Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-1506-460/2019

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-10-01
Bylos Nr.: e2A-1506-460/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Albina Pupeikienė, Giedrė Seselskytė
Atsakovas: L. Ž.
Ieškovas: Autologistica Biedermann Deutschland GmbH
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, R. D.

Kategorijos

2.6.26pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1506-460/2019Teisminio proceso Nr. 2-46-3-01258-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.26 (S) 2.6.4; 2.10.13.2; 3.3.1.18.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 1 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. Ž. įmonės (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Autologistica Biedermann Deutschland GmbH patikslintą ieškinį atsakovui L. Ž. įmonei dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, R. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi su patikslintu ieškiniu į Tauragės apylinkės teismą, juo prašė priteisti iš atsakovės 15 642,32 Eur turtinę žalą (nuostolius) regreso tvarka, kuriuos sudaro: 14 815,69 Eur dėl automobilio sugadinimo ir 826,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų Metz teisme, 587,12 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovei pateikė užsakymą pervežti 8 naujus automobilius „Renault Kangoo“. Krovinio vežimo sutarties sudarymą patvirtina tarptautinis krovinių transportavimo (CMR) važtaraštis. Vykdant pervežimą vienas iš vežamų automobilių buvo sugadintas. Krovinio pristatymo metu, 2012 m. gruodžio 10 d., dėl šio fakto padarytas įrašas CMR važtaraštyje, surašytas konstatavimo protokolas Nr. 01156019. Dėl automobilio sugadinimo jo gamintoja bendrovė RENAULT logistikos paslaugų įmonei CAT pateikė 14815,69 Eur sąskaitą (Nr. 229810645) (16617,53 Eur – 1801,84 Eur, t. y. naujo automobilio vertė – liekanų vertė). Bendrovė CAT tokio pat dydžio sąskaitą (Nr. 572614) pateikė sutartiniam vežėjui MIMO TRANS. Pastaroji bendrovė dar vienam sugadinto krovinio sutartiniam vežėjui – ieškovui – pateikė dėl aptariamos žalos 14840,69 Eur (prie automobilio žalos sumos pridėjus 25 Eur už žalos administravimą) sąskaitą Nr. 1300508. Remdamasi pateikta sąskaita Nr. 1300508, MIMO TRANS nurašė 14840,69 Eur sumą nuo ieškovo už suteiktas paslaugas mokėtinos sumos. Dėl atlikto įskaitymo ieškovas kreipėsi į Metz teismą (Prancūzija). 2015 m. birželio 2 d. Metz (Prancūzija) teismas sprendimu konstatavo įskaitymo teisėtumą. Ieškovas pateikė atsakovei sąskaitą Nr. 805629, prašydamas iki 2015 m. rugsėjo 2 d. atlyginti ieškovo patirtus 16642,32 Eur nuostolius: 14815,69 Eur dėl automobilio sugadinimo ir 1826,63 bylinėjimosi išlaidų Metz teisme atlyginimo. 2015 m. rugsėjo 14 d. pranešimu atsakovė atmetė ieškovo pretenziją teigdama, kad pretenzija yra nepagrįsta ir pateikta suėjus CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje numatytam senaties terminui. 2015 m. rugsėjo 30 d. atsakymu į atsakovės pranešimą ieškovas atsakovei paaiškino, kodėl jos pozicija nėra teisiškai pagrįsta, ir pasiūlė, jeigu ji nesutinka su Metz teismo sprendimu, įstoti į procesą arba sumokėti ieškovui avansu teisinių išlaidų depozitą, kad dėl priimto teismo sprendimo būtų pateiktas skundas, priešingu atveju – apmokėti ieškovo pateiktą sąskaitą Nr. 805629. Atsakovė nė vieno iš ieškovo nurodytų veiksmų neatliko. Atsakovė pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR arba CMR konvencija) 27 straipsnį taip pat turi sumokėti ieškovui 5 procentų palūkanas nuo tos dienos, kai jai raštu buvo pateiktas reikalavimas. Už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki pareiškimo Tauragės rajono apylinkės teismui dėl teismo įsakymo išdavimo dienos (2016 m. birželio 2 d.) palūkanų suma sudaro 587,12 Eur. Nurodė, kad šalys, vadovaudamosi sutarčių laisvės principu, susitarė, kad šiai bylai aktuali krovinio vežimo sutartis yra sudaroma pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) nuostatas. Krovinio vežimo sutarties šalių susitarimą apibrėžti jos sąlygas pagal CMR konvencijos nuostatas šiuo atveju patvirtina ne tik jau minėtas CMR važtaraštis, tačiau ir kiti dokumentai bei ieškovo ir atsakovės veiksmai, o būtent: krovinio vežimo užsakyme ne kartą yra minima CMR konvencija tiek kalbant apie važtaraštį, į kurį turi būti įrašomos pastabos apie automobilių apgadinimus, tiek ir kalbant apie CMR draudimą, kuris garantuotų žalos atlyginimą už krovinio apgadinimą; atsakovė šioje civilinėje byloje yra pateikusi Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo liudijimą (TIA Nr. 183819747), kuriame yra numatyta (9 punktas), kad draudimo apsauga galioja vykdant kabotažinius krovinių pervežimus Prancūzijoje, Belgijoje ir Vokietijoje, o draudimo išmoka dėl tokių pervežimų apskaičiuojama neviršijant 1956 m. CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostatų, t. y. atsakovė pasirinko tokį draudimo apsaugos variantą, kuris atitiktų CMR konvencijos sąlygas; atsakovės raštas, kuriame ji nurodo, kad atmeta ieškovo pretenziją kaip nepagrįstą suėjus senaties terminui pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsakovė savo teisinę poziciją, grįsdama CMR konvencijos nuostatomis, pateikia ir visuose savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, apeliaciniame skunde, kasaciniame skunde). Nagrinėjamu atveju šalys galėjo susitarti dėl CMR konvencijos taikymo; tokiu atveju Prancūzijos teismai netaiko kitų vidinių Prancūzijos teisės normų; tokiu atveju nėra laikoma, kad vidinės normos taikomos pervežimo sutarčiai būtų imperatyvios (lois de police); tokiu atveju šalių teisėms ir pareigoms yra taikomos visos CMR konvencijoje įtvirtintos teisinės taisyklės, kurios inter alia reglamentuoja sutarties šalių atsakomybę, atleidimo nuo atsakomybės pagrindus, žalos nustatymą, senaties terminų trukmę, jų skaičiavimo taisykles ir visas kitas nuostatas; pagal Prancūzijos civilinio proceso normas atsakovė, pagrindusi savo teisinį interesą dėl bylos dalyko, turi teisinę galimybę kreiptis dėl Prancūzijos Metz komerciniame teisme išnagrinėtos bylos atnaujinimo ir, atnaujinus procesą, pasinaudoti visomis Prancūzijos civilinio proceso kodekso nustatytomis teisėmis.

2. Atsakovė su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad tarp bylos šalių niekada nebuvo sudarytas susitarimas, kuriame aiškiai ir neginčytinai būtų aptarta teisiniams santykiams ir iš jų kylančių teisinių ginčų sprendimui taikytina teisė. Ieškovas atsakovės įmonei pateikė užsakymą ir nurodė užsakymo įvykdymo kainą, atskiri susitarimai nebuvo atliekami, o vien CMR važtaraščio buvimas patvirtina tik tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę vežimo sutarties santykiai, bet neatskleidžia šiems santykiams taikytinos teisės ir jos apimties. Be to, pagal LAT praktiką vien CMR važtaraščio užpildymas nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog buvo šalių susitarimas taikyti CMR konvencijos nuostatas.Atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius santykius bei į įprastinę pervežimo paslaugų užsakymo praktiką, matyti, kad ieškovo pateiktas užsakymas yra šabloninis dokumentas, kuriame numatyta ne tik tai, kad pervežimo metu turi būti pildomas CMR važtaraštis, bet ir tai, kad vežėjui numatyta ir baudžiamoji atsakomybė pagal Vokietijos įstatymus. Atsakovė mano, kad šios aplinkybės patvirtina, jog CMR važtaraštis buvo pildomas ne todėl, kad šalys susitarė taikyti CMR konvencijos nuostatas, o todėl, kad ieškovas CMR važtaraščio formą taiko pervežimų įforminimui. Vežėjų kelių transporto ir ekspeditorių atsakomybės draudimo sutartis buvo sudaryta ir draudimo liudijimas buvo išduotas 2012-04-08, tuo tarpu ieškovės užsakymas pateiktas 2012-12-19. Taigi akivaizdu, kad minėta ieškovo nurodoma aplinkybė yra visiškai nesusijusi su nagrinėjamu atveju, kadangi Vežėjų kelių transporto ir ekspeditorių atsakomybės draudimo sutartis buvo sudaryta vienerių metų laikotarpiui, o ne konkrečiam pervežimui. Pažymi, kad vien atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija negali būti aiškinama plečiamai ir tvirtinama, kad atsakovė teikdama atsiliepimus į ieškovo nurodytus argumentus, pripažino CMR konvencijos nuostatų taikymą tarp šalių susiklosčiusiems santykiams. Atkreipė dėmesį, kad ieškovo pateiktoje teisinėje išvadoje neatsispindi Prancūzijos teismų formuojama praktika, iš kurios būtų galima neginčytinai teigti, kad vien CMR važtaraščio pildymas pagal pateiktą ieškovo nurodymą gali būti laikomas susitarimu dėl CMR konvencijos nuostatų taikymo. Be to, advokatas M. M. savo išvadoje nepasisako, ar pagal Prancūzijos teismų praktiką atsakovės informavimas apie jau įvykusį bylos nagrinėjimą gali būti laikomas tinkamu informavimu apie bylos nagrinėjimą. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad atsakovė savo noru įstoti į bylos nagrinėjimą negalėjo, nes apie įvykusį bylos nagrinėjimą ieškovas jai pranešė tik 2015-09-30, nors teismo posėdis Prancūzijos Metz komerciniame teisme vyko vyko 2015 m. balandžio 28 d., o sprendimas priimtas 2015-06-02. Tiek patikslintame ieškinyje, tiek teisinėje išvadoje nurodoma, kad atsakovė turi teisę teikti prašymą į Prancūzijos Metz komerciniam teismui dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje, kuri vyko tarp ieškovo ir Mimo Trans, tačiau tik tuo atveju, jei pagrįs savo teisinį interesą dėl bylos dalyko. Taigi nėra žinoma, kokias aplinkybes, susijusias su bylos dalyku, teismas vertintų ir ar pripažintų, kad atsakovė turi teisinį interesą dėl bylos dalyko, jei pati ieškovė sutiko su Mimo Trans reikalavimu ir jo neginčijo.

Atsiliepimas

3. Trečiasis asmuo R. D. nurodė, kad jis buvo transporto priemonės vairuotojas. Vairavo automobilvežį. Iš (duomenys neskelbtini) vadybininko priėmė užsakymą. Jam SMS žinute atsiųsdavo, kur reikia pasikrauti ir kur reikia nuvežti. CMR kartais patys užpildydavo, kartais duodavo užpildytą. Jo ranka rašytas CMR. 2012-12-07 pasikrovė. CMR blankus turi su savimi. Kitais dokumentais nesinaudodavo. Jei defektų būdavo, pridėdavo defektacinį lapą, kas priima automobilius, jei nebūna defektų, tada tik švarus CMR užpildomas. Nurodė, kad vežant krovinį snigo. Mano, kad mašina galėjo užkliūti į viaduką. Teigia, kad mašina buvo įtvirtinta gerai, aukščio limito neviršijo (iki 4,50 m), jis buvo iki 4,20 m. Negali pasakyti, kaip atsitiko, kad mašiną apgadino. Pastebėjo, kad mašina apgadinta prieš jas iškraunant. Jam į CMR įrašė, kad mašina apgadinta. Tikina, kad mašinos variklis nebuvo pažeistas, jis užvedė tą mašiną ir nuvarė nuo automobilvežio iki pastatymo vietos aikštelėje. Jo žiniomis, įmonės vadovė bandė įsigyti automobilį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. birželio 12 d. sprendimu patikslintas ieškinys patenkintas visiškai. Teismas nusprendė priteisti ieškovui Autologistica Biedermann Deutschland GmbH iš atsakovės L. Ž. įmonės 15 642,32 Eur turtinę žalą (nuostolius) regreso tvarka, 587,12 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-06-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.1. Teismas nurodė, kad sprendžiant šios bylos šalių ginčą taikytinos CMR konvencijos nuostatos.

4.2. Teismas pripažino, jog ieškovas įrodė, kad šalių susitartos taikyti CMR konvencijos nuostatos neprieštarauja imperatyviosioms Prancūzijos teisės normoms.

4.3. Atsakovė nesureagavo į ieškovo siūlymus įstoti į procesą dėl Prancūzijos Metz teismo sprendimo pačiai įmonei arba sumokėti ieškovui 2000 Eur avansą teisinių išlaidų depozito, kad dėl priimto Metz teismo sprendimo ieškovės vardu būtų pateiktas skundas.

4.4. Teismas pripažino, jog ieškovas įrodė, kad atsakovė, remiantis Prancūzijos teise, buvo reikiamai informuota apie Prancūzijoje vykusį procesą ir, nebūdama įtraukta į bylos nagrinėjimą pirmojoje instancijoje, realiai tokiame procese galėjo dalyvauti; kad informavimas apie procesą pagal Prancūzijos teisę yra tinkamas ir tokia atsakovės teisių apimtis atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

4.5. Teismas nurodė, kad įsiteisėjus 2015-06-02 Prancūzijos Metz teismo sprendimui atsakovė L. Ž. įmonė prarado teisę pagal CMR konvencijos 37 ir 38 straipsnius ginčyti mokėjimo pagrįstumą, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį. Pažymėjo, kad ieškovui atlyginus nuostolius MIMO TRANS, ieškovo reikalavimas regreso tvarka susidaro iš: 15 642,32 Eur turtinės žalos (nuostolių) regreso tvarka, kuriuos sudaro: 14 815,69 Eur dėl automobilio sugadinimo ir 826,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų Metz teisme, 587,12 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas, įrodytas ir tenkintinas (CMR konvencijos 39 str., CK 6.38 str., 6.63 str., 6.256 str., 6.807 str.).

III. Apeliacinio skundo argumentai

5. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantė nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

5.1. Apeliantės vertinimu, ieškovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriuose atsispindėtų šalių susitarimas krovinį pervežant toje pačioje valstybėje taikyti CMR konvenciją, o ne toje valstybėje galiojančius teisės aktus.

5.2. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad tarp ginčo šalių buvo susitarimas taikyti CMR konvenciją kaip pagrindinį teisės aktą, kurio pagrindu bus sprendžiami ateityje galbūt kilsiantys ginčai, turėjo atskleisti aplinkybes dėl CMR konvencijos nuostatų taikymo apimties ir (ar) CMR konvencijos taikymo apimtis neprieštarauja Prancūzijos nacionalinei teisei. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti šalių susitarimo apimtį, t. y. kokiems konkretiems atvejams ir kokiems kylantiems ginčams taikytina CMR konvencija, o kokiais atvejais turi būti vadovaujamasi nacionaline Prancūzijos teise.

5.3. Apeliantė kritikuoja ieškovo pateiktas Prancūzijoje praktikuojančio advokato dr. M. M. 2018-10-11 ir 2019-05-03 Prancūzijos nacionalinės teisės nuostatomis, teisės doktrina bei Prancūzijos kasacinio teismo praktika pagrįstas teisines išvadas dėl Prancūzijos nacionalinėje teisėje įtvirtinto teisinio reglamentavimo.

5.4. Ieškovas apie vykusį teisminį procesą apeliantę informavo pavėluotai, dėl to apeliantė neturėjo jokių procesinių galimybių pateikti apeliacinio skundo. Dėl šios priežasties ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje negali remtis Prancūzijos Metz komercinio teismo 2015-06-02 sprendimu bei jame nustatytu žalos dydžiu.

5.5. Kadangi apeliantė nebuvo tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, net ir konstatavus, kad būtina vadovautis vien tik CMR konvencijos nuostatomis, buvo būtina vertinti faktinę ieškovo patirtą žalą. Ieškovas kreipdamasis į Prancūzijos Metz komercinį teismą vadovavosi ekspertų apskaičiuotos žalos dydžiu, t. y. 7299,45 Eur be PVM (tai atitinka nepriklausomų ekspertų „InterEuropc AG“ atliktą vertinimą). 2015-06-02 Prancūzijos Metz komercinis teismas nusprendė, kad bendrovė Mimo Trans galėjo teisiškai išskaičiuoti 14 8515,69 Eur sumą, tačiau nutyli tą aplinkybę, kad teismo sprendimas buvo sąlygotas būtent ieškovo veiksmų, t. y. sutikimo, kad automobilis būtų sunaikinamas kaip metalo laužas, visiškas atsakomybės pripažinimas su atitinkamai kylančiomis teisinėmis pasekmėmis. Ieškovas, suvokdamas susiklosčiusią situaciją, nesiėmė jokių veiksmų, kad patiriama žala būtų mažesnė, bei sutiko su įmonės Mimo Trans reikalavimu, kuris prieštarauja nepriklausomų ekspertų atliktam įvertinimui.

5.6. Teigia, kad ieškovas, veikdamas savo rizika, leido susidaryti dideliems finansiniams nuostoliams, kurie nėra grindžiami dokumentais, patvirtinančiais realius patirtus nuostolius bei patvirtinančiais apgadinto automobilio sunaikinimo faktą.

Atsiliepimas

6. Ieškovas atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

6.1. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai ištyrė ir įvertino bei padarė pagrįstą, teisingą ir teisėtą išvadą, jog būtent CMR konvencijos nuostatos krovinio vežimo sutarties šalių valia tapo sudaryto susitarimo sąlygomis, reglamentuojančiomis aktualaus sutartinio teisinio santykio turinį. Tokiu būdu šalių ginčas (tiek dėl vežėjo atsakomybės, tiek dėl senaties taikymo) spręstinas taikant būtent CMR konvencijos nuostatas tiek, kiek pastarosios neprieštarauja Prancūzijos nacionalinei teisei.

6.2. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, ar ieškovui 2018-09-30 informavus apeliantę apie teismo procesą Prancūzijoje, pastaroji turėjo realią galimybę ginti savo teises bei teisėtus interesus teisme. Ieškovo vertinimu, pati apeliantės teisių ir teisėtų interesų gynybos forma, kuria ji galėjo pasinaudoti pagal Prancūzijos nacionalinę teisę, neturi esminės reikšmės. Svarbu yra tik tai, jog apeliantei būtų buvusi suteikta galimybė gintis nuo gresiančios civilinės atsakomybės visa jos apimtimi. Tokią galimybę Prancūzijos nacionalinė teisė apeliantei numato, tačiau sprendžiant iš apeliantės konkliudentinių veiksmų, pastaroji ja naudotis savarankiškai bei savanoriškai atsisakė.

6.3. Apeliantė skunde, be kita ko, pateikia savo poziciją ir dėl ieškovui priteistos žalos, tačiau tiek civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek kartu su skundu apeliantė vengia nurodyti tikslų, jos vertinimu, ieškovui privalomą atlyginti žalos dydį. Toks apeliantės procesinis nenuoseklumas liudija galimą nesąžiningumą bei siekį bet kokia kaina išvengti atsakomybės už žalą, kurios padarymo fakto apeliantė neginčija.

6.4. Pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalį apeliantė neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, kai žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo. Ieškovas mano, jog nepaisant to privalu pabrėžti, jog net ir tuo atveju, jei teismas spręstų, jog apeliantės galimybė ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus pateikiant trečiosios šalies ieškinį Prancūzijoje nėra pakankama vertinant CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą jame dalyvauti bei spręstų, jog šioje civilinėje byloje apeliantė turi teisę ginčyti padarytos žalos dydį (su kuo ieškovas kategoriškai nesutinka), tai niekaip nekeistų pirmosios instancijos teismo sprendimo bei apskaičiuoto ieškovui padarytos žalos dydžio.

Šalies argumentai

7. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ su skundu sutinka, prašo jį tenkinti. Mano, kad atsakovė gali ginčyti žalos dydį, nes nedalyvavo teismo procese Prancūzijoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

9. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

10. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė yra krovinius gabenanti įmonė. Ieškovas 2012 m. gruodžio 7 d. pateikė atsakovei užsakymą atsakovės automobilvežiu, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su priekaba, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pervežti 8 naujus „Renault Kangoo“ automobilius. Pasikrovimo adresas: CAT Maubeuge, ZI Greveaux les Guides, F-59600 Maubeuge, Prancūzija, iškrovimo vieta: Castelnau, Prancūzija. Automobilvežį vairavo trečiasis asmuo R. D.. Vykdant pervežimą vienas iš vežamų automobilių „Renault Kangoo“ (identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) buvo sugadintas. Krovinio pristatymo metu, 2012 m. gruodžio 10 d., dėl šio fakto padarytas įrašas CMR važtaraštyje, surašytas konstatavimo protokolas Nr. 01156019, jame nurodoma, kad vienas automobilis „Renault Kangoo“, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo sugadintas: įlenktas stogas, sudaužytas priekinis stklas, sulaužytas / suplėšytas stogas, stiklo šukės.

11. Tauragės rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeitė ir rezoliucinę dalį išdėstė taip: ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovui iš atsakovės 15 642,32 Eur turtinės žalos atlyginimo, 587,12 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 16 269,44 Eur sumą nuo bylos iškėlimo (2016 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2687,55 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmesti; priteisė ieškovui iš atsakovės 1093,55 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. kovo 30 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e3K-3-125-248/2018) nutarė Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Tauragės apylinkės teismui.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12. Byloje ginčas kilo dėl Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) ir / ar Prancūzijos teisės taikymo, ieškinio senaties reikalavimams dėl vežimo taikant CMR konvenciją taikymo, vežėjo, kuriam pateiktas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, teisę ginčyti mokėjimo pagrįstumą, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį.

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. kovo 30 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e3K-3-125-248/2018) nurodė nagrinėtinus šiuos aspektus: kokia teisė ir jos apimtis taikytina vežimo sutarčiai (CMR ar Prancūzijos teisė), ar pagal Prancūzijos teisę atsakovė turėjo galimybę tik apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą pateikdama apeliacinį skundą, ar ji galėjo ginti savo teises tokia pat apimtimi, kaip tuo atveju, jei būtų dalyvavusi procese nuo pradžių, ar tokia atsakovės teisių apimtis atitiktų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Dėl minėtų aplinkybių priklauso, ar atsakovė turi teisę ginčyti žalos dydį, o ieškovui yra pareiga įrodinėti atlygintinos žalos dydį.

Dėl CMR konvencijos (ne)taikymo šalių santykiams

14. Apeliantė skunde tvirtina, kad Prancūzijos teismas, įvertindamas tarp šalių susiklosčiusius santykius, išnagrinėjo ginčą vadovaudamasis ne CMR konvencijos nuostatomis, o nacionaline teise. Šios ir kitos aplinkybės patvirtina, kad tarp bylos šalių nebuvo jokių užuominų dėl CMR konvencijos išimtinio taikymo pervežimo užsakymo įvykdymui ir iš jo kylančių teisinių pasekmių sprendimui. Ieškovas su tokia pozicija nesutinka.

15. Teisėjų kolegija, vertindama šalių argumentus bei atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytus šios bylos aspektus, pirmiausia pažymi tai, kad CMR konvencijos I skyriuje apibrėžta konvencijos taikymo sritis – 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši Konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Taigi viena iš būtinųjų CMR konvencijos taikymo sąlygų yra krovinio vežimo vykdymas, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose valstybėse. Kitas aspektas tas, kad 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir Reglamentas „Roma I“) preambulės 13 punkte įtvirtinta, kad šis reglamentas nedraudžia šalims nuorodos pagalba į sutartį įtraukti nevalstybinę teisės sistemą arba tarptautinę konvenciją. Pagal 3 straipsnio 1 dalį sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę. Taigi, nepaisant aplinkybės, kad krovinio gavimo vieta ir pristatymo vieta buvo toje pačioje valstybėje (Prancūzijoje), šalys galėjo susitarti dėl CMR konvencijos taikymo. Bylos duomenimis, toks susitarimas neprieštarauja ir Prancūzijos teisei. Dr. M. M. 2018 m. spalio 11 d. teisinėje išvadoje nurodoma, jog pervežimo sutarčiai Prancūzijos teismai netaiko kitų vidinių Prancūzijos teisės normų, jei sutarties šalys, realizuodamos sutarčių laisvės principą, susitaria krovinio vežimo sutarčiai taikyti CMR konvencijos ar kito teisės akto nuostatas, todėl skunde dėstomi apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, „ar išimtinis CMR konvencijos taikymas <...> neprieštaravo Prancūzijos teisės normoms ir Prancūzijos teismo formuojamai praktikai“, yra atmestini kaip nepagrįsti.

16. Atkreiptinas dėmesys, jog šalys ne kartą bendradarbiavo ir ne kartą atsakovė vykdė ieškovo užsakymus: atsakovė 2012 m. gruodžio 5 d. ieškovo užsakymu atliko automobilių Diverse Pkw tarptautinį pervežimą iš Barselonos į Valentoną; 2012 m. gruodžio 10 d. ieškovo užsakymu atliko automobilių „Renault Kangoo“ (susiję su ginčo įvykiu) tarptautinį pervežimą iš Maubeugės į Castelnau; 2012 m. gruodžio 11 d. ieškovo užsakymu atsakovė atliko automobilių Ford Cmax tarptautinį pervežimą iš La Llagostos į Seubersdorfą in der Oberpfalz; 2012 m. gruodžio 18 d. ieškovo užsakymu atliktas 8 naujų automobilių tarptautinis pervežimas iš Garchingo į Setę. Akcentuotina, kad nė viename užsakyme, kur užsakovas – Vokietijoje registruota įmonė, o vežėjas – Lietuvoje registruota įmonė, nebuvo jokios tiesioginės ir / ar netiesioginės nuorodos į tai, kad sutarties šalims yra taikomos ne CMR nuostatos, o kitos šalies teisė. Šiuo atveju, kaip minėta, užsakyme nėra jokių nuorodų, kad automobilių pervežimui taikytina Prancūzijos teisė (CPK 12, 178 straipsniai).

17. Paminėtina ir tai, jog skundžiamame sprendime teisingai nurodoma: kad šalys krovinio vežimo sutarties sudarymą patvirtino CMR važtaražčiu; kad krovinio vežimo užsakyme ne kartą yra minima CMR konvencija (tiek kalbant apie važtaraštį, į kurį turi būti įrašomos pastabos apie automobilių apgadinimus, tiek ir kalbant apie CMR draudimą, kuris garantuotų žalos atlyginimą už krovinio apgadinimą); atsakovė šioje civilinėje byloje taip pat yra pateikusi Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo liudijimą (TIA Nr. 183819747), pagal kurį L. Ž. įmonė apdraudė AB „Lietuvos draudimas“ vežėjo kelių transportu atsakomybę, atliekant pervežimus tik trimis transporto priemonėmis MERSEDES-BENZ, iš kurių viena MERSEDES-BENZ , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo laikotarpis – 2012-05-18–2013-05-17, kuriame (liudijimo lapas Nr. 2) yra numatyta (9 punktas), kad draudimo apsauga galioja vykdant kabotažinius krovinių pervežimus Prancūzijoje, Belgijoje ir Vokietijoje, o draudimo išmoka dėl tokių pervežimų apskaičiuojama neviršijant 1956 m. CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostatų, t. y. visais atvejais draudimo išmoka mokama ne daugiau kaip 8,33 SDR už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Šios atsakovės sudarytos draudimo sutarties turinys taip pat byloja apie tai, jog atsakovė, atlikdama ieškovo užsakymus, pasirinko tokį draudimo apsaugos variantą, kuris atitiktų CMR konvencijos sąlygas (net ir kabotažinio krovinių pervežimo atveju) bei užsakovo (ieškovo) užsakyme nurodomus reikalavmus dėl CMR konvencijos nuostatų taikymo draudimui.

18. Dar daugiau, apeliantė tiek ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu 2015 m. gruodžio 14 d. atsakyme į ieškovo pretenziją (t. I, b. 1. 84), tiek teisminio civilinės bylos nagrinėjimo metu pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, apeliaciniame skunde, kasaciniame skunde) lygiai kaip ir ieškovas nuosekliai rėmėsi ir savo poziciją dėl atsakomybės grindė CMR konvencijos nuostatomis. Ginčo dėl to, jog tarp ieškovo ir apeliantės susiklosčiusiems sutartiniams santykiams šalys buvo pasirinkusios taikyti CMR konvencijos nuostatas, niekuomet nebuvo ir nė viena šalis dėl šio fakto klausimų nekėlė. Kaip teisingai teigia ieškovas, apeliantė savo poziciją dėl CMR konvencijos taikymo ginčo teisiniams santykiams pakeitė tik pradėjus nagrinėti civilinę bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme. Toks atsakovės elgesys laikytinas kaip gynybinė pozicija, tačiau nekeičiantis valios dėl buvusio susitarimo santykiui taikant CMR konvenciją.

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, išsamiai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, ištyrė su šiuo klausimu būtinus aspektus ir teisėtai konstatavo, jog šalių santykiams taikytinos CMR konvencijos nuostatos ir jų taikymas šalių santykiams neprieštarauja Prancūzijos teisei.

Dėl atsakovės teisių gynimo Prancūzijos teisme

20. Apeliantė skunde teigia, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje nebuvo atribojamas tinkamas informavimas apie Prancūzijos teisme vykusį teisminį procesą nuo proceso atnaujinimo galimybės. Apeliantės vertinimu, ieškovas apie vykusį teisminį procesą apeliantę informavo pavėluotai, dėl to apeliantė neturėjo jokių procesinių galimybių pateikti apeliacinio skundo. Apeliantės nuomone, dėl šios priežasties ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje negali remtis Prancūzijos Metz komercinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimu bei jame nustatytu žalos dydžiu. Ieškovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, ar ieškovui 2018 m. rugsėjo 30 d. informavus apeliantę apie teismo procesą Prancūzijoje, pastaroji turėjo realią galimybę ginti savo teises bei teisėtus interesus teisme.

21. Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius pateikiamas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, kai žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti.

22. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip nurodyta dr. M. M. 2018 m. spalio 11 d. ir 2019 m. gegužės3 d. teisinėse išvadose, Prancūzijos nacionaliniai teisės aktai nagrinėjamu atveju nenumatė apeliantei, kaip trečiajam asmeniui, prievolės įstoti į civilinę bylą net ir apie ją žinant. Teisinių kliūčių civilinės bylos nagrinėjimui tai nesukelia. Kitas aspektas tas, kad apeliantę apie įvykusi bylos nagrinėjimą ir apie įvykusį teisminį procesą ieškovo buvo informuota tik 2015 m. rugsėjo 30 d., nors teismo posėdis Prancūzijos Mctz komerciniame teisme vyko 2015 m. balandžio 28 d., o sprendimas priimtas 2015 m. birželio 2 d. Tęsiant šį aspektą aktualu ir tai, jog apeliantei nedalyvaujant procese, nes ieškovas jos neįtraukė kaip suinteresuotos šalies, pastaroji neturėjo jokių procesinių galimybių pateikti apeliacinio skundo. Ieškovo teiginiai, kad apeliantė galėjo sumokėti ieškovei depozitinį mokestį ir tokiu atveju ieškovas būtų pateikęs apeliacinį skundą, yra visiškai nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, pats pateikęs ieškinį dėl įskaitymo teisėtumo (faktiškai dėl žalos dydžio siekdamas ją sumažinti) bylos metu Prancūzijos teisme su atsakovės bendrovės MIMO TRANS pozicija dėl įskaitymo ir žalos dydžio sutiko bei nematė perspektyvų sprendimo skųsti. Akcentuotina, kad Prancūzijos civilinio proceso kodekso 582—592 straipsniuose yra reglamentuotas trečiosios šalies skundo institutas, pagal kurį apeliantė, gavusi ieškovo pranešimą, turėjo teisę, pagrindusi savo teisinį interesą, pateikti prašymą atnaujinti procesą Prancūzijos Metz komerciniame teisme išnagrinėtoje byloje tarp bendrovės MIMO TRANS ir Autologįstica Biedermann GmbH. Toks trečiosios šalies gali būti paduodamas per 30 metų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (Prancūzijos CPK 586 straipsnis), atnaujinus procesą byloje, į procesą įstojusi šalis turi galimybę naudotis visomis Prancūzijos CPK suteiktomis teisėmis. Kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad apeliantė nežinojo apie Prancūzijos teisme vykusį teismo procesą, kad ji pati neturėjo galimybių pateikti apeliacinį skundą dėl Prancūzijos Metz komercinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimo, o tik apie jį informuota (2015 m. rugsėjo 30 d.), bei tai, kad ji ir šiuo metu disponuoja teise atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje Prancūzijos Metz teisme, nelaikytinos tinkamu, pakankamu bei realiu dalyvavimu bylos procese bei savo teisių gynimu Prancūzijos Metz teisme.

23. Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nesureagavo į ieškovo siūlymus: įstoti į procesą Prancūzijos teisme pačiai įmonei atnaujinant procesą arba sumokėti ieškovui avansu 2000 Eur teisinių išlaidų depozitą, kad dėl priimto Prancūzijos teismo sprendimo ieškovas pateiktų apeliacinį skundą (nors jis neturėjo argumentų), realaus savo teisių gynimo Prancūzijos teisme kontekste, yra nepagrįsta. Kaip jau minėta, apeliantė teismo procese Prancūzijos teisme negalėjo realiai dalyvauti ir ginti savo teisių.

Dėl turtinės žalos

24. Teisėjų kolegija pažymi, jog konstatavus aplinkybę, kad apeliantė realiai negalėjo ginti savo teisių bei interesų Prancūzijos teisme, netaikytina CMR konvencijos 39 straipsnio 1 dalies nuostata, kad vežėjas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius (regreso teise) pateikiamas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, kai žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo. Atitinkamai konstatuotina teisė atsakovei ginčyti, o ieškovui – įrodinėti atlygintinos žalos dydį. Svarbu tai, kad nagrinėjamu atveju Prancūzijos Metz komercinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimas neturi prejudicinės galios atsakovės atžvilgiu, nes ji nebuvo teisminio proceso Prancūzijos teisme dalyve (nebuvo apie jį informuota, nepaisant to, kad toks informavimas nebuvo būtinas, jai pranešta apie teismo procesą po sprendimo priėmimo) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Minėtas sprendimas galėtų būti vertinamas kaip vienas iš įrodymų kitų įrodymų kontekste.

25. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada, jog įsiteisėjus Prancūzijos Metz teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimui atsakovė prarado teisę pagal CMR konvencijos 37 ir 38 straipsnius ginčyti mokėjimo pagrįstumą, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, yra nepagrįsta.

26. Susidarė situacija, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė prarado teisę ginčyti žalos dydį, formaliai priteisė ieškovo patirtos 15 642,32 Eur turtinės žalos (nuostolių) atlyginimą, kuriuos sudaro: 14 815,69 Eur dėl automobilio sugadinimo ir 826,63 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos Prancūzijos Metz teisme, 587,12 Eur palūkanos, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi ginčas dėl žalos dydžio nebuvo spręstas ir įvertintas.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės dėl žalos dydžio nėra pakankamai atskleistos, ištirtos ir nustatytos. O tai reiškia, kad dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, dėl žalos dydžio ištyrimo būtinybės, byla minėtame kontekste apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas apskųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

28. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, jog šioje byloje nėra galimas teisingas reikalavimo dėl žalos atlyginimo klausimo išsprendimas, todėl atsižvelgus į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, spręstina, jog nurodytų aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas reikštų bylos dalies nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją, todėl panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žalos dydžio, byla šiuo aspektu perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nurodytais aspektais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo dalį dėl žalos dydžio panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjos Aušra MaškevičienėAlbina PupeikienėGiedrė Seselskytė