- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-30
- Bylos Nr.
- A-1967-552/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03804-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- E. L., I. L.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė, „Freshtravel“
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. L., I. L. ir E. L., atstovaujamos tėvų E. L. ir I. L., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“), dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai E. L., I. L. ir E. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašė iš atsakovo priteisti 1 166,31 Eur (kiekvienam po 388,77 Eur) turtinei žalai atlyginti, taip pat 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004533 (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Hurgadą, už kelionę sumokėjo 1 227,12 Eur. Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Draudimo bendrovė pareiškėjams išmokėjo 60,82 Eur kompensaciją. Pareiškėjams negrąžinta suma yra 1 166,31 Eur. Pareiškėjų teigimu, draudimo išmoka neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) nustatytos kompensuojamos sumos. Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme įtvirtintas reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atvejų pareiškėjų) teisių apsaugos. Tai reiškia, kad valstybė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, padarė Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio jai kilo atsakomybė atlyginti pareiškėjams atsiradusią žalą.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija pagal 2018 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį) (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime Ministerija nurodė, kad pareiškėjai kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant šį įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, nors tai vertinti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis. Nei Turizmo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymą įgyvendinantys teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams. Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kuriuose butų konstatuota, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Todėl šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų ir valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ veiksmų. Pareiškėjų byloje pateikti įrodymai taip pat negali būti laikomi pagrindu priteisti jiems prašomo dydžio turtinės žalos atlyginimą. Sutartis nėra pasirašyta nė vienos iš joje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Iš byloje pateikto2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad I. L. lėšas pervedė UAB „Cherry Media LT“, o ne BUAB „Freshtravel“. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad E. L. ir E. L. atliko kokius nors mokėjimus už kelionę. Pareiškėjams kaip turtinės žalos atlyginimas negali būti priteisiami šešių vizų mokesčiai – 120,73 Eur.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
6. Departamentas atsiliepime nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti tikėtiną veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Pareiškėjai, jiems padarytą turtinę žalą kildindami iš netinkamai į Turizmo įstatymą perkeltų Direktyvos nuostatų, rėmėsi ginčui neaktualiomis teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Turizmo įstatymo redakcijoje nustatytu reguliavimu, o BUAB „Freshtravel“ turi būti taikomos nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios (t. y. nuo tada, kai bendrovė tapo nemoki) normos. Pareiškėjai žalos atlyginimo pirmiausiai turėtų reikalauti iš ją sukėlusių asmenų. Mokestis už vizą yra papildoma paslauga, kuri, kelionių organizatoriui esant nemokiam, negali būti kompensuojama.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjams 1 096,79 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 17 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 12 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004533 dėl kelionės Vilnius–Hurgada ir atgal; I. L. 2014 m. lapkričio 11 d. už kelionę mokėjimo nurodymu UAB „Cherry Media Lt“ sumokėjo 2 998 Lt (868,28 Eur), o 2014 m. lapkričio 13 d. mokėjimo nurodymu UAB „Freshtravel“ sumokėjo 1 239 Lt (358,84 Eur), tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki; Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galbūt neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos; Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino UAB „Freshtravel“ pažymėjimo Nr. 13769 galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.; ERGO Insurance SE Lietuvos filialas E. L. sumokėjo 60,82 Eur dydžio draudimo išmoką.
9. Teismas, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuota praktika, pažymėjo, jog nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos, taigi Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nematė pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti anksčiau teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio, todėl darė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.
10. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus atmetė Ministerijos argumentus, jog dėl to, kad Sutartis nėra pasirašyta nė vienos iš šalių, negali būti laikoma, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtintas turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas, kuriuo remiasi Ministerija, savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią. Nors Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte nustatyta, jog turizmo paslaugų sutartis sudaroma rašytine forma, įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 str. 1 d.), o Turizmo įstatyme tokio imperatyvaus nurodymo nėra. Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali, todėl teismas darė išvadą, jog sandorių sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjams fiziškai pasirašyti paslaugų sutartį objektyviai nebuvo reikalinga. Teismo vertinimu, byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, jog Sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti Sutartį.
11. Nepagrįstais teismas laikė ir Ministerijos argumentus, kad pareiškėjų atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Sutartį. Bylos duomenys patvirtina, kad I. L. 2014 m. lapkričio 11 d. už kelionę mokėjimo nurodymu UAB „Cherry Media Lt“ sumokėjo 2 998 Lt (868,28 Eur), o 2014 m. lapkričio 13 d. UAB „Freshtravel“ sumokėjo 1 239 Lt (358,84 Eur). Šios pareiškėjo pervestos sumos sutampa su Sutarties kaina, dėl to ginčo byloje nėra. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentams, nepaneigia fakto, jog pareiškėjai sumokėjo už ginčo kelionę ir sumokėta suma pareiškėjams turėjo būti grąžinta kelionei neįvykus dėl kelionių organizatoriaus nemokumo. Pagal Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartys galėjo būti sudaromos ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentus, taigi ir mokėjimai už pareiškėjų turistines keliones galėjo būti atliekami ne tik tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentams, kurie, nebūdami paslaugų sutarties šalimis, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.
12. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog tai, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjams turtinę žalą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės – Departamento nurodymas, kad draudimo bendrovė ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas perves 60,82 Eur. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas išmokėjo draudimo išmoką pareiškėjams dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taigi buvo pripažinta, kad Sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta ir kad pareiškėjai už kelionę sumokėjo tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.
13. Įvertinęs nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pareiškėjų reikalavimo priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą teisinį ir faktinį pagrįstumą laikė nustatytu. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjų naudai teismas konstatavo, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjams sumokėjus 60,82 Eur dydžio draudimo išmoką, pareiškėjams liko nekompensuota 1 166,31 Eur suma. Teismas sutiko su Ministerijos bei Departamento pozicija, jog išlaidos vizoms trims asmenims turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių (69,51 Eur). Teismas taip pat akcentavo, jog bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos.
III.
14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
15. Apeliaciniame skunde Ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą. Skundžiamame teismo sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: 1) pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą; 2) pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai sumokėjo už 3 Egipto vizas, kadangi Sutartyje nurodyta, kad mokama už 6 vizas, todėl iš priteistinos žalos sumos turėjo būti atimta ne 69,51 Eur, o 139,02 Eur suma. Ministerija taip pat pažymi, jog teismas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjams priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Byloje pateikta Sutartis nėra pasirašyta, tačiau teismas sprendė, jog Sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta. Be to, dalis sumos buvo sumokėta ne UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“, taip pat nėra duomenų, kad E. L. ir E. L. būtų atlikusios kokius nors mokėjimus už ginčo kelionę. Pareiškėjai turi teisę reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš žalą padariusio asmens – BUAB „Freshtravel“. Todėl teismas, nustatęs, jog BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas I. L. finansinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skundu pareiškėjai prašo priteisti iš valstybės, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėjai neįgytų teisės du kartus reikalauti žalos atlyginimo tiek iš BUAB „Freshtravel“, tiek iš valstybės.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą iš dalies – priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą, t. y. 1 096,79 Eur už įsigytą kelinės paketą į Egiptą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o pareiškėjų skundo dalį dėl už Egipto vizas sumokėtos sumos kompensavimo atmetė kaip nepagrįstą.
19. Ministerija apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkinta dalis pareiškėjų skundo, nurodo, kad ši skundžiama teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta. Pareiškėjai pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė.
20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas Ministerijos apeliacinio skundų ribų ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesta dalis pareiškėjų skundo, teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
22. Atsakydama į Ministerijos apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad yra suformuota aktuali ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1474-552/2019, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kt.). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
23. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo dalies pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.
24. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai atgavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 8 str. 1, 3 ir 4 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Kelionių organizatoriaus ir turizmo paslaugų rinkinio pardavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo (2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1426 redakcija) 33 p.) aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
25. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl Ministerijos argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų, vertintini kaip nepagrįsti.
26. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“), bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018 ir kt.). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjams būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjų naudai būtų išieškota.
27. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sudarė Sutartį su BUAB „Freshtravel“ dėl kelionės organizavimo į Egiptą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju rašytinės sandorio formos nesilaikymas Sutarties nedaro negaliojančia. Tai, kad Sutartis buvo šalių sudaryta, patvirtina aplinkybė, kad I. L. bankiniais pavedimais pervedė Sutartyje nurodytą (sulygtą) 4 237 Lt (1 227,12 Eur) sumą turizmo paslaugai gauti. Sutarties sudarymo faktą patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo E. L. išmokėta draudimo išmoka dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Šias aplinkybes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškai vertino ir kitose bylose, kuriose pareiškėjai buvo BUAB „Freshtravel“ klientai (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018 ir kt.). Šioje byloje aplinkybes dėl Sutarties sudarymo vertinti kitaip nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
28. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, jog E. L. ir E. L. būtų atlikusios kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus paslaugas, todėl turtinės žalos jos nepatyrė ir jos atlyginimas joms priteistas nepagrįstai. Šie Ministerijos argumentai taip pat vertinti kritiškai, kadangi byloje yra pateikti duomenys, jog visi trys pareiškėjai su kelionių organizatoriumi sudarytoje Sutartyje buvo nurodyti kaip turistai. Taigi jie buvo galutiniai naudos gavėjai, nusipirkę kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamą kelionę I. L. buvo įvykdyta už visus tris pareiškėjus (savo šeimos narius), minėto vertinimo nekeičia. Todėl laikytina, kad pareiškėjai patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1603-502/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1783-556/2018 ir kt.).
29. Kaip nepagrįsti atmestini ir Ministerijos apeliacinio skundo argumentai, kad Sutartyje nurodyta kelionės paketo kaina apėmė šešių, o ne trijų Egipto vizų kainą, kadangi šie atsakovo argumentai prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Iš pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ sudarytos Sutarties (b. l. 12–13) matyti, kad į kelionės kainą buvo įskaičiuotos papildomos paslaugos – 3 vnt. Egipto vizų (2 vnt. suaugusiems ir 1 vnt. vaikui). Byloje nėra ginčo, kad Sutartimi pareiškėjai kelionę pirko trims asmenims. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad į kelionės kainą buvo įskaičiuotas Egipto vizų mokestis trims asmenims.
30. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį išlaidų, patirtų dėl pareiškėjų iš BUAB „Freshtravel“ įsigyto kelionės paketo (CK 6.249 str. 1 d., 6.271 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir pareiškėjams iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
31. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti šią sprendimo dalį atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.