Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų sprendimas

dalyvaujant ieškovės V. K. transporto įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui direktoriui V. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K. transporto įmonės ieškinį, pareikštą atsakovui M. Š. dėl materialinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės

Atsakovas pagal 2015 m. balandžio 21 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dirbo ieškovės V. K. transporto įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi (susitartas darbo užmokestis ne mažesnis nei minimalus, gali būti mokami priedai). 2019 m. liepos 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė sąskaitą -faktūrą (duomenys neskelbtini) serija Nr. 0494 (duomenys neskelbtini) už transporto paslaugas 1510 Eur sumai, 2019 m. liepos 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė PVM sąskaitą -faktūrą (duomenys neskelbtini) serija Nr. 0509 (duomenys neskelbtini) už transporto paslaugas 1520 Eur sumai. 2019 m. liepos 10 d. Prancūzijos Respublikos prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyrius išrašė šaukimą atvykti 2019 m. lapkričio 21 d. 8:30 val. į teismą atsakovui „dėl 2019 m. liepos 10 d. įvykių: (duomenys neskelbtini) neapibrėžtam terminui sudarė galimybes savo tiesiogine pagalba neteisėtam įvažiavimui į šalį, neteisėtam Albanijos piliečio judėjimui po Prancūziją, jį paslepiant savo gulte“. 2020 m. spalio 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė PVM sąskaitą -faktūrą (duomenys neskelbtini) serija Nr. 0828 1 650 Eur sumai V. K. transporto įmonei. 2021 m. sausio 7 d. mokėjimo nurodymu V. K. transporto įmonė pervedė 19 000 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“, mokėjimo paskirtis – „paskola“. 2021 m vasario 2 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad ieškovė pervedė 1 650 Eur trečiajam asmeniui, mokėjimo paskirtis – „kompensavimas už patirtą žalą pagal reikalavimą (duomenys neskelbtini) Nr. 0828“. 2018 m. sausio 4 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. PS18-1 V. K. transporto įmonė įsipareigojo teikti užsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugas, susijusias su krovinių vežimu keliais ir kitas paslaugas pagal užsakovo nurodymus. 2021 m. kovo 22 d. pažyma apie išmokėtą darbo užmokestį patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2019 m. liepos mėn. atsakovui buvo išmokėta 8 643,90 Eur darbo užmokesčio ir kitų išmokų, atsakovas atleistas 2020 m. gegužės 11 d. VĮ „Regitra“ pažyma patvirtina, kad transporto priemonė DAF (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. iki 2020 m. vasario 14 d. priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro duomenų bazėje nėra duomenų apie transporto priemonei DAF (duomenys neskelbtini) sudarytas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, galiojusias laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu buvo suderintos tarpusavio skolos tarp ieškovės ir trečiojo asmens laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Dėl terminų nagrinėti darbo ginčą darbo ginčų komisijoje ir pateikti ieškinį teisme teisinės reikšmės

Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atsisakyta priimti ieškovės V. K. transporto įmonės prašymą atsakovui M. Š. dėl materialinės žalos atlyginimo ieškovei praleidus kreipimosi terminą.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 220 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijoje pateikimo terminas yra procedūrinis terminas, kuriam taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis. Šis terminas nėra ieškinio senaties terminas, todėl dėl jo netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 str.) normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016).

Procedūrinis terminas – tai įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose. Darbo kodekse nustatyto termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės, pavyzdžiui, teisės gauti žalos atlyginimą, pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą teisme, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia (CPK 75 str. 1 d.). Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas negali būti nagrinėjamas iš esmės darbo ginčų komisijoje, tačiau asmuo, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, turi teisę per vieno mėnesio nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos terminą, kuris yra procesinis, pareikšti ieškinį apylinkės teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į darbo ginčų komisiją, nagrinėjimą į teismą.

Taigi, procedūrinio trijų mėnesių termino kreiptis į darbo ginčų komisiją praleidimas, šiuo atveju nepanaikina ieškovės subjektinės teisės reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo. Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu dėl žalos atlyginimo nepraleidęs procesinio vieno mėnesio termino, t. y. 2021 m. gruodžio 23 d. (e2-15006-1135/2020), kuris po nustatytų trūkumų pašalinimo buvo priimtas 2021 m. vasario 8 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020).

Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų ir darbdavio regreso teisės į darbuotoją

Šioje civilinėje byloje kilo ginčas dėl visiško nuostolių atlyginimo. Ieškovė šioje civilinėje byloje prašo priteisti 1 650 Eur nuostolius iš atsakovo, kaip buvusio darbuotojo, nurodydama, kad dėl atsakovo, kaip darbuotojo, veiksmų turėjo atlyginti kilusią žalą trečiajam asmeniui. Taigi, dėl ieškovės reikalaujamų nuostolių atlyginimo regreso tvarka iš atsakovo tarp šalių susiklostė darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojantys teisiniai santykiai.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 151 straipsnis (toliau – ir DK) numato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje: turi būti nustatyta padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė ir turi būti nustatytos papildomos sąlygos – pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisinių santykių buvimas, žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4, 151 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245–6.249 straipsniai). Visos šios civilinės atsakomybės sąlygos yra privalomos ir nors vienos iš jų nesant civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Visas šias civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis. Taigi nagrinėjamu atveju būtent buvusiam darbdaviui (ieškovei) tenka pareiga įrodyti visas atsakovo (buvusio darbuotojo) deliktinės atsakomybės sąlygas.

Nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į: 1) netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičiavus nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius); 2) žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 3) žalą padariusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 4) faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika (DK 152 straipsnio 2 dalis).

Reikšdama reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovė remiasi DK 154 straipsniu, kuriame nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą šiais atvejais: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai – bendroji civilinio proceso taisyklė, pagal kurią paskirstyta įrodinėjimo pareiga bylos šalims. Taigi, šalis, kuri teigia, kad yra tam tikros aplinkybės, įvyko tam tikri įvykiai, vienas ar kitas asmuo atliko tam tikrus veiksmus, turi įrodyti savo teiginius, t. y. pateikti jas patvirtinančių įrodymų, išskyrus dėl faktų, kuriuos pripažįsta kita šalis (CPK 177 straipsnis, 182 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Tuo tarpu teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013 ir kt.). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Atsakovas neginčijo faktinių apylinkių, kad: 2019 m. liepos 10 d., vykdydamas ieškovės pavestą darbo užduotį pristatyti krovinį į Jungtinę Karalystę, buvo sustabdytas Prancūzijos (duomenys neskelbtini) uoste patikrai, kur jo vairuojamojoje transporto priemonėje, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo rastas vienas nelegalus migrantas; atsakovas pareigūnų buvo apklaustas ir jam buvo įteiktas šaukimas atvykti į teisme vyksiantį baudžiamojo teismo posėdį 2019 m. lapkričio 21 d. 8:30 val.; dėl šių aplinkybių krovinys nebuvo laiku pristatytas į paskirties vietą Jungtinėje Karalystėje, o atsakovas 2019 m. liepos 11 d. iš Prancūzijos grįžo į Belgiją, dar kartą vyko į Prancūzijos (duomenys neskelbtini) uostą, bandydamas įvažiuoti į Angliją ir vėl grįžo į Belgiją, kadangi nepavyko įvažiuoti į Jungtinę Karalystę; 2019 m. liepos 11 d. krovinį Belgijoje atvyko perimti kitas vairuotojas, kuris perkabino priekabą ir pristatė krovinį gavėjui Jungtinėje Karalystėje. Taigi, šių atsakovo pripažintų faktinių aplinkybių byloje nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, sprendžia, kad ieškovės teiginys, jog atsakovo padaryta veika turi nusikalstamos veikos požymių atmestinas kaip neįrodytas – daryti tokią išvadą byloje duomenų nepakanka. Ieškovė šį savo teiginį grindė vienu teismui pateiktu dokumentu – 2019 m. liepos 10 d. Prancūzijos Respublikos prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus šaukimu atsakovui atvykti 2019 m. lapkričio 21 d. 8:30 val. į teismą. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad po teismo šaukimo atsakovui įteikimo, baudžiamojo proceso nustatyta tvarka buvo konstatuota atsakovo padaryta nusikalstama veika. Teismo šaukimo asmeniui įteikimas nepatvirtina nei aplinkybės, kad atsakovas padarė nusikalstamą veiką, nei kad padarė, kaip teismo posėdžio metu pabrėžė ieškovės atstovas, „veiką, turinčią nusikalstamos veikos požymių“. Teismo šaukime nurodyta informacija „dėl 2019 m. liepos 10 d. įvykių: (duomenys neskelbtini) mieste neapibrėžtam terminui sudarė galimybes savo tiesiogine pagalba neteisėtam įvažiavimui į šalį, neteisėtam Albanijos piliečio judėjimui po Prancūziją, jį paslepiant savo gulte“ negali būti vertinama kaip įrodanti jame nurodytas faktines aplinkybes apie 2019 m. liepos 10 d buvusius įvykius. Tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo nuteisimą baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, tai, kad šiuo atveju dėl nelegalaus asmens gabenimo nei atsakovui, nei ieškovei nebuvo paskirta bauda ir nebuvo atsiųsti jokie dokumentai dėl įvykio (ieškovės ir trečiojo asmens atstovas bei liudytoja V. B. pripažino, jog įprastai tokiais atvejais būdavo paskirtos baudos ir įmonei, įmonė gaudavo tam tikrus dokumentus iš užsienio tarnybų, galėdavo rašyti pretenzijas), taip pat tai, kad byloje nepateikta ir jokių kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo veiką, turinčią nusikaltimo (tyčinio neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną) požymių, leidžia daryti išvadą, kad teismo šaukime nurodytos aplinkybes nebuvo patikrintos ir nustatytos baudžiamojo įstatymų nustatyta tvarka, taip pat jos nėra įrodytos civilinio proceso tvarka. Taigi, šiuo atveju ieškovė neįvykdė pareigos įrodyti, kad atsakovo veiksmai 2019 m. liepos 10 d. turi nusikalstamos veikos požymių (DK 154 straipsnio 2 punktas, CPK 178 straipsnis).

Kaip minėta, viena iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų yra neteisėti veiksmai. CK 6.246 straipsnis nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kaltė – dar viena būtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.

Nors byloje nekilo ginčas dėl faktinių aplinkybių, kad dėl atsakovo vairuojamame vilkike rasto vieno nelegalaus migranto atsakovo vairuojamas vilkikas buvo sustabdytas ir jam neleista įvažiuoti į Jungtinę Karalystę, tačiau vien šio fakto nustatymas neįrodo neteisėtų atsakovo veiksmų.

Įmonių direktorius teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovo neteisėtus veiksmus šiuo atveju sudarė būtent sąmoningas, tyčinis nelegalių asmenų gabenimas kabinoje, nesilaikymas vidinės įmonės drausmės. Tačiau ieškovė nepateikė teismui jokių vidines įmonės drausmės taisykles patvirtinančių aktų, neįrodinėjo, kad tokie aktai egzistuoja, kad atsakovas buvo su jais supažindintas. Ieškovė taip pat neįrodė, kad atsakovas buvo instruktuotas, kaip elgtis dėl galimo nelegalių migrantų pavojaus: atsakovas neigė, kad buvo instruktuotas, ieškovė teismui nėra pateikusi tokio pobūdžio instrukcijų, o Įmonių direktorius teismo posėdžio metu pripažino, kad nežino, ar atsakovas buvo raštu supažindintas su instrukcijomis.

Nors ieškovė šioje byloje siekė įrodyti, kad atsakovas tyčia paslėpė savo kabinoje ir vežė nelegalų migrantą (nurodant, kad instruktavimas neturi tam reikšmės), tačiau šios pareigos neįvykdė (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, teismo šaukime nurodyta informacija dėl įvykio, dėl kurio yra kviečiamas atvykti į teismo posėdį, nepatvirtina, kad šaukime nurodytos aplinkybės (kad nelegalus migrantas buvo rastas vairuotojo gulte) pasitvirtino ir atitinka tiesą. Šaukime nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir jokie kiti ieškovės pateikti duomenys. Teismo vertinimu, tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju padarė neteisėtą veiką paneigia ir pačios ieškovės veiksmai po įvykio: ieškovė nepareikalavo pasiaiškinimo iš atsakovo, netaikė drausminės atsakomybės (priešingų duomenų teismui nepateikė, o ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog nežino, ar tai buvo padaryta).

Ieškovės įrodinėjamų aplinkybių dėl atsakovo atliktų tyčinių neteisėtų veiksmų nepatvirtino ir jos atstovų bei kviestos liudytojos parodymai, kurie yra prieštaringi. Atsakovas nurodė, kad po jo sulaikymo jis informavo, kaip įprastai tokiais atvejais, įmonės buhalterę V. B., jai atsiuntė ir gautą šaukimą atvykti į teismą, vykdė jos nurodytus grįžti į Belgijoje esančią įprastą vairuotojų sustojimo vietą ir kitą dieną bandyti vėl įvežti krovinį į Jungtinę Karalystę bei po to grįžti atgal, kadangi į Jungtinė Karalystę jo neįleido ir antrą kartą. Nors Įmonių direktorius teismo posėdžio metu nurodė, jog iš atsakovo ieškovė nėra gavusi jokios informacijos ir dokumentų apie įvykį, tačiau paaiškinti, kas jiems pateikė atsakovui skirtą šaukimą atvykti į teismą, negalėjo. Šį teiginį paneigia teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos V. B. parodymai. Viena vertus, liudytoja neigė davusi atsakovui nurodymus, kur važiuoti, paaiškinusi, kad maršrutų ji neturėjo, tačiau kita vertus, liudytoja pripažino, kad padėdavo bendrininkauti ir vertėjauti vairuotojams esant tokioms situacijoms, paaiškino, kad vilkikas turi sekimo sistemą ir jeigu vilkikas ilgą laiką nejuda ir neatsiliepia vairuotojas, reiškia jau kilo problemų. Liudytoja patvirtino, kad prisimena, jog pas atsakovą buvo rastas imigrantas, kad atsakovo vilkikas kurį laiką stovėjo, įmonė negalėjo su juo susisiekti, kad ji susiskambino su logistu ir šis pasakė, jog iš M. Š. gavo dokumentus ir jam svarbu, ar krovinys įvažiuos. Liudytoja tą kartą kalbėjo su atsakovu telefonu, pripažino, kad gali būti, jog logistas prašė jos pagalbos padėti vertėjauti ir išsiaiškinti, kas atsitiko su mašina. Be to, Įmonių direktorius teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog vilkikuose buvo sekimo įranga, jeigu matoma, kad transporto priemonė stovi, bando susisiekti su vairuotoju logistas arba buhalterė, nes ji būna darbo vietoje ir turi sekimo įrangą.

Teismo vertinimu, liudytojos ir Įmonių direktoriaus parodymai teismo posėdžio metu koreliuoja su atsakovo paaiškinimais apie įvykio aplinkybes ir iš esmės juos patvirtina. Ieškovės pozicija, kad atsakovas po įvykio veiksmus atliko savavališkai, nesuderinęs su darbdaviu, ne tik yra prieštaraujanti liudytojos bei Įmonių direktoriaus paaiškinimams, bet ir nelogiška. Liudytojai ir Įmonių direktoriui patvirtinus, kad vilkike yra sekimo sistema, kad sustojus transporto priemonei bando susisiekti su vairuotoju, buhalterė padeda vertėjauti ir bendrininkauti, liudytojai patvirtinus, kad po įvykio susisiekė su atsakovu, ieškovės pozicija, kad susisiekus su atsakovu jam nebuvo duoti nurodymai, kaip elgtis toliau ir kad atsakovas po to savavališkai vyko atgal į Belgiją ir dar kartą į Jungtinę Karalystę bei dar kartą į Belgiją to nežinant ieškovės darbuotojams bei nebandant su juo susisiekti ir nurodyti, kokius veiksmus jam atlikti, yra prieštaringa ir nesuprantama. Teismas nenustatė vairuotojo tikslo elgtis savavališkai po to, kai jam po sulaikymo pavyko susisiekti su darbdavio atstovu pranešant apie įvykį. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad labiau tikėtina, jog atsakovui po įvykio pranešus apie jį darbdavio atstovui, šis nurodė atsakovui, kaip elgtis toliau ir atsakovas veikė vykdydamas šiuos nurodymus.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, teismas sprendžia, kad ieškovė pakankamais įrodymais nepagrindė ir neįrodė, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo, bei kad atsakovas tyčia sukėlė žalą ieškovei (DK 154 straipsnio 1 punktas, CPK 178 straipsnis).

Teismas pagrįstu laiko atsakovo argumentą, kad ieškovės ir trečiojo asmens veiklos sritys vežti krovinius pavojingais ruožais (tokiais kaip Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pasienio ruožas) lemia tai, kad nelegalių migrantų patekimas į krovinines transporto priemones be vairuotojų žinios yra šių įmonių verslo rizika. Todėl būtent jos turi imtis visų priemonių, kad asmenys nepatektų į transporto priemonę, vairuotojus tinkamai instruktuojant apie saugų elgesį kelyje, tikrinant kaip vairuotojai laikosi nurodymų, susijusių su nelegalių migrantų gabenimo prevencija, kontroliuojant instrukcijų laikymąsi, saugos priemonių panaudojimą kelionės metu. Ir tik atlikus šiuos veiksmus, o vairuotojas nesilaikius tam tikrų darbdavio nurodymų, arba veikiant tyčia gali būti keliamas vairuotojo atsakomybės klausimas dėl nelegalių asmenų patekimo į vilkiką.

Antra civilinės atsakomybės taikymo sąlyga – žala. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos, jos dydžio. Visų pirma, iš ieškovės pateiktų rašytinių dokumentų bei atstovų paaiškinimų negalima nustatyti, kada iš tiesų ieškovė atlygino žalą trečiajam asmeniui. Pagal 2020 m. spalio 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytą sąskaitą -faktūrą (duomenys neskelbtini) serija Nr. 0828 1 650 Eur sumai V. K. transporto įmonei, šią sąskaitą apmokėti buvo nustatytas terminas iki 2020 m. spalio 19 d. 2020 m. reikalavime atlyginti žalą nurodyta apmokėti 1 650 Eur žalą per 10 darbo dienų. Ieškovė, įrodinėdama, kad atlygino trečiajam asmeniui žalą, šį faktą iš esmės įrodinėjo trimis skirtingais faktais:

1) kad atlygino žalą 2020 m. spalio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. laikotarpio tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu. Įmonių direktorius nurodė, kad šiuo aktu žala savaime buvo įskaityta ir papildomų buhalterinių veiksmų tam nereikėjo. Tačiau teismo posėdžio metu liudytoja apklausta buvusi ieškovės buhalterė nurodė, jog skolų suderinimo aktu tarpusavi skolos nėra savaime įskaitomos. Šiame akte nėra nurodyta jo sudarymo data, tačiau atsižvelgiant į tai, kad juo suderintos skolos iki 2020 m. gruodžio 31 d., akivaizdu, kad jis parengtas ne anksčiau kaip 2020 m. gruodžio 31 d.

2) kad žalos atlyginimas, pasak Įmonių direktoriaus, galimai įskaičiuotas į 2021 m. sausio 7 d. mokėjimo nurodymu ieškovės pervestą 19 000 Eur sumą UAB „(duomenys neskelbtini)“, mokėjimo paskirtis – „paskola“;

3) kad 2021 m vasario 2 d. mokėjimo nurodymu ieškovė pervedė 1 650 Eur žalą trečiajam asmeniui, mokėjimo paskirtis – „kompensavimas už patirtą žalą pagal reikalavimą (duomenys neskelbtini) Nr. 0828“.

Ieškovės atstovas nurodė, kad žala buvo atlyginta 2021 m. vasario 2 d. pavedimu. Tuo tarpu Įmonių direktorius teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kada tiksliai buvo atlyginta žala, tačiau nurodė 2021 m vasario 2 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo ieškovei pervesta 1 650 Eur žala trečiajam asmeniui, buvo padarytas klaidingai (klaidinga mokėjimo paskirtis).

Antra, ieškovė neįrodė, kad trečiasis asmuo dėl atsakovo veiksmų patyrė žalą, kurią atsakovas turi atlyginti ieškovei. Ieškovas grindė ieškinį regreso teise, t. y. įrodinėjo, kad trečiasis asmuo dėl atsakovo veiksmų patyrė žalą, todėl ieškovė šią žalą atlygino ieškovei ir įgijo teisę reikalauti patirtos žalos atlyginimo iš atsakovo.

Ieškovės pateiktas 2021 m. balandžio 30 d. trečiojo asmens paruoštas žalos paskaičiavimas, priešingai nei nurodė ieškovės atstovas, žalos atsiradimo fakto bei jos dydžio nepagrindžia. Šio fakto savaime nepagrindžia ir ieškovės pateikti atsakovo bei vairuotojo V. P. judėjimo maršrutai 2019 m. liepos 10-12 dienomis.

Kaip matyti iš 2021 m. balandžio 30 d. trečiojo asmens paruošto žalos paskaičiavimo, 828 Eur žala paskaičiuota už papildomai kito vilkiko nuvažiuotus kilometrus bei 222 Eur, kaip nurodyta ieškinyje, tiesioginių išlaidų už atsakovo papildomai nuvažiuotus kilometrus, skaičiuojant po 1 Eur fracho kainą, nurodant, kad jeigu pakeičiantis vilkikas būtų iš nesusijusios įmonės, tai kaina būtų didesnė. Frachto kainą ieškovė įrodinėjo 2021 m. birželio 7 d. paaiškinimu ir pridedamais dokumentais apie kitų įmonių tarpusavio susitarimus dėl krovinio vežimo kainos. Teismo posėdžio metu Įmonių direktorius paaiškino, kad į frachto kurią įeina ir draudimo kaštai, ir mokesčiai, kelto kaina, vairuotojo paslaugos ir kt. Teismo vertinimu, trečiasis asmuo nepagrįstai nurodė, jog patyrė žalą, kurią galima apskaičiuoti pagal vidutinę frachto kainą, į kurią įskaičiuojama visa pervežimo paslaugos kaina, kadangi atsakovo vairuojamas vilkikas priklausė pačiam trečiajam asmeniui, o atsakovas buvo ieškovės (o ne trečiojo asmens darbuotojas), taigi trečiasis asmuo nepatyrė nei vairuotojo išlaidų, nei transporto priemonės nuomos išlaidų. Be to, atsakovo pateiktais duomenimis, atsakovo vairuotas vilkikas (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo apdraustas, taigi trečiasis asmuo nepatyrė ir draudimo išlaidų. Ieškovė negalėjo paaiškinti, kam priklauso vilkikas, vairuotas pakeičiančio vairuotojo V. P. (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau kaip matyti iš paaiškinimo žalos paskaičiavime, šis vilkikas taip pat buvo iš susijusios įmonės, o ją vairavo ieškovės, o ne trečiojo asmens darbuotojas. Be to, kaip matyti iš 2019 m. liepos 8 d. ieškovės pateikto tarptautinio krovinių važtaraščio, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo gavėjui „(duomenys neskelbtini)“ pristatyti krovinį transporto priemone (duomenys neskelbtini), priekaba (duomenys neskelbtini), kurią vairavo V. P.. Taigi, akivaizdu, kad transporto priemonę (duomenys neskelbtini) ginčo laikotarpiu valdė trečiasis asmuo, o ją vairuojantis V. P. atvyko pakeisti atsakovo 2019 m. liepos 11 d., po šio krovinio pristatymo, kas patvirtina atsakovo teiginį, kad šiam vairuotojui buvo pakeliui perimti krovinį iš atsakovo. Taigi, trečiasis asmuo nepatyrė išlaidų dėl pakeičiančio vilkiko bei darbuotojo nuomos (atsiunčiant pakeičiantį vairuotoją). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog trečiasis asmuo patyrė tokio dydžio atlygintinas išlaidas, kurias nurodė paskaičiavime dėl 828 Eur žalos už papildomai kito vilkiko nuvažiuotus kilometrus bei 222 Eur žalos už atsakovo papildomai nuvažiuotus kilometrus. Papildomai nuvažiuotų kilometrų kainos (kurą ar kitų realiai patirtų išlaidų) ieškovė byloje neįrodinėjo, nors atsakovas šias aplinkybes ginčijo.

Ieškovė prieštaringai aiškino aplinkybes apie 600 Eur žalos susidarymo pagrindą dėl prastovų. Nors ieškinyje nurodyta, kad 600 Eur žala buvo paskaičiuota už transporto priemonės (duomenys neskelbtini) prastovas, tačiau įpareigota patikslinti žalos apskaičiavimą, ieškovė pateikė 2021 m. balandžio 30 d. trečiojo asmens žalos paskaičiavimą, kuriame nurodyta, kad 600 Eur žala paskaičiuota už darbo užmokesčio sąnaudas (prastovos metu mokamas darbuotojui buvo skaičiuojamas darbo užmokestis) bei įmonės neuždirbtos pajamos. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad darbo užmokesčio sąnaudas sudaro atsakovo 4 prastovos dienos nuo 2019 m. liepos 10 d. iki atsakovo grįžimo 2019 m. liepos 14 d., skaičiuojant po 125 Eur (minimali dienos dienpinigių norma). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, kurio darbo užmokesčio sąnaudos buvo paskaičiuotos per prastovas, yra ne trečiojo asmens darbuotojas, o ieškovės darbuotojas, akivaizdu, kad trečiasis asmuo nepatyrė darbo užmokesčio išlaidų, todėl ieškovė šių išlaidų neturėjo pagrindo padengti trečiajam asmeniui. Be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad apskritai atsakovui buvo išmokėti papildomi dienpinigiai už keturias dienas (daugiau nei planuota reiso pradžioje), kadangi teismo posėdžio metu Įmonių direktorius negalėjo paaiškinti, kada atsakovas pagal planą turėjo grįžti. Atsakovas vykdė darbo užduotį, todėl, nenustačius atsakovo neteisėtų ir savavališkų (pavyzdžiui likti stovėjimo aikštelėje, kai buvo duotas leidimas grįžti) veiksmų, nėra pagrindo teigti, kad dienpinigiai jam buvo išmokėti nepagrįstai.

Pažymėtina, kad, nors atsakovas įrodinėjo, kad iš jo darbo užmokesčio grįžus į Lietuvą buvo atskaityta 400 Eur žala, tačiau šio fakto neįrodė. Iš ieškovės pateiktos pažymos apie darbo užmokestį tokie duomenys nenustatyti. Atsakovo pateikti sąskaitos išrašai taip pat nepatvirtina šio fakto, atsižvelgiant į tai, kad su darbo pajamomis susijusios įplaukos į atsakovo sąskaitą nebuvo pervedamos sistemingai vienodo dydžio, jos nuolat kisdavo, kai kuriais mėnesiais buvo mažesnės nei 2019 m. rugpjūčio mėnesį (po ginčo įvykio). Kita vertus, šio fakto nenustatymas neturi įtakos ginčo sprendimui, kadangi byloje sprendžiama, ar yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos atsakovo atsakomybei kilti.

Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kad trečiasis asmuo patyrė netiesioginių nuostolių dėl neuždirbtų pajamų (kad turėjo realų užsakymą, kurio negalėjo įgyvendinti). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, jog ji patyrė realių nuostolių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1177/2003; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; kt.).

Teismas atmeta ieškovės atstovo argumentą, kad teismas šioje civilinėje byloje neturėtų vertinti žalos pagrįstumo, o šios bylos nagrinėjimo ribas sudaro tik ieškovės žalos atlyginimo trečiajam asmeniui fakto nustatymas. Kaip minėta, žala gali būti atlyginama tik nustačius visas deliktinės atsakomybės sąlygas darbo santykiuose. Be to, teismas, vertindamas žalos pagrindimą, įvertina ir tai, kad ieškovė ir trečiasis asmuo yra tiesiogiai susijusios įmonės (ieškovė yra 100 procentų trečiojo asmens akcininkė), kurių vadovas yra tas pats asmuo. Teismo vertinimu, ši aplinkybė galėjo lemti žalos nepagrįstą ir klaidingą apskaičiavimą, taip pat pasirinkimą pozicijos ne reikalauti 25 procentais sumažinti paslaugų kainą, kaip tai numato 2018 m. sausio 4 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 1PS18-1 2.4 punktas, o reikalauti ir atlyginti visą nurodytą žalos sumą, nevertinant jos pagrįstumo. Teismas pažymi, kad atsakovui negali kilti deliktinė atsakomybė neįrodžius visų jos sąlygų.

Trečia civilinės atsakomybės taikymo sąlyga – priežastinis ryšys. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų bei žalos, priežastinio ryšio buvimo sąlyga nenustatinėtina.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas ieškovei neįrodžius visų būtinųjų sąlygų taikyti atsakovui deliktinę civilinę atsakomybę, todėl ieškinys atmestinas.

Dėl prašymo pranešti prokurorui apie dokumentų klastojimą

Atsakovas buvo pateikęs prašymą teismui pranešti prokurorui dėl ieškovės veiksmų, kuriais buvo suklastotas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, tačiau teismo posėdžio metu atsakovo atstovui nurodžius, kad atsakovas jau yra pranešęs prokurorui apie šį aktą, ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti (šiuo metu yra apskųstas prokuroro nutarimas), teismas šio klausimo nesprendžia, nes jis yra išspręstas.

Dėl piktnaudžiavimo procesu

Atsakovo atstovas 2021 m. birželio 9 d. pateikė teismui prašymą skirti baudą ieškovei už piktnaudžiavimą procesu, kadangi dėl ieškovės prašymo atidėti posėdį buvo atidėtas teismo posėdis. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė skirti baudą dėl to, kad ieškovė pateikė ieškinį atsakovui, siekdama neteisėtai pasipelnyti.

CPK 95 straipsnyje reglamentuojamos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal šio straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra objektyvus elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais išoriniais jo pasireiškimo požymiais. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sekančios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016).

CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Teismo vertinimu, ieškovės elgesys, kai ji kreipėsi į darbo ginčų komisiją, po to į per nustatytą terminą į teismą pats savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vien galimai nepagrįsto ieškinio pateikimo faktas nesudaro pakankamo pagrindo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, CPK 5 straipsniu, ieškovė turi įstatymo garantuojamą teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kuri negali būti ribojama kitose bylose priimtais sprendimais. Tai, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose padarė klaidų taip pat negali būti laikoma piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, nes nenustatyta, kad klaidos buvo daromos tyčia, siekiant neteisėtų tikslų.

Tai, kad buvo tenkintas ieškovės prašymas atidėti posėdį atsižvelgiant į ieškovo prašomos apklausti liudytojos negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje, taip pat nevertintinas kaip piktnaudžiavimas procesu, kadangi tokio prašymo pagrįstumą įvertino teismas, priimdamas nutartį perkelti teismo posėdžio datą. Liudytoja teismo posėdžio metu paaiškino, kad negalėjo dalyvauti teismo posėdyje dėl to, kad buvo suplanavusi su šeima atostogas iš anksto. Teismas nevertina, kad liudytoja su šeima vyko atostogų būtent tą dieną dėl to, kad nedalyvautų teismo posėdyje. Liudytoja buvo šaukta ieškovo prašymu, kitą dieną paskirtame teismo posėdyje dalyvavo. Pažymėtina ir tai, kad 2021 m. birželio 3 d. nutartimi perkėlus teismo posėdį byla nebuvo dėl vilkinta, posėdis buvo perkeltas tik keturioms darbo dienoms. Be to, vertinant ieškovo atstovės elgesį dėl pateikto prašymo, atsižvelgtina ir į kitos šalies elgesį procese. Dėl atsakovo atstovo teiktų prašymų buvo tris kartus perkeltos teismo posėdžių datos (2021 m. gegužės 18 d., 2021 m. rugpjūčio 24 d. ir 2021 m. rugpjūčio 31 d.), o 2021 m. liepos 2 ir 13 dienomis suplanuoti teismo posėdžiai neįvyko dėl atsakovo pareikšto nušalinimo teisėjai, kuris buvo atmestas.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu atmestinas prašymas skirti baudą ieškovei dėl piktnaudžiavimo procesu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinį atmetus, iš ieškovės atsakovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 3484,80 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 42 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ieškovė neginčijo atsakovo patirtų išlaidų dydžio. Atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (atsakovas prašė atlyginti 580,80 Eur už atsiliepimo parengimą (2021-03-10 PVM sąskaita faktūra Nr.; 580,80 Eur už pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje (2021-04-26 PVM sąskaita faktūra); 435,60 Eur už teisines paslaugas, papildomų prašymų ir dokumentų rengimą (2021-06-11 PVM sąskaita faktūra), 580,80 Eur už teisines paslaugas, pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje (2021-06-22 PVM sąskaita faktūra), 435,60 Eur už teisines paslaugas, pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje (2021-07-08 PVM sąskaita faktūra), 435,60 Eur už teisines paslaugas, pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje (2021-07-08 PVM sąskaita faktūra, 290,40 Eur už teisines paslaugas, pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje (2021-09-15 PVM sąskaita faktūra) neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, nustatytų dydžių, apskaičiuotų išlaidų dydis atitinka ginčo pobūdį ir sudėtingumą.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5 EUR dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2020-01-13 įsakymas Nr. 1R-19/K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-269, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės V. K. transporto įmonės, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui M. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3484,80 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų 80 centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.