- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-03
- Bylos Nr.
- 2A-212-154/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01622-2009-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Badaugienė, Danutė Matiukienė (pran.), Danutė Burbulienė
- Atsakovas
- D. S. N., J. L., R. P., Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, L. N., D. J.
- Ieškovas
- A. R.
- Trečiasis asmuo
- Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro
Teisėja V. Šiukštienė Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01622-2009-5
NUTARTIS
2012 m. gegužės 3 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių D. S. N., J. L., R. P. bei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-767/2012 pagal ieškovo A. R. ieškinį ir patikslintus ieškinius atsakovėms D. S. N., L. N., J. L., R. P., D. J., trečiajam asmeniui Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarei A. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. R. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą ieškiniu ir patikslintais ieškiniais, prašydamas:
1) pripažinti negaliojančiu Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarės A. S. 2006-12-19 patvirtintą įgaliojimą, reg. Nr. 8599;
2) pripažinti negaliojančia 2007-01-03 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 110, pagal kurią S. E., atstovaujama D. S. N., pardavė R. P. gyvenamosios paskirties patalpą pastate 1A5b, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 30,41 kv. m. bendro ploto, esančią (duomenys neskelbtini);
3) pripažinti negaliojančia 2007-01-09 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 374, kuria S. E., atstovaujama D. S. N., pardavė D. J. gyvenamosios paskirties patalpą pastate 1A1m, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, pažymėjimas plane: 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 27,59 kv. m. bendro ploto, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro (registro Nr. (duomenys neskelbtini))-1/13 dalimi pastato-sandėlio, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio, pažymėjimas plane: 611m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčiu 90 kv. m. užstatyto ploto, esančio (duomenys neskelbtini);
4) pripažinti negaliojančia 2007-01-26 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5082, kuria D. J. L. N. pardavė gyvenamosios paskirties patalpą pastate 1A1m, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, pažymėjimas plane: 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 27,59 kv. m. bendro ploto, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) – 1/13 dalimi pastato-sandėlio, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio, pažymėjimas plane: 611m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčiu 90 kv. m. užstatyto ploto, esančio (duomenys neskelbtini);
5) pripažinti negaliojančia 2007-12-06 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5082, kuria L. N. pardavė J. L. gyvenamosios paskirties patalpą pastate1A1m, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, pažymėjimas plane: 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 27,59 kv. m. bendro ploto, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) –1/13 dalimi pastato-sandėlio, kurio paskirtis: pagalbinio ūkio, pažymėjimas plane: 611m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčiu 90 kv. m. užstatyto ploto, esančio (duomenys neskelbtini);
6) taikyti minėtų sandorių atžvilgiu restituciją;
7)panaikinus nuosavybės perleidimo sandorius, pripažinti VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro įrašus minėtų sandorių atžvilgiu negaliojančiais;
8) priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo motina S. E.. Mirus motinai, ji jokio nekilnojamojo turto nepaliko, nes jos visas turtas buvo neteisėtai parduotas pagal 2006-12-19 įgaliojimą Nr. 8599, išduotą atsakovei D. S. N., kuri yra mirusiosios S. E. dukra ir ieškovo sesuo. Buvo sudaryti du pirmieji sandoriai 2007-01-03 ir 2007-01-09, pagal kuriuos buvo parduotas motinos turtas. Minėtų sandorių sudarymo aplinkybės ieškovui kelia abejonių, nes mama sunkiai sirgo ir negalėjo iš esmės suvokti savo veiksmų reikšmės, todėl prašo visus sandorius pripažinti negaliojančiais, taikyti restituciją natūra bei atlyginti turėtas kelionės išlaidas.
A. D. S. N. su ieškiniu ir patikslintais ieškiniais nesutiko. Nurodė, jog turėdama savo mamos S. E. įgaliojimą, veikė pagal jos valią.
A. R. (K.) P. su ieškiniu ir patikslintais ieškiniais nesutiko. Nurodė, kad ji 2007-01-03 pas notarą nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš pagal notarinį įgaliojimą veikiančios D. S. N., sumokėjo 5000 Lt ir laiko save sąžininga įgijėja. Perkamas butas buvo neremontuotas, blogame stovyje, todėl ir pirko už mažą kainą, nesidomėdama, kokia yra to buto rinkos vertė. Nupirkusi tą butą remontavo, pagerino jo būklę. Bute negyvena, nes pasikeitė šeimos planai.
A. D. J. su ieškiniu ir patikslintais ieškiniais nesutiko. Nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2007-01-09 pirkimo - pardavimo sutartį priklausė jai. Buvusi jos anyta D. S. N., naudodamasi savo motinos S. E. įgaliojimu, S. E. butą pardavė jai. Pardavimas buvo formalus, jokių pinigų D. J. nemokėjo. D. S. N. norėjo, kad butas būtų registruotas D. J. vardu vien dėl to, kad po mamos mirties jos brolis A. R. nebegalėtų reikalauti to buto. Po S. E. mirties, L. N. įsakė jai tą butą formaliai perduoti jai. Ji namų sąlygomis surašė pirkimo - pardavimo sutartį, kuri nebuvo patvirtinta notaro. Sutartyje nurodė, kad L. N. tą butą perka iš jos už 20000 Lt, tačiau „jokie pinigai neegzistavo“. Ji nenorėjo dalyvauti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo –pardavimo procese, bet kadangi buvo D.S. N. marti, tai privalėjo jai paklusti.
A. L. N. su ieškiniu ir patikslintais ieškiniais nesutiko. Nurodė, kad jai yra žinoma, jog močiutė S. E. sirgo ir gyveno pas jos mamą S. D. N.. D. J. buvo atvykusi pas ją ir klausė, ar ji nenorinti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ji pasiūlė 20 000 Lt kainą, iš pradžių pardavėja prašė 25 000 Lt, bet vėliau jos sutarė ir ji sumokėjo 20 000 Lt pardavėjai D. J.. Buvo paėmusi paskolas, todėl pinigų turėjo. Vėliau ji šį butą pardavė ir išvyko gyventi į užsienį pas vyrą. Butą pardavė motina S.D. N. pagal įgaliojimą.
A. J. L. su ieškiniu ir patikslintais ieškiniais nesutiko. Nurodė, kad iš D. S. N., kuri veikė pagal L. N. įgaliojimą, pas notarą 2007-12-06 nupirko butą su sandėliu, esantį (duomenys neskelbtini), ir D. S. N. sumokėjo 30 000 Lt. Laiko save sąžininga įgijėja.
Tretysis asmuo notarė A. S. nurodė, kad 2006-12-19 į ją kreipėsi D. S. N., kuri paaiškino, kad jos mama nori parduoti du butus, jai labai skauda kojas, pablogėjusi sveikata, keliasi gyventi pas ją, nori parašyti įgaliojimą. Į. S. E. automobiliu buvo privežta prie notarų biuro durų, ji (notarė) nuėjo į automobilį ir detaliai išklausinėjo S. E. kas nutiko. Ši atsakė, kad nepajėgia pati pasiruošti valgyti, skauda koją, nori parduoti du butus. S. E. psichinė būklė notarei nekėlė abejonių. 2007-01-09 patvirtino buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį tarp S. E., kuriai pagal įgaliojimą atstovavo D.S. N., ir D. J.. Jai nebuvo žinoma, kad D. J. yra D. S. N. marti. 2007-01-03 patvirtino buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį. Paklausus, ar šalys atsiskaitę, buvo atsakyta, kad pinigai sumokėti, pretenzijų vienas kitam neturi.
Žemesnės instancijos teismas
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu A. R. ieškinį ir patikslintą ieškinį patenkino:
- pripažino negaliojančiu Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarės A. S. patvirtintą 2006-12-19 įgaliojimą, išduotą S. E. įgaliotinei D. S. N., notaro reg. Nr. 8599;
-pripažino negaliojančiomis: 2007-01-03 pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią S. E., atstovaujama D. S. N., R. P. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini); 2007-01-09 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria S. E., atstovaujama D. S. N., D. J. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini) su priklausiniu; 2007-01-26 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria D. J. L. N. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu; 2007-12-06 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria L. N. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu J. L.;
- pritaikė minėtų sandorių atžvilgiu restituciją natūra;
-pripažino VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro įrašus minėtų sandorių atžvilgiu negaliojančiais;
- priteisė ieškovui A. R. iš Šiaulių Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 3220 Lt kelionės išlaidų.
Papildomu 2011-12-14 sprendimu teismas išsprendė dėl kitų proceso dalyvių bylinėjimosi išlaidų, nurodydamas, kad „šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, todėl bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto (LR CPK 96 str. 4 d.“ (t. 4, 29 b. l.)
Teismas pažymėjo, kad iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad S. E., mirusi (duomenys neskelbtini), 2006-12-19 nesuvokė jai pateiktų pasirašyti dokumentų turinio ir prasmės bei atliekamų veiksmų esmės, įgaliojimo sudarymo metu 2006-12-19 sirgo psichikos sutrikimu – nediferencijuota demencija, negalėjo suprasti savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti. Nurodė, kad aplinkybes, jog kiti asmenys galėjo įtakoti S. E. sprendimus, patvirtina byloje esantys įrodymai. Teismas sprendė, jog atsakovės D. J., L. N., J. L., R. P. nėra sąžiningos turto įgijėjos. Nurodė, kad pagal S. E. įgaliojimą veikdama D. S. N. turėjo tikslą atlikti formalius sandorius, siekdama nuslėpti turtą nuo brolio A. R.. Spręsdamas klausimą dėl atsakovės J. L., kaip nesąžiningos turto įgijėjos, teismas konstatavo, kad pirkimo-pardavimo sutartyje turto vertė nurodyta ženkliai didesnė, nei buvo nustatyta tuo metu perkamo objekto vidutinė rinkos vertė. Pažymėjo, kad atsakovė J. L. nenurodė aplinkybių, kaip ir kada ji perdavė pinigus pardavėjai už perkamą turtą. Nurodė, jog atsakovė bute negyvena ir nėra nurodžiusi aplinkybių dėl šio turto reikalingumo, jei ji turtu nesinaudoja. Spręsdamas klausimą dėl atsakovės R. (K.) P., kaip nesąžiningos turto įgijėjos, teismas konstatavo, jog turtas nupirktas už ženkliai mažesnę kainą, nei tuo metu buvo jo vidutinė rinkos kaina, atsakovė butu nesinaudoja, jame negyvena, nors moka komunalinius mokesčius. Pažymėjo, kad atsakovė painiojasi teismui aiškindama aplinkybes, kaip perdavė pirkėjai pinigus, negali šių aplinkybių patvirtinti kitais įrodymais.
Teismas pripažino, jog 2007-01-03 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 110 ir 2007-01-09 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 374 buvo sudarytos tik dėl akių, t.y. sudarytos nesant tarp šalių tikrųjų ketinimų. Nustatė, kad sutartys buvo sudarytos paskubomis, t. y. vos per 2-3 savaites po S. E. 2006-12-19 įgaliojimo pasirašymo. Nurodė, kad atsakovė D. S. N., veikdama pagal įgaliojimą, pardavė butą savo sūnaus žmonai D. J., nenurodydama notarei, kad pirkėja D. J. gyvena su jos sūnumi, veikė nesąžiningai, siekdama nuslėpti savo tikruosius ketinimus, jog butas būtų perrašytas kito asmens pavarde, kad mamos S. E. mirties atveju į jį negalėtų pretenduoti brolis A. R.. Pažymėjo, jog sandoris, kuriuo R. P. įgijo turtą, įvyko paskubomis, pirkėja elgėsi neapdairiai. Nurodė, kad atsakovė (pirkėja) R. P., ketindama įsigyti turtą įprastomis sąlygomis, turėjo atidžiau pasidomėti, iš ko yra įsigyjamas nekilnojamas turtas.
Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė reikalavimą taikyti restituciją, nenurodydamas jos būdo. Teismas iš ne karto išsakyto ieškovo reikalavimo, jog jam nereikalinga kompensacija, sprendė, kad ieškovas reikalauja taikyti restituciją natūra. Nurodė, kad pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.89 str. kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – dvišalė restitucija (CK 1.89 str. 2 d., 1.80 str. 2d.), kai kiekviena sandorio šalis grąžina visa tai, ką gavo pagal tokį sandorį, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Nurodė, jog pripažinus negaliojančia 2007-01-03 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 110, taikant restituciją natūra nekils neigiamų pasekmių atsakovei R. P., nes ji tame bute negyvena, nebus sukelta sunkių pasekmių, o atsakovė turi galimybę atgauti jos sumokėtus pinigus ir tokiu būdu ji nenukentės. Taip pat teismas sprendė, jog pripažinus negaliojančia 2007-01-09 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 374, 2007-01-26, 2007-12-06 pirkimo – pardavimo sutartis, taikytina restitucija natūra, nes bute, adresu (duomenys neskelbtini) , atsakovė J. L. negyvena, jai įstatymas suteikia galimybę atgauti jos sumokėtus pinigus.
Patenkinęs ieškinį ir vadovaudamasis 2000 m. kovo 28 d. LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 str. 2 dalimi, teismas priteisė ieškovui A. R. iš Šiaulių Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 3220 Lt už faktinį atvykimą į teismo posėdžius.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė D. S. N. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad civilinėje byloje yra visi įrodymai, kad nei ieškovas, nei apeliantė D. S. N. ir notarė A. S. nežinojo ir pagal visas civilinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes negalėjo žinoti apie S. E. dvasinę negalią. Apie tai nežinojo ir sudarydamos sandorius atsakovės J. L. bei R. P., todėl restitucija negalima. Be to, S. E. yra mirusi ir ką nors grąžinti jai nėra galimybės.
2. S. E. sudarytas vienašalis sandoris, t.y. įgaliojimas, savo turiniu buvo naudingas įgaliotojai, nes ji sirgo, jai skaudėjo kojas, S. E. vyko gyventi pas savo dukrą D. S. N. ir pagrįstai tikėjosi jos tinkamos priežiūros bei paramos iki mirties. Pirmosios instancijos teismas nevertino šių aplinkybių, nors turėjo jas vertinti jau vien tuo aspektu, kad CK 1.89 str. 1 d. norma nėra imperatyvi. Vienašalis sandoris buvo logiškas ir naudingas S. E., jos valia susiformavo iš anksto, nebuvo momentinė. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes nenagrinėjo sandorio (įgaliojimo) turinio naudingumo S. E. bei sandorio pagrįstumo aspektu, be to, apie S. E. būseną pirmosios instancijos teismas sprendė remdamasis tik ekspertų išvada, kurios pagrindu atmetė visus kitus byloje esančius įrodymus.
3. Pirmosios instancijos teismas teigia, kad neturi pagrindo netikėti atsakovės D. J. aiškinimais, jog ji, sudarydama 2007-01-26 pirkimo pardavimo sutartį su L. N., pinigų negavo, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pačios atsakovės D. J. ranka parašytos ir teismui pateiktos 2007-01-26 pirkimo pardavimo sutarties, kurioje D. J. savo ranka įrašė, kad jai yra sumokėta 20000 Lt, taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl šios pirkimo pardavimo sutarties galiojimo yra įsiteisėjęs 2007-05-10 Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-460-132/2007, ir pirkimo pardavimo sutarties sudarymas yra nepaneigtas bei nenuginčytas faktas. Teigia, kad D. S. N. ir D. J. jokiais giminystės ryšiais, tame tarpe ir svainystės, nėra susijusios, apie tai civilinėje byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo.
4. R. P. ir J. L. yra sąžiningos nekilnojamojo turto įgijėjos. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino civilinėje byloje esančius įrodymus ir išvadą apie R. P. bei J. L. nesąžiningumą padarė, remdamasis prielaidomis bei nepagrįstais įrodymais, samprotavimais. Teismas padarė išvadą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą, nei tuo metu buvo vidutinė rinkos kaina, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai, civilinėje byloje yra įrodyta, kad butas buvo labai apleistas. Tai, kad R. P. nesinaudoja butu, neįrodo jos nesąžiningumo , priešingu atveju būtų pažeista viena iš pagrindinių konstitucinių asmens teisių – teisė į nuosavybę.
5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės J. L., kaip sąžiningos turto įgijėjos, veiksmus, nurodė, kad teismas turi abejonių, vertinant parduoto turto vertę, kuri pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta ženkliai didesnė, nei buvo numatyta vidutinė rinkos vertė tuo metu perkamo objekto. Mano, kad teismas byloje taikė dvejopus standartus ir neobjektyviai vertino byloje surinktą medžiagą: vienu atveju teigdamas, kad kaina per maža, o kitu atveju teigdamas, kad kaina per didelė, nenurodydamas, kokiais įrodymais remdamasis padarė tokią išvadą. Tai, kad atsakovė J. L. įsigytame bute negyvena ir nėra nurodžiusi aplinkybių dėl šio turto reikalingumo, teismas vertino kaip jos nesąžiningumą, tačiau nenurodė, kokiomis materialinės teisės normomis vadovaujasi, darydamas tokią išvadą. Tiek R. P., tiek J. L. pinigų perdavimo pardavėjui faktas yra patvirtintas notaro. Teismo išvados prieštarauja CK 6.393 str. 1 d. normai, kuri perkant ar parduodant nekilnojamąjį turtą reikalauja sutarties notarinės formos, bet nereikalauja jokių raštelių, pavedimo išrašų ir kt. įrodymų apie pinigų perdavimo faktą.
6. Teismas padarė neteisingą ir neteisėtą išvadą teigdamas, kad nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartys buvo sudarytos tik dėl akių, nesant tarp šalių tikrųjų ketinimų, o sandoris, kuriuo R. P. įgijo turtą, įvyko paskubomis, neapdairiai. Teismas, pažeisdamas rungimosi principą, netinkamai vertino tas aplinkybes, kurios jau buvo nustatytos galiojančiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-460-132/2007 ir turėjo prejudicinę galią, taip nepagrįstai teikdamas pranašumą ieškovui ir blogindamas teisinę atsakovų padėtį.
7. Teismas, pažeisdamas materialinės teisės normas, neteisingai taikė restituciją. CK 6.145 str. 2 d. nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos pagerėtų. Mano, kad restitucija sąžiningų turto įgijėjų R. P. ir J. L. atžvilgiu negali būti taikoma apskritai, nes byloje nėra jokių jų nesąžiningumo įrodymų.
8. Tiek motyvuojamojoje, tiek rezoliucinėje dalyse teismas tik nurodė „taikyti restituciją”, nenustatydamas restitucijos būdo. Pripažinęs sandorį negaliojančiu ir taikydamas restituciją, teismas turėjo grąžinti sandorių šalis į padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo. Teismas savo sprendime nepasisakė nei apie restitucijos taikymo būdą, nei apie šalių grąžinimą į pirminę padėtį, todėl tokio teismo sprendimo vykdymas teisiniu požiūriu yra neįmanomas. Be to, ieškovas neprašė jam priteisti S. E. priklausiusį iki nuosavybės teisių perleidimo pagal įgaliojimą nekilnojamąjį turtą, todėl sprendžiant restitucijos klausimą ir grąžinant šalis į pradinę padėtį, pirmosios instancijos teisme turėjo būti išspręstas mirusio asmens S. E. teisinės padėties klausimas nekilnojamojo turto atžvilgiu.
9. Ieškovas A. R. nekėlė reikalavimų dėl kitų pirkimo pardavimo sutarčių bei turto perdavimo - priėmimo aktų pripažinimo negaliojančiais, todėl liko nepripažintas negaliojančiu 2007-01-03 turto perdavimo priėmimo aktas, notarinio registro numeris 111, 2007-01-09 turto perdavimo priėmimo aktas, notarinio registro numeris 375. Teismas pripažino negaliojančia 2007-01-26 pirkimo-pardavimo sutartį, kuria D. J. L. N. pardavė gyvenamosios paskirties patalpą pastate lAlm, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, pažymėjimas plane 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 27,59 kv. m. bendro ploto, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su priklausiniu, tačiau ši sutartis dėl teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimo apskritai niekada nebuvo galiojanti, nes nėra patvirtinta notaro. Byloje yra pateiktas galiojantis Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-460-132/2007, kuriuo yra tenkintas L. N. ieškinys ir patvirtintas gyvenamosios paskirties patalpos pastate lAlm, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, pažymėjimas plane 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turinčios 27,59 kv. m. ploto, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su priklausiniu pirkimo pardavimo sandorio sudarymas. Ieškovas neprašė atnaujinti civilinio proceso šioje byloje, atitinkamai, esant galiojančiam teismo sprendimui ir ieškovui neprašius atnaujinti civilinės bylos proceso bei ieškovui neprašius pripažinti Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-460-132/2007 negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti restitucijos ir pripažinti VĮ Registrų Centro Nekilnojamojo turto registro įrašus 2007-01-03 turto perdavimo priėmimo akto, notarinio registro numeris 111, 2007-01-09 turto perdavimo priėmimo akto, notarinio registro numeris 375, Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-460-132/2007 atžvilgiu negaliojančiais.
10. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas, numatytas CPK 88 str., be jokio pagrindo priteisė ieškovui bylinėjimosi išlaidas, kurių ieškovas nepagrindė. Ieškovas pateikė teismui ranka parašytą bei nepatvirtintą parašu raštelį apie tariamas savo 3790,50 Lt išlaidas. Ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius 124,63 Lt pašto išlaidų buvimą, 80 Lt išlaidas už viešbutį 2011-01-11 (teismo posėdis buvo 2011-01-12), 6 Lt išlaidas už kopijuojamus dokumentus, taigi iš viso pateisino ir pagrindė 210,63 Lt išlaidų turėjimą. Ieškovo pateikti kuro kvitai apie kuro įsipylimą 2011-01-09, 2011-01-10, 2011-10-17, 2011-10-10, 2011-10-24, 2010-11-13, taip pat kvitai apie gyvenimą viešbutyje apskritai negali būti apmokami, nes teismo posėdžių šiomis dienomis nebuvo. Ieškovas ir ieškovo atstovas i teismą vykdavo iš Vilniaus miesto, ieškovo atstovas taip pat teismui pateikė pažymą apie bylinėjimosi išlaidas, kurios siekia virš 7000 Lt ir yra niekuo nepagrįstos.
11. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo sunku suprasti, ar sprendimas priimtas dalyvaujant atsakovei L. N.. A. L. N. į teismą buvo atvykusi vieną kartą ir priimant teismo sprendimą nedalyvavo, todėl teismas turėjo pažymėti, kad sprendimas priimtas nedalyvaujant atsakovei L. N..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė J. L. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti ir netaikyti restitucijos natūra atsakovės J. L. atžvilgiu.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nurodo, kad skundžiama sprendimo dalimi iki galo neaptartas, nedetalizuotas ir neišspręstas restitucijos taikymo (ar netaikymo) klausimas, pripažinus negaliojančia 2007-12-06 Pirkimo- pardavimo sutartį Nr. 5082, kuria D. S. N., atstovaujanti L. N., pardavė pirkėjai (apeliantei) J. L. butą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu - 1/13 dalimi pastato- sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Teismų praktikoje tais atvejais, kai bylose prašoma pripažinti negaliojančiu ne vieną sandorį, o visą sandorių grandinę, teismai, patenkinę ieškinį, taiko dvišalę restituciją visų sandorių šalių atžvilgiu ir turtą grąžina pradiniam savininkui. Radviliškio rajono apylinkės teismas ieškovo ieškinį patenkino: pripažino eilę nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutarčių negaliojančiomis, pripažino VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašus negaliojančiais ir taikė restituciją natūra, tačiau detaliau dėl restitucijos sąlygų nepasisakė. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-11-15 sprendimas yra neteisėtas ir neįvykdomas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje galima rasti ir kitokią nuomonę: jeigu šalių prievoliniai teisiniai santykiai nesieja, restitucijos klausimas apskritai negali kilti, o daiktas iš kito asmens gali būti išreikalaujamas tik pagal CK 4.96 straipsnio taisykles, t. y. savininko teisės tokiais atvejais ginamos daiktiniais teisiniais, o ne prievoliniais teisiniais pažeistos teisės gynimo būdais. Pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas A. R. nebuvo prievoliniuose santykiuose nei su vienu iš atsakovų. Dar daugiau, jis nebuvo niekada parduotų daiktų savininkas.
3. Sprendžiant restitucijos taikymo šioje civilinėje byloje klausimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė J. L. pagal atlygintini sandorį, t.y. 2007-12-06 pirkimo- pardavimo sutartį Nr. 5082, už didesnę, negu vidutinė rinkos kainą (sutartinę kainą) 30000 Lt iš nepažįstamo asmens- L. N. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu - 1/13 dalimi pastato- sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad minėtas butas parduodamas, J. L. perskaitė skelbimą laikraštyje „Ekspres kontaktas”. Buto su priklausiniu pardavimo sąlygas aptarė su pardavėjos L. N. įgaliotu asmeniu D. S. N.. Atsakovė J. L. nuosavybės teise neturi būsto, gyvena dukters bute, todėl butas jai buvo reikalingas. Nekilnojamojo daikto sutartis buvo pasirašyta ir patvirtinta notariškai. Apeliantei nekilo jokių abejonių dėl šio sandorio teisėtumo. Apeliantė yra sąžininga turto įgijėja, atlygintino sandorio pagrindu įsigijusi nekilnojamąjį daiktą. Jos, kaip sąžiningo turto įgijėjo teises saugo įstatymas. CK 1.80 str. 4 d. numatyta, jog turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 str. 1 d., 2 d. ir 3 d. numatytus atvejus. CK 4.96 str. 2 d. numatyta, jog iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.
Žemesnės instancijos teismas
4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą restitucijos taikymą praktiką, yra nurodęs, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, išieškant iš nepagrįstai įgijusios šalies tai, ką ši yra nepagrįstai gavusi (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.). Teisėjų kolegija 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2010, pažymi, kad restitucija yra pagrindinis, bet ne vienintelis sandorio negaliojimo padarinys. Aplinkybės, kurios buvo pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu, taip pat gali būti pagrindas taikyti civilinę atsakomybę (jeigu yra būtinosios jos taikymo sąlygos) ir įpareigoti dėl sandorio negaliojimo kaltą asmenį atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Tai reiškia, kad nukentėjusi dėl sandorio negaliojimo šalis gali reikalauti taikyti kaltajai šaliai civilinę atsakomybę ir reikalauti nuostolių atlyginimo. Taigi dėl sandorio negaliojimo pažeistos nukentėjusios šalies teisės gali būti ginamos ir šiai reikalaujant nuostolių atlyginimo iš kaltos dėl sandorio negaliojimo šalies. Teismas nesiaiškino, kas kaltas dėl negaliojančiais pripažintų sandorių sudarymo. Visus be išimties atsakovus pripažindamas nesąžiningais turto įgijėjais pagal atlygintinius sandorius, teismas pažeidė CPK 185 str. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė R. P. prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti ir nepripažinti 2007-01-03 Pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, netaikyti restitucijos.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.Teismas nepagrįstai atsakovę R. P. pripažino nesąžininga turto įgijėja. Buto vidutinė rinkos vertė buvo 19215,00 Lt, tačiau butas buvo visiškai apleistas, tam, kad jį atstatyti į normalią padėtį, reikėjo investuoti apie 25000,00 Lt, todėl atsakovė už butą mokėjo tik 5000,00 Lt. Notaro patvirtintoje sutartyje yra teiginys, kad pinigai sumokėti iki pasirašant šią sutartį. Notaro patvirtintas tekstas ir yra įrodymas, kad sandorio šalys atliko reikiamus veiksmus. Būdama nesąžininga, ji galėjo parduoti būtą, nes po metų tokie butai pabrango 2-3 kartus.
2. Restitucijos taikyti negalima, nes nėra turtą turėjusio asmens - S. E., ji mirė (duomenys neskelbtini). Jos teisių perėmėjų taip pat nėra, nes byloje nėra duomenų, kad paveldėjimo byla notaro kontoroje būtų užvesta. Vadovaujantis CK 6.145 str. 2 d., teismas restitucijos gali netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Mano, kad šioje situacijoje yra kalčiausia atsakovė D. S. N.. Ji žinojo situaciją, žinojo apie savo motinos ligą, tačiau nežiūrint į tai, ji atsakovei R. P. pardavė motinos butą. Teismas nepaisė proceso dalyvių prašymų apklausti teisme atsakovę D. S. N., nors ji galėjo įnešti daug aiškumo šioje byloje.
3. S. E. testamento nepaliko, todėl pritaikius restituciją atsakovės nupirktą butą paveldės pagal įstatymą jos vaikai A. R. ir D. S. N.. Mano, jog jie nebus sąžiningesni įgijėjai nei atsakovė. Teismui pritaikius restituciją atsakovė praranda daiktą, uždirbtas pinigines lėšas, patiria nuostolius, nes už butą mokėjo komunalinius mokesčius, atliko remontą. CK 4.96 str. 2 d. nurodyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus kai daiktas yra prarastas dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas priteisė iš Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ieškovui 3220,00 Lt kelionės išlaidų, t. y. priėmė sprendimą, susijusį su Tarnyba, jos neįtraukęs į bylą ir jos atstovams nedalyvaujant, kas pripažintina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
2. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovėms D. S. N., R. P., L. N., J. L. yra suteikta antrinė teisinė pagalba, visas ieškovo A. R., kuriam taip pat buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, turėtas kelionės išlaidas - 3220,00 Lt nepagrįstai priteisė iš Tarnybos. Teismas, pasisakydamas dėl minėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, netinkamai taikė teisės normas, vadovaudamasis LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau „Įstatymas“) 20 str. 2 d. Minėto įstatymo 20 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, civilinėse bylose atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 str. 1d. 6-8 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas) mokėjimo (Įstatymo 14 str. 4 d.). Teismo taikyta LR Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 str. 2 d. norma dėl kelionių išlaidų apmokėjimo, kai pareiškėjo dalyvavimas teisme yra būtinas, taikoma kartu su Įstatymo 14 str. 7 d., todėl ieškovo A. R. patirtos kelionės išlaidos negali būti apmokamos iš Tarnybos ar valstybės lėšų.
3. CPK 93 str. 1 d. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Todėl ieškovo bylinėjimosi išlaidos priteistinos tiesiogiai iš atsakovių D. S. N., R. P., L. N., J. L., neatsižvelgiant į tai, kad joms buvo teikiama antrinė teisinė pagalba.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į atsakovių D. S. N., R. P., J. L. apeliacinius skundus ieškovas A. R. prašo palikti nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą, o apeliacinius skundus atmesti, priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:
1. Nurodo, kad S. E. ne kartą buvo gydoma Radviliškio rajono ligoninėje, Mažeikių ligoninės Psichiatrijos skyriuje, Sedos slaugos namuose, jos psichinė sveikatos būklė buvo itin prasta ir tai patvirtina atlikta teismo pomirtinė psichiatrijos ekspertizė, todėl atmestini apeliantės D. S. N. argumentai, kad ji esą nieko nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo motinos dvasinę negalią.
Atsiliepimas
2. A. D. J. atsiliepime į ieškinį, o taip pat ir savo paaiškinimuose teismui yra nurodžiusi, kad visi sandoriai, kuriuos ji yra sudariusi su apeliante D. S. N. ir L. N., buvo sudaryti tik dėl akių, kad visi parašai, esantys sutartyse, yra formalūs, be to, jokios lėšos, minimos sandoriuose, kuriuos ji yra sudariusi, nebuvo sumokėtos. Todėl teismo sprendimas, kuriuo yra patvirtinta pirkimo pardavimo naminė sutartis, buvo tik formalumas, L. N. mėginant, kiek tai įmanoma, apsunkinti galimą turto išreikalavimą ateityje. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2007-01-26 sandoris buvo sudarytas tarp svainystės ryšiais susietų asmenų (D. J. buvo L. N. brolio žmona, o apeliante D. S. N. – D. J. anyta), kas įrodo, kad sandoris tariamas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakoves R. P. ir J. L. pripažino nesąžiningomis turto įgijėjomis. Ieškovui teismo sprendimu yra atnaujintas terminas palikimui, atsiradusiam po motinos S. E. mirties, priimti, todėl, pritaikius restituciją, minėtoms atsakovėms nekils neigiamų pasekmių, nes jos atgaus sumokėtus pinigus.
4. Dėl argumentų, kad ieškovas nekelia reikalavimų dėl turto perdavimo aktų, kuriais D. J. perdavė L. N. gyvenamosios paskirties patalpą pastate lAlm, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiais. Mano, kad tai, jog ieškinyje nėra keliami reikalavimai panaikinti šiuos perdavimo aktus, kurie yra išvestiniai iš 2007-01-26 pirkimo – pardavimo sutarties, teismui neužkerta kelio pripažinus pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia, konstatuoti ir apie šių išvestinių sandorių pripažintinumą negaliojančiais.
5. A. D. S. N. neturi jokio turto, todėl netaikant restitucijos, ieškovas neturėtų jokios galimybės gauti kompensacijos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą ieškovas A. R. prašo apeliacinį skundą tenkinti ir bylą dalyje dėl kelionės išlaidų ieškovo naudai priteisimo perduoti spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Nurodo, kad sutinka, jog ieškovo turėtos kelionės išlaidos turėjo būti priteistos solidariai iš atsakovių, o ne iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, tačiau mano, kad tai nėra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmosios instancijos teismas dėl apelianto teisių ir pareigų yra pasisakęs vien tik teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, ir tik tiek, kiek tai liečia ieškovo patirtų kelionės išlaidų priteisimo klausimą, neliečiant pačios bylos esmės.
Atsiliepimu į atsakovių D. S. N. ir R. P. apeliacinius skundus atsakovė J. L. prašo apeliacinius skundus patenkinti.
Nurodo, kad apeliančių argumentai yra teisingi, pagrįsti ir įrodyti civilinėje byloje surinktais įrodymais.
Atsiliepimu į atsakovių R. P. ir J. L. apeliacinius skundus atsakovė D. S. N. prašo apeliacinius skundus patenkinti.
Nurodo, kad apeliantė R. P. apeliacinės instancijos teismu teigdama, kad atsakovė D. S. N. šioje situacijoje yra kalčiausia, nenurodė teismui jokių kaltės įrodymų, nepagrindė savo teiginio. Teiginiai, kad atsakovė D. S. N. žinojo apie savo motinos ligą, yra nepagrįsti.
Atsiliepimu į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atsakovė D. S. N. nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir pagrindais, taip pat aiškina, kad savo apeliaciniame skunde yra pasisakiusi dėl nepagrįstai ir neteisingai priteistų bylinėjimosi išlaidų, jų dydžio. Teigia, kad dėl Tarnybos skundo nėra pagrindo perduoti nagrinėti klausimą pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes visas klaidas gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Nors apeliaciniu skundu Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą nagrinėti iš naujo, šios institucijos neįtraukimą į bylos nagrinėjimą pripažinus absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (LR CPK 329 str. 2 d. 2 p.), tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad asmens suinteresuotumą bylos baigtimi apsprendžia ne bylinėjimosi išlaidų priteisimas, o suinteresuotumas ginčo dalyku (LR CPK 47 str.). Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba būtų buvusi suinteresuota ieškovo nurodytų sandorių panaikinimu, restitucijos taikymu ar kitų reikalavimų tenkinimu ar netenkinimu. Todėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinio skundo reikalavimai spręstini apeliacine tvarka šia nutartimi.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 2006-12-19 įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu.
Ieškovas A. R., mirusios įgaliotojos S. E. sūnus ir galimas jos turto paveldėtojas, remdamasis CK 1.89 str. nurodytu sandorio negaliojimu pagrindu, vienu iš ieškinio reikalavimų prašė pripažinti negaliojančiu 2006 m. gruodžio 19 d. Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarės A. S. patvirtintą įgaliojimą, reg. Nr. 8599, pagal kurį įgaliotoja, ieškovo motina, S. E. (mirusi(duomenys neskelbtini)) įgaliojo savo dukrą, atsakovę, D. S. N., parduoti savo nuožiūra pasirinktam pirkėjui, už savo nuožiūrą pasirinktą kainą, savo nuožiūra aptartomis sąlygomis įgaliotojai priklausantį bei jos vardu registruotą turtą: patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini); patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį(duomenys neskelbtini) (1 t., 241 b. l.).
Pasisakydamas dėl CK 1.89 str. aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009, 2009 m. birželio 29 d. nutartis, , priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009). Taigi vertinant, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes) ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita).
Ištyrusi byloje surinktus įrodymus, įvertinusi apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovo motina S. E. 2006-12-19 įgaliojimo sudarymo metu nesuvokė jai pateiktų pasirašyti dokumentų turinio ir prasmės bei atliekamų veiksmų esmės, nes sirgo psichikos sutrikimu, ir tai yra pagrindas pripažinti ginčijamą įgaliojimą negaliojančiu, kaip tai nurodyta CK 1.89 str. Šias pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžia Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvada, kurios penktame punkte aiškiai ir apibrėžtai nurodyta, kad S. E. įgaliojimo sudarymo metu, t.y. 2006-12-19, sirgo psichikos sutrikimu – nediferencijuota demencija, negalėjo suprasti savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti (3 t., 80-82 b. l.).
Atmestini atsakovės D. S. N. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčijamą įgaliojimą negaliojančiu, neatsižvelgė į sandorio turinio naudingumą įgaliotojai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).
Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek pateikdama apeliacinį skundą, atsakovė D. S. N. nepagrindė savo argumentų, jog įgaliojimas buvo sudarytas išimtinai jos motinos S. E. (mirusios (duomenys neskelbtini)) naudai, siekiant patenkinti jos poreikius. Byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pardavus įgaliojime nurodytą nekilnojamąjį turtą, bent dalis gautų lėšų buvo skirta S. E. gydymui ar kitiems jos poreikiams tenkinti. Atvirkščiai, skubus viso S. E. priklausiusio nekilnojamojo turto pardavimas (įgaliojimas sudarytas 2006-12-19, o jame nurodytas nekilnojamasis turtas parduotas atitinkamai 2007-01-09 ir 2007-01-03) tik pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovė D. S. N. siekė, jog motinos mirties atveju į turtą negalėtų pretenduoti atsakovės brolis – ieškovas A. R., o D. S. N. marti D. J., kuriai 2007-01-09 buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad pinigų už perkamą butą ji nemokėjo (t. 1, 171-172 b. l.).
Dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Kaip jau minėta, Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarė A. S. 2006 m. gruodžio 19 d. patvirtino įgaliojimą, reg. Nr. 8599, pagal kurį įgaliotoja S. E. (mirusi (duomenys neskelbtini)) įgaliojo atsakovę, savo dukrą, D. S. N. parduoti savo nuožiūra pasirinktam pirkėjui, už savo nuožiūrą pasirinktą kainą, savo nuožiūra aptartomis sąlygomis įgaliotojai priklausantį bei jos vardu registruotą turtą: patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini); patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 241 b. l.).
Minėto įgaliojimo pagrindu atsakovė D. S. N., atstovaudama S. E., 2007 m. sausio 3 d. pardavė atsakovei R. P. (buvusiai K.) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 242-243 b. l.), o 2007 m. sausio 9 d. pardavė atsakovei D. J. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) – 1/13 dalimi pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Parduotas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė S. E. (1 t., 244-245 b. l.). D. J. 2007 m. sausio 18 d. rašytiniu susitarimu (skundžiamame teismo sprendime nurodyta 2007 m. sausio 26 d.) butą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro – 1/13 dalimi pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), pardavė L. N., minėtos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas patvirtintas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. sprendimu už akių (2 t., 33-35 b. l.). L. N., atstovaujama įgaliotinės, savo motinos, D. S. N., 2007 m. gruodžio 6 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro – 1/13 dalimi pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), pardavė J. L. ( 1t., 261-264 b. l.).
Ieškovas A. R., kaip mirusios įgaliotojos S. E. sūnus, ir potencialus paveldėtojas pagal įstatymą, pateiktu ieškiniu prašo pripažinti minėtus nekilnojamojo turto pirkimo –pardavimo sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją.
Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas LR CK 4.95 str. – 4.97 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
Nagrinėjamu atveju ieškovas A. R. nebuvo ginčijamų nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių šalimi. Reikalavimą jis reiškė kaip mirusiosios sandorio šalies įstatyminis įpėdinis (LR CK 5.1 str., 5.5 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo ribas nustato tinkamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas (LR CPK 135 str. 1 dalies 2, 4 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad vindikacinio ieškinio dalykas yra reikalavimas grąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Tokio ieškinio faktinį pagrindą sudaro kelios grupės aplinkybių: aplinkybės, pagrindžiančios savininko turimą ginčijamo daikto valdymo ar nuosavybės teisę; daikto valdymo teisės praradimą ir praradimą patvirtinančios aplinkybės; aplinkybės, kuriomis daiktą pradėjo valdyti atsakovas; aplinkybės, kad atsakovas ginčijamą daiktą valdo neteisėtai; aplinkybės. Todėl sprendžiant ginčą dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių negaliojimo, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis daiktinės teisės normomis (LR CK 4.95 str. - 4.97 str.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas A. R., nurodydamas, kad jo motinai S. E. (mirusiai (duomenys neskelbtini)) priklausęs ginčo nekilnojamasis turtas buvo parduotas neteisėtai, remiasi sandorių negaliojimą reglamentuojančiomis CK 1.89 str. teisės normomis, nes jo motina, išduodama įgaliojimą savo dukrai – atsakovei D. S. N. parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą, nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Taigi, byloje pareikštas vindikacinis ieškinys dėl nekilnojamojo turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo. Tokiu atveju, minėta, nuosavybės teisė ginama daiktinės teisės gynimo priemonėmis.
Kaip jau buvo minėta, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu.
LR CK 4.95-4.97 straipsniuose reglamentuotas daikto išreikalavimas būtent iš neteisėto valdymo, todėl daikto savininkas, norintis susigrąžinti daiktą, turi įrodyti, kad valdantis daiktą trečiasis asmuo jį valdo neteisėtai, t. y. daikto valdymo pagrindas yra neteisėtas.
Pagal LR CK 6.305 str. 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (LR CK 4.37 str., 6.317 str.). Taigi, daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą įgijimą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010).
Pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimą reglamentuojančio LR CK 6.307 str. 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Remiantis LR CK 6.323 str. 1 dalimi, tais atvejais, kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. Tačiau tokiu atveju, kai sutartis pripažįstama negaliojančia LR CK 6.307 str. 1 dalyje nustatytu pagrindu, įstatymų leidėjas apribojo savininko galimybę susigrąžinti daiktą natūra iš sąžiningo įgijėjo LR CK 4.96 str. nustatytais atvejais, t. y. nustatė ribotą vindikaciją (LR CK 6.307 str. 3 d.). Civiliniame kodekse taip pat yra nustatyta ir neribota vindikacija, esant nesąžiningam nekilnojamojo daikto įgijėjui, ir LR CK 6.307 str. 3 dalis turi būti taikoma ją sistemiškai aiškinant kartu su LR CK 4.95 str., pagal kurį iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007).
Kaip jau anksčiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstomis ir teisėtomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad S. E. įgaliojimo sudarymo metu 2006-12-19 sirgo psichikos sutrikimu – nediferencijuota demencija, negalėjo suprasti savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti, todėl konstatavo, kad pagrįstai pripažintas negaliojančiu 2006 m. gruodžio 19 d. Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarės A. S. patvirtintas įgaliojimas, reg. Nr. 8599, pagal kurį įgaliotoja, ieškovo motina, S. E. (mirusi (duomenys neskelbtini)) įgaliojo savo dukrą, atsakovę, D. S. N. parduoti įgaliotojai priklausantį bei jos vardu registruotą turtą: patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini); patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)
Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė D. S. N., atstovaudama S. E., nebūdama daikto savininkės įgaliota ir neturėdama tam teisės pagal įstatymus, 2007 m. sausio 3 d. pardavė atsakovei R. P. (buvusiai K.) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o 2007 m. sausio 9 d. pardavė atsakovei D. J. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) – 1/13 dalimi pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), todėl minėtų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu atsakovės R. P. ir D. J. kaip pirkėjos netapo teisėtomis daikto savininkėmis, nes, kaip minėta, tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (LR CK 4.37, 6.317 straipsniai). Nustačius neteisėto ginčo nekilnojamojo turto valdymo faktą, ginčijamos 2007 m. sausio 3 d. ir 2007 m. sausio 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis LR CK 6.307 str. 1 dalies pagrindu.
Atitinkamai tuo pačiu pagrindu pripažintinos negaliojančiomis ir 2007 m. sausio 18 (skundžiamame teismo sprendime nurodyta 2007 m. sausio 26 d.) bei 2007 m. gruodžio 6 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro – 1/13 dalimi pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartys, nes teisėje galioja taisyklė, jog iš ne teisės teisė nekyla. Todėl konstatavus, kad atsakovė D. J. 2007 m. sausio 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu netapo daikto savininke, atitinkamai reiškia, kad ji neturėjo teisės parduoti daikto atsakovei L. N., o pastaroji netapo daikto savininke, ko pasėkoje 2007 m. gruodžio 6d. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartimi to paties daikto negalėjo parduoti atsakovei J. L., o pastaroji netapo teisėta buto su priklausiniu savininke (LR CK 6.307 str. 1 d.).
Aplinkybė, kad 2007 m. sausio 18 d. (skundžiamame teismo sprendime nurodyta data 2007m. sausio 26 d.) buto, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro – 1/13 dalimi pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), rašytinės sutarties sudarymas patvirtintas įsiteisėjusiu Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 10 d. sprendimu už akių (2 t., 33-35 b. l.), reikšmės dėl minėto sandorio pripažinimo negaliojančiu LR CK 6.307 str. 1 d. numatytu pagrindu neturi. Minėtu teismo sprendimu buvo tik patvirtintas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo faktas, tačiau nebuvo tiriamas ir vertinamas sandorio teisėtumas. Tai reiškia, kad teismo sprendimu tik buvo patvirtinta, jog sandoris sudarytas, todėl reikalavimas dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu galėjo būti reiškiamas ir nagrinėjimas savarankiškai, netaikant proceso atnaujinimo instituto.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais pagrindais bei motyvais, tačiau priėmė teisingą sprendimą, pripažindamas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius negaliojančiais. Todėl šioje dalyje apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl daikto išreikalavimo iš įgijėjo.
Ginčo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis pripažinus negaliojančiomis LR CK 6.307 str. 1 dalies pagrindu, daiktas, buvęs pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, grąžinamas savininkui, jeigu nenustatomi atvejai, nustatyti LR CK 4.96 straipsnyje. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju pripažinus visus nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius negaliojančiais, svarbu yra nustatyti paskutinį daikto valdytoją ir spręsti galimybę iš jo išreikalauti ginčo turtą.
Bylos medžiaga nustatyta, kad S. E. (mirusiai (duomenys neskelbtini)) priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), 2007 m. sausio 3 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduotas atsakovei R. (K.) P.. Minėtas sandoris dėl anksčiau nurodytų pagrindų ir motyvų pripažintas negaliojančiu. A. R. P. yra paskutinė buto, esančio (duomenys neskelbtini), valdytoja.
S. E. (mirusiai (duomenys neskelbtini)) priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) – 1/13 dalimi pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas per eilę sandorių, o atsakovei J. L., kaip paskutinei daikto įgijėjai ir valdytojai, jis atiteko 2007 m. gruodžio 6 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Minėtas sandoris dėl anksčiau nurodytų pagrindų ir motyvų pripažintas negaliojančiu.
Todėl teisėjų kolegija spręsdama klausimą dėl ginčo turto išreikalavimo iš įgijėjo, nagrinėja tik paskutinių turto įgijėjų – atsakovių R. (K.) P. ir J. L. sąžiningumo įgyjant minėtus butus, klausimą. Kitų buvusių turto įgijėjų – atsakovių D. J. ir L. N. sąžiningumo klausimas bylai nėra svarbus, nes jos jau nėra turto valdytojos.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovių R. P. ir J. L. apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu jos buvo nepagrįstai pripažintos nesąžiningomis turto įgijėjomis.
Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (LR CK 1.5 str.), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningumo ar kaltumo. Jeigu asmuo yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (LR CK 4.26 str. 2 d.). Asmuo, ketinantis nutraukti valdymą ar turintis kitokių reikalavimų turto valdytojui, jeigu tai yra nagrinėjamos bylos dalykas, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas nesąžiningas. Iš to išplaukia, kad turto valdytoju esantis asmuo preziumuojamas esąs sąžiningas. Jo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo tai teigiantis (LR CPK 178 str.). Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (LR CK 4.26 str. 2 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).
Vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka LR CK 1.5 str. 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007). Be to, kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijęs turtą daug mažesne negu rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2002; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2007; kt.).
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė R. P. (buvusi K.) butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2007-01-03 įsigijo už 5000 Lt, kai minėto turto vidutinė rinkos vertė 2006-12-21 buvo 19215 Lt (1 t., 242-243 b. l.). Duomenų, kad ji būtų susijusi kokiais nors giminystės ryšiais su atsakove D. S. N., kuri veikė kaip pardavėjos S. E. įgaliotinė, byloje nėra. Byloje esančios komunalinių paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad R. P. (buvusi K.) tik įsigijusi nekilnojamąjį turtą jau tą patį mėnesį pasirašė sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais (1 t., 119-122 b. l.), šis turtas jai iki šiol priklauso nuosavybės teise (3 t. 65-66 b. l.). Šios aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad sandoris buvo sudarytas dėl akių, nesant tarp šalių tikrųjų ketinimų. Vien tas faktas, kad turtas buvo parduotas mažesne nei rinkos kaina, šiuo konkrečiu atveju negali būti pagrindas atsakovę R. P. pripažinti nesąžininga turto įgijėja, nes ieškovas pagal byloje esančius duomenis nepaneigė atsakovės nurodytų argumentų, kad butas buvo apleistas, dėl ko pardavimo kaina buvo mažesnė nei rinkos kaina (LR CPK 178 str.).
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė J. L. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) – 1/13 dalimi pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 2007-12-06 įsigijo už 30000 Lt, t. y. už butą sumokėdama 20000 Lt, o už priklausinį – 10000 Lt, kai minėto turto vidutinė rinkos vertė buvo 9592 Lt, atitinkamai 9201 Lt už butą ir 391 Lt už priklausinį (1 t., 261-264 b. l.). Tas faktas, kad atsakovė negyvena ginčo bute, negali būti pagrindu ją pripažinti nesąžininga turto įgijėja. Įrodymų, kad atsakovė J. L.
buto pirkimo – pardavimo sutartį būtų sudariusi dėl akių, ar, kad būtų nesumokėjusi už jį, ieškovas nepateikė.
Dėl išdėstyto, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės R. P. ir J. L. yra sąžiningos turto įgijėjos, nes byloje nėra pateikta įrodymų, jog jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorius pažeis turto savininkės S. E. (mirusios (duomenys neskelbtini)), ar jos turto paveldėtojų teises, abi sutartys buvo sudarytos pas notarą, turto pardavėjai atstovavo asmuo, turintis notaro patvirtintą įgaliojimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad daiktas, buvęs pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, grąžinamas savininkui, jeigu nenustatomi atvejai, nustatyti LR CK 4.96 straipsnyje. Pagal LR CK 4.96 str. 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad ginčo nekilnojamąjį turtą savininkė S. E. (mirusi (duomenys neskelbtini)) prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl iš atsakovių R. P. ir J. L., konstatavus jas esant sąžiningomis įgijėjomis, ginčo nekilnojamasis turtas negali būti išreikalautas (LR CK 4.96 str. 2 d., 6.307 str. 3 d.). Sandorių pripažinimas negaliojančiais šiuo konkrečiu atveju negali turėti įtakos sąžiningo įgijėjo interesams. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir ieškinys dalyje dėl nekilnojamojo turto grąžinimo (ieškinyje nurodyta „restitucijos taikymo natūra“) atmestinas, todėl atitinkamai atmestinas ir reikalavimas dėl VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro įrašų, susijusių su minėtais sandoriais, pripažinimo negaliojančiais.
Ieškovui A. R. išaiškintina, kad ieškinį patenkinus dalyje dėl nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais LR CPK 307 str. 1 d. pagrindu, jis turi teisę kreiptis ieškiniu, reikšdamas reikalavimą atsakovei D. S. N. LR CK XX skyriuje nustatyta tvarka „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“.
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų.
A. D. S. N. teigia, kad iš pirmosios instancijos teismas sprendimo sunku suprasti, ar sprendimas priimtas dalyvaujant atsakovei L. N.. A. L. N. buvo atvykusi tik į vieną teismo posėdį, priimant teismo sprendimą nedalyvavo, todėl teismas sprendime turėjo pažymėti, kad sprendimas priimtas nedalyvaujant atsakovei L. N..
Iš byloje esančio 2011 m. spalio 26 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismui baigiant bylą nagrinėti iš esmės ir išeinat priimti teismo sprendimą atsakovė L. N. nedalyvavo (3 t., 193-204 b. l.), tačiau apie teismo posėdį jai buvo pranešta viešo paskelbimo būdu (3 t., 148-152 b. l.), ji dalyvavo 2010 m. spalio 8 d. vykusiame teismo posėdyje (2 t., 113-120 b. l.), todėl vertinti, kad ji nedalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, kurioje priimtas ginčijamas teismo sprendimas, nėra pagrindo. Be to, LR CPK 328 str. numato, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais.
Dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija iš esmės nepasisako, nes tai nėra tiesiogiai susiję su ginčijam0u sprendimų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priteisė ieškovui A. R. 3220 Lt kelionės išlaidas. Apeliaciniu skundu Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šioje dalyje teismo sprendimą prašo panaikinti.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, visos bylos šalys nuo bylinėjimosi išlaidą valstybei buvo atleistos. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 str. 2 d. nurodyta, kad kelionės išlaidas, kurias turi apmokėti pareiškėjas tais atvejais, kai įstatymai nustato arba teismas pripažįsta, kad pareiškėjo dalyvavimas būtinas, apmoka tarnybos iš tam skirtų valstybės biudžeto lėšų. Minėto įstatymo 14 str. 7 d. nurodyta, kad į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas neįeina išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas, taip pat skolininko patirtos vykdymo proceso išlaidos. LR CPK 93 str. 1 d. nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Sistemiškai aiškinant nurodytas teisės normas darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškinį, ieškovo A. R. kelionės išlaidos turėjo būti priteistos iš atsakovių, o ne iš Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (LR CPK 88 str. 1 d. 9 p. , 93 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad skundžiamu teismo sprendimu pagrįstai pripažintas negaliojančiu 2006 m. gruodžio 19 d. įgaliojimas, kuriuo S. E. (mirusi (duomenys neskelbtini)) įgaliojo atsakovę D. S. N. parduoti įgaliotojai priklausantį nurodytą nekilnojamąjį turtą, dėl ko pripažinti negaliojančiais ir visi įgaliojime nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoriai, todėl ieškovo A. R. turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės D. S. N., ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
A. D. S. N. nurodė, kad ieškovas nėra pagrindęs rašytiniais įrodymais savo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais skundo argumentais. Ieškovas, prašydamas priteisti 3790,50 Lt bylinėjimosi išlaidas (3 t., 156 A b. l.), į bylą yra pateikęs išlaidas patvirtinančius dokumentus, iš kurių matyti, kad pašto išlaidos sudaro 142,42 Lt, dokumentų kopijavimo išlaidos sudaro 7,04 Lt, išlaidos kurui sudaro 383,42 Lt, viso: 532,88 Lt (3 t., 156 A-160 b. l.), todėl tik ši suma priteistina ieškovui iš atsakovės D. S. N. (LR CPK 88 str. 1 d. 9 p. , 93 str. 1 d.).
Ieškovas taip yra pateikęs įrodymus, jog turėjo 160 Lt išlaidų už nakvynes viešbutyje 2011-01-11 ir 2011-01-25 (3 t., 159 b. l.), tačiau kaip teisingai nurodyta atsakovės D. S. N. apeliaciniame skunde, šiomis dienomis teismo posėdžiai nevyko. 2011-01-12 teismo posėdis buvo paskirti 10.00 val. (3 t. 14 b. l.), todėl ieškovas galėjo į jį atvykti tą pačią dieną, o ne iš vakaro, o 2011-01-26 teismo posėdis nebuvo net paskirtas. Be to, ieškovas net tris kartus tikslino savo ieškinio reikalavimus, dėl ko užsitęsė procesas byloje ir proceso dalyviai, tame tarpe ir pats ieškovas, dalį išlaidų patyrė dėl savo kaltės. Todėl 160 Lt ieškovo turėtos išlaidos už nakvynes viešbutyje iš atsakovės D. S. N. nepriteistinos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
A. J. L. už apeliacinį skundą yra sumokėjusi 200 Lt žyminį mokestį, o nuo likusios dalies žyminio mokesčio Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi buvo atleista (4 t. 34, 54 b. l.). Todėl iš esmės patenkinus atsakovės J. L. apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš ieškovo (LR CPK 93 str. 1 d.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovui A. R. buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 proc. teisinės pagalbos išlaidų (4 t., 74-75), atsakovės J. L. turėtos 200 Lt bylinėjimosi išlaidos grąžintos jai iš valstybės biudžeto lėšų (LR CPK 87 str. 3 d., 96 str. 4 d.).
Iš esmės patenkinus atsakovės R. P. apeliacinį skundą, ir tiek jai, tiek ieškovui esant atleistiems nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei (4 t., 26-27, 74-7), iš ieškovo A. R. bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteistinos (LR CPK 96 str. 4 d.).
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei iš šalių nepriteistinos (CPK 96 str. 4 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl restitucijos taikymo, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašų pripažinimo negaliojančiais ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atmesti A. R. ieškinį dalyje dėl restitucijos taikymo ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro įrašų pripažinimo negaliojančiais.
Pripažinti atsakoves J. L. (a. k (duomenys neskelbtini) ir R. P. (K.) (a. k. (duomenys neskelbtini) sąžiningomis turto įgijėjomis.
P. R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybėje butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Palikti J. L. (a. k (duomenys neskelbtini) nuosavybėje butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro – 1/13 dalimi pastato – sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini).
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą dalyje dėl 3220,00 litų kelionės išlaidų priteisimo iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ieškovui A. R. panaikinti.
Priteisti iš atsakovės D. S. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovui A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 532,88 Lt (penkis šimtus trisdešimt du litus 88 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovei J. L. (a. k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 200 Lt (du šimtus litų), sumokėtų 2011 m. gruodžio 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. 456638, AB Šiaulių banke Kuršėnų filiale.
Nutartį, dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo, pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.