad Įstatyme ir Metodikoje nustatytas reikalavimas pateikti turto vertinimo ataskaitose atliktų skaičiavimų sekas (vertės pagrindimą) būtinas siekiant užtikrinti turto vertintojų rengiamų turto vertinimo ataskaitų kokybę ir patikimumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, nustatytų Ataskaitos turinio reikalavimų pažeidimų negalima laikyti formaliais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas vertintojas, padarė esminį Ataskaitai Įstatymo keliamo reikalavimo pagrįsti vertinamo turto vertės nustatymą pažeidimą, nenurodė tiesioginę įtaką rinkos ir likvidacinei vertei darančių įvairių koeficientų skaičiavimų sekų, o pateikė tik suvestinius skaičiavimus. Garbės teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, kad jam buvo žinomi Įstatymo ir Metodikos reikalavimai, keliami vertinimo ataskaitos turiniui. Tai patvirtino savo veiksmais, pateikdamas Tarnybai paaiškinimus su skaičiavimais.

Teismas pažymėjo, jog vertintojo apskaičiuota vertė (ypač rinkos vertė) yra naudojama civiliniuose ir kituose teisiniuose bei komerciniuose santykiuose ir gali sukelti neigiamų pasekmių užsakovui arba kitiems, tretiesiems, asmenims, todėl vertintojo nustatyta vertė visada turi būti pagrįsta būtent vertinimo Ataskaitoje. Nustatė, kad šiuo atveju vertinimas atliktas įkeitimo bankui tikslu. Tai reiškia, kad Ataskaitoje nepagrįstos turto rinkos ir likvidacinė vertės skirtos esamo arba būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymui bankui užtikrinti, o, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, bankas turės teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.198 str. 1, 4 d.). Todėl, esant nepagrįstai rinkos vertei, iškyla reali grėsmė, jog įkaito turėtojas negalės patenkinti savo reikalavimų iš įkeisto daikto vertės. Be to, neatsakingas paskolų finansavimas gali padaryti neigiamą įtaką visai Lietuvos finansinei sistemai. Tai, kad Garbės teismas nesiaiškino, ar įkaito turėtojas realiai negalės patenkinti savo reikalavimų iš įkeisto turto, dar nereiškia, kad pareiškėjas nepadarė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto, Metodikos 62.3 ir 62.4 punktų pažeidimų. Nurodyti pažeidimai įrodyti byloje surinkta medžiaga, pareiškėjas iš esmės pripažino Ataskaitos turinio trūkumus.

Taigi teismas konstatavo, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Garbės teismas, skirdamas pareiškėjui drausminę nuobaudą, atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį ir mastą, įtaką Ataskaitos teisėtumui, į pareiškėjo Tarnybai ir posėdžio metu duotus paaiškinimus bei skyrė vieną iš švelniausių Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų drausminių nuobaudų – papeikimą, kuri nėra susijusi su vertintojo profesinės veiklos apribojimu. Teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad ginčijamas Garbės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. GT-27(14)-S yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidus nei materialinių, nei procesinių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų, todėl jį panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais neturėjo teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–15) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Garbės teismas apelianto drausminės bylos nagrinėjimo atveju nesivadovavo Garbės teismo bylų nagrinėjimo praktika. Atsakovas skirtingose jo paties nagrinėtose bylose analogiškas situacijas vertino visiškai priešingai ir atskirais atvejais tuos pačius tariamai nustatytus pažeidimus traktuodavo visiškai skirtingai, t. y. taikė diskriminacinį požiūrį kai kurių vertintojų atžvilgiu, ir taip nukrypo nuo savo paties formuojamos praktikos vertintojų drausmės bylose. Apeliantui Garbės teismas nepagrįstai taikė drausminę atsakomybę (taikė per griežtą drausminę atsakomybę). Yra teisėtas pagrindas teigti, kad Garbės teismas už mažesnio masto pažeidimus skirdamas apeliantui gerokai griežtesnę nei kitiems vertintojams drausminę nuobaudą, nevienodai vertindamas analogiškas aplinkybes pažeidė savo veiklos nuostatuose įtvirtintus nešališkumo, objektyvumo, proporcingumo ir teisėtumo principus. Teismas atsisakė išreikalauti apelianto nurodytus Garbės teismo sprendimus.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas, sutikdamas su Garbės teismo sprendimu, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad vertintojo apskaičiuota rinkos vertė, kuri yra naudojama civiliniuose ir kituose teisiniuose bei komerciniuose santykiuose, gali sukelti neigiamų pasekmių užsakovui arba kitiems tretiesiems asmenims. Dėl galutinės rinkos vertės, nurodytos Ataskaitoje, ginčo nekilo. Nei Tarnyba, nei Garbės teismas nenustatė, kad galutinė rinkos vertė Ataskaitoje yra nustatyta netinkamai. Nepagrįstai išplėstos Įstatymo ir Metodikos reikalavimų taikymo ribos vertintojo nenaudai, nes nei Įstatymas, nei Metodika nenumato jokių papildomų reikalavimų vertinimo ataskaitoms, kurios rengiamos įkeitimo tikslu. Nei Įstatymas, nei Metodika nenumato jokio padidinto reikalavimo turto vertinimo ataskaitoms dėl viešojo intereso. Garbės teismo posėdžio metu pateikė išsamius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kaip Ataskaitoje buvo nustatyta turto rinkos vertė, kokios pataisos naudotos, kaip jos buvo apskaičiuotos ir pan., tačiau Garbės teismo sprendime šie paaiškinimai liko visiškai nevertinti. Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo pagrįsti (motyvuoti) taikomas poveikio priemones. Garbės teismas, paskyręs pareiškėjui ne pačią švelniausią drausminę nuobaudą – papeikimą, jos tinkamai nemotyvavo. Nėra jokių aiškių kriterijų, kuriais būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas kiekvienos drausminės nuobaudos skyrimas (t. y. visiškai neaišku, kada drausmės byla būna nutraukiama, kada turi būti skiriama drausminė nuobauda – pastaba, o kada – papeikimas). Parinkta drausminė nuobauda nėra individualizuota. Atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-706/2010, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011, 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-803/2013. Garbės teismas ir pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik deklaratyviais teiginiais ir teisės aktų nuostatų (Įstatymo 22 str. 4 d. 13 p., Metodikos 55, 62.3, 62.4 p.) interpretacijomis, nes jų teiginiai nėra pagrįsti absoliučiai jokiomis teisės aktų nuostatomis ar metodiniais reikalavimais, kurie būtų patvirtinti kompetentingos institucijos ir kuriais būtų įtvirtinama imperatyvi pareiga turto vertintojui.

Atsiliepimas

3. Teismas visiškai neatsižvelgė į skundo argumentus dėl likvidacinės vertės nustatymo, nurodydamas, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte įtvirtintų deklaratyvių reikalavimų, ir tiesiog pažodžiui perrašydamas atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus teiginius. Įstatyme ir Metodikoje visiškai nėra teisiškai sureguliuotas priverstinio pardavimo arba likvidacinės vertės nustatymas. Nesant konkretaus ir aiškaus reglamentavimo, kaip ir kokiu būdu vertintojas privalo nustatyti bei pagrįsti skaičiavimams atlikti taikytose formulėse nurodytas reikšmes (netgi, apskritai, kokias formules kokiam atvejui taikyti ir pan.), šiuo atveju vertintojo pasirinktas objektyvus elgesio modelis – tam tikrų reikšmių nustatymas ekspertiniu būdu, negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu. Atsakovui nepateikus neginčijamų įrodymų, jog vertintojas naudojo neteisingai nustatytas reikšmes, koeficientus, nėra pagrindo kalbėti apie jo tariamai pažeistus teisės normų reikalavimus, taip pat – kilti drausminei atsakomybei.

4. Teismas visiškai neatsižvelgė į apelianto argumentus, susijusius su Ataskaitoje naudotų pataisos koeficientų nustatymu, bei atmetė prašymą papildomai išsireikalauti iš atsakovo medžiagą, susijusią su suformuota analogiškų Garbės teismo sprendimų praktika nuo 2012 m. iki 2014 m. Ataskaitoje buvo nurodytas tiek turto vertės nustatymo pagrindimas, tiek ir pateikti turto vertės skaičiavimai, kaip to reikalauja Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato, kiek detaliai aktualus pagrindimas turi būti pateikiamas ataskaitoje, todėl Garbės teismas neturėjo teisėto pagrindo teigti, kad pareiškėjas šią Įstatymo nuostatą pažeidė. Pateikė skaičiavimus, kurių pagrindu buvo padaryta išvada dėl turto rinkos vertės, skaičiavimo sekas, papildomus paaiškinimus.

5. Teismas nepatikrino ir netinkamai interpretavo jam pateiktą medžiagą bei neteisingai teigė ir citavo, remdamasis tik atsakovo atsiliepime į skundą pateikta pozicija, kurioje teigiama, kad vertintojas sutiko su Metodikos 55 punkto reikalavimų pažeidimais, nors vertintojas to neteigė ir turėjo kitokią nuomonę. Formalus konstatavimas ataskaitoje, kad nebus taikomi kiti vertinimo metodai, kai realiai konkrečioje turto vertinimo ataskaitoje yra ir gali būti naudojamas tik vienas konkretus lyginamasis vertinimo metodas, atsižvelgiant į turinio pranašumo prieš formą principą, nelaikytinas esminiu. Metodikos 55 punkto reikalavimas, kuris niekaip nėra susijęs nei su Ataskaitos objekto rinkos vertės nustatymu, nei su nustatyta jo rinkos verte ir neturėtų būti traktuojamas kaip Ataskaitos neatitikimas teisės aktuose keliamiems reikalavimams, susijusiems su Ataskaitos forma, ir vertintinas kaip nereikšmingas ir neturintis jokios įtakos nustatytai turto rinkos vertei. Nei Tarnybos išvadoje, nei Garbės teismo sprendime prieštaravimai dėl vertinamoje Ataskaitoje kitų vertinimo metodų naudojimo ar dėl to, kad lyginamojo metodo panaudojimas būtų netinkamas, nebuvo išsakyti.

6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Garbės teismo sprendimas pripažintinas neteisėtu ir dėl to, jog tiek Tarnyba, tiek Garbės teismas sprendimą priėmė pažeisdami drausminei atsakomybei taikyti nustatytus procesinius terminus, per kuriuos galima taikyti drausminę atsakomybę. 2014 m. gegužės 30 d. laikytina informacijos gavimo (paaiškėjimo) diena, nuo kurios skaičiuotinas Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas. 2014 m. liepos 14 d. laikytina visos Tarnybos turimos informacijos gavimo (paaiškėjimo) diena. Tarnyba rašytinius teikimus parengti ir pateikti Garbės teismui privalėjo ne vėliau kaip iki 2014 m. liepos 29 d., t. y. per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo 2014 m. liepos 14 d. Tarnyba, delsusi dar daugiau nei 3 savaites, tik 2014 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Garbės teismą, tačiau tai nereiškia, kad Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti terminai turėtų būti netaikomi ar taikomi kitaip, negu numatyta Įstatyme. Visi tariamai nustatyti pažeidimai jau faktiškai buvo konstatuoti dar 2014 m. liepos 3 d., kai buvo surašytas paklausimas dėl paaiškinimų pateikimo, o visi vertintojo vėliau pateikti paaiškinimai bei papildomi duomenys buvo ignoruoti ir nenagrinėti. Tai vėlgi prieštarauja susiformavusiai Garbės teismo praktikai, kai dėl analogiškų pažeidimų, nagrinėjant kitų vertintojų drausmės bylas, juos išklausius ir išnagrinėjus papildomai pateiktus duomenis, drausmės bylos būdavo nutraukiamos.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 57–65) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Šios administracinės bylos dalykas yra konkretaus Garbės teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ne kitų Garbės teismo sprendimų, priimtų kitų vertintojų drausmės bylose, „auditas“. Nė vieno iš pareiškėjo pateiktų nuasmenintų Garbės teismo sprendimų aplinkybės nėra analogiškos skundžiamame Garbės teismo sprendime nurodytoms aplinkybėms. Pareiškėjas pateikė tik 9 Garbės teismo sprendimų nuasmenintas kopijas, tai sudaro vos 6,7 proc. visų nuo 2012 m. liepos 2 d., kada buvo sudarytas Garbės teismas, iki 2015 m. gegužės 1 d. priimtų sprendimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A624-1876/2014, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Garbės teismo sprendimo pagrįstumo, analogiškas argumentas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Paties pareiškėjo veiksmai net 3 kartus buvo nagrinėti Garbės teisme ir visi jie buvo kvalifikuoti individualiai, atsižvelgiant į konkrečios drausmės bylos aplinkybes, tai patvirtina paskirtos skirtingos drausminės nuobaudos. Apeliantas dar iki žodinio bylos nagrinėjimo posėdyje turėjo visas galimybes savarankiškai kreiptis į Tarnybą su prašymu pateikti nurodytų Garbės teismo sprendimų nuasmenintas kopijas ir pats jas pateikti teismui.

2. Pareiškėjo argumentas, kad konkrečių pataisų apskaičiavimas pateiktas Ataskaitos 14– 15 psl., neatitinka tikrovės – šiuose Ataskaitos puslapiuose pateiktoje 3 lentelėje „Rinkos vertės nustatymas“ nurodytos tik galutinės pataisų koeficientų reikšmės, tačiau skaičiavimai, parodantys, kaip šie konkretūs dydžiai buvo nustatyti, nei paminėtuose Ataskaitos puslapiuose, nei kituose puslapiuose nepateikti. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostata aiškiai įtvirtina, kad turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas turi būti nurodytas, pateikiant skaičiavimus. Šią Įstatymo nuostatą įgyvendinančiame Metodikos 62.4 punkte nustatyta, kad, taikydamas lyginamąjį metodą, vertintojas ataskaitoje nurodo taikytas formules ir atliktų skaičiavimų sekas bei rezultatus. Pareiškėjas yra visiškai neteisus, teigdamas, kad Įstatymas ir Metodika imperatyviai nereikalauja pateikti atskirų vertinimo metu naudojamų duomenų, taikytų koeficientų ar panašių tarpinių rezultatų pagrindimo. Paminėtos teisės aktų nuostatos įpareigoja vertintoją elgtis tam tikru būdu. Teisės aktais vertintojams suteikta laisvė pasirinkti įvairių pataisų, svertų, priedų, priemokų ir kitų koeficientų, kuriais koreguojamos vertės, skaičiavimo būdus, tačiau su viena sąlyga – nustatyta vertė (taigi ir visi paminėti koeficientai) turi būti pagrįsti vertinimo ataskaitoje, pateikiant skaičiavimus ir jų sekas. Turto vertės (taip pat vertei nustatyti naudotų įvairių koeficientų) nustatymo, pateikiant skaičiavimus, pagrindimo svarba ne kartą pažymėta ir administracinių teismų sprendimuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1876/2014, 2015 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-80-624/2015, 2015 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1004-502/2015, 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014). Pareiškėjas Garbės teismo posėdžio metu pripažino, kad kiekvieno koeficiento pagrindimo Ataskaitoje nėra. Pareiškėjo argumentas, kad pagal Metodikos 62.3 papunktį privaloma ataskaitose pateikti informacija yra pateikta Ataskaitos 14–15 psl., neatitinka tikrovės – šiuose Ataskaitos puslapiuose nė žodžiu neužsimenama, kodėl konkrečiu vertinimo atveju buvo būtina taikyti vietos, langų orientacijos, aukštingumo ir kitas pataisas. Metodikos 62.3 papunktis imperatyviai nustato, kad, taikant lyginamąjį metodą, būtina ataskaitoje aprašyti padarytų pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybes, t. y. pagrįsti, kodėl buvo būtina taikyti konkrečias pataisas.

3. Garbės teismo posėdyje vertintojas sutiko, jog Ataskaitoje turėjo būti nurodyta, kodėl atliekant vertinimą netaikytas pajamų metodas, tai užfiksuota Garbės teismo sprendime ir posėdžio protokole. Metodikos 55 punkto reikalavimas yra imperatyvus viešosios teisės reikalavimas, todėl, vadovaujantis CK 6.157 straipsnio 1 dalimi, šio reikalavimo negalima pakeisti ar apriboti civilinėmis sutartimis tarp vertintojo ir vertinimo užsakovo.

4. Vertinimo ataskaitoje, nustatant rinkos, naudojimo, atkuriamąją ar kokią nors kitą vertę, būtina laikytis imperatyvaus Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo ir pateikti vertinimo ataskaitoje vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant skaičiavimus. Kadangi nagrinėjamu atveju vertinimas atliktas įkeitimo tikslu, vertintojas galėjo nustatyti likvidacinę vertę, kurios sąvokos apibrėžimas pateiktas Tarptautinių vertinimo standartų 2011 žodynėlyje.

5. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostata imperatyviai nurodo, kad turto vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant skaičiavimus, turi būti nurodytas ne kur kitur, o pačioje vertinimo ataskaitoje. Priimdamas skundžiamą sprendimą, Garbės teismas įvertino visą jam raštu ir žodžiu pateiktą informaciją. Administracinių teismų formuojama praktika patvirtina, kad skaičiavimų pateikimas su paaiškinimais nepaneigia padarytų pažeidimų rengiant vertinimo ataskaitas (įsiteisėję Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1587-764/2013 ir 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2856-281/2014). Vertės nustatymo pagrindimo pateikimas, kai vertinimo ataskaita jau surašyta, ypač tais atvejais, kai priežiūros institucijos pradeda patikrinimą, yra vertintinas kritiškai.

6. Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas 10 darbo dienų terminas skaičiuojamas ne nuo prašymo įvertinti vertinimo ataskaitą ar paaiškinimų dėl jos parengimo gavimo dienos, o nuo pažeidimų paaiškėjimo dienos. Pažeidimo paaiškėjimo diena negali būti laikoma Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prašymo gavimo diena, kadangi prašyme nekonstatuojami jokie teisės aktų pažeidimai. Pažeidimų paaiškėjimo diena laikoma Tarnybos išvados, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti pareiškėjo galbūt padaryti vertinimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, surašymo diena. 10 darbo dienų terminas, per kurį nuo pažeidimų paaiškėjimo dienos turi būti kreipiamasi į Garbės teismą dėl drausmės bylos iškėlimo, nebuvo praleistas – Tarnybos išvada ir šios išvados pagrindu surašytas teikimas pareiškėjui iškelti drausmės bylą Garbės teisme gauti šių dokumentų surašymo dieną. Tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015.

7. Garbės teismo sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), teisės aktų normomis. Motyvai dėl pareiškėjui taikytos poveikio priemonės yra nurodyti Garbės teismo motyvuojamosios dalies 4 dalyje. Vertinimas susijęs su viešuoju interesu, o nustatyti pažeidimai yra esminiai, todėl švelnesnės drausminės nuobaudos skyrimas nagrinėjamu atveju nebuvo galimas. Atsižvelgta ir į tai, kad vertinimas atliktas įkeitimo bankui tikslu. Įkeitimo bankui tikslu atliekami vertinimai, kurių metu nustatomos nepagrįstos rinkos vertės, yra grėsmė Lietuvos finansinei sistemai. Iš esmės analogiška pozicija išdėstyta įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-5449-815/2014.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo Garbės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. GT-27(14)-S matyti, kad drausminė nuobauda – papeikimas - pareiškėjui paskirta už Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Metodikos 55, 62.3 ir 62.4 punktų pažeidimus, kurie buvo padaryti UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ vardu jo 2012 m. gegužės 11 d. parengtoje nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje Nr. 011:2012(V). Pasisakydama šio Garbės teismo sprendimo teisėtumo klausimu, kolegija pažymi, kad toks klausimas yra sprendžiamas, taikant specialiojo ginčo teisinius santykius reglamentuojančio teisės akto – Įstatymo –nuostatas, skirtas apibrėžti Garbės teismo kompetenciją.

Įstatymo (2011-06-12 įstatymo Nr. XI-1497 redakcija) 28 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, tarp kitų pareigų, Garbės teismas turi pareigą nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas (1 p.). Pagal Įstatymo 29 straipsnį, į turto vertintojo (šiuo atveju pareiškėjo) drausmės bylos sampratą patenka turto vertintojo profesinės veiklos patikrinimas Įstatymo ir Metodikos reikalavimų laikymosi aspektu (1 d.). Tai reiškia, kad pareiškėjo, kaip turto vertintojo, profesinė veikla, kartu ir turto arba verslo vertinimo ataskaitų parengimas, gali būti tiriama ir vertinama Garbės teismo, kuris, nustačius tam tikrus Įstatymo ar Metodikos nuostatų pažeidimus, turi teisę paskirti turto vertintojui vieną iš Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatytų drausminių nuobaudų, tarp jų ir papeikimą. Procedūros laikymosi prasme Garbės teismas, be kita ko, yra saistomas Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurią Priežiūros įstaigos (Tarnybos) rašytinis teikimas iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Priežiūros įstaigos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus turi būti jam (Garbės teismui) Priežiūros įstaigos pateiktas per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos. Aiškindama pastarąją Įstatymo nuostatą, kolegija pažymi, kad joje minimas rašytinis teikimas yra siejamas ne su tam tikros kritinio pobūdžio informacijos apie turto vertintojo profesinę veiklą gavimo faktu, o su Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų paaiškėjimu, kuriuo yra laikomas Priežiūros įstaigos (Tarnybos) paklausimų būdu gautos informacijos (preliminarus) įvertinimas, atliktas pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatytus tikslus. Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad byloje paminėtas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Tarnybai išsiųstas 2014 m. gegužės 27 d. raštas su jame suformuluotais klausimais yra laikytinas paklausimu Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punkto, kartu ir šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalies, taikymo prasme. O Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 7 d. parengtos Išvados (paminėto preliminaraus galbūt padarytų Įstatymo 29 str. 1 d. nurodytų pažeidimų įvertinimo) surašymo diena Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu laikytina pažeidimų paaiškėjimo diena, nuo kurios yra skaičiuojamas šioje teisės normoje nurodytas 10 darbo dienų terminas. Tarnyba kreipėsi į Garbės teismą 2014 m. rugpjūčio 7 d., t. y. Išvados surašymo dieną. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje paminėtas 10 darbo dienų terminas nebuvo praleistas. Todėl šiuo klausimu pareiškėjo nurodyti argumentai negali būti pripažinti pagrįstais.

Nesutikimą su skundžiamame Garbės teismo sprendime pateiktu Ataskaitos įvertinimu pareiškėjas taip pat grindžia kitokiu, negu Garbės teismo sprendime pateiktu, materialinės teisės normų (Įstatymo 22 str. 4 d. 13 p. bei Metodikos 55, 62.3 ir 62.4 p.) aiškinimu. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus šių teisės normų aiškinimo ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje yra pateikti turto arba verslo vertintojui privalomi paisyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti turto arba verslo ataskaita, tarp jų ir reikalavimas nurodyti ataskaitoje turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant turto arba verslo skaičiavimus (13 p.). Aiškindama šią materialinės teisės normą, kolegija pirmiausia pažymi, kad prerogatyvą aiškinti teismo nagrinėjamose bylose taikytinas teisės normas turi pats teismas, kalbant apie administracines bylas - Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris, be kita ko, formuoja administracinių teismų praktiką, nagrinėjant tam tikrų kategorijų administracines bylas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014, aiškindamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktą, be kita ko, nurodė, kad šiame punkte nurodyti skaičiavimai turi būti pakankami, kad tiek turto vertinimo užsakovas, tiek tretieji asmenys galėtų įsitikinti turto vertės nustatymo pagrįstumu, ypač tais atvejais, kai taikomas lyginamasis metodas. Toks aptariamos teisės normos aiškinimas, kolegijos manymu, atitinka jos lingvistinį bei teleologinį (įstatymo tikslo) aiškinimą. Todėl kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje argumentams (jų nekartodama) sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo skundžiamame Garbės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendime nurodyti Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto pažeidimai konstatuoti pagrįstai. Iš esmės tie patys argumentai, kolegijos manymu, taikytini, kalbant apie Sprendime konstatuotus Metodikos 62.3 ir 62.4 punktų pažeidimus, nes šių teisės normų taikymas yra tampriai susijęs su Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto taikymu.

Pasisakydama dėl Metodikos 55 punkto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad, pagal šią teisės normą, turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais; jeigu du turto vertinimo metodai netaikomi, turto vertintojas tai privalo pagrįsti turto vertinimo ataskaitoje. Iš Ataskaitos 1.5 punkto matyti, kad jame yra pateikti vertintojo (pareiškėjo) argumentai dėl lyginamosios vertės metodo taikymo privalomumo, tačiau nei šioje Ataskaitos vietoje, nei kitur nėra atskirai paaiškinta (pagrįsta), kodėl neturi būti taikomas nei vienas iš kitų, Metodikos 54 punkte nustatytų, pareiškėjo vertinamo objekto (buto (duomenys neskelbtini)) turto vertinimo metodų. Todėl Metodikos 55 punkto pažeidimas Sprendime (ir pirmosios instancijos teismo) konstatuotas pagrįstai. Vertindama šį pažeidimą jo reikšmingumo pagrindiniam Ataskaitos tikslui kontekste, kolegija iš esmės sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodytais argumentais, tačiau kartu pažymi, kad šie argumentai nepaneigia paties šio pažeidimo fakto.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasDainius RaižysVirginija Volskienė