Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. M. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-16-287/2014, pagal ieškovo K. M. ieškinį atsakovams J. N., J. S., D. S. dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas neištyrė, ar N. G. turėjo įgaliojimą teisėtai veikti J. N. vardu parduodant žemės sklypą, N. G. telefoninį skambutį ieškovo įgaliotam atstovui teismas įvertino kaip Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau– ir ŽŪPŽĮLĮ) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimo įvykdymą. Toks teismo vertinimas ir įstatymo aiškinimas yra akivaizdžiai neteisėtas.

Nurodydami mažesnę sandorio kainą, nei buvo sumokėta, atsakovai nuslėpė valstybės biudžetui mokėtinus mokesčius - tokias aplinkybes nustatęs teismas savo iniciatyva turėjo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van deHurk v. theNetherlands, judgementof 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl kai kurių apeliacinio skundo motyvų.

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypo naudotojo pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę ir šios teisės įgyvendinimo tvarką, aiškinimo bei taikymo klausimai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai ieškovo reikalavimo netenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais pagrindai ir argumentai nėra pagrindo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad L. N. jai nuosavybės teise priklausantį 2,84 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esantį (duomenys neskelbtini), dvejiems metams – iki 2011-10-30 išnuomojo K. M. vykdyti žemės ūkio veiklą (1 tomas, 12 b. l.). K. M. 2009-05-22 įregistravo ūkininko ūkį (1 tomas, 15 b. l.). L. N. mirė (duomenys neskelbtini), jos sūnus J. N. 2011-11-14 pareiškimu apie palikimo priėmimą kreipėsi į notarę ir palikimą po motinos mirties priėmė, o 2013-07-09 jam buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, kuriuo jis paveldėjo ir 2,84 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (2 tomas, 16–24 b. l.). 2013-07-18 J. N. pardavė D. S. po motinos mirties paveldėtą 2,84 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),, esantį (duomenys neskelbtini), (2 tomas, 58–60 b. l.).

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie žemės nuomos sutarties pasibaigimą, nepagrįstai šioje byloje reikšmingomis laikė CK 6.562 straipsnio 2 punkto nuostatas apie nuomininko mirtį, kaip žemės nuomos sutarties pasibaigimo pagrindą, nes nagrinėjamu atveju mirusi yra žemės nuomotoja, o ne nuomininkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų ir motyvų turinį visumoje, bei apelianto argumentus, taip kitas reikšmingas šio ginčo išsprendimui faktines aplinkybes, taip aplinkybę apie terminuotos sutarties pabaigą, pažymi, kad apeliantas iš dalies teisus, tačiau ši aplinkybė iš esmės situacijos nekeičia, nes akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas suklydo sprendime nurodydamas CK 6.562 straipsnio nuostatas dėl nuomos sutarties pasibaigimo vieno iš pagrindų, tačiau iš esmės priėmė teisėtą sprendimą, nurodydamas, kad ieškovas negali reikalauti, jog 2009 m. spalio 30 d. žemės sklypo nuomos sutartimi būtų remiamasi ir ja būtų naudojamasi prieš trečiuosius asmenis (CK 6.547 straipsnio 2 dalis, 6.559 straipsnis). Be to nuomos sutartis buvo terminuota, o jos terminas iki žemės pardavimo tretiesiems asmenims jau buvo pasibaigęs.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, o būtent į tai, kad savo pažeistas teises ieškovas K. M. gynė ne tik kaip žemės sklypo nuomininkas, bet ir kaip jo naudotojas, ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto argumentas nėra pagrįstas, o pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisiškai reikšmingas šio ginčo išsprendimui aplinkybes. CK 6.559 straipsnyje nurodoma, kad kai dėl žemės savininko mirties arba kitu teisiniu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, žemės nuomos sutartis galioja naujajam savininkui jeigu sutartis buvo įstatymu nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Teisėjų kolegija pasikartoja, jog bylos duomenų pagrindu galima konstatuoti, kad 2009 m. spalio 30 d. žemės sklypo nuomos sutartis nebuvo įregistruota, todėl atsakovas J. N. įgydamas paveldėjimo būdu ginčo žemės sklypą, jokių teisių ir pareigų nuomininko atžvilgiu neperėmė, kadangi 2009 m. spalio 30 d. žemės sklypo nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre, be to jau buvo pasibaigusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės tikėtina, kad šiam atsakovui visiškai galėjo nebūti žinoma apie esančią tokią žemės nuomos sutartį priešingai nei ieškovui, kuris žinojo faktą apie nuomotojos L. N. mirtį ir būdamas apdairus, rūpestingas asmuo – nuomininkas turėjo aktyviais veiksmais siekti nuomos sutarties pratęsimo, ar naujos nuomos sutarties sudarymo su nauju žemės sklypo savininku. Parduodamo žemės sklypo naudotojo pirmenybės teisė pirkti žemės sklypą įgyvendinimo sąlygos įtvirtintos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą bei pardavimo sąlygas privalo raštu registruotu laišku (jį įteikiant) pranešti parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui. Šis savo sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti žemės ūkio paskirties žemės sklypą parduodančiam asmeniui per 15 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Kai parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas atsisako pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims. Pažymėtina, kad Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas yra specialusis įstatymas, kuriame užtikrinama žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojo pirmumo teisė įsigyti žemę ir nurodytos pardavimo sąlygos, t. y. parduodamo žemės sklypo savininkas siūlymą įsigyti žemę turi pateikti žemės sklypo naudotojui registruotu laišku, jame turi būti išdėstytos pardavimo sąlygos, įstatyme nustatytas 15 dienų terminas užtikrina žemės naudotojo pirmenybės teisę realizuoti galimybę įgyti žemę ir šio įstatyme nustatyto termino parduodamo žemės sklypo savininkas privalo laikytis. Tokia pirmenybės teisė yra įstatymo nustatyta garantija, suteikianti žemės naudotojo teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Vis dėlto nagrinėjant bylą nustatyta, kad 2009 m. spalio 30 d. žemės sklypo nuomos sutartis nebuvo registruota, todėl galima daryti tikėtiną išvadą, kad atsakovas J. N. apie tokią nuomos sutartį nežinojo. Iš bylos duomenų vertintina, kad ieškovas žemės sklypą naudojo panaudos pagrindais, tačiau apie tai atsakovas J. N. nežinojo. CK 6.629 straipsnyje nurodyta, kad netlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje nurodytos būklės. Neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos šio kodekso 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.478 , 6.479, 6.481, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 6.501 straipsnio nuostatos. Perduoti daiktą netlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys (CK 6.632 straipsnis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas K. M. po minimo žemės sklypo nuomotojos L. N. mirties nesikreipė į atsakovą J. N. dėl nuomos ar panaudos sutarties sudarymo. Viešame registre įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įregistruota 2,8400 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos ar panaudos sutartis, o CK 6.547 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalys gali panaudoti žemės nuomos sutartį prieš trečiuosius asmenis tik įregistravusios ją viešame registre įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto teiginys, jog apie tai, kad ieškovas ir pasibaigus žemės sklypo nuomos sutarčiai toliau viešai naudojosi žemės sklypu buvo žinoma tiek atsakovui J. N., tiek ir atsakovams J. S. ir D. S., nes pastarieji atsiuntė ieškovo įgaliotam atstovui V. K. pranešimą, jog yra naujieji jo naudojamo žemės sklypo savininkai ir įspėjo žemės nebedirbti yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011). Teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo J. N. įgaliotas asmuo N. G., manydamas, jog žemės sklypo teisėtas naudotojas yra V. K., telefonu jį informavo apie planuojamą žemės sklypo pardavimą. Atsakovai J. S. ir D. S. 2013-08-27 pateikė V. K. prašymą, kuriuo paprašė nuo 2013-10-01 nebedirbti žemės, kadangi jie tą žemę iš J. N. nusipirko. Byloje ištirtų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, taip pat į esminę aplinkybę – kad nei žemės sklypo nuomos nei to paties sklypo panaudos (jeigu tokia buvo sudaryta) sutartis nebuvo įregistruotos viešame registre, teisėjų kolegija vertina, jog vadovaujantis tikėtinumo taisykle, galima šioje byloje daryti išvadą, kad atsakovai J. S. ir D. S. nežinojo apie egzistavusią 2009 m. spalio 30 d. žemės sklypo nuomos sutartį ir, kad žemės sklypo teisėtas naudotojas yra ieškovas. Atsakovai pagrįstai manė, kad žemės sklypą naudojo V. K.. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2009 m. spalio 30 d. žemės sklypo nuomos sutartis buvo terminuota, nustatytas dviejų metų terminas iki 2011-10-30. Nesibaigus žemės sklypo nuomos sutarties terminui, mirus nuomotojai, ieškovas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad ši žemės sklypo nuomos sutartis tęsiasi ir tapo neterminuota. Taip pat ieškovas neturėjo pagrindo manyti, jog pasibaigus nuomos sutarčiai jis toliau teisėtai naudojasi žemės sklypu, nes tokia naujo savininko valia nebuvo išreikšta. Ieškovas kaip sąžiningas ir apdairus asmuo turėjo kreiptis į naująjį žemės sklypo savininką sužinoti kokia jo valia dėl tolimesnės žemės sklypo nuomos ar panaudos. Atitinkamai savo santykius įforminti. Tačiau ieškovas elgėsi pasyviai savo teisių atžvilgiu tiek neįregistruojant 2009 m. spalio 30 d. žemės sklypo nuomos sutarties viešame registre, tiek nesidomint tolimesne žemės sklypo nuomos ar panaudos galimybe po nuomotojos L. N. mirties. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog neįregistruota 2009 m. spalio 30 d. žemės sklypo nuomos sutartis atsakovams J. N., J. S. ir D. S. negali sukurti teisinių pareigų, t. y. jų atžvilgiu laikytina neturinčia teisinės reikšmės. Kartu pažymėtina, kad nors privačios žemės nuomos atveju sutarties registravimas nėra privalomas, tačiau CK 6.547 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalys gali panaudoti žemės nuomos sutartį prieš trečiuosius asmenis tik įregistravusios ją viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Žemės nuomos sutarties registracija suteikia didesnę nuomininko interesų apsaugą. Tuo atveju, kai dėl žemės savininko mirties arba kitu teisiniu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.559 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių ieškovas negali reikalauti, kad šia 2009 m. spalio 30 d. žemės sklypo nuomos sutartimi būtų remiamasi ir ja būtų naudojamasi prieš trečiuosius asmenis.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė, ar N. G. turėjo teisę J. N. vardu siūlyti pirkti žemės sklypą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu pats atsakovas J. N. patvirtino, jog N. G. veikė jo vardu, todėl papildomai šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neprivalėjo vertinti.

Apeliantas nurodo, kad nurodydami mažesnę sandorio kainą, nei buvo sumokėta, atsakovai nuslėpė valstybės biudžetui mokėtinus mokesčiu – tokias aplinkybes nustatęs teismas savo iniciatyva turėjo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti niekine. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.78 straipsnio 5 dalis, įtvirtinanti nuostatą, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio reiškia, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu. Tačiau ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisinius padarinius tik tada, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovo skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.