Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų;

pagal BK 178 straipsnio 4 dalį ir nuteistas areštu 15 (penkiolikai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, A. M. paskirtos bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir A. M. skirta subendrinta arešto 50 (penkiasdešimčiai) parų bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Šiaulių apylinkės teismo 2015-11-24 nuosprendžiu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir galutinė subendrinta bausmė A. M. paskirta – areštas 70 (septyniasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas A. M. laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. 20.10 val. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. 16.35 val. (viena para) bei pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015-11-24 nuosprendį atliktas bausmės laikas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-09-13 iki 2013-03-05, tiksli data ir laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini) iš UAB „L. T.“ priklausančios išparduotuvės „P.“, esančios prekybos centre „B.“, adresu: (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą UAB „L. T.“ priklausantį turtą – 3 vnt. firmos „Puma“ striukes „WOW Jacket“, 613,47 litų (177,67 eurų) vertės, (1 vnt. vertė yra 204,49 litai, tai yra 59,22 eurai), tuo padarydamas UAB „L. T.“ 177,67 eurų turtinę žalą.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 27 d. apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini) iš parduotuvės „D. p.“ patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą nukentėjusiajam G. A. priklausantį turtą – nešiojamąjį kompiuterį „Dell vostro 1400“, 800 litų (231,70 eurų) vertės, iš viso pagrobė svetimo nukentėjusiajam G. A. priklausančio 231,70 eurų vertės turto.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas skunde tvirtina, kad teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi išgalvotais įtarimais ir prieštaringais liudytojų parodymais, ir teigdamas, kad pas jį rastus vogtus daiktus jis buvo įgijęs iš pažįstamo asmens, kurį galėjo nurodyti atpažinimo metu, prašo jį dėl jam inkriminuotų vagysčių išteisinti.

Taigi nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės keliamas išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012).

Šiuo atveju, tai patvirtina ir skundžiamo teismo sprendimo turinys, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi, priešingai visiškai deklaratyviems nuteistojo A. M. skunde nurodytiems teiginiams, sprendžiant jo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Apelianto kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje, pagrįsta byloje esančiais ir skundžiamajame nuosprendyje nurodytais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Dėl to teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą ir patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, daro išvadą, kad teismas, šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamieji įstatymai – BK 178 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 4 dalis – pritaikyti tinkamai.

Nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad pas jį rastus vogtus daiktus jis buvo įgijęs iš pažįstamo asmens, paneigia byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų duomenų visuma. Pirma, apelianto parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, yra prieštaringi savo esme. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis dėl striukių vagystės kaltu neprisipažino ir teigė, jog ėjo su R. V. ir prie jų bulvare priėjo tamsaus gymio nepažįstamas asmuo (čigonas), kuris pasiūlė pirkti striukes, jis, nors ir žinojo, kad striukės vogtos, bet susigundė ir jas nupirko (4 t., 42–44 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu, 2015-11-12 vykusios apklausos metu, dalyvaujant gynėjui advokatui A. Račkauskui, A. M. nurodė, kad prisipažįsta kaltu dėl striukių vagystės, jog pavogė tris firmos „Puma“ striukes, bei teigė visus parodymus duosiantis teisme (3 t. 193–194 b. l.). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. M. prisipažino pavogęs tris striukes, apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja apklausta tyrėja K. J., kuri nurodė, kad vienos iš apklausų metu A. M., dalyvaujant advokatui, prisipažino dėl striukių vagystės, bet nurodė paaiškinimus duosiantis teisme (4 t., 118–119 b. l.). Taigi nuteistojo A. M. parodymai, duoti skirtingose proceso stadijose, yra kardinaliai priešingi – nuo kaltės pripažinimo iki deklaruojamo nekaltumo. Be to, vertinant nuteistojo A. M. parodymus, jų nuoseklumą, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad tik apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė vogtus daiktus įgijęs iš pažįstamo asmens, nors tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 132–164 b. l.), tiek teisiamojo posėdžio metu teigė tris striukes pirkęs iš tamsaus gymio žmogaus (čigono), kurio anksčiau nebuvo matęs (4 t., 42–44 b. l.). Taigi nuteistojo A. M. duotų parodymų nenuoseklumas, jų prieštaringumas, neleidžia teismui A. M. paaiškinimų vertinti kaip nuoširdžių ir patikimų.

Ir galiausiai, tai, kad vis dėlto pats apeliantas pagrobė visus jam inkriminuotus daiktus – tris „Puma“ striukes, patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, tai: pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti liudytojos O. Š. parodymai, kai ji nurodė, kad kaltinamąjį (A. M.) žino, jis ateidavo į parduotuvę, bet nieko nepirkdavo, ji matė A. M. su kitu asmeniu, A. M. turėjo kompiuterio „tašę“; ji žino, kad apsaugos vartus galima apgauti turint rankinę, kurios vidus išklotas folija (4 t., 64–65 b. l.); 2013-05-13 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, iš kurių matyti, kad liudytoja O. Š. atpažino A. M. kaip asmenį, kurį ji matė išparduotuvėje „P.“ ir kuris turėjo su savimi juodos spalvos rankinę, skirtą nešiojamam kompiuteriui (1 t. 98–101 b. l.), taip pat ji atpažino ir R. V. kaip asmenį, kurį ji matė išparduotuvėje „P.“ (1 t. 102–105 b. l.); liudytojos I. D. parodymai (4 t., 103 b. l.), kai ji parodė, kad iš viso parduotuvėje buvo daugiau nei 12 vnt. striukių, o A. M. su R. V. ne kartą buvo atėję į parduotuvę apžiūrėti prekių; 2013-05-13 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame užfiksuota, kad liudytoja I. D. atpažino A. M. kaip asmenį, kurį ji matė išparduotuvėje „P.“ ir kuris vaikščiojo prie kabyklos, kur buvo pavogta 12 vnt. striukių (1 t. 114–116 b. l.); 2013-03-05 daiktų paėmimo protokolas, iš kurio turinio matyti, kad 2013 m. kovo 5 d. 21.05 val. (duomenys neskelbtini), iš A. M. buvo paimta: trys juodos spalvos firmos „Puma“ striukės, dvi jų su apsaugos davikliais, viena be daviklio, folijos maišelis (1 t. 123–124 b. l.); 2013-04-26 daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad apžiūrėta: trys juodos spalvos firmos „Puma“ striukės, dvi jų su apsaugos davikliais, viena be daviklio, folijos maišelis, pagamintas iš folijos, šonuose suklijuotas lipnia juosta (1 t. 125–132 b. l.); liudytojos D. Š. (4 t., 119 b. l.) apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai ji patvirtino, kad pro vartelius su apsaugomis galima praeiti, jei prekės nešamos labai žemai ar labai aukštai, taip pat įvyniojus į foliją, pavogti įmanoma nešant rankinėje su folija; UAB „L. T.“ pateikta informacija, iš kurios matyti, kad išparduotuvėje „P.“ nė viena iš 12 vienetų „Puma“ firmos striukių parduota nebuvo (1 t. 85–87 b. l.); UAB „L. T.“ PC „B.“ išparduotuvės „P.“ pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad pas A. M. rastos „Puma“ firmos striukės buvo pavogtos būtent iš pirmiau nurodytos parduotuvės; liudytojų R. D. (4 t., 65 b. l.), G. B. (4 t., 102 b. l.), A. S. (4 t., 4 t., 102 b. l.) ir A. Š. (4 t., 102–103 b. l.) parodymai, kai jie nurodė, jog sulaikę A. M. jo krepšyje rado juodos spalvos striukes, dvi striukės buvo su apsaugomis, striukės buvo folijos maišelyje, kuris buvo savadarbis.

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, ir jungdama visus byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išdėstytus ir išanalizuotus duomenis (kurie šiame sprendime nuteistajam A. M. neginčijant konkrečių bylos duomenų įrodomosios reikšmės nebekartojami), teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. M. veiką pirmosios instancijos teismas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo – įrodyta.

Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išdėstyti ir išanalizuoti duomenys patvirtina nuteistojo A. M. kaltę padarius ir kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, o būtent, tai – nukentėjusiojo G. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai (4 t., 137–138 b. l.), kai jis nurodė, kad į parduotuvę užėjo du vaikinai, iš kurių teismo salėje atpažino kaltinamąjį A. M.; jis matė, kad tikslo pirkti nėra; kai nuo stendo nukrito dviratis, kurį apžiūrint blogai pastatė vaikinas, jis ėjo jo pakelti, tuo metu A. M. nuo kompiuterio buvo 5 žingsnių atstumu ir liko jam už nugaros, kol pastatė dviratį, pamatė vaikinus išeinančius. Taip pat nukentėjusysis nurodė ir tai, kad tik išėjus vaikinams, jis puolė prie kasos patikrinti, ar niekas nedingo, tuomet pamatė, kad nebėra kompiuterio, matė, kaip iš parduotuvės išėję vaikinai eina link autobusų stotelės, tačiau, kol susirado raktus ir užrakino parduotuvę, pamatė nuvažiuojantį autobusą, vaikinų stotelėje nebebuvo, todėl iš karto skambino bendruoju pagalbos telefonu 112. Dar daugiau, G. A. teisme teigė ir tai, kad tuo metu, kai dingo jo kompiuteris, parduotuvėje kitų asmenų nebuvo, o, išėjus jaunuoliams, per langą matė, kad A. M. buvo per petį užsidėjęs kompiuterio krepšį; nukentėjusiojo G. A. protokolas-pareiškimas, kuriame užfiksuota, kad 2013-05-27, apie 14 val., jam dirbant parduotuvėje „D. +“, (duomenys neskelbtini), į parduotuvę užėjo du jam nepažįstami vaikinai, po kurių išėjimo pasigedo ant palangės buvusio nešiojamo kompiuterio „Dell Vostro 1405“, kurio vertė 800 Lt (2 t. 3 b. l.); 2013-06-04 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame užfiksuota, kad nukentėjusysis G. A. iš jam pateiktų 1046 nuotraukų, nuotraukoje Nr. 402 atpažino asmenį, kuris 2013-05-27 pavogė jam priklausantį nešiojamą kompiuterį, tai A. M. (2 t. 20–23 b. l.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą ir dėl A. M. kaltės pagrobus nukentėjusiajam G. A. priklausantį nešiojamąjį kompiuterį, nes tai patvirtina visų anksčiau nurodytų aplinkybių ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma.

Todėl apibendrindama paminėtus duomenis teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. M. kaltė, įvykdžius jo apeliaciniu skundu ginčijamas nusikalstamas veikas – įrodyta, o apeliacinio skundo argumentai dėl objektyvių ir neginčijamų nuteistojo kaltės įrodymų stokos laikytini nepagrįstais ir yra atmestini.

Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina tai, kad, išskyrus deklaratyvius nuteistojo A. M. apeliacinio skundo teiginius, kad teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi išgalvotais įtarimais ir prieštaringais liudytojų parodymais (kokiais – nenurodo), ir visiškai nemotyvuotą apeliacinio skundo reikalavimą – jį išteisinti, nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodyti jokie konkretūs teisiniai argumentai, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumą ar nepagrįstumą. Dėl to tokie apelianto teiginiai, nenurodžius juos pagrindžiančių argumentų, laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais.

Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.